2022-04-13 Nr. AB-8746-3-61-3-05019-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2049-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05019-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34761; (toliau – ir Sprendimas) 2) panaikinti Migracijos departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2307 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, santykio su žinoma bendra informacija, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

4. Pareiškėjas teigė, kad pagal pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, sukurto pagal 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, 65 punktą, persekiojimas paprastai yra susijęs su šalies valdžios institucijų veiksmais. Tai gali kilti ir iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Konkrečiu atveju tai gali būti religinis bei etninis nepakantumas, prilygstantis persekiojimui šalyje, kuri yra sekuliari, bet nemaža dalis gyventojų negerbia savo kaimynų religinių įsitikinimų. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, tokie veiksmai gali būti laikomi persekiojimu. Pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje priešprieša tarp (duomenys neskelbtini) yra įgavusi smurtinio konflikto formą.

5. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo padaryta išvada, kad jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjo nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Jis nesutinka ir su atsakovo Sprendimo dalimi, kuria jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad jis praeityje buvo pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

6. Atsakovas – Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė teismo jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad jo atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ar tikslų persekioti pareiškėją. Nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tą patvirtino ir pats pareiškėjas paaiškinęs, kad jam asmeniškai (duomenys neskelbtini) nėra grasinę. Atsakovas pažymėjo, kad tariamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini), nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus ir nenuoseklus, bandant išsiaiškinti papildomas detales pareiškėjas atsakinėjo trumpai, vengė tikslaus ir konkretaus atsakymo, apsiribojo bendro pobūdžio pareiškimais, o tam tikros pasakojimo detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, jog pareiškėjui praeityje grėsė ar šiuo metu gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės buvo tiriamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

8. Atsakovas, atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių savybių, padidinančių tokią riziką, nenustatė, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir atsižvelgęs į tai priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė saugumo situacija (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė jo šeimai. Tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini)vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves. Tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog jam gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas surinko bei įvertino visą aktualią, (duomenys neskelbtini), bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgęs į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

10. Atsakovas pažymėjo, kad draudimo pareiškėjui atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo D. A. A. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, taip pat atitinkamai pakeitė Departamento komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas įvertino, kad pareiškėjas į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje kirtęs valstybės sieną ir pasiprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikdamas prieglobsčio prašymą paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino, kad 2021 m. spalio 25 d. Migracijos departamente vykusios apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Jis asmeniškai nėra susilaukęs grasinimų iš (duomenys neskelbtini), tačiau ši grupuotė nuolat grasina ir baudžia jo šeimą. (duomenys neskelbtini).

15. Teismas aptarė Įstatymo, Konvencijos, Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio bylose. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas. Pareiškėjas, kaip pagrindinę išvykimo iš kilmės valstybės priežastį nurodė jo gyvenamojoje vietoje vykstančius konfliktus tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pajėgų. Šiuo aspektu teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, jog tikėtina, kad pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių, tačiau bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nelemia prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas savo pasakojimą grindė prieš 20 metų įvykusiais įvykiais, kurių metu galimai (duomenys neskelbtini), galimą persekiojimo grėsmę grindė ne savo asmenine, o giminių patirtimi. Nors pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atstovai, ketindami (duomenys neskelbtini), tačiau plačiau šių aplinkybių nedetalizavo ir joms pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Po šių įvykių pareiškėjas kilmės valstybės nepaliko. Jam asmeniškai (duomenys neskelbtini) atstovai nėra grasinę, o jo šeimos nariai, (duomenys neskelbtini) pasiliko gyventi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) visos (duomenys neskelbtini) teritorijos nekontroliuoja, ji veikia tik (duomenys neskelbtini). Jis (duomenys neskelbtini), todėl jam nėra saugu.

17. Analizuodamas nagrinėjamai situacijai svarbų teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui. Šioje byloje teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėjui ir jo šeimai, esant poreikiui, pagalbos nuo galimų persekiotojų negalėtų užtikrinti kilmės valstybė.

18. Teismas pažymėjo, kad apklausą vykdantys atsakovo atstovai turi teisę užduoti pareiškėjui klausimus dėl jo nurodytų aplinkybių. Iš apklausos transkripcijos turinio matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė papildomai nurodyti, jo manymu, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, ką pareiškėjas ir padarė. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie jam realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei jo nagrinėjimo Migracijos departamente metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės – karas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)– iš esmės nesusietos su asmeniniais jo išgyvenimais, todėl buvo vertinamos kaip nepagrindžiančios realios persekiojimo baimės. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių. Pareiškėjas nei Migracijos departamente apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Priešingai, jis nurodė, jog iš savo tariamo persekiotojo asmeniškai nėra susilaukęs jokių grasinimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl savo tariamo persekiojimo būtų kreipęsis į kilmės valstybės institucijas ir kad šios institucijos negalėtų asmeniui suteikti apsaugos nuo tariamo persekiojimo.

19. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismo sprendime pažymėta, kad Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybėje esančią padėtį, vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini). EPPB gairėse nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjas.

20. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas pagrįstai bijotų, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas pagrįstai bijotų egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

21. Teismas nurodė, kad sprendimų dėl prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) sieną. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Prašymo leisti savanoriškai išvykti į kilmės valstybę nepateikė. Teismas konstatavo, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįstas ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

22. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui penkerius metus nuo išsiuntimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Vertindamas šio sprendimo pagrįstumą teismas konstatavo, kad penkerių metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo vertinimu, nors ir padaryta išvada, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir/ar Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi, pareiškėjo situacijai taikyta Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti terminas.

23. Teismas konstatavo, kad kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, todėl yra pagrindas keisti ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėjas D. A. A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Turima informacija, pareiškėjo teigimu, pagrindžia išvadą, kad (duomenys neskelbtini).

27. Skunde pareiškėjas teigia, kad dėl karo veiksmų jo saugumui kyla reali ir nuolatinė grėsmė. Grėsmės tikimybės nepaneigia tai, kad jis išvyko iš šalies nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto. Atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikta informacija ir EPPB gairių nuostata, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB yra akcentavusi, kad „nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės raginamos atsižvelgti į bendrą analizę ir rekomendacijas, tačiau jie nėra privalomi. Be to, bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą“. Ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini).

28. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini). Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Jo išvykimo priežasčių negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies

29. Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo D. A. A. A. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

32. Susipažinusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, šalys šia teise pasinaudojo. Be to, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo pageidavimas, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, taip pat sprendė, kad Departamentas motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl šioje dalyje skundą tenkino ir sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu bei nurodė, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nenustatė esminių aplinkybių, nerinko informacijos ir neįsigilino į individualias pareiškėjo atveju svarbias aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje yra nesaugu.

35. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ar 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

36. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

39. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Analizuojant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, svarbu, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

41. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

42. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini), todėl jam teko išvykti. Pareiškėjas teigia, kad dėl susiklosčiusios padėties jam nesaugu grįžti į kilmės valstybę.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nuosekliai formuojamos LVAT ir EŽTT praktikos, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju Departamentas pagrįstai nenustatė individualaus pobūdžio persekiojimo, o tokių aplinkybių neįrodė ir pareiškėjas. Pareiškėjo pateikti įrodymai pagrįstai atmesti kaip nesusiję su jo individualiu persekiojimu. Departamentas, atsižvelgęs ir į paties pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jam asmeniškai (duomenys neskelbtini) nėra grasinę, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta nei tikėtino pareiškėjo persekiojimo, nei tikėtinų tikslų bei motyvų jį persekioti. Kartu Departamentas pažymėjo, kad nenustatyta jokios realios ir individualios grėsmės pareiškėjui būti kankinamam ar nubaustam mirties bausme.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas savo baimes grindžia subjektyviu vertinimu, susijusiu su bendra situacija kilmės šalyje, tačiau negali nurodyti jokių objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų asmeniškai jam kylantį pavojų, galimą jo persekiojimo grėsmę grindžia ne savo (duomenys neskelbtini) patirtimi. Pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, bandant išsiaiškinti papildomas detales pareiškėjas atsakinėjo trumpai, vengė tikslaus ir konkretaus atsakymo, apsiribodavo bendro pobūdžio pareiškimais, o tam tikros pasakojimo detalės keitėsi pasakojimo eigoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, kad reali grėsmė Įstatymo prasme pareiškėjui negresia.

45. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Vis dėlto, iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokių aplinkybių tariamai neįvertino atsakovas. Tiek Departamento sprendime, tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime individualaus pobūdžio aplinkybės aptartos, įvertintos ir pagrįstai konstatuota, kad jos nepatvirtina Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos pagrindų. Apeliaciniame skunde deklaratyviai atkartojamos tos pačios aplinkybės akcentuojant ne su pareiškėju per se (pačiu savaime) susijusius faktus, o apie bendrą situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje.

46. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybėje esančią padėtį, vadovavosi EPPB gairėmis, kuriose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie sąlygotų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra. Apeliaciniame skunde nurodyta informacija taip pat nesudaro pagrindo nesutikti ar koreguoti EPPB vertinimą.

47. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatytas pareiškėjui gresiantis individualaus pobūdžio persekiojimas, juo labiau, kai individualaus pobūdžio aplinkybių negali nurodyti ir pats pareiškėjas.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bei šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

49. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kuri valstybėms nėra privaloma. Teisėjų kolegija pažymi, kad EPPB – tai vienas iš šaltinių, kuriuo galima remtis valstybės institucijai renkant informaciją apie kilmės šalį (Direktyva 2011/95/ES, kuri įgyvendinta Įstatyme ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše). Be to, šios organizacijos vienas iš steigimo tikslų yra rinkti kilmės šalies informaciją. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atliktu tyrimu, ypač įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių, kurios, be kita ko, buvo nurodytos EPPB ataskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė, kokios esminės naujausios informacijos nesurinko ir neanalizavo departamentas, todėl tokie hipotetinio pobūdžio teiginiai atmetami. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija.

50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjo savybes ir atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįsta objektyviais įrodymais, išsamus tyrimas nepatvirtino individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodė argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktai, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. A. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė