2021-04-28 Nr. AB-9117-3-61-3-03076-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-273-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03076-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų A. D., Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. balandžio 23 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas kameros tipo patalpose: Nr. 8, 114, 20, 120, 274. Pareiškėjas skundėsi, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl nemalonių kvapų patyrė stresą kitų kalinių, pareigūnų atžvilgiu, kamerose nebuvo ventiliacijos, veidrodžio.

3. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į saugią gyvenamąją aplinką. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą, su juo nesutiko, prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skyriuje aptariamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 66 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 114, plotas – 7,31 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 274, plotas – 7,84 kv. m (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. vasario 20 d.; 2019 m. vasario 21 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. 2019 m. balandžio 1 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 120, plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje), laikomas vienas, iki 2019 m. balandžio 2 d.; 2019 m. balandžio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 8, plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 4 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. 2019 m. balandžio 18 d. atvyko iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, plotas – 7,42 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 9, plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje) ir laikomas iki 2019 m. balandžio 22 d.; 2019 m. balandžio 23 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 22 paras.

8. Iš Vilniaus PN specialistės pranešimo buvo matyti, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V- 82, (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Vilniaus PN atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus.

9. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – kamerose Nr. 386–395; 2015 m. –kamerose Nr. 406–417, 2016 m. kamerose Nr. 418–426. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taisyklėse nėra nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtos užuolaidos. Vilniaus PN jos buvo įrengtos gerinant suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas ir asmens privatumui užtikrinti. Vadovaujantis minėtais reikalavimais, Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengtas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

10. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų buvo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.

11. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 22 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo netinkamas vėdinimas, nebuvo veidrodžio, teismas įvertino, jog iš Pranešimo dėl R. D. skundo buvo matyti, jog visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose buvo skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas – 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m). Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Vilniaus PN nebuvo finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose buvo išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo. Gyvenamosiose kamerose veidrodžiai buvo įklijuoti tarp glazūruotų plytelių. Atsakovo atstovas teigė, kad gyvenamosiose kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai laužo, daužo ir kitaip niokoja kamerose esančius baldus ir įrangą. Sugadinta ir neveikianti įranga buvo keičiama. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų pasikreipęs su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimus dėl ventiliacijos, veidrodžio nebuvimo teismas atmetė.

13. Teismas darė išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 22 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas laikė, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

14. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 22 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 2 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 66 Eur suma.

III. 15. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai išanalizavo bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateikta informacija, kuri galimai įrodo, jog pareiškėjas neteisus. Pareiškėjo teigimu, netinkamas sanitarinio mazgo kameroje įrengimas ir stebėjimo akutės duryse pažeidžia orumą ir privatumą, be to, atsakovo atstovas pripažįsta, jog dėl mažo kameros ploto, ne visada įmanoma įrengti papildomai spintelių, lentynų ir kt. baldų, o tai įrodo, kad pareiškėjo skunde nurodyti trūkumai yra pagrįsti. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, tiesiog pateikiami samprotavimai apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuojama, kuo būtent pasireiškia pareiškėjui tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikiama jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodomas skunde nurodytos sumos dydis.

19. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2019 m. vasario 7 d. iki 2019 m. balandžio 23 d.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui 22 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 66 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat netenkintas skundo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir rėmėsi atsakovo atstovo pateikta informacija, bei nepagrįstai nenustatė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip turėjo veikti.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

26. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl ventiliacijos kamerose ir įvertino byloje surinktus įrodymus dėl kamerų tipo patalpų aprūpinimo inventoriumi (veidrodžiais). Byloje nesant duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, o skunde pareiškėjo nurodytiems neatitikimams, susijusiems su bendra kamerų būkle ir tvarka, esant abstraktiems ir nekonkretizuotiems, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas pagrįstai teismo nekonstatuotas.

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, nustatė, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško pareiškėjo privatumo iš viso 22 paras ir teismas laikė, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių.

29. Pareiškėjas dėl aptartų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo atlikta detali įrodymų analizė ir padarytos išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

30. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus kai kuriuos argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo išsakyti argumentai yra nepagrįsti.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 66 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (22 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 66 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė