3594c331-c5d1-4606-8ace-e5e957a7dc99 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2S-29-464/2009Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2010 m. sausio 6 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iÅ¡kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Marijono Greičiaus,kolegijos posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vilniaus miesto savivaldybės ieÅ¡kinį atsakovui BÄ® UAB „Wemar maÅ¡inos UAB“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.

 Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė: ieÅ¡kovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009-08-06 kreipėsi į Vilniaus m. 3-Ä jį apylinkės teismÄ su ieÅ¡kiniu (b.l. 2-4), kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Wemar maÅ¡inos UAB“ 11 892,20 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio, taip pat ieÅ¡kovo reikalavimų užtikrinimui prašė ieÅ¡kinio sumai taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – areÅ¡tuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovÄ .

Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nemoka žemės nuomos mokesčio, todėl pagrįstai galima manyti, jog jis turi finansinių sunkumų. Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009-08-11 nutartimi ieÅ¡kovo Vilniaus miesto savivaldybės praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, vieÅ¡ame registre nėra įregistruota faktų apie atsakovo turto areÅ¡tÄ ar kitokius jo veiklos apribojimus, ieÅ¡kinio suma nėra didelė, ieÅ¡kovas pripažįsta, jog atsakovas už 2003-2008 metus iÅ¡ dalies yra atsiskaitęs, sprendė, kad vien faktas, kad atsakovas geranoriÅ¡kai neatsiskaito, neduoda pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (b.l. 31).    IeÅ¡kovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu (b.l. 36-38) praÅ¡o panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009-08-11 nutartį ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – pritaikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – ieÅ¡kinio sumai areÅ¡tuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovÄ ar trečiuosius asmenis.

Pažymi, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ , visiÅ¡kai neįvertino, kad paskutinis atsakovo mokėjimas už naudojimÄ si valstybine žeme buvo atliktas tik 2008-10-27, padengiant dalį įsiskolinimo už 2007 metus, tuo tarpu už 2008 m. laikotarpį atsakovas visiÅ¡kai nesumokėjo, į raginimÄ nereagavo. Å ias aplinkybes patvirtina kartu su ieÅ¡kiniu pateikti mokesčio mokėtojo kortelės nuoraÅ¡as bei priminimas apie įsiskolinimÄ . Toks atsakovo elgesys įrodo, jog jis vengia padengti susidariusį įsiskolinimÄ , t.y. vengia vykdyti prievolę, nepateikdamas jokių duomenų, kurie galėtų pateisinti prievolės nevykdymÄ ir atsisako bendradarbiauti.

Tai sudaro pagrindÄ manyti, jog atsakovas savo elgesiu gali apsunkinti ir teismo sprendimÄ vykdymÄ , jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tvirtina, jog ieÅ¡kovas neprivalo pateikti įrodymų, kad ateityje neabejotinai bus sunkumų vykdant teismo sprendimÄ , pakanka pateikti duomenis, kad tokia grėsmė yra galima. Å iuo atveju pagrindas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti yra atsakovo elgesys, jo vengimas mokėti žemės nuomos mokestį. Pažymi, jog skundžiamoje nutartyje teismas nekonstatavo, kad ieÅ¡kovo praÅ¡ymas taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones yra neproporcingas ir pažeidžiantis atsakovo interesus labiau nei reikia galimai nepalankaus jo atžvilgiu sprendimo įgyvendinimui.

Dėl to aplinkybė, kad atsakovas yra veikiantis juridinis asmuo, o vieÅ¡ame registre nėra įregistruota faktų apie atsakovo turto areÅ¡tÄ ar kitus jo veiklos apribojimus, taip pat nelaikytina pagrindu nagrinėjamoje byloje netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atkreipia dėmesį, kad jau ne kartÄ teismai tenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymus taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamo, todėl mano, jog skundžiama nutartimi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.               Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesÄ apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesieja su byloje pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismÄ taikyti Å¡ias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebÅ«tų taikomos.

Kitaip tariant, spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 145 str.), teismas nenagrinėja ginčo tarp Å¡alių, netiria, ar pareikÅ¡ti reikalavimai teisiÅ¡kai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, tačiau atsižvelgęs į ieÅ¡kinyje nurodytÄ keliamų reikalavimų pobÅ«dį, faktines bylos aplinkybes, jei jos yra reikÅ¡mingos tinkamai iÅ¡spręsti klausimÄ , sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieÅ¡kinyje pareikÅ¡tus reikalavimus, nebÅ«tų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimas, kuriuo bÅ«tų patvirtinamas ieÅ¡kovo reikalavimų pagrįstumas, pats savaime dar negarantuoja tinkamos pažeistų subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos teismine tvarka. Esant realiam pavojui, jog ieÅ¡kovo teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimÄ , gali bÅ«ti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama iÅ¡laikyti atsakovo materialinę bÅ«klę status quo, kas leistų ieÅ¡kovui, priėmus Å¡iam palankų sprendimÄ , tikėtis, kad sprendimas bus realiai įvykdytas.

Taigi taikant laikinÄ sias apsaugos priemones galima užkirsti keliÄ aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti bÅ«simo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieÅ¡kinį, tinkamÄ Ä¯vykdymÄ . Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimÄ netaikyti laikinÄ sias apsaugos priemones atsakovui iÅ¡ esmės siejo su tuo, kad ieÅ¡kovas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovui, kaip veikiančiam juridiniam asmeniui, praÅ¡oma priteisti suma – 11 892,20 Lt yra didelė.

Tuo pagrindu apylinkės teismas padarė iÅ¡vadÄ apie tikėtinÄ atsakovo finansinį pajėgumÄ sumokėti reikalaujamÄ sumÄ . Tačiau apeliacinės instancijos teismui pateiktoje civilinės bylos dalyje (jos nuoraÅ¡e) jokių atsakovo turimo turto vertę ar turimas lėšas patvirtinančių duomenų, kurie leistų spręsti, jog Å¡iuo metu reikalavimo suma atsakovui nėra didelė, nesama. Kolegija pabrėžia, jog teismas spręsti dėl atsakovo, kaip juridinio asmens, finansinio stabilumo bei jo bendrovės mokumo gali tik patikrinęs vieÅ¡ojo registro duomenis, įvertinęs atitinkama veikla užsiimančio Å«kio subjekto verslo perspektyvas bei turėdamas konkrečius duomenis apie atsakovo finansinę padėtį.

Todėl teisėjų kolegija iÅ¡ esmės sutinka su apelianto skunde iÅ¡dėstytais motyvais dėl sprendimo, jeigu jis bÅ«tų priimtas ieÅ¡kovo naudai, neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo prielaidų, iÅ¡ naujo jų nekartodama. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių atsakovo turimo turto vertę ir/ar gaunamas pajamas patvirtinančių įrodymų (balansų, deklaracijų ir pan.), kurie galėtų paneigti objektyvios grėsmės bÅ«simam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimÄ .

IeÅ¡kovo pateikti įrodymai, jog paskutinis atsakovo mokėjimas už naudojimÄ si valstybės žeme buvo atliktas dar 2008-10-27, padengiant tik dalį įsiskolinimo už 2007 metus, o valstybinės žemės mokesčio už 2008 m. laikotarpį atsakovas visiÅ¡kai nesumokėjo ir nereagavo į ieÅ¡kovo 2009-05-18 raginimÄ sumokėti susidariusiÄ skolÄ ir delspinigius (b.l. 29, 30), leidžia daryti prieÅ¡ingÄ prielaidÄ , kad sprendimo neįvykdymo tikimybė realiai egzistuoja, juo labiau, kad atsakovui UAB „Wemar maÅ¡inos UAB“ apylinkės ir apygardos teismuose teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis yra iÅ¡keltos kelios deÅ¡imtys civilinių bylų, kuriose jo procesinė padėtis yra atsakovas arba skolininkas.

Toks gausus kiekis bylų pats savaime suponuoja iÅ¡vadÄ , jog atsakovo mokumas ir finansinis pajėgumas nėra geri, ir tai taip pat padidina galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikÄ .  Antra vertus, pirmosios instancijos teismo minimi vieÅ¡ai prieinami juridinių asmenų registro duomenys Å¡iuo metu patvirtina kitokias, negu skundžiamoje nutartyje nurodo pirmosios instancijos teismas, aplinkybes – atsakovas yra bankrutuojanti įmonė. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2009-09-11 nutartimi bendrai Lietuvos–Šveicarijos įmonei UAB „WEMAR maÅ¡inos UAB“ yra iÅ¡kelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius – UAB „Administravimas ir auditas“ (Vilniaus apygardos teismo c.b.

Nr. B2-1080-178/2010). Vadovaujantis Ä®monių bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, nuo bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikÅ¡ti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teismui (Ä®monių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.); kreditorių reikalavimai, kurių praÅ¡ymu buvo pritaikyti turto areÅ¡tai, tenkinami Ä®monių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi disponavimo turtu apribojimai (turto areÅ¡tas) panaikinami, kadangi bankrutuojančios įmonės turtÄ valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja administratorius (Ä®monių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).

Susiklosčius tokiai faktinei situacijai skundžiamos nutarties panaikinimas, iÅ¡sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimÄ iÅ¡ esmės, jau neatitiktų specialiųjų materialinių teisės normų – Ä®monių bankroto įstatymo nuostatų. Be to, apelianto turtiniai interesai yra apsaugoti tokia pačia dalimi, kaip ir kitų skolininko kreditorių interesai, kadangi visas bankrutuojančios bendrovės turtas buvo areÅ¡tuotas bankroto byloje. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamas CPK 336 str., 337 str. 1 p., kolegija n u t a r ė: Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkė                                                                              Dalia Kačinskienė Teisėjai                                                                                           Romualda Janovičienė                                                                                                         Marijonas Greičius