2016-12-06 Nr. AB-23283-3-61-3-03888-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2284-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03888-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 95–96, 117–118, 125), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad, būdamas Vilniaus pataisos namuose, yra paskirtas į drausmės grupę ir nuo 2014 m. spalio 2 d. atlieka bausmę kameros tipo patalpose – baudos izoliatoriuje. Teigė, kad yra laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Kamerose nėra tinkamo apšvietimo, drėgna, trūksta oro. Pasivaikščioti išvedamas tik vienai valandai. Dėl oro trūkumo pradėjo berti, atsirado „nervinė alergija“. Į kameros plotą turėtų būti įskaičiuojamas inventorius, baldai, sanitarinis mazgas. Nurodė, kad jis kreipėsi į psichologę dėl depresijos. Baudos izoliatoriuje neįrengtas signalinis mygtukas, todėl jis turėdavo daužyti kumščiais į geležines duris, kad galėtų pakviesti pareigūną. Kameroje Nr. 2K yra trys didelės lempos, iš kurių dvi neveikė, dėl to jam pradėdavo skaudėti akis, negalėjo skaityti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 17 d. patikrinimo metu buvo rasti pažeidimai dėl dirbtinio apšvietimo. Be to, iš jo būdavo paimamos higienos priemonės, o, uždarant jį į baudos izoliatorių, neapžiūrėdavo gydytojas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 17–22, 107–109) prašė nepatenkinti skundo.

Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. liepos 27 d., pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus pataisos namų bausmės režimo pažeidimus kamerų tipo patalpose Nr. 2K, 4K, 12K, 18K. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Šiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas turi būti įskaičiuotas į bendrą patalpų naudojamą plotą, nes juo naudojasi tik kameroje esantys nuteistieji. Sanitarinis mazgas negali būti vertinamas kaip atskira patalpa. Teisės aktai nenumato, kad patalpoje esančius baldus būtų privalu įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir pradėti eksploatuoti 2006 m. Akcentavo, kad kameros ir pasivaikščiojimo kiemai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Remiantis šiomis taisyklėmis, kameros vėdinamos per langus. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą ir galimybę vėdinti kamerų patalpas. 2015 m. kovo 17 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko Vilniaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kamerų oro temperatūra, vėdinimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22 punkto reikalavimus.

Išmatavus baudos izoliatoriaus kamerų dirbtinę apšvietą, buvo nustatyti keli pažeidimai, atsižvelgiant į tai, Vilniaus pataisos namų administracija visuomet nedelsiant šalina nustatytus trūkumus – keičia lemputes, tvarko sugadintus šviestuvus. Nurodė, kad, pareiškėjui suteikiant galimybę 1 valandą pabūti gryname ore, nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 222 punktas. Pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo į Vilniaus pataisos namų administraciją nesikreipė. Dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus taip pat nesikreipė.

Teigė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 129–134) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. liepos 27 d. būdamas Vilniaus pataisos namuose ir atlikdamas jam paskirtas nuobaudas kameros tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas taip pat vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 72 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalimi, 86, 142 straipsniais, 145 straipsnio 1 dalimi, 146 straipsniu.

Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. spalio 2 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 15 parų. Nuobauda buvo įvykdyta 2014 m. spalio 2 d.–2014 m. spalio 13 d. laikotarpiu. Vilniaus pataisos namų 2014 m. rugsėjo mėn. nutarimu (tiksli data neįskaitoma) pareiškėjui paskirta nuobauda ir jam skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių. Ši nuobauda įvykdyta 2014 m. spalio 13 d.–2014 m. spalio 28 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. spalio 29 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams.

Ši nuobauda įvykdyta nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2015 m. sausio 28 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. sausio 14 d. nutarimu pareiškėjui skirtas 10 parų uždarymas į baudos izoliatorių, ši nuobauda įvykdyta 2015 m. sausio 28 d.–2015 m. vasario 7 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. vasario 9 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 3 mėn., nuobauda buvo vykdoma nuo 2015 m. vasario 9 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. kovo 17 d. nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių, nuobauda atlikta nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 16 d.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. balandžio 1 d. nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių, nuobauda atlikta nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 9 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. gegužės 18 d. nutarimu pareiškėjui paskirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių, nuobauda įvykdyta nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 2 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. birželio 9 d. nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių, nuobauda atlikta nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. liepos 2 d.

Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 7 d. nutarimu pareiškėjui skirtas 15 parų uždarymas į baudos izoliatorių, ši nuobauda įvykdyta nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. liepos 22 d. nutarimu pareiškėjas nubaustas perkėlimu į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Taigi teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. liepos 27 d., pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė konkrečias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atlikdamas paminėtas nuobaudas, tai – patalpos Nr. 2K, 4K, 12K, 18K.

Pareiškėjas neginčijo, kad būtent šiose patalpose jis atliko nuobaudas, tačiau teigė, kad jose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose.

Teismas vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu (redakcija, galiojusi nuobaudų atlikimo metu) (vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose). Pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros Nr. 2K plotas yra 14,35 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kameros Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, kameros Nr. 12K plotas – 14,01 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, o kameros Nr. 18K plotas – 30,47 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis apie kamerų plotus patvirtino patalpų kadastrinių matavimų duomenys, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis apie kamerų plotą. Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų nebuvo pažeisti, vienam asmeniui teko ženkliai daugiau, nei 4 kv. m, ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktų kadastrinių matavimų duomenų buvo matyti, kokį iš paminėto bendro kamerų ploto užima sanitarinių mazgų plotis. Net ir atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko apie 4 kv. m ploto ar daugiau. Teismas pastebėjo, kad inventorius ir baldai yra naudojami nuteistųjų, taigi šiais daiktais užimamu plotu nuteistieji faktiškai naudojasi. Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas nenumato, kad, skaičiuojant šiame punkte nurodytą vienam asmeniui tenkantį plotą, turėtų būti neįskaičiuojamas baldais ir kitu inventoriumi užimamas plotas. Kita vertus, negalima pripažinti, kad, atmetus baldais ir kitu inventoriumi užimtą plotą, pareiškėjui teko itin mažai vietos. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Teismas, svarstydamas dėl kamerose buvusios drėgmės, vėdinimo, apšvietimo, vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9, 16.10 punktais, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 24, 26 punktais. Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčijo atsakovo atstovo nurodytų teiginių, kad kamerose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą ir galimybę vėdinti kamerų patalpas. Toks vėdinimo būdas tinkamas ir atitinka paminėtų teisės aktų reikalavimus. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-532, teismas nustatė, kad, atlikus baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, nei šio patikrinimo metu, nei ankstesnio patikrinimo metu, kurio rezultatai įforminti 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte, nebuvo nustatyti natūralaus apšvietimo, drėgmės ar vėdinimo teisės aktų reikalavimų pažeidimai, tačiau buvo nustatyti pažeidimai, susiję su dirbtine kamerų apšvieta. Buvusius pažeidimus, susijusius su kamerų dirbtiniu apšvietimu, atsakovas iš esmės pripažino 2015 m. liepos 22 d. rašte pareiškėjui ir atsiliepime į skundą. Taigi pareiškėjo argumentus dėl kamerose buvusios drėgmės, vėdinimo teismas atmetė kaip nepagrįstus, tačiau pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo laikė pagrįstais.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl pažeistų teisės aktų reikalavimų jį išvedant pasivaikščioti vieną valandą į gryną orą. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 86, 103 straipsniais, 145 straipsnio 1 dalimi, 146 straipsniu. Pažymėjo, jog pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimų laikas atitiko Bausmių vykdymo kodekso nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas su prašymais dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo į įstaigos administraciją nesikreipė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog baudos izoliatoriuje nebuvo įrengtas signalinis mygtukas. Teismas vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos 2015 m. birželio 22 d. skundu kreipėsi į pataisos namų direktorių. Remdamasis Vilniaus pataisos namų 2015 m. liepos 22 d. raštu, teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 20 d. buvo patikrinta baudos izoliatoriaus kamerų būklė ir nustatyta, jog kamerose Nr. 1–5 neveikia prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Taigi pareiškėjo teiginius dėl neveikiančios prižiūrėtojo iškvietimo sistemos teismas pripažino pagrįstais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog iš jo būdavo paimamos higienos priemonės ir jis negalėjo naudotis šampūnu, dušo žele, skutimosi peiliukais, skutimosi putomis, veido, rankų kremu, žirklėmis, dezodorantu. Vadovaudamasis Vidaus tvarkos taisyklių 210 punktu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas baudos izoliatoriuje jo nurodomų higienos reikmenų neturėjo teisės turėti, todėl šiuos argumentus laikė nepagrįstais.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog, uždarant į baudos izoliatorių, jo neapžiūrėdavo gydytojas. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsniu, įvertinęs Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimų, kuriuo pareiškėjui paskirtos nuobaudos, turinį, teismas padarė išvadą, kad visais atvejais pareiškėjo sveikata buvo patikrinama, nutarimuose yra gydytojų įrašai apie tai, jog pareiškėjas gali atlikti paskirtą nuobaudą.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad, pareiškėjui atliekant nuobaudas Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, kai kuriais laikotarpiais nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis dieninis apšvietimas, neveikė prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nenustatyta, kad kitos skunde nurodytos gyvenimo sąlygos buvo netinkamos ir pažeidė teisės aktų reikalavimus. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį ir vertindamas pareiškėjo gyvenimo sąlygų visumą, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, pažeidžiančiomis žmogaus orumą sąlygomis.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011. Pažymėjo, jog natūralus apšvietimas pareiškėjui būnant Vilniaus pataisos namuose buvo užtikrinamas, o dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas ir iš esmės užtikrinamas, tačiau tam tikrais laikotarpiais apšvietimo sistema nebūdavo laiku sutvarkoma (pakeičiamos lempos ir pan.). Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo skaityti, jam pradėdavo skaudėti akis. Susipažinęs su išreikalauta originalia pareiškėjo asmens sveikatos istorija (priedas prie bylos), teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus dėl suprastėjusio regėjimo, akių skaudėjimo ar kitų nusiskundimų nesikreipė. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, šių pažeidimų atsiradimo priežastis, negalima vertinti, kad jie pareiškėjui sukėlė intensyvius neigiamus išgyvenimus, kuriuos būtų galima pripažinti neturtine žala.

Teismas konstatavo, kad byloje neįrodytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai ir jais padaryta neturtinė žala), todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš valstybės 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesivadovavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir nenurodė, kodėl nesivadovavo. Teismas taikė 3,6 kv. m vienam asmeniui ploto normą, o pagal Konvenciją tenkantis plotas – 4 kv. m. Be to, neatsižvelgė, kad kamera apstatyta baldais, kurie sumažina laisvą plotą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į dirbtinio apšvietimo užtikrinimą bei kad nebuvo signalinio mygtuko, tačiau tai laikė nereikšminga. Draudimas turėti higienos priemones žemina jo orumą. Negalėdamas naudotis higienos priemonėmis tada, kada nori, jautėsi žeminamas. Pareiškėjas prašo vadovautis Konvencija ir Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Vilniaus pataisos namų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Vilniaus pataisos namų administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. liepos 27 d.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t.

Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo aptartų (pritaikytų byloje nagrinėjamoje situacijoje) nacionalinės teisės normų ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų Konvencijos nuostatų tarpusavio sąsajos ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad tuo pačiu buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Atskirai pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyti teisės aktų pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmiau konstatuotą aplinkybę, kad nacionalinės teisės taikymo požiūriu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu (t. y. CK 6.250 str. taikymo klausimu) pateikta motyvacija bei padarytomis išvadomis. Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė