2019-03-20 Nr. AB-7045-3-61-3-03464-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1342-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03464-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija) 1 980,26 Eur turtinės žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji, D. P., I. R., E. R., R. P. bei A. P. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Turkiją (Antaliją), kuri turėjo įvykti 2015 m. balandžio 5 d. Už kelionę iš viso buvo sumokėta 7 194,00 Lt (2 083,53 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes nuo 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ tapo nemokia. Pareiškėja nurodė, kad už neįvykusią kelionę buvo grąžinta tik 103,27 Eur suma pagal Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą, tačiau 1 980,26 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio nuostatas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, dėl kurių valstybei galėtų kilti atsakomybė prieš pareiškėją.

6. Atsakovas pažymėjo, kad neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

7. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, t. y. Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl Kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Kilusiam ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš pateikto mokėjimo nurodymo, 2 083,53 Eur į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą pervedė ne pareiškėja, o D. P., nesant jokių kitų pareiškėjos atliktus mokėjimus patvirtinančių įrodymų, akivaizdu, kad pareiškėja nepatyrė turtinės žalos. Neaišku, kokiu pagrindu 2 083,53 Eur (7 194 Lt) buvo pervesti į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, nes šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Pareiškėja pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialiosios teisės normos, kurios galiojo, kai Kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėja remiasi ginčui neaktualiomis materialiosios teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu.

12. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi tvirtindamas Kelionių organizatoriui pareikštų kreditorinių reikalavimų sąrašą, į jį įtraukė ne pareiškėjos, o mokėjimą atlikusio D. P. reikalavimą (2 083,53 Eur). Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 980,26 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja su Kelionių organizatoriumi 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004639 (toliau – ir Turizmo paslaugų sutartis) dėl kelionės į Antaliją dešimčiai asmenų (tarp kurių pareiškėjos skunde nurodyti D. P., I. R., E. R., R. P. bei A. P.), kurios kaina – 10 784,92 Lt (3 123,53 Eur); D. P. 2014 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 137 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 7 194 Lt (2 083,53 Eur). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė Ergo į pareiškėjos sąskaitą pervedė 103,27 Eur. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog Kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą dėl to, jog Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, o mokėjimą atliko kitas asmuo (D. P.), o ne pareiškėja. Teismas nurodė, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja Turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, tai, kad lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, nepaneigia fakto, jog už ginčo kelionę buvo sumokėta. Dėl atsakovo argumento, kad mokėjimą atliko D. P., teismas pažymėjo, jog D. P. su Kelionių organizatoriumi sudarytoje turizmo paslaugų teikimo sutartyje buvo nurodytas kaip turistas. Vadinasi, ir jis, ir pareiškėja, ir kiti pareiškėjos nurodyti, kartu planavę keliauti asmenys iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas, o tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones buvo įvykdyta vieno asmens, minėto vertinimo nekeičia.

17. Teismas nurodė, kad į Departamentą dėl visų patirtų išlaidų kreipėsi tik pareiškėja, kuriai ir buvo kompensuota dalis už visų pareiškėjos nurodytų turistų kelionę sumokėtos sumos, todėl teismas darė išvadą, kad teisę į turtinės žalos atlyginimą turėjo būtent pareiškėja. Teismas konstatavo, kad neįvykus kelionei dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai buvo negrąžinta 1 980,26 Eur, todėl laikytina, kad ji patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. P. skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Atsakovo teigimu, teismas pareiškėjai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjos pateikta Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, t. y. pareiškėja nepagrindė, kad tarp jos ir Kelionių organizatoriaus susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Iš pareiškėjos į bylą pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad D. P. pervedė 2 083,53 Eur į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą, t. y. pareiškėja neatliko jokio mokėjimo pagal Paslaugų sutartį. Be to, pareiškėjos pateiktame mokėjimo nurodyme įvardyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog 2 083,53 Eur buvo sumokėti už UAB „Freshtravel“ organizuojamą kelionę, nes jame nurodytas kitas gavėjas – UAB „Cherry Media LT“. Šie įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl neįvykusios kelionės pareiškėja patyrė turtinę žalą, todėl teismas turėjo pareiškėjos skundą atmesti.

24. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas D. P. finansinis reikalavimas 2 083,53 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėja ir D. P. įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal šioje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja ir D. P. neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

26. Departamentas nurodo, kad teismui 2017 m. spalio 30 d. atsiliepime į skundą Departamentas nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines UAB „Freshtravel“, kaip Kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

27. Pareiškėja L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja nesutinka su Ministerijos argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvykdytos pareigos motyvuoti teismo sprendimą, imperatyvių ABTĮ nuostatų pažeidimo, taip pat su atsakovo pozicija dėl būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti visumos egzistavimo. Pareiškėja nurodo, kad už planuojamą kelionę mokėjimą atliko iš sutuoktinio D. P. banko sąskaitos, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, abu sutuoktiniai gali disponuoti bendrai. Atliktas mokėjimas patvirtino šalių valią sudaryti Paslaugų sutartį ir gauti teikiamas paslaugas. Už neįvykusią kelionę pareiškėjai nekompensuota 1 980,26 Eur suma, todėl ji turi teisę į turtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Byloje ginčas kilo dėl 1 980,26 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai L. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjai 1 980,26 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė. Taip pat pareiškėjai buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. spalio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo tenkintas pareiškėjos skundas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjai suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas akcentuoja, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių veiklos, taip pat teismas neturi teisės akto ir veiksmų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėja patyrė 1 980,26 Eur turtinę žalą, nes pagal bylos duomenis pareiškėja sudarė sutartį su UAB „Freshtravel“, o apmokėjimą atliko jos sutuoktinis D. P., kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtrauktas kreditoriumi. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad pareiškėjai ir / ar D. P. 1 980,26 Eur buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kad D. P. yra pareiškęs atskirą reikalavimą Lietuvos valstybei. Byloje nepaneigti pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad apmokėta už kelionę buvo iš bendrų pareiškėjos ir D. P. pinigų.

32. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

34. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT teismo praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

35. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt. ).

37. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

39. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

40. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

41. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

42. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių patenkintas pareiškėjos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

43. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė