2025-02-19 Nr. AB-2964-3-61-3-07649-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-311-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07649-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 24S296148 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760319930, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 22 d. (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – pagal Sprendimą neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva), kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti jo Leidimą galiojančiu (neįpareigojant pareiškėjo grąžinti Leidimą atsakovui) iki kol teismas priims galutinį sprendimą šioje byloje arba pareiškėjas gaus naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis papildomai teikia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą. Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio nuostatomis, jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos, t. y. iš savo ilgalaikės nuolatinės gyvenamosios vietos. Tokiu atveju komplikuotųsi susiklostę bet kokie jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, tuo labiau, kad pareiškėjas sunkiai komunikuoja lietuvių ar anglų kalbomis. Pareiškėją atskyrus nuo gyvenamosios aplinkos, bus pažeistos jos teisės. Pareiškėjas pateikė dokumentus ir prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau sprendimas dar nėra priimtas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjas neteks būsimos darbo vietos, praras nuomojamą būstą, darbą, patirs didelių išlaidų dėl skubaus bilietų pirkimo. Pareiškėjas seniai yra išvykęs iš Uzbekistano Respublikos (toliau – ir Uzbekistanas), nutraukęs visus ryšius, ten neturi giminių, jį grąžinus į Uzbekistaną, jis turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, o tai nelaikytina oriu asmens gyvenimu, ir / arba tapti benamiu. Pareiškėją grąžinus į Uzbekistaną, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 7 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Z. A. skundą, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi nutraukta darbo sutartis su pareiškėju. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas taikyti jo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra susijęs su byloje pareikštu reikalavimu. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais ir nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

III. Pareiškėjas Z. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo ir priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. pagal Sprendimą neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, ir laikyti jo Leidimą galiojančiu (neįpareigojant pareiškėjo grąžinti Leidimą atsakovui) iki kol teismas priims galutinį sprendimą šioje byloje arba pareiškėjas gaus naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytais argumentai. Skundžiama teismo nutartis priimta, neįvertinus to, kad su skundu buvo pateikti visi pareiškėjo statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys, teismas nevertino įrodymų, kuriais buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas byloje nebuvo išklausytas. Pareiškėjas pažymi, kad jis seniai yra išvykęs iš Uzbekistano, nutraukęs visus ryšius, ten neturi giminių, grąžinus į Uzbekistaną, jis turėtų kreiptis į socialines įstaigas dėl labdaros bei paramos teikimo, o tai nėra laikoma oriu asmens gyvenimu, ir / arba tapti benamiu. Pareiškėją grąžinus į Uzbekistaną, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų, o tai turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas tvirtina, kad jis pagrindė reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nurodytos pasekmės yra realios – jos numatytos Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje, 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 127 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad Įstatymo normos, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas, yra imperatyvios, t. y. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės jomis nesivadovauti. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios nuostatos taikymo ir panašių bylų klausimų yra vieninga ir nuosekli. Pareiškėjas nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta reali ir neatitaisoma žala, todėl pareiškėjas neatitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, kuris teismui pateikė skundą ir atskirąjį skundą, todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Be to, teismo posėdžiui vykstant nuotoliniu būdu (per vaizdo konferencijas), pareiškėjui nebūtina būti Lietuvoje, norint dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, jog jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad, jam geranoriškai neišvykus iš Lietuvos, bus priimtas sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę, dėl to jis patirs didelių išlaidų, praras nuomojamą būstą, neteks pajamų, neturės galimybės teisme duoti paaiškinimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepagrindė būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjo argumentas, kad jis turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta žala. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jis patirs didelių finansinių nuostolių yra hipotetinis. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aplinkybė, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjai neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Argumentai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių teisme, šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartie dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Z. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys