2022-05-11 Nr. AB-13712-3-61-3-05185-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2228-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05185-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas C. M. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 21S41366 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2458 (toliau – ir Komisijos Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjo įsitikinimu jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti jai suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nurodė, kad paliko savo šalį, kadangi buvo priverstas nutraukti savo veiklą. 2020 m. aplinkiniai sužinojo, kad prieglobsčio prašytojas yra biseksualus ir nuo to laiko jis patyrė grėsmę. Tuomet prieglobsčio prašytojas nusprendė įkurti organizaciją kovai už seksualinių mažumų teises. Iš pradžių organizacijos nariai bendraudavo per WhatsApp programėlę. Organizacija neregistruota, nes šalyje tokia veikla draudžiama. 2019 m. gruodžio mėn. buvo paskelbta apie organizacijos įkūrimą. Vakare atvyko policija suėmė prieglobsčio prašytoją, nes teigė, kad buvo pažeistos viešosios tvarkos taisyklės. Policija įspėjo prieglobsčio prašytoją, kad jis neužsiiminėtų šiais dalykais, nes priešingu atveju turės problemų. Prieglobsčio prašytojas sumokėjo baudą, po kurio laiko buvo paleistas, tačiau buvo sekamas ir mėnesį nevykdė jokios veiklos, apsiribojo socialiniais tinklais. 2021 m. vasario mėn. buvo suorganizuotas susirinkimas, numatyta organizuoti taikias eisenas 2021 m. balandžio mėn., tačiau prieglobsčio prašytojas buvo suimtas 2021 m. kovo 29 d. neuniformuotų asmenų, kurie gali priklausyti saugumo agentūrai. Asmuo buvo sumuštas, jam buvo grasinama kalėjimu.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – yra biseksualus ir dėl to patiria grasinimų. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) būna grasinimų ir nužudymų susijusių su seksualinėmis mažumomis, todėl gali kilti grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Manė, kad paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą

4. Teigė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Nurodė, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jam gresia kalėjimas dėl seksualinės orientacijos, pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas. Pareiškėjas kalbėdamas maišėsi datose teigdamas, kad 2020 m. aplinkiniai sužinojo apie jo biseksualumą ir nuo to laiko jis patyrė grėsmę, tada nusprendė įkurti organizaciją kovai už seksualinių mažumų teises.

Tačiau, vėliau pasakodamas, pareiškėjas nurodė, kad organizacija įkurta 2019 m., o 2019 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbta apie organizacijos įkūrimą ir pareiškėjas buvo suimtas, vėliau paleistas, bet buvo sekamas. Pareiškėjas nenurodė savo tariamai įkurtos organizacijos pavadinimo ir teigė, kad ši organizacija nebuvo registruota, nes tokią veiklą draudžia įstatymas. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad seksualinės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su tam tikra diskriminacija lyginant su heteroseksualiais asmenimis, tačiau įstatymas nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriškų seksualinių santykių, o patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimų gali būti tik tie asmenys, kurie viešai demonstruoja tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį.

Atsižvelgiant į tai, kilmės valstybės informacija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją dėl jo seksualinės orientacijos, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Departamentas ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

8. Pažymėjo, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

10. Departamento įsitikinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas nori savanoriškai grįžti, jis gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

11. Pažymėjo, kad pareiškėjas legaliai atvyko į Baltarusiją ir joje teisėtai gyveno (turėjo vizą studijų pagrindu), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

12. Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti. Papildomai paaiškino, kad atsakovas neištyrė individualios pareiškėjo situacijos, būtinas buvo mokslinių tyrimų pasitelkimas pareiškėjo istorijos patikimumui patikrinti.

13. Teismo posėdyje atsakovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti C. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo C. M. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. Komisijos Sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvoje, nuspręsta išsiųsti jį į kilmės šalį ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę, taip pat ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusios Komisijos 2022 m. gruodžio 22 d. Komisijos Sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti iš naujo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

16. Byloje nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai 2021 m. liepos 4 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją. Jis prisistatė esantis (duomenys neskelbtini) pilietis. Su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 17 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad į Lietuvą atvyko 2021 m. liepos 4 d. Lietuvoje jis yra tam, kad būtų apsaugotas nuo grasinimų ir persekiojimo savo šalyje dėl savo seksualinės orientacijos ir kovos dėl seksualinių mažumų.

17. Apklausos metu 2021 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas nurodė, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto. Papasakojo, kad gavo Baltarusijos Respublikos vizą ir 2021 m. balandžio 2 d. išskrido į Baltarusijos Respubliką. Viza galiojo tik mėnesį laiko, todėl prieglobsčio prašytojas įstojo mokytis į kalbų mokyklą Minske ir jo viza buvo pratęsta iki 2021 m. lapkričio mėnesio pabaigos ar gruodžio mėnesio. Asmuo teigė, kad norėjo prašyti prieglobsčio Baltarusijos Respublikoje, tačiau nuvykęs ten suprato, kad tai ne ta šalis, kurioje jis galėtų prašyti prieglobsčio.

Prieglobsčio prašytojas bijojo, kad pasibaigus vizai bus išsiųstas atgal į (duomenys neskelbtini), todėl 2021 m. liepos 2 d. asmuo prisijungė prie grupės, kuri keliavo link valstybės sienos ir 2021 m. liepos 4 d. atsidūrė Lietuvos Respublikoje. Asmens dokumentų neturi, nes pametė. Užsienietis teigė, kad paliko savo šalį, kadangi buvo priverstas nutraukti savo veiklą. 2020 m. aplinkiniai sužinojo, kad prieglobsčio prašytojas yra biseksualus ir nuo to laiko jis patyrė grėsmę. Tuomet prieglobsčio prašytojas nusprendė įkurti organizaciją kovai už seksualinių mažumų teises.

Iš pradžių organizacijos nariai bendraudavo per WhatsApp programėlę. Organizacija neregistruota, nes šalyje tokia veikla draudžiama. 2019 m. gruodžio mėn. buvo paskelbta apie organizacijos įkūrimą. Vakare atvyko policija suėmė prieglobsčio prašytoją, nes teigė, kad buvo pažeistos viešosios tvarkos taisyklės. Policija įspėjo prieglobsčio prašytoją, kad jis neužsiiminėtų šiais dalykais, priešingu atveju turės problemų. Prieglobsčio prašytojas sumokėjo baudą, po kurio laiko buvo paleistas, tačiau buvo sekamas ir mėnesį nevykdė jokios veiklos, apsiribojo socialiniais tinklais. 2021 m. vasario mėn. buvo suorganizuotas susirinkimas, numatyta organizuoti taikias eisenas 2021 m. balandžio mėn., tačiau prieglobsčio prašytojas buvo suimtas 2021 m. kovo 29 d. neuniformuotų asmenų, kurie gali priklausyti saugumo agentūrai.

Užsienietis teigia, kad buvo sumuštas, jam buvo grasinama kalėjimu. Prieglobsčio prašytojas pasislėpė nuošalioje vietoje 3 dienoms, paskui tėvų dėka gavo vizą į Baltarusijos Respubliką. Pasak prieglobsčio prašytojo, homoseksuali veikla priskiriama prie viešosios tvarkos pažeidimo. Pažeidus tvarką gresia nuo 2 mėn. iki 3 m. kalėjimo sumokant 10 000 (duomenys neskelbtini) baudą. LGBT jo šalyje nėra. (duomenys neskelbtini) liko tėtis, mama. Jei šiandien grįžtų į (duomenys neskelbtini), asmeniui grėstų kalėjimas.

18. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Tokias išvadas Departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją dėl Departamento Sprendimo panaikinimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė ginčijamą Komisijos Sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

22. Teismas buvo įsitikinęs, kad vien pareiškėjo skunde nurodyti argumentai negali paneigti atsakovo tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju pažymėjo, kad atsakovo atlikta pareiškėjo apklausa dėl jo lytinės orientacijos, kovos už LGBTI mažumas yra itin reikšminga šioms aplinkybėms nustatyti. Apklausos metu pareiškėjas konkrečių ir individualių paaiškinimų apie lytinės orientacijos formavimąsi, poveikį jo gyvenimui, kaip žmonės apie tai sužinojo, kaip su asmenimis bendravo, tėvų požiūrį ir pan., nepateikė. Jo atsakymai nėra konkretūs, pateikti lakoniškai ir abstrakčiai. Jis nenurodė, kokią organizaciją įsteigė ir kaip ji gynė seksualines mažumas, kas sąlygojo jo norą įsitraukti į tokio pobūdžio veiklą. Sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo seksualinę orientaciją, kitų LGBTI bendruomenės narių gynimą pasižymėjo nedetalumu, neišsamumu ir pateikto pasakojimo nepatikimumu. Savaime aplinkybė, kad pareiškėjas vis teigia, kad jis yra biseksualus ir žmonės apie tai sužinojo, ar kad jis WhatsApp programėlėje su kažkuo bendravo, negali patvirtinti individualių ir asmeninių pareiškėjo pasakojimo detalių dėl jo lytinės orientacijos ar jo LGBTI bendruomenės gynimo. Be to, (duomenys neskelbtini) joks įstatymas konkrečiai nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriško seksualinio elgesio tarp suaugusiųjų. Atsakovo tyrimas šiuo aspektu buvo išsamus ir pagrįstas surinkta šiam klausimui aktualia medžiaga.

23. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko, kokiu būdu apklausos metu atsakyti į pateiktus klausimus ir atskleisti tyrimui reikšmingas aplinkybes dėl jo lytinės orientacijos.

24. Teismas manė, kad pareiškėjas apie savo lytinę orientaciją jokios informacijos nepateikė, apart to, kad jis yra biseksualus. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio pareiškėjo pasakojimas patvirtina atsakovo poziciją. Taigi, pareiškėjas, pateikdamas neišsamius, neaiškius ir nepatikimus atsakymus, nepagrindė prašymo suteikti prieglobstį šiuo aspektu. Todėl ne abstrakčiai pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis yra biseksualus (kas nėra patvirtinta pareiškėjo pasakojimu), yra reikšminga, o turi būti vertinamos visos aplinkybės baimės būti persekiojamam lytinės orientacijos aspektu kontekste. Taigi, jokių duomenų, kad pareiškėjas suimtas ir ar sumuštas būtent dėl jo lytinės orientacijos, veiklos ginant LGBTI bendruomenę, kad būtent dėl to jis buvo laikomas areštinėje, byloje nėra. Be to, pareiškėjas nepateikė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, jis pats nenurodė, kad yra žinomas asmuo.

25. Pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių įrodymų dėl sulaikymo ir netinkamo elgesio su juo sulaikymo metu (teigė, kad pareigūnai mušė), atsakovui įvertinus surinktą informaciją, taikant tikimybių pusiausvyros principą, konstatavo teismas, atsakovas pagrįstai jas vertino mažiau tikėtinomis nei tikėtinomis.

26. Padarius išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas apklausų metu siekiant prieglobsčio statuso nebuvo nei išsamus, nei nuoseklus, nei patikimas, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pasakojimas negali būti pagrindas pabėgėlio statusui gauti, nes iš jo negalima padaryti išvados, kad pareiškėjui gresia persekiojimas jo kilmės valstybėje. Nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui pabėgėlio statusą visgi yra pagrindas suteikti. Nėra jokių faktinių duomenų, leidžiančių manyti, jog prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje galėjo būti persekiojamas, kankinamas.

27. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamu Departamento Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis). Departamentas, surinkęs duomenis apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nenustatęs pagrindų, dėl kurių gali būti suteikiama papildoma apsauga, pagrįstai pareiškėjui nesuteikė ir papildomos apsaugos (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis).

28. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jo kilmės šalyje, jam aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

29. Atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju, konstatavo teismas, nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. (duomenys neskelbtini) mieste, vietoje kur prieglobsčio prašytojas nurodė , kad gyveno prieš išvykdamas į Europą, nevyksta karinis konfliktas. Darytina išvada, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

30. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio posėdžio. Pažymėjo, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis jo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Taigi pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, juos jis pateikė ne vieną kartą, iš jų vieną kartą teismui. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

31. Iš skundžiamų Departamento sprendimų teismas nustatė, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje asmenų grupėje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

32. Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi Migracijos departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

33. Pažymėjo, kad šiuo atveju negalima sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismas įvertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybės, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą.

35. Atsižvelgiant į tai teismas padarė išvadą, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

36. Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Nagrinėjamu atveju, kai sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

38. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, kadangi išnagrinėjus bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir Komisijos Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 39. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

40. Pareiškėjas teigia, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė bendrauti su psichologu ar kitu specialistu, kad būtų patvirtinta ar paneigta, kad jis yra biseksusalus. Išvada dėl jo lytinės orientacijos padarė migracijos pareigūnas, kuris neturi specialių žinių šioje srityje. Atsakovas jokiais argumentais nepaneigė Pareiškėjo nurodytų faktų, o sprendimą faktiškai motyvuoja tuo, kad Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Atsakovas sprendime nepaaiškino kokius įrodymus reikia pateikti teigiant, kad esi biseksusalus.

41. Teigia, kad nagrinėjamu atveju yra visiškai nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl jo seksualinės orientacijos.

42. Teigia, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Manytina, jog šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, nors visos aplinkybės dar net nėra ištirtos, kaip jau nurodyta aukščiau.

43. Be to, atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su Pareiškėjo realia situacija. Pats atsakovas nurodo, jog pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą pareiškėjo kilmės šalyje turėjo būti tinkamai įvertinta, juo labiau, kai pareiškėjo šeima jau yra nukentėjusi nuo minėto generolo. Dėl šių priežasčių atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis apie pareiškėjo kilmės šalį. Tai atlikti įpareigoja Tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1 punktai, kuriuose įtvirtinta atsakovo pareiga surinkti išsamią, aktualią, naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes (toliau – COI), gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius, įtvirtinta Aprašo 7 punkte.

44. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62-63 p. nustatoma, kad migrantas yra asmuo, kuris dėl kitų priežasčių, išskyrus apibrėžime nurodytas, savanoriškai palieka savo šalį, norėdamas apsigyventi kitur. Jį gali jaudinti permainų ar nuotykių troškimas, šeima ar kitos asmeninio pobūdžio priežastys. Jei jis juda tik ekonominiais sumetimais, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Tačiau skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Pažymėtina, kad atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo tokiu būdu netinkamai taikydamas Vadovo 62-63 p. nustatytas vertinimo gaires. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis ir neišsamiai įvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, jie neįvertinti individualiai kilmės valstybės informacijos kontekste.

45. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia bendro pobūdžio kilmės valstybės informaciją.

Apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pažymėtina ir tai, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Be to, Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Tvarkos aprašo 99 punkte, be kita ko, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams.

Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu. Pareiškėjo teigimu, jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi jam gresia kalėjimas dėl seksualinės orientacijos. Pažymėtina, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, neišsamus, prieštaringas. Be to, pareiškėjas kalbėdamas maišėsi datose teigdamas, kad 2020 m. aplinkiniai sužinojo apie jo biseksualumą ir nuo to laiko jis patyrė grėsmę, tada nusprendė įkurti organizaciją kovai už seksualinių mažumų teises.

Tačiau, vėliau pasakodamas, pareiškėjas nurodė, kad organizacija įkurta 2019 m., o 2019 m. gruodžio 19 d. buvo paskelbta apie organizacijos įkūrimą ir pareiškėjas buvo suimtas, vėliau paleistas, bet buvo sekamas. Pareiškėjas nenurodė savo tariamai įkurtos organizacijos pavadinimo ir teigė, kad ši organizacija nebuvo registruota, nes tokią veiklą draudžia įstatymas. Tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad seksualinės mažumos (duomenys neskelbtini) susiduria su tam tikra diskriminacija lyginant su heteroseksualiais asmenimis, tačiau įstatymas nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriškų seksualinių santykių, o patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimų gali būti tik tie asmenys, kurie viešai demonstruoja tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį.

Atsižvelgiant į tai, kilmės valstybės informacija neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją dėl jo seksualinės orientacijos, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką pareiškėjui kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, anksčiau EPPB) nustatytus reikalavimus LGBTI atstovai yra priskiriami prie padidintos rizikos asmenų grupės. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ESTT praktiką grėsmė yra vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“ tada, kai kilmės valstybėje yra konstatuojamas beatodairiškas smurtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, pasireiškiantis beatodairišku smurtu, t. y. pareiškėjui nekyla rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl jo atžvilgiu nebuvo pagrindo kylančios grėsmės vertinti pagal „slankiojančią skalę“. Be to, pagrindo priskirti pareiškėją prie LGBT asmenų pagrindo nebuvo, kadangi jo pasakojimas apie tariamą biseksualumą buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Pažymėtina, kad Departamentui priimant Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Departamentas nesurinko informacijos apie homoseksualų padėtį Gambijoje, pažymėtina, pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Tvarkos aprašo 97 ir 99 punktai nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad EŽTT 2017 m. birželio 20 d. sprendime byloje M.O. prieš Šveicariją konstatavo, jog dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Todėl darytina išvada, kad Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su LGBT asmenų padėtimi Kamerūne, Departamentas plačiau nepasisako, kadangi pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), t. y. ši informacija yra visiškai nesusijusi su pareiškėjo individualia situacija.

50. Teigia, kad nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Departamentas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Visų pirma pažymėtina, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Be to, nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, kadangi vertinamos pareiškėjo nurodytos prieglobsčio prašymo aplinkybės kilmės valstybės informacijos kontekste.

51. Pareiškėjas taip pat nesutinka su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės šalį nesudarius galimybės pačiam savanoriškai išvykti bei uždrausti jam atvykti. Skundo teiginys nepagrįstas. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Taip pat pažymėtina, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

52. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Kartu pažymėtina, kad Tvarkos 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjas draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

53. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas legaliai atvyko į Baltarusiją ir joje teisėtai gyveno (turėjo vizą studijų pagrindu), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

55. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

56. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 57. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir dėl Komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

58. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę bei Europos Sąjungos šalis terminą.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

60. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

62. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

63. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

64. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

65. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

66. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kuris, kaip nustatyta, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, jog yra biseksualus ir dėl to jam gresia pavojus kilmės šalyje.

67. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

68. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš skundžiamo Sprendimo turinio aiškiai matyti, kad Departamentas vadovavosi aktualia informacija. Vadovautasi buvo tokiais šaltiniais, kaip „Europos kilmės šalies informacijos tinklas“, JAV Valstybės departamentas, organizacija „Global Conflict Tracker“, „Britannica“ elektronine faktų tikrinimo enciklopedija. Iš šių šaltinių aiškiai matyti, kad (duomenys neskelbtini) joks įstatymas konkrečiai nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriško seksualinio elgesio tarp suaugusiųjų. Šaltiniuose teigta, kad šalies konstitucija įtvirtina ir yra šalies valdžios gerbiama asociacijų laisvė. LGBT pagal savo veiklos pobūdį, kaip organizacija taip pat yra prilyginta asociacijoms. Pridedama, kad pasitaiko daug įvairių LGBT bendruomenės diskriminacijos atvejų bent jau rytinėje šalies dalyje vienoje iš provincijų. Tačiau tai nereiškia, kad tokia padėtis yra visoje šalyje. Šiuose šaltiniuose nurodyta ir tai, kad LGBT bendruomenės organizacijos susiduria su nemenkais sunkumais registruojant savo judėjimus ir organizacijas. Tačiau, pareiškėjo pasakojimo tikrumu abejoti verčia faktai, kad apklausos metu jis iš tikrųjų painiojosi su savo organizacijos įkūrimo datomis, o be to nepateikė jokių dokumentų, nurodančių organizacijos pavadinimą arba steigimo faktą. Tai verčia abejoti pareiškėjo teigimu, kad jis pats yra LGBT grupės atstovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EPBB duomenys rodo, kad (duomenys neskelbtini) iš tiesų yra daugybė problemų, susijusių su LGBT asmenų teisėmis. Diskriminacija šių asmenų atžvilgiu yra giliai įsišaknijusi šalies visuomenėje, daug pranešimų apie tai, kad specialiosios šalies tarnybos ir jėgos struktūros (policija, karinės pajėgos) kankina ir kitaip nepalankiai traktuoja LGBT asmenis. Be to, plačioji visuomenė neretai galvoja, kad homoseksualius ir biseksualius asmenis galima „perauklėti“ juos išprievartaujant. Tuo pačiu duomenys rodo, kad nėra jokio teisės akto, kriminalizuojančio tos pačios lyties asmenų seksualinius santykius, tačiau įstatymai šalyje draudžia LGBT poroms įsivaikinti.

69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo C. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė