2017-11-15 Nr. AB-21142-3-61-3-01847-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2114-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01847-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. B. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 009 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė trylika pažeidimų, už kiekvieną iš jų prašydamas priteisti po 7 693 Eur. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas pažeidus kameros ploto reikalavimą, į plotą buvo įskaityti ir baldai. Tualetai nebuvo atskirti nuo bendros patalpos, taip pat įrengti prie pat durų ir buvo stebimas atliekant gamtinius reikalus kameroje laikomų asmenų ir pareigūnų. Teigė, kad baldai yra seni ir pavojingi sveikatai ir dėl to pareiškėjas net buvo susižalojęs. Kamerose netinkamas apšvietimas, nebuvo įrengtos ventiliacijos, buvo drėgna, šalta, byrėjo tinkas, drabužiai nedžiūdavo. Taip pat kamerose nėra veidrodžių, lentynėlių daiktams susidėti. Pažymėjo, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę 15 min., kai prausdavosi duše keturi ar dar daugiau asmenų ir per tokį laiką būdavo sunku nusiprausti, barzdą nusiskusti. Kamerose nėra kabliukų-pakabų drabužiams pasikabinti. Be to, nurodė, kad nebuvo aprūpintas būtinomis higienos priemonėmis. Kamerose veisėsi žiurkės, tarakonai. Kamerose patalynė (čiužiniai, pagalvės ir kitas inventorius) yra sena, purvina, smirdinti, pilna blakių, erkučių. Nuo tokios patalynės užsikrėtė niežais, jam nebuvo skirtas joks gydymas. Pažymėjo, kad lauke buvo galima būti tik 1 valandą. Be to, kiemeliuose būdavo labai ankšta, vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 2 kv. m. Išduodamų higienos priemonių užtekdavo tik 10 dienų. Akcentavo, kad dėl nurodytų laikymo sąlygų jis patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, sutriko miegas, jaučia nuolatinę baimę. Be to buvo žeminama jo garbė ir orumas. Be to, pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, kadangi jis nepertraukiamai atliko laisvės atėmimo bausmę ir pažeidimai tęsėsi visą jos atlikimo laikotarpį.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti bei priteisti 5,46 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

4. Atsiliepime, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nepažeidus ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Nurodė, kad kamerų stebėjimas vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, o su laikomais asmenimis bendraujama laikantis mandagumo ir etikos reikalavimų. Pažymėjo, kad už kamerų valymą atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K buvo sudaręs su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“ paslaugų teikimo sutartis. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus finansavimą. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių. Baldai kamerose yra kokybiški, pagal poreikį remontuojami ir keičiami. Nurodė, kad nėra reikalavimo, jog kamerose būtų veidrodis, o remontuojamose patalpose atliekant remontą, veidrodžiai įklijuojami plytelėse. Nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę naudotis dušu. Pažymėjo, kad buvo išduotas teisės aktuose nustatytas kiekis higienos priemonių. Sanitarinis mazgas yra tinkamai įrengtas, t. y. atskirtas sienele. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pareiškėjo pasivaikščiojimo teisė nebuvo pažeista. Pareiškėjui buvo išduota patalynė, sudaryta galimybė išsiplauti ir išsidžiovinti rūbus nemokamai kartą per savaitę. Be to, galėjo naudotis ir mokamomis paslaugomis. Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu J. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio, o skundą teismui išsiuntė 2016 m. gegužės 3 d. Lukiškių TI-K prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Remiantis Lukiškių TI-K duomenimis, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K išvyko 2014 m. sausio 29 d. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, kodėl jis tik 2016 m. gegužės 3 d. teismui išsiuntė skundą, nenurodė. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nuolat ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K ir visą laiką šis pažeidimas truko kiekvieną dieną, vertinti kritiškai. Įvertinęs CK 1,127 straipsnio 5 dalies nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodamas skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gegužės 3 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tik vieną parą, kai 2014 m. sausio 28 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų, o 2014 m. sausio 29 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas 7,38 kv. m, ir joje buvo laikomas vienas, todėl, akivaizdu, kad nebuvo pažeistas įstatymu nustatytas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių ir nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjo nurodoma žala per vieną parą negalėjo atsirasti ir sukelti jo skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, dėl kurių jam būtų atlyginama žala.

8. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį buvo pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

9. Lukiškių TI-K prašė priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Lukiškių TI-K medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Teismas Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkino.

III. 10. Pareiškėjas J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį. Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes nėra teisininkas, yra mažai informacijos, kaip apginti savo teises, be to, ginčo laikotarpiu vyko teismo posėdžiai baudžiamosiose bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2007 m. nepertraukiamai atlieka laisvės atėmimo bausmę ir pažeidimai tęsiasi iki šiol. Prašo remtis teismo praktika, kai nebuvo taikomas senaties terminas (administracinė byla Nr. I-10034-790/2016).

12. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13. Teigia, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

14. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus bei pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. B. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gegužės 3 d., o dėl likusio ginčo laikotarpio nustatęs, kad pareiškėjas tik vieną parą buvo Lukiškių TI-K ir tąkart nebuvo pažeistas įstatymu nustatytas ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas, o pareiškėjo nurodoma žala per vieną parą negalėjo atsirasti ir sukelti jo skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, dėl kurių jam būtų atlyginama žala.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame reiškia nesutikimą su sprendimo argumentais dėl ieškinio senaties termino taikymo.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinės bylą pagal apeliacinio skundo ribas.

19. Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

20. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui taiko.

21. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Lukiškių TI-K byloje pateikti duomenys (b. l. 14–18) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. sausio 29 d. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. gegužės 3 d. (b. l. 9). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti (b. l. 13–26). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą.

22. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino.

24. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, kad jis nėra teisininkas ir yra mažai informacijos, kaip apginti savo teises, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

25. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu vyko teismo posėdžiai baudžiamosiose bylose, taip pat laikytina subjektyvia priežastimi, nepagrindžiančia ieškinio senaties termino atnaujinimo.

26. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-10034-790/2016 (laikytina, kad turima omenyje bylą Nr. I-10034-790/2015), kadangi šios bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

27. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys