2016-08-29 Nr. AB-16566-3-61-3-04326-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2607-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04326-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. (T. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 26 d. buvo laikomas LAVL uždaro tipo palatose (kamerose), o nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. ir nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas LAVL atviro tipo patalpų ligoninėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Palatose, kuriose jis buvo laikomas, vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, jose buvo antisanitarinės sąlygos. Sanitariniai mazgai (tualetai) buvo seni, surūdiję ir purvini, juose nebuvo unitazų (tūptis po pilvo operacijos buvo labai skausminga), nebuvo karšto vandens, jis buvo laikytas su asmenimis, sergančiais infekcinėmis ar kitomis užkrečiamomis ligomis. Pareiškėjas teigė, kad ligoninėje buvo dviaukštės lovos be kopėtėlių, todėl užlipti į viršutinę lovą po operacijos buvo itin sudėtinga. LAVL uždaro tipo palatose buvo rūkoma, nebuvo patalpų, kuriose nerūkoma. Pareiškėjas yra nerūkantis, todėl teigė, kad laikant jį kartu su rūkančiais, buvo pažeistos jo teisės, kadangi jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Be to, jam nebuvo užtikrinta galimybė palatoje laisvai judėti. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų LAVL administracijos darbuotojų veiksmų, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

Pareiškėjas papildomai pateiktame atsiliepime į atsakovės atsiliepimą nurodė, kad nesutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, be to, jame neteisingai teigiama, kad jis yra rūkantis, kadangi jis niekada nerūkė ir nerūko. Pažymėjo, kad sanitariniai mazgai įrengti prie pat kamerų durų, kuriose yra stebėjimo langeliai, todėl tai žemina pareiškėjo garbę ir orumą, juolab, kad didžioji medicininio personalo dalis yra moterys. Laikymas tokiomis sąlygomis žemino žmogaus orumą, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo gydomas ginčo laikotarpiu, nes tokios statistikos nevedė, teisės aktai tokios pareigos LAVL nenumatė. Nurodė kameras/palatas, jų plotą, laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas LAVL. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui ir turi užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad LAVL chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas ir pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto neužtikrinimas buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (laisvame korpuse).

Atsakovė paaiškino, kad teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje, Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba/ir keičiamas. Remontas LAVL atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o teisės aktų pažeidimai atsirado dėl suimtųjų/kalinamųjų veiksmų gadinant, laužant LAVL turtą. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus atlikti sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Pažymėjo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti.

Atsakovė dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su rūkymu, nurodė, kad LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinta informacija ir įspėjamieji ženklai apie draudimą rūkyti, todėl LAVL tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Atsakovė taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo gydymo stacionare istorijų tituliniuose lapuose pažymėta, jog pareiškėjas rūko.

Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad nepakanka konstatuoti, jog LAVL darbuotojai neteisėtai veikė (neveikė), bet būtina nustatyti, kad toks veikimas (neveikimas) turėjo tiesioginės įtakos žalai atsirasti. Atsakovės manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjo teiginiai, kad laikomas tokiomis sąlygomis jis buvo kankinamas ir žeminamas jo orumas visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovės nuomone, niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisė 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2015 m. birželio 26 d., iš viso – 294 paras.

Remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, teismas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 kv. m. Nors Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, kadangi tokie duomenys nebuvo fiksuojami, LAVL iš esmės pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Todėl pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nebuvo paneigti byloje esančiais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjui per visą gydymo laikotarpį (iš viso 294 paras) nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Ligoninė turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą - Higienos pasą, kuris patvirtina, kad LAVL patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gydymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, jo trukmė pakankamai ilga (294 paros). Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos judėti, palatoje praleisdavo 23 val. per parą. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 18 punktą, laisvės atėmimo vietų teritorija, be kita ko, turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama; teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Šiuo atveju nors pareiškėjas skunde nurodė, jog išvesdavo į pasivaikščiojimą kiemelį tik vienai valandai, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, jis iš esmės nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas žalai atsirasti.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Atsakovė teismui pateikė nuotraukas, patvirtinančias, kad Ligoninės patalpose ir teritorijoje buvo pateikta informacija apie draudimą rūkyti. Teismo vertinimu, LAVL, iškabindama informaciją apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje, tinkamai užtikrino jai nustatytą pareigą. Paaiškėjus, kad nuteistieji ir/ar suimtieji šį draudimą pažeidė, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Ligoninės administraciją ir informuoti, kad buvo pažeidžiamos jo teisės. Aplinkybių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, o ši būtų ignoravusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nesiėmusi veiksmų užkirsti kelią daromam pažeidimui, pareiškėjas nenurodė. Teismas akcentavo, kad Ligoninė negali būti atsakinga už tai, jog kiti nuteistieji/suimtieji nepaisė minėto draudimo ir rūkė palatose. Šios aplinkybės sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad Ligoninės patalpose nuolatos rūkoma, o administracija nesiėmė jokių veiksmų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo laikymas LAVL palatose pareiškėjui neabejotinai sukėlė rimtą fizinį diskomfortą ir psichologinę kančią, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, pareiškėjo patirtus nepatogumus, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 300 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovės.

III. Pareiškėjas T. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą priteisiant 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad atsakovė tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, susijusius su draudimu rūkyti. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl to į LAVL administraciją, nepatvirtina LAVL tinkamo teisės aktų reikalavimų vykdymo. Pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio mėn. jis buvo išvežtas į Lazdynų universitetinę ligoninę ir po dviejų savaičių pervežtas į LAVL, kur jam turėjo būti suteiktos tinkamos gydymo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui bei higienos normų reikalavimų, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. balandžio 30 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad teismas neteisingai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį ir netinkamai vertino įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš LAVL veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros (palatos) ploto bei higienos normų reikalavimų: kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, sanitariniai mazgai seni ir neprižiūrėti, nebuvo unitazų (reikėjo tūptis), nebuvo tiekiamas karštas vanduo, pareiškėjas buvo laikomas kartu su asmenimis, sergančiais infekcinėmis ir užkrečiamomis ligomis, lovos buvo be kopėtėlių, todėl jam po operacijos užlipti į viršutinę lovą buvo sudėtinga, neturėjo galimybės palatoje laisvai judėti. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais.

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su higienos normų reikalavimų pažeidimais: sanitariniai mazgų netinkamu įrengimu (neįrengimu), antisanitarinėmis sąlygomis, karšto vandens netiekimu, jo laikymu kartu su kitais asmenimis, sergančiais infekcinėmis ir užkrečiamomis ligomis, lovos buvo be kopėtėlių, todėl jam po operacijos užlipti į viršutinę lovą buvo sudėtinga, jis neturėjo galimybės palatoje laisvai judėti, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis yra nerūkantis. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų LAVL veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė dėl LAVL veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros (palatos) plotu, dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų teritorija turi būti tvarkinga ir prižiūrėta, pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, pareiškėjas skunde nurodė, jog tik vienai valandai išvesdavo į pasivaikščiojimų kiemelį ir taip buvo suvaržyta jo laisvė, bet pareiškėjas nenurodė, kaip tokia aplinkybė sudarė prielaidas ir sąlygas žalai, kokia jis patyrė, atsirasti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde klausimo dėl pasivaikščiojimo kiemelyje trukmės bei su tuo susijusio jo judėjimo laisvės suvaržymo nekėlė, patirtos žalos dėl to atlyginti neprašė. Tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su higienos normų reikalavimų užtikrinimu, sanitarinio mazgo įrengimu, antisanitarinėmis sąlygomis ir kt., pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų apskritai nepasisakė.

Aplinkybė, kad Ligoninei yra išduotas Leidimas-Higienos pasas nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad visos Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kadangi, kaip matyti iš Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų, atlikus patikrinimus, tam tikri pažeidimai buvo nustatyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Šiuo atveju teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl atsakovės atstovės galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip galima suprasti iš pareiškėjo skundo turinio, galimai neturtinę žalą jis sieja ir su netinkamu medicininių paslaugų jam suteikimu, kadangi prašydamas priteisti neturtinę žalą remiasi ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, todėl šias aplinkybes pirmosios instancijos turėtų papildomai aiškintis ir priimant sprendimą atitinkamai dėl to pasisakyti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. (T. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas