2017-12-13 Nr. AB-23687-3-64-3-02660-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3418-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02660-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2014 m. liepos 6 d. iki 2014 m. spalio mėn. ir 2016 m. rugpjūčio 19-24 d. buvo kalintas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), nebuvo vėdinimo sistemos, langai purvini arba jų iš viso nebuvo, tamsu, šalta, drėgna, pelėsis, nebuvo mygtuko pareigūnams išsikviesti. Kameroms reikalingas remontas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Šiaulių TI etapuotas 2014 m. liepos 7 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2016 m. rugpjūčio 24 d., pareiškėjui teko nuo 3,03 kv. m iki 18,9 kv. m gyvenamasis plotas. Patikrinimų metu nustatyta, kad kameroje Nr. 63 reikalingas remontas. Kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal prašymus, kameras valyti privalėjo jose esantys suimtieji / nuteistieji. Patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai nuo gyvenamosios patalpos atskirti pertvara. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 2 nepilnas dienas (2 vakarus).

7. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-731 nurodyta, jog Šiaulių TI kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais; visose gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga; švara ir tvarka turėjo rūpintis patys suimtieji. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. liepos 28 d. patikrinimo akte užfiksavo, jog kameroje Nr. 63 pelėsio nebuvo, langai išimti vasaros sezono laikotarpiu, susikaupusio vandens kondensato nebuvo, vietomis ant sienų matyti vandens nubėgimo žymės, sienos suskilusios, kamerai reikalingas remontas. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog jis, būdamas Šiaulių TI, į gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, matavosi kraujo spaudimą. Duomenys, jog susirgimai buvo susiję su blogomis sąlygomis kameroje, nepateikti.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, nors pareiškėjas Šiaulių TI buvo gan ilgai (181 dieną), minimalios ploto normos pažeidimai nustatyti tik 2 nepilnas dienas. Pareiškėjas teigė dėl didelio kiekio suimtųjų kameroje negalėjęs pasimankštinti, tačiau kamerose trys ir daugiau asmenų laikyti tik 16 dienų. Skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies paneigtas (nustatyta, jog kameroje Nr. 63 pelėsio nebuvo), iš dalies patvirtintas (nustatyta, jog kameroje Nr. 63 reikalingas remontas). Dėl higienos sąlygų kitose kamerose šis teiginys nepaneigtas, tačiau pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kamerose, jose neatlikti patikrinimai kameroje pagal skundus, kas leido konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Atmestas ir argumentas dėl šalčio kamerose, kadangi pareiškėjas Šiaulių TI buvo tik liepos – rugpjūčio mėnesiais.

9. Teismas pabrėžė, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl Šiaulių TI taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi dėl pastato statuso (saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė) Šiaulių TI kapitalinis remontas ar rekonstrukcija negalimi, o kiti teisės aktai nereglamentavo pagalbos mygtuko įrengimo kamerose, teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų, neįrengiant vidinio ryšio sistemos Šiaulių TI.

10. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu bausmę atliko Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį pažeidusiomis sąlygomis. Tačiau pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, pats pareiškėjas skunde to nenurodė. Teismas nusprendė apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III. 11. Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas teigia, kad, pagal Europos Sąjungos teisę, vienam nuteistajam (suimtajam) asmeninis vidutinis plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m ir niekaip negali būti pateisinami atvejai, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto (neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto). Langas turi būti švarus, pakankamai didelis ir lengvai praleisti šviesą. Turi būti ventiliacija. Temperatūra negali būt žemesnė nei 18 laipsnių. Tualetas turi būti švarus, jame turi būti galima užsirakinti. Ant sienų negali būti grybelio, kameroje – jokių žiurkių ir tarakonų. Langų stiklai Šiaulių TI buvo labai purvini, jų nuvalyti negalima dėl iš vidaus ir iš išorės įrengtų grotų.

13. Atsakovo atsiliepimas nepateiktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui.

15. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, pareiškėjas nesutinka, teigdamas jog vienam kalinamam asmeniui turėtų būti taikomas 4 kv.m. ploto standartas.

16. Įvertinus Europos teisės įtaką, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

17. Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04).

18. Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

19. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.).

20. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o tik Konvencija ir EŽTT praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

21. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

22. Byloje pateikta atsakovo 2016m. gruodžio 06d. pažyma Nr. 69/06-43507 bei patikslinta 2017m. sausio 11d. pažyma Nr. 69/06-1197 patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2014m. liepos 7d. iki 2014m. rugpjūčio 19d., ir nuo 2016m. rugpjūčio 19d. iki 2016m. rugpjūčio 24d. Pagal pažymose pateiktus duomenis seka, kad pareiškėjas buvo kalinamas 81 dieną ir per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,03 kv. m iki 18,86 kv. m kameros ploto. Mažiau nei 3,6 kv.m. pareiškėjui teko tik dvi nepilnas dienas.

23. Toks pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimas vertintinas kai mažareikšmis ir nesudarantis pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Paties pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija.

24. Vertinant kitus pareiškėjo nurodomus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

26. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

28. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškinom ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė