2017-07-04 Nr. AB-13212-3-61-3-00081-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-704-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00081-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 18.6.1.1; 18.6.1.2; 18.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant S. B., K. S. ir S. K., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. P. (S. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-4), kurį patikslino (III t., b. l. 11-14, 168-171), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) sprendimų dalis: 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41-14849 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje piliečiui S. K.“, dalį (1.3 p.), kuria neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 0,79 ha žemės sklypas; 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-28374 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei S. B.“ dalį (1.3 p.), kuria neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 1,00 ha žemės sklypas Nr. 322-4; 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 48S-1675 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei K. S.“ dalį (1.3 p.), kuria neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 0,18 ha žemės sklypas Nr. 527-1;

2) panaikinti VAV įsakymų dalis: 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 3256-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo Vilniaus rajono pagirių ir Didžiųjų Lygainių kadastro vietovėse“ dalį „Dėl S. K. suformuoto ir patvirtinto žemės sklypo“; 2008 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 2.3-1888-(41) dalį „Dėl S. B. suformuoto ir patvirtinto žemės sklypo“; 2010 m. birželio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-7513-(41) „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Pagirių seniūnijos, Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto paskelbto Vilniaus apskrities viršininko 2009-04-22 įsakymu Nr. 2.3-5863-41 patvirtinimo“ dalį „Dėl K. S. suformuoto ir patvirtinto žemės sklypo“;

3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) atkurti mirusios M. P. vardu nuosavybės teises natūra į visą 9,40 ha žemės plotą, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas, tikslindamas skundą, atsisakė reikalavimo, pareikšto A. N. atžvilgiu, kadangi iš jos pateikto atsiliepimo paaiškėjo, jog ji ginčo žemės sklypą perleido tretiesiems asmenims, o duomenų, kad jie buvo nesąžiningi, pareiškėjas neturi, todėl nėra galimybės iš jų išreikalauti žemės sklypą natūra. Taip pat atsisakė reikalavimo, pareikšto S. S. atžvilgiu, kadangi po jos mirties pavelėtą žemę jos paveldėtojai F. S. ir L. S. pardavė G. B., o pareiškėjas neturi duomenų, kad jis buvo nesąžiningas, todėl nėra galimybės iš jo išreikalauti žemės sklypą natūra.

Teigė, kad susipažinęs su VAV ginčijamais sprendimais, sužinojo, jog nuo 2000 m. vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), piliečiams buvo atkurtos nuosavybės teisės iš viso tik į 18,29 ha žemės, kai rėžinis (duomenys neskelbtini) kaimas apima apie 50 ha. Pareiškėjo teigimu, likusi žemė yra laisva ir gali būti grąžinta natūra. Kadangi sprendimų dalis yra priimti pažeidžiant įstatymuose įtvirtintas nuostatas, žemė kai kuriems piliečiams yra perduota neatlygintinai, dalis sprendimų yra naikintini.

Remdamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir ŽRĮ) 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 23 punktu, ir atsižvelgdamas į tai, jog (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, teigė, kad VAV neturėjo teisės projektuoti žemės sklypų perduoti neatlygintinai nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir atkurti jiems nuosavybės teises, kol nebuvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentams natūra, šiuo atveju M. P. (į buvusios savininkės Z. S. turėtą 9,40 ha žemę, (duomenys neskelbtini)) mirusios vardu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (II t., b. l. 1-10; III t., 16-18; IV t., b. l. 1-9) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41-14849, 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-28374, 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 48S-1675 panaikinimo nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas skundžiamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) (duomenys neskelbtini) tretiesiems suinteresuotiems asmenims, laikėsi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir pažeidimų nepadarė, t. y. pretendentų sąrašai, parengti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, ginčo žemės sklypai buvo formuojami iš laisvos valstybinės žemės fondo, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad rengiant Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus ir projektuojant lygiaverčius žemės sklypus perdavimui neatlygintinai nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims bei atkuriant jiems nuosavybės teises į žemę, buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčo žemės sklypai suformuoti ir nuosavybės teisės atkurtos asmenims, neturintiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra mirusios M. P. vardu nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 1999 m. sausio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 9,40 ha žemės plotą grąžinant žemę natūra arba kompensuojant mišku. Visa Z. S. iki nacionalizacijos valdyta žemė pagal VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialisto išduotą 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjimą Nr. 435 buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, kadangi 7,00 ha užimta valstiečių ūkiui skirta žemė, o 2,40 ha patenka į valstybinio miško teritoriją, ir natūra grąžinti nebuvo galimybės. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. gruodžio 28 d. patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto specialistų parengtą išvadą Nr. 6178 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad M. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,40 ha žemės, kuri yra priskirta valstybės išperkamai, kurios vertė – 14 974 Lt, ir apie šią išvadą pareiškėjas žinojo (už Išvadoje nurodytą, valstybės išperkamai žemei priskirtinos žemės vertę M. P. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 2.3-1888-(41) patvirtintame Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir 2008 m. Projektas) buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, kuriuos pareiškėjas suderino pasirašydamas nustatytos formos žiniaraštyje). Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir viešojo svarstymo metu pasiūlymų arba pretenzijų dėl suprojektuotų žemės sklypų pareiškėjas nepateikė. Teisės aktai nenumato galimybės atsisakyti jau suprojektuotų žemės sklypų, kai yra patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Taigi, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises M. P. grąžinant žemę natūra yra nepagrįstas.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 41-14849, 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-28374, 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 48S-1675 panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių, t. y. pareiškėjo teisės realiai apgintos nebūtų, teisinė padėtis būtų atkurta tokia, kokia buvo iki ginčijamų sprendimų panaikinimo, nes M. P. bus atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, suprojektuotus 2008 m. Projekte. Be to, panaikinus ginčijamus sprendimus dalyje dėl 1,97 ha ploto žemės, esančios (duomenys neskelbtini), neįmanoma būtų įvykdyti pareiškėjo reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra mirusios M. P. vardu į visą 9,40 ha žemės plotą, nes (duomenys neskelbtini) laisvos žemės fondo žemės nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 99-100; IV t., b. l. 13-14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad jam nuosavybės teisės buvo atkurtos 2002 m. gruodžio 13 d. Jis persikėlė žemę į gyvenamąją vietą Vilniaus rajone, Trakų Vokės apylinkėje. Šiuo turtu naudojasi daugiau nei 10 metų, žemės mokesčius moka. Todėl yra sąžiningas jam priklausančio 0,79 ha žemė sklypo žemės ūkio veiklai, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjas ir išreikalauti iš jo šį sklypą natūra nėra jokio pagrindo. Nesupranta, kuo remdamasis pareiškėjas teigia, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, bei kaip pareiškėjo teises ir teisėtus interesus pažeidžia nuosavybės teisių trečiajam suinteresuotam asmeniui atkūrimas. Pabrėžė, kad Civilinis kodeksas nustato bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas beveik dvylika metų nesiėmė veiksmingų teisinių priemonių apginti tariamai pažeistas savo teises, todėl yra praleidęs terminą apskųsti nurodytus VAV sprendimus.

Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymu gali būti atkurtos mirusios M. P. vardu nuosavybės teisės natūra į visą 9,40 ha žemės plotą, (duomenys neskelbtini), nekvestionuojant trečiųjų suinteresuotų asmenų turimos nuosavybės minėtoje teritorijoje, kadangi, kaip nurodo pareiškėjas, yra pakankamai laisvos žemės, į kurią ir gali pretenduoti pareiškėjas. Todėl net ir tarus, kad buvo padaryta kažkokių teisės aktų pažeidimų trečiajam suinteresuotam asmeniui atkuriant nuosavybės teises į žemę, šie pažeidimai objektyviai niekaip netrukdo pareiškėjui pretenduoti į žemę minėtoje teritorijoje, į kurią jis pretenduoja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. N. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 105-106) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad jai 2009 m. vasario 6 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir neatlygintinai perduotas nuosavybėn 0,22 ha žemės ūkio paskirties sklypas (duomenys neskelbtini), kurį ji perleido tretiesiems asmenims, todėl neturi jokio procesinio ar materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nesutiko su pareiškėjo skundu. Nurodė, kad jai nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teises natūra Vilniaus mieste. Jai 2011 m. grąžino 18 a teisėtai prie vyro turėtos žemės, prie pat namo, kur jie gyvena ir visą laiką dirbo žemę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. B. atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu (IV t., b. l. 50-60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė Lietuvos valstybei iš pareiškėjo 173,70 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo ir nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui S. K., S. B. ir K. S.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nepagrįstai pareiškėjas teigia, jog jo teises ar teisėtus interesus pažeidžia jo ginčijami sprendimai, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. K., K. S. ir S. B. buvo suprojektuoti žemės sklypai bei atkurtos nuosavybės teisės. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, kadangi pretendentų sąrašai parengti ir žemės sklypai buvo suformuoti bei patvirtinti pagal ŽRĮ 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, pagal parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad rengiant Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektus ir projektuojant lygiaverčius žemės sklypus perdavimui neatlygintinai nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims bei atkuriant jiems nuosavybės teises į žemę, buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo, ŽRĮ, Tvarkos ar Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) reikalavimai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad ginčo žemės sklypai suformuoti ir nuosavybės teisės atkurtos asmenims, neturintiems teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė negalėjo nurodyti, ar tretieji suinteresuoti asmenys, kurių atžvilgiu ginčijami sprendimai, užėmė žemę, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra. Vien tik pareiškėjo abstraktūs teiginiai ir vertinimas, kad M. P. vardu turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra į (duomenys neskelbtini) kaimą, negali paneigti Tarnybos argumentų, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų savo teiginiams, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, pagrįsti. Šiuo atveju teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šis kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y. Tvarkos (byloje aktuali 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 redakcija) 106 punktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, nustatė, kad atkūrimo procedūrose dalyvauja ne tik apskričių viršininko administracijos, bet ir savivaldybių administravimo subjektai, ir paskirsto šių viešojo administravimo sistemos subjektų kompetenciją. Metodinių nurodymų (Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 634), susijusių su Tvarkos 106 punkto nuostatų įgyvendinimu, 3.3 punkte nustatyta, kad teritorinio žemėtvarkos skyriaus specialistas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių sklypų ribos, turi užtikrinti reikiamą sklypų ribų kartografavimą, plotų nustatymą iš planų. Pagal minėtus Metodinius nurodymus sklypai kartografuojami, kai jų vieta nėra aiški, nustatant žemėvaldas, panaudojama įvairi planinė medžiaga. Metodinių nurodymų 5 punkte nurodyta, kad teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Atsižvelgus į šias nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatomis, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes, t. y. kad VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. sausio 27 d. pažymoje Nr. 535 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, jog pagal M. P., mirusios 1995 m. lapkričio 8 d., pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į buvusio savininkės Z. S. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 9,40 ha žemę ir pagal Atkūrimo įstatymą M. P. turi nuosavybės teisę į 9,40 ha žemės; pažyma parengta pagal Vilniaus rajono ekspertų komisijos pasiūlymą-išvadą, patvirtintą 1996 m. balandžio 10 d. protokolu Nr. 1; pagal VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Trakų Vokės specialisto išduotą 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjimą Nr. 435 visa Z. S. iki nacionalizacijos valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, nes 7,00 ha užimta valstiečių ūkiui skirta žemė, o 2,40 ha patenka į valstybinio miško teritoriją, teismas sprendė, jog šie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, kadangi minėtoje pažymoje nurodomas konkretaus dydžio sklypas minėtame kaime. Ta aplinkybė, kad Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 13 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1715 nurodyta, jog pagal S. P. žemės sklypai nekartografuojami, kadangi (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis, nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių, t. y. kad 1999 m. sausio 27 d. pažymoje bei 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjime nurodyta konkretus žemės sklypo dydis (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjas tik savo vertinimu grindė poziciją, kad M. P. mirusiosios vardu turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kur atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, remiantis ginčijamais sprendimais. Atsižvelgęs į tai, remdamasis byloje pateiktais Tarnybos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) kaimas nebuvo rėžinis kaimas. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėjui bus atkurtos nuosavybės teisės (mirusiosios M. P. vardu) perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus ir šiuo metu rengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla, pareiškėjo atstovai šių aplinkybių neginčijo.

Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant šias ABTĮ nuostatas (žr., pvz., 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1553/2012, 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-42/2013, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1315-492/2015), teismas, įvertinęs ginčijamų aktų turinį ir pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas byloje neįrodė, jog jis turi subjektinę teisę ginčyti sprendimus, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims suprojektuoti sklypai ir atkurtos nuosavybės teisės, ir kad tokie sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju reikalavimą panaikinti ginčijamų sprendimų dalis, pareiškėjas iš esmės grindė argumentu, kad (duomenys neskelbtini) kaimas yra rėžinis ir nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims ne natūra, kadangi M. P. pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises natūra. Teismo vertinimu, nurodyti argumentai nepagrindžia pareiškėjo suinteresuotumo šioje ginčo dalyje, kadangi pareiškėjas nenurodė konkrečios, jo nurodytu būdu gintinos, teisės ar teisėto intereso, kuris yra pažeistas atkūrus tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teises.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dalių, t. y. 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 41-1449, 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.5-41-20524, 2008 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-28374, 2009 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 2.5-41-29514, 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 48S-1675 panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių, nes M. P. bus atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą grindė išimtinai prielaidomis, kurios negali sudaryti pagrindo naikinti ginčijamas sprendimų dalis.

Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises

Remdamasis elektroninėje byloje pateiktais atsakovo duomenimis (II t., b. l. 12-461), Metodikos (redakcija, galiojusi iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 36–38 punktų, 5 priedo nuostatomis, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pagal Metodikos 5 priedą dėl projektuojamų sklypų ribų pareiškėjas pasirašė, jokių pretenzijų ar pastabų neįrašė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas sutiko su 2008 m. Projekte M. P. projektuojamais žemės sklypais, kadangi nepareiškė pastabų ar pretenzijų raštu (Metodikos 86–87 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės sklypų sąrašo, patikslinto 2006 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 2.3-11725-(41), pasirinko keturis žemės ūkio paskirties žemės sklypus, savo pasirinkimą suderino, pasirašydamas Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu neginčijo, kad minėtus sklypus pasirinko ir pasirašė. Teismo vertinimu, 2008 m. Projekte M. P. suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4 buvo patvirtinti, o pareiškėjas ŽRĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka šio sprendimo neskundė.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo atstovė detaliai teismo posėdžio metu nurodė faktines sklypų pasirinkimo aplinkybes, t. y. kad apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą buvo žinoma, vyko susirašinėjimas su Tarnyba, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas galėjo tinkamai ginti galimai pažeistas teises, ginčydamas VAVA 2008 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 2.3-1888-(41), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, jei, jo manymu, netinkamai buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai negali būti pagrindu atsakovą įpareigoti atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjas nepaneigė Tarnybos pateiktų duomenų.

Teismas, taip pat įvertinęs ir teisėtų lūkesčių principo svarbą, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. ir 2007 m. liepos 5 d. nutarimai), teisingumo ir protingumo principais, pažymėjo, jog ginče prioritetas teiktinas teisingumui, t. y. teisingo, o ne formalaus sprendimo priėmimui, vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes, todėl, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 1999 m. sausio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 9,40 ha žemės plotą, grąžinant žemę natūra arba kompensuojant mišku, kad visa Z. S. iki nacionalizacijos valdyta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra grąžinti nebuvo galimybės, kad apie parengtą 2001 m. gruodžio 28 d. VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto specialistų išvadą Nr. 6178 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria remiantis 2008 m. Projekte buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, kuriuos pareiškėjas suderino, pasirašydamas Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje, žinojo ir tą aplinkybę, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir viešojo svarstymo metu pasiūlymų arba pretenzijų dėl minėtų suprojektuotų žemės sklypų nepateikė, o teisės aktai nenustato galimybės atsisakyti jau suprojektuotų žemės sklypų, kai yra patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises M. P. grąžinant žemę natūra yra nepagrįstas. Pareiškėjui bus atkurtos nuosavybės teisės (mirusiosios M. P. vardu) perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus ir šiuo metu rengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas pažymėjo, jog trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktos A. N. pašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra nedetalizuotas, jame nenurodyta, kokio dydžio išlaidas ir pagal kokius dokumentus bei už kokias suteiktas teisines paslaugas, ji patyrė, todėl šio prašymo nenagrinėjo, ir pažymėjo, kad A. N. suteikta teisė, bet ne pareiga, pateikti atsiliepimą, kuria ji ir pasinaudojo (ABTĮ 72 str.).

Remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens atstovės advokatės A. S. pateikta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (1.7)S-2201-2644-15, kuriuo S. K. suteikta antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje, ją teikti paskiriant advokatę A. S., vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2, 5 dalių, 451 straipsnio nuostatomis, teismas vertino, jog šiuo teismo sprendimu yra apgintos trečiojo suinteresuoto asmens S. K. teisės ir jis įgijo teisę į išlaidų atlyginimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gruodžio 31 d. pažyma Nr. (4.22.)TPA-3505 patvirtina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 173,70 Eur, todėl nurodyta suma valstybei priteistina iš pareiškėjo.

III. Pareiškėjas S. P. (S. P.) pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 63-68), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs, jog tretieji suinteresuoti asmenys neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, ar padaryti kiti pažeidimai atkuriant jiems nuosavybės teises. Savo skundą pareiškėjas motyvavo tik pirmumo teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimu. Tačiau teismas, užuot pasisakęs dėl pareiškėjo konkrečių skundo argumentų iš esmės, ėmėsi vertinti kitus nuosavybės teisių atkūrimo aspektus minėtiems asmenims, dėl kurių šioje byloje jokio ginčo nėra.

2. Klasifikacinė komisijos prie Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, Trakų vls., Chazbijeviče vietovės žemių klasifikacijos byloje esantis Svientnickos gromados žemės sklypų savininkų 1938 m. liepos 21 d. sąrašas, kuriame 17 numeriu yra nurodyti 9 piliečiai, turėję žemės zašc. Zabrozd (dabartinis (duomenys neskelbtini) kaimas) bendrai 48,30 ha, ir viena iš šių piliečių S. Z., turėjusi 9,40 ha žemės, kurio teismas net nevertino, tiesiogiai ir įrodo, kad (duomenys neskelbtini) kaimo žemės iki nacionalizacijos buvo valdoma bendrosios nuosavybės teise, t. y. kaimas buvo rėžinis.

Tai patvirtina ir kiti byloje esantys dokumentai, atsakovo raštai (2013 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. ISS-(7.5)-1715; 2014 m. vasario 24 d. raštas Nr. 48SD-(14.48.104.)-1602), kadangi pareiškėjas ir jo atstovas ne kartą prašė kartografuoti turėtos žemėvaldos ribas, tačiau jiems minėtais raštais buvo paaiškinta, kad kartografuoti sklypo ribų nėra galimybės, kadangi (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis. Taip pat Vilniaus rajono skyrius 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 48SD(14.48.104)-14419 pareiškėjui pateikė duomenis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ne konkrečiame žemės sklype, o visame (duomenys neskelbtini) kaime, laikydamasis pozicijos, kad šis kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis.

Aplinkybę, kad kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis, taip pat patvirtina tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas (duomenys neskelbtini) kaime kitiems pretendentams natūra ir asmenims, pageidavusiems žemės gauti neatlygintinai, buvo vykdomas rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, kas atitinka Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisių atkūrimo rėžiniuose kaimuose. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo suskirstytas į vienkiemius paremtas ne įrodymais, o tik samprotavimu, jog pareiškėjas neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis.

Taigi, nepagrįsti ir visi kiti teismo teiginiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, nes teismas toliau sprendime vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimą išskirstytuose į vienkiemius, o ne rėžiniuose kaimuose. Teismas turėjo vadovautis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Tvarkos 23 punkto nuostatomis, todėl ir teismo pozicija, jog neva ginčijami sprendimai pareiškėjo teisių nepažeidžia, yra visiškai nepagrįsta, nes tretieji suinteresuoti asmenys, kuriems nuosavybės teisės buvo atkurtos neatlygintinai, pirmumo prieš M.

P. nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje neturėjo, nuosavybės teisės pirmiausia turėjo būti atkurtos pretendentei atkurti nuosavybės teises natūra M. P.. Todėl dėl aplaidžių atsakovo veiksmų tinkamai nebuvo įgyvendinta mirusios M. P. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą natūra (duomenys neskelbtini) kaime. VAV neturėjo teisės projektuoti žemės sklypų perdavimui neatlygintinai nuosavybėn tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir atkurti jiems nuosavybės teisių tol, kol nebuvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentams natūra.

3. Teismas visiškai be pagrindo nurodė, kad pareiškėjo 1999 m. sausio 6 d. prašymo pateikimo atkurti nuosavybės teises natūra metu visa jo žemė buvo valstybės išperkama ir natūra negrąžinama. Teismas negalėjo vadovautis 1999 m. sausio 27 d. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. 535, kadangi pareiškėjo sklypas niekada nebuvo kartografuotas, (duomenys neskelbtini) kaimas buvo rėžinis ir tokia pažyma dėl rėžinio kaimo žemės negalėjo būti išduota bei nuosavybės teisių atkūrimas vyko kaip rėžiniame kaime ir tuo metu dar niekam nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę, todėl kaimo žemė buvo laisva ir atkurtina natūra.

Būtent ši pažyma pareiškėją, kaip neturintį patirties nuosavybės teisių atkūrime, ir suklaidino, kadangi nustatė, jog (duomenys neskelbtini) kaimas iki nacionalizacijos buvo ne rėžinis ir pareiškėjo pretenduojama žemė buvo valstybės išperkama, o iš pažymos turinio matyti, kad buvo norima pateikti informaciją apie konkretų žemės sklypą, kai nebuvo atlikta jokios kartografijos, o žemėtvarka turėjo informaciją, kad šis kaimas buvo rėžinis. Po šios pažymos gavimo ne kartą buvo kreiptasi, tiek raštu, tiek žodžiu į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl informacijos ir dokumentų, liečiančių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, pateikimo, tačiau informacija pareiškėjui nebuvo teikiama, todėl nieko neįtardamas ir pasitikėdamas valstybės institucija, pareiškėjas vykdė tolesnius jos nurodymus ir, nenorėdamas prarasti nuosavybės teisių į žemę, teikė 2006 m. birželio 8 d. prašymą, kuriuo prašė suprojektuoti žemės sklypą Didžiųjų Lygainių kadastro vietovėje Pagirių seniūnijoje, o pagal šį prašymą suprojektuoto M.

P. miško sklypo Nr. 176, 3,10 ha ploto ir patvirtinto projekte, atsisakė. Vėliau 2008 m. projekte M. P. buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, o Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės teritorijoje 2007 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 grupės pretendentais gauti žemę žiniaraštyje (eilės Nr.

64) pareiškėjas pasirašė dėl žemės sklypų išdėstymo ir ribų suderinimo, t. y. sutiko su suprojektuotais sklypais, sprendimo neginčijo, nes kaip ir nebuvo tam jokio pagrindo tuo metu. Tik vėliau, po kreipimosi į atstovą, ir jo iniciatyva iš atsakovo teismo keliu buvo išreikalauti dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu (duomenys neskelbtini) kaime, kurie buvo pateikti 2014 m. gruodžio 4 d., 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 48 SD(14.48.104)-14419, t. y. tik 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas sužinojo, kad, atkurdamas nuosavybės teises mirusios M.

P. vardu, atsakovas padarė daugybę pažeidimų. Taigi, suprojektuotus sklypus Didžiųjų Lygainių kadastro vietovėje pareiškėjas pasirinko tik dėl to, jog buvo suklaidintas. Tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – dėl padarytų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, tendencingo informacijos slėpimo ilgą laiką, klaidinant pareiškėją, buvo atkurtos nuosavybės teisės ten, kur iš esmės pareiškėjas nepageidavo. Šiuo metu suprojektuotų pareiškėjui sklypų yra atsisakęs. Todėl vertinant minėtą situacija per teisėtų lūkesčių prizmę, pareiškėjo teisėtas lūkestis buvo atkurti nuosavybės teises natūra ir, jei valstybės institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, būtų veikusios tinkamai, pareiškėjui nebūtų kliūčių atkurti nuosavybės teises natūra, nes 1999 m. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime buvo pakankamai laisvos žemės, kad pirmiausia būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra.

Teisingumo principas, priešingai, nei tai supranta pirmosios instancijos teismas, reikalauja, kad asmuo, kuris buvo akivaizdžiai suklaidintas ir dėl to pažeistos jo teisės, atstatyti jo teises kiek galima į tą padėtį, kuri buvo iki teisių pažeidimo. Tas pats teisingumo principas suponuoja tai, kad negali būti prieš asmens teisių gynybą naudojami tie jo veiksmai, kuriuos jis atliko valstybės institucijos, atsakingos už teisių pažeidimą, suklaidinimo įtakoje.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo anksčiau ginti savo teises, tačiau neįvertino ir pasisakė, dėl kokių aplinkybių to pareiškėjas negalėjo padaryti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad per atstovą nuo 2012 m. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriui buvo pateikta daugybė prašymų, Nacionalinei žemės tarnybai skundas, tačiau ir vėl Tarnybos Vilniaus rajono skyrius tinkamai savo pareigų nevykdė, reikalingos informacijos bei dokumentų neteikė netgi pareiškėjo atstovui, kol galiausiai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 13 d. sprendimu (administracinėje byloje Nr. 1-1125-331/2014) įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrių išnagrinėti pareiškėjo atstovo 2013 m. balandžio 22 d. prašymo dalį, kurioje buvo prašoma pateikti informaciją, kokiai valstybės išperkamos žemės kategorijai priklauso iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta Z.

S. žemė (duomenys neskelbtini), nurodyti tikslų žemės kiekį, kokiems asmenims ir kada ši žemė buvo perleista ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, bei suteikti jiems prašomą informaciją arba dėl informacijos (jos dalies) neteikimo priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, neva vykdydamas teismo spendimą, 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 48SD(14.48.104.)-1602 pateikė visiškai ne tą informaciją, kurią buvo įpareigotas pateikti teismo sprendimu, t. y. teismo sprendimas nebuvo įvykdytas.

Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. išdavė vykdomąjį dokumentą, tačiau vykdymo veiksmus Tarnybos Vilniaus rajono skyrius skundė Vilniaus miesto apylinkės teismui ir Vilniaus apygardos teismui. Galiausiai po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2-21614-864) ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2S-1719-563/2014) Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2014 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 48SD(14.48.104)-14419, gautu 2014 m. gruodžio 4 d., pateikė pareiškėjo atstovui su teismo įpareigojimu susijusius dokumentus, t. y.

Vilniaus apskrities viršininko sprendimus. Taigi, net po teismo sprendimo ir antstolio raginimų atsakovas slėpė nuo pareiškėjo informaciją, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimu (ši informacija iki galo nėra pateikta ir iki šiol), todėl visiškai akivaizdu, kad ginti savo teises pareiškėjas negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl atsakovo informacijos slėpimo ir pareiškėjo klaidinimo.

5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų galimybės atkurti nuosavybės teises natūra klausimu. Susipažinus su skundžiamais VAV priimtais sprendimais, paaiškėjo, jog nuo 2000 m. vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, piliečiams buvo atkurta iš viso tik į 18,29 ha žemės, kai rėžinis (duomenys neskelbtini) kaimas apima apie 50 ha. Vadinasi likusi žemė, t. y. apie 31 ha, yra laisva ir gali būti grąžinta pareiškėjui natūra (9,40 ha). Pagal pateiktus VAV sprendimus, susumavus bendrą atkurtos (tiek natūra, tiek perdavimą neatlygintinai) žemės plotą, Tarnybos atsisakymas atkurti nuosavybės teises motyvuojant, kad visa žemės yra valstybės išperkama, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kitokių duomenų, t. y. kam ir kada buvo suteikta likusi (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemė, byloje nėra pateikta, todėl atkurti į šią laisvą žemę nuosavybės teises natūra nėra jokių kliūčių.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 74-78) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (Trakų Vokės seniūnijos) 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjimu Nr. 435, kuriame nurodyta, kad visa buvusios savininkės Z. S. iki nacionalizacijos valdyta žemė (9,40 ha ploto) (duomenys neskelbtini), priskirta valstybės išperkamai žemei (7,00 ha užimta valstiečių ūkiui skirta žemė, o 2,40 ha patenka į miško teritoriją), kadangi jis parengtas Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plano, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. vasario 8 d.

įsakymu Nr. 381-41, kuriame visas (duomenys neskelbtini) kaimas priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. plane pažymėtas atitinkamomis spalvomis bei kodais, kaip namų valdai (sodybai) ir individualiai statybai suteikta žemė (12-2-1), kaip privati žemė ir miškas (12-6), kaip valstiečių ūkiui skirta žemė (12-7), kaip tarnybinių dalų žemė (12-8-2), kaip asmeninio ūkio žemė (12-8-1), pagrindu. Vilniaus apygardos administracinio teismas sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1125-331/2014 nustatė, kad „galiojant Vilniaus apskrities viršininko 1999-02-08 d.

įsakymu Nr. 381-41 patvirtintam Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių planui kelti klausimą dėl žemės, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nepriskirtinumo valstybės išperkamai nėra pagrindo. Ginčo sprendimų panaikinimas tose dalyse, kuriose nurodoma, jog dalis buvusios Z. S. žemės (duomenys neskelbtini), yra priskirta valstybės išperkamai žemei, pareiškėjams teisinių pasekmių nesukeltų, todėl pareiškėjų teisės pasirinktu būdu negalėtų būti realiai apgintos ir dėl šios aplinkybės skundas šioje dalyje negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas)“.

Taigi nustatytos faktinės aplinkybės ir išaiškinimai minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-1125-331/2014 turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo argumentus dėl buvusios Z. S. žemės (duomenys neskelbtini), nepriskirtinumo valstybės išperkamai paneigia ir Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 28 d. patvirtinta VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto specialistų parengta išvada Nr. 6178 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad M.

P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,40 ha žemės (vertė 14 974 Lt), kuri yra priskirta valstybės išperkamai, iš to skaičiaus užimta valstiečio ūkio žemės 7,00 ha (vertė 11 151 Lt). Apie šią išvadą pareiškėjas žinojo (ją pridėjo prie 2006 m. gruodžio 15 d. prašymo, o už išvadoje nurodytą, valstybės išperkamai žemei priskirtinos žemės vertę M. P. 2008 m. Projekte suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, kuriuos pareiškėjas suderino, pasirašydamas Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje) ir minėtos išvados parengimo teisėtumo niekada neginčijo, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad visa Z.

S. iki nacionalizacijos valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir suprojektuoti grąžintino natūra žemės sklypo buvusio savininko turėtoje vietoje nebuvo galimybės.

2. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui jokių prašymų dėl informacijos ir dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, nebuvo pateikęs. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi prašymai būtų pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Todėl pareiškėjas visiškai be pagrindo teigia, kad po minėto 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjimo Nr. 435 gavimo jis kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl informacijos ir dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad po minėto 1999 m. gruodžio 29 d. pažymėjimo parengimo, pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikęs tik 2 prašymus, t. y. 2006 m. birželio 8 d. prašymas, kuriuo prašė suprojektuoti žemės sklypą Didžiųjų Lygainių kadastro vietovėje Pagirių seniūnijoje, o suprojektuoto M. P. miško sklypo Nr. 176 3,10 ha ploto ir patvirtinto žemės projekte 2000 m. rugsėjo 25 d. atsisakė, ir 2006 m. gruodžio 15 d. prašymas, kuriuo prašė suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgiant į minėtus pareiškėjo prašymus, Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 2.3-1888-(41), pareiškėjui ir buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 392-1, Nr. 392-2, Nr. 392-3 ir Nr. 392-4, kuriuos pareiškėjas suderino, pasirašydamas Metodikos 5 priede nustatytos formos žiniaraštyje.

3. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad nuo 2000 m. vykdyto nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), piliečiams buvo atkurta iš viso tik į 18,29 ha žemės, kai rėžinis (duomenys neskelbtini) kaimas apima apie 50 ha., todėl likusi žemė, t. y. apie 31 ha, yra laisva ir gali būti grąžinta pareiškėjui natūra (9,40 ha). Neaišku, kokiais duomenimis remdamasis, pareiškėjas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaime yra apie 31 ha laisvos valstybinės žemės. Byloje surinkti įrodymai, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 17 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1158 „Dėl Vilniaus rajono. Pagirių seniūnijos, Didžiųjų Lygainių kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės fondo plano ir žiniaraščio patvirtinimo“ patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), laisvos žemės fondo žemės nėra. Šis įsakymas yra galiojantis, jis nėra nuginčytas ir juo privaloma vadovautis.

4. Net ir padarius prielaidą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, pareiškėjo teisės realiai apgintos nebūtų, teisinė padėtis būtų atkurta tokia, kokia buvo iki ginčijamų sprendimų panaikinimo, t. y. M. P. būtų atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 2008 m. Projekte. Be to, panaikinus ginčijamus sprendimus dalyje dėl 1,97 ha ploto žemės, esančios (duomenys neskelbtini), neįmanoma būtų įvykdyti pareiškėjo reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra mirusios M. P. vardu į visą 9,40 ha žemės plotą, nes (duomenys neskelbtini), laisvos žemės fondo žemės nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekeičia, o tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą, perduodant žemės sklypą buvusioje iki nacionalizacijos vietoje (duomenys neskelbtini), su kuo atsakovas nesutinka ir nurodo, kad laisvo žemės sklypo nėra.

Pagal bendrą nuostatą nuosavybės teisės atkuriamos į nacionalizuotą žemę natūra, perduodant žemės sklypą iki nacionalizacijos buvusioje vietoje, tik tuo atveju, jei žemės sklypas yra laisvas. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus.

Atsakovo argumentą, kad laisvos žemės (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas pageidauja atkurti nuosavybės teises, nėra, patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1125-331/2014. Šioje byloje, nagrinėjant pareiškėjo skundą, buvo konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 patvirtinta Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plano ištrauka, (duomenys neskelbtini) kaimo ribų nustatymo planu M1:10000, (duomenys neskelbtini) kaimo žemė priskirta valstybės išperkamai. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 visas (duomenys neskelbtini) kaimas priskirtas valstybės išperkamai žemei, t. y. plane pažymėta atitinkamomis spalvomis bei kodais, namų valdai (sodybai) ir individualiai statybai suteikta žemė (12-2-1), privati žemė ir miškas (12-6), valstiečių ūkiui skirta žemė (12-7), tarnybinių dalų žemė (12-8-2), asmeninio ūkio žemė (12-8-1). Teismo sprendimas nagrinėjamam ginčui turi prejudicinę galią, todėl iš naujo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės neįrodinėtinos ir šiai bylai pripažįstamos nustatytomis (ABTĮ 58 str. 2 d.), dėl to pareiškėjui šioje byloje neginčijant Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 381-41 teismas neturi pagrindo tikrinti minėto įsakymo ir tuo pačiu tikrinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims suteiktų žemės sklypų teisėtumo minėto įsakymo pagrindu. Apeliaciniame skunde, nesant kitų nesutikimo argumentų dėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. K., K. S. ir S. B. perduotų žemės sklypų teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, didesnės apimties tikrinimo neatlieka.

Ginčui nėra reikšminga, kad žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėjas, yra rėžiniame kaime, nes, kaip minėta, visa žemė, esanti (duomenys neskelbtini), yra pripažinta valstybės išperkama ir pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat už nekilnojamąjį turtą, kuris iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygina valstybė. Todėl pareiškėjui nuosavybės teisės į žemę negali būti atkuriamos natūra, perduodant žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas neturėjo pagrindo įgyti teisėtą lūkestį dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), nes, kaip minėta, dar Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 381-41 žemė buvo pripažinta valstybės išperkama. Byloje nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjas buvo suklaidintas taip, kad negalėjo ginčyti minėto įsakymo ir pasirinkti pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad žemės sklypas rėžiniame kaime negalėjo būti kartografuotas, tačiau atsakovo pozicija buvo nuosekli, jog žemė yra valstybės išperkama, todėl duomenys apie pareiškėjui tenkančio žemės sklypo kartografavimą negalėjo suteikti pareiškėjui lūkesčio, jog žemė bus grąžinta natūra. Pareiškėjas, neišnaudojęs galimų savo teisės įgyvendinimo priemonių, negali įgyti retrospektyvaus privalumo, sprendžiant šį ginčą. Todėl pagrįstai teismas nevertino tikėtinų pareiškėjo galimybių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė