2013-11-13 Nr. AB-7985-3-61-3-02363-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1677/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02363-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės tarnybos departamentui dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1–7) ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 13–22) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministro 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 798 „Dėl R. M. atleidimo iš Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“; 2) panaikinti krašto apsaugos ministro 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-822 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareiginių nuostatų tvirtinimo“; 3) iš dalies panaikinti krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. V-615 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ 17 punktą, išbraukiant žodžius „profesinės karo tarnybos karys“ ir „krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos“; 4) iš dalies panaikinti krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. V-616 „Dėl infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES) sąrašo patvirtinimo“ antros eilutės – pareigybės pavadinimas „Direktorius“ 3 grafą (plk. ltn.), 4 grafą (33020001530), 5 grafą (G), 6 grafą (PK), 7 grafą, ir palikti galioti krašto apsaugos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V‑81 nustatytus direktoriaus pareigybei keliamus reikalavimus; 5) grąžinti pareiškėją į Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas; 6) priteisti žalą – vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją nuo atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas dienos; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad iš Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą jis buvo atleistas neteisėtai, nes jo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, o krašto apsaugos ministro 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-822 šiai pareigybei buvo įvestas papildomas reikalavimas – būti kariškiu. Departamento direktoriaus pareigybė negalėjo būti panaikinta, nes nebuvo pasibaigusi pareiškėjo kadencija, o 2012 m. rugpjūčio 18 d. į Departamento direktoriaus pareigas buvo paskirtas direktoriaus pavaduotojo pareigas ėjęs asmuo. Pareiškėjo teigimu, realiai panaikinta buvo ne Departamento direktoriaus, o direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Taip pat pažymėjo, kad jis iš pareigų buvo atleistas 2012 m. rugpjūčio 14 d., o ginčijamu įsakymu atleidimo diena buvo perkelta į 2012 m. rugsėjo 6 d., t. y. pirmą dieną po atostogų. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas, ministerija) pažeidė VTĮ 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes paskutinę darbo dieną, t. y. 2012 m. rugpjūčio 13 d., su pareiškėju nebuvo tinkamai atsiskaityta, jis nebuvo gavęs net atostoginių, kurie buvo išmokėti tik 2012 m. rugpjūčio 14 d., o faktiškai priklausantis darbo užmokestis nėra išmokėtas iki šiol.

Pareiškėjo teigimu, krašto apsaugos ministrės 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-822 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareiginių nuostatų tvirtinimo“ ir 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-615 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ nepagrįstai nustatyta, kad Departamentui vadovauja profesinės karo tarnybos karys, pulkininkas leitenantas. Departamentas nevykdo funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 12 straipsnyje nurodytais uždaviniais, nes šio Departamento veiklos pobūdis iš esmės susijęs su civilinio pobūdžio funkcijų vykdymu. Infrastruktūros plėtra nėra susijusi su kariuomenės atliekamomis funkcijomis, o Departamentas aptarnauja krašto apsaugos sistemą. Reikalavimas Departamento direktoriui turėti karinį laipsnį neatitinka KASOKTĮ 52 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kariniai laipsniai įvedami karių tarpusavio santykiams reguliuoti. Departamente dirba valstybės tarnautojai, todėl nėra aišku, kodėl Departamento direktoriui būtinas karinis laipsnis. Be to, Departamento funkcijos iš esmės nėra pakitusios, jų ratas yra susiaurėjęs, nes dalis funkcijų buvo perduota kitiems ministerijos padaliniams. Pagal Departamento nuostatų 17 punktą direktorių gali pavaduoti Statybos organizavimo skyriaus vedėjas, kuriam reikalavimas turėti karinį laipsnį ir būti profesinės karo tarnybos kariu nėra nustatytas. KASOKTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civiliai asmenys į karines pareigas negali būti skiriami. Vadinasi, Departamento direktoriaus pareigoms nėra būtina, kad asmuo būtų profesinės karo tarnybos karys.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija (toliau – ir ministerija, atsakovas) ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 49‑57) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pagal KASOKTĮ teisė spręsti dėl krašto apsaugos sistemos institucijų struktūros, vadovų skyrimo, jų teisinio statuso nustatymo, suteikta krašto apsaugos ministrui. Pagal KASOKTĮ 7 straipsnio 6 dalį visų krašto apsaugos sistemai priklausančių institucijų vadovais gali būti tik profesinės karo tarnybos kariai. Būtent KASOKTĮ reglamentuoja krašto apsaugos sistemos teisinius santykius, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja KASOKTĮ. Krašto apsaugos ministras turėjo teisinį pagrindą pakeisti Departamento darbo organizavimą ir nuspręsti dėl asmens, vadovaujančio Departamentui, statuso.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad realiai jo pareigybė nebuvo panaikinta. Po Departamento struktūrinių pertvarkymų vietoj 39,5 pareigybių liko tik 28 (vėliau – 29) pareigybės, ir viena iš panaikintų pareigybių buvo Departamento direktoriaus. Vietoj jos įsteigta Direktoriaus – profesinės karo tarnybos kario pareigybė. Iš esmės skiriasi krašto apsaugos ministro 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-822 patvirtinti Departamento direktoriaus pareiginiai nuostatai ir 2009 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-503 patvirtintas Departamento direktoriaus pareigybės aprašymas, nes pasikeitė direktoriaus pareigas einančiam asmeniui keliami kvalifikaciniai reikalavimai, t. y. būti baigusiam operacinio lygmens karinio parengimo kursus, išmanyti NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų ir kitų operacijų stovykloms nustatytus reikalavimus, žinoti fortifikacinių statinių, keltų, skirtų kelti kariuomenės vienetus per vandens kliūtis, taktiniam judėjimui ir tiekimui, reikalavimus ir kt.

Sprendžiant dėl institucijos struktūrinio pertvarkymo realumo turi būti atsižvelgta ne tik į Departamento funkcijų kiekį, bet ir į funkcijų pobūdį, vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus ir nustatytas funkcijas. Departamento struktūriniai pokyčiai vykdyti išsamiai išanalizavus situaciją, atsižvelgus į 2010 m. birželio 30 d. Departamento veiklos, valdymo, finansų ir resursų vidaus audito ataskaitoje nustatytus Departamento veiklos trūkumus. Audito ataskaitoje nurodyti pažeidimai iš esmės susiję su tuo, kad Departamentas pats formavo infrastruktūros politiką, nustatinėjo institucijos uždavinius, juos vykdydavo ir kontroliuodavo kaip jie vykdomi.

Viena iš ataskaitoje nurodytų rekomendacijų, peržiūrėti Departamento organizacinę struktūrą ir etatų sąrašus, perskirstyti tam tikras Departamento vykdytas funkcijas kitiems ministerijos padaliniams. Vykdydama ataskaitoje nurodytas rekomendacijas, krašto apsaugos ministrė 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-770 nutarė pradėti infrastruktūros srities krašto apsaugos sistemos optimizavimo procesus, sudarė tam darbo grupę. Krašto apsaugos ministras 2012 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-572 patvirtino infrastruktūros valdymo srities pokyčių planą, kurio 5.1.2 punktu nustatė, kad dalis Departamento funkcijų bus perduota kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams, pakoreguoti Departamento nuostatai ir etatų sąrašas.

Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad Departamento organizacinės struktūros pertvarkymas buvo objektyviai būtinas, jam tinkamai pasirengta, išanalizuota daugybė veiksnių. Vykdydamas nurodytą planą, krašto apsaugos ministras 2012 m. birželio 11 d. įsakymu patvirtino naujus Departamento nuostatus ir naują struktūrą. Iš esmės pasikeitė Departamento funkcijos, t. y. buvo pašalinta funkcija, susijusi su krašto apsaugos sistemos infrastruktūros plėtros politikos formavimu, organizuoti ir atlikti apsaugos sistemų infrastruktūros objektuose paslaugų pirkimus, vykdyti statinio statybos ir apsaugos sistemų įrengimo techninę priežiūrą ir kt.

Departamento nuostatuose iš esmės neliko jokių funkcijų, susijusių su politikos formavimu, pirkimų, reikalingų visai krašto apsaugos sistemai, organizavimu (vykdymu), buvo paliktos iš esmės tik techninio pobūdžio funkcijos – prižiūrėti, administruoti, organizuoti. Šioms funkcijoms vykdyti reikalingos specialios karinės techninės žinios ir profesinės karo tarnybos kario patirtis, todėl krašto apsaugos ministras pagrįstai nustatė, kad Departamento direktoriumi gali būti tik profesinės karo tarnybos karys.

Atsakovas pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš Departamento direktoriaus pareigų, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, nes nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. pakeitus Departamento struktūrą, jame buvo 4 laisvos pareigybės, tačiau joms nustatytų specialiųjų reikalavimų pareiškėjas neatitiko.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybės tarnybos departamentas (toliau – ir VTD) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 116––120) prašė skundą tenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą buvo įspėtas tinkamai, t. y. prieš 2 mėnesius iki jo atleidimo dienos. VTĮ nuostatos nedraudžia atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, kai naikinama jo pareigybė, atostogų metu. Pagal VTĮ ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas pareiškėjui turėjo būti išmokėta atitinkamo dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar buvo realus jo pareigybės panaikinimas. Krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d.

įsakymu Nr. V-616 buvo patvirtinta Departamento direktoriaus, kaip profesinės karo tarnybos kario, pareigybė. Naujai įsteigtai pareigybei buvo nustatyti specialieji reikalavimai. VTD nuomone, realiai buvo įvestas tik vienas naujas reikalavimas – būti baigus karinio parengimo kursus, kiti reikalavimai yra vertinamojo pobūdžio, todėl priskirtini prie bendrųjų. Naujai įsteigtoje pareigybėje liko visos anksčiau buvusios funkcijos, o naujai įvestos buvo nustatytos ankstesniuose Departamento nuostatuose. Pareigybės paskirtis/tikslas liko tokie patys – vadovauti Departamentui, organizuoti, administruoti ir kontroliuoti statinių statybą, remontą, priežiūrą ir pan.

Palyginus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1476 ir 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-615 patvirtintus Departamento nuostatus, darytina išvada, kad Departamento funkcijos iš esmės liko nepakitusios, buvo pakeista ar atsisakyta tik nedidelė dalis funkcijų. Iš esmės tapatūs liko ir Departamento tikslai. Be to, VTD kyla abejonių, ar nustatytoms funkcijoms vykdyti reikalinga speciali sritis. Pagal nustatytus Krašto apsaugos ministerijos veiklos tikslus – infrastruktūros plėtra, statinių priežiūra ir remontas nepatenka į specialiąsias ministerijos sritis.

Naujai įsteigtai pareigybei priskirtos tik techninio pobūdžio funkcijos, todėl darytina išvada, kad jai nėra būtinas reikalavimas – būti profesinės karo tarnybos kariu. Naują Departamento struktūrą sudaro 23 valstybės tarnautojų ir 4 profesinės karo tarnybos karių pareigybės. Be to, pagal Departamento nuostatus pavaduoti direktorių pavesta karjeros valstybės tarnautojui. Statutinių valstybės tarnautojų pareigybės turi būti steigiamos tik specialioms veiklos sritims, bendrųjų funkcijų vykdymas turėtų būti pavestas karjeros valstybės tarnautojams.

Departamento direktoriaus tikslas nėra specialiųjų funkcijų, numatytų statutuose, vykdymas, todėl jo pareigybė turėtų būti priskiriama prie karjeros valstybės tarnautojų. VTD manymu, pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo realus, jos tikslai ir funkcijos išliko tokie patys, todėl pareigybės panaikinimas laikytinas neteisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu (t. III, b. l. 11–20) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamento struktūriniai pokyčiai buvo sąlygoti audito metu nustatytų infrastruktūros veiklos srityje nustatytų pažeidimų ir trūkumų. Vidaus audito metu buvo rekomenduota ne tik įvykdyti tam tikrų funkcijų perskirstymą, bet ir pertvarkyti Departamento struktūrą bei peržiūrėti etatų sąrašus. Vidaus audito metu nustačius krašto apsaugos sistemos institucijos, t. y. Departamento, veiklos pažeidimus ir trūkumus, pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 1 dalį krašto apsaugos ministrui kyla pareiga įgyvendinti pateikiamas rekomendacijas bei užtikrinti tinkamą Departamento funkcijų vykdymą. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad Departamento struktūriniai pokyčiai, siekiant įgyvendinti vidaus audito komisijos pateikiamas rekomendacijas dėl infrastruktūros veiklos procesų optimizavimo, buvo objektyviai neišvengiami.

Įvertinęs Departamento struktūroje atliktus vidinius pertvarkymus (Infrastruktūros projektų valdymo skyriaus panaikinimą, valstybės tarnautojų, profesinės karo tarnybos karių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičiaus skyriuose mažinimą ir didinimą), akivaizdžiai sumažėjusį Departamente dirbančių asmenų skaičių, teismas sprendė, kad Departamento struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Departamento atlikti struktūriniai pokyčiai buvo sąlygoti krašto apsaugos sistemoje įvykdyto funkcijų perskirstymo ir būtinybės perskirstyti etatus.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo pareigybė panaikinta nebuvo, nes, pagal naujai patvirtintus Departamento nuostatus, Departamento funkcijos iš esmės liko nepakitusios, netgi sumažėjo jų apimtis, teismas pažymėjo, kad lyginant krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-615 patvirtintus ir nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. įsigaliojusius Infrastruktūros plėtros departamento nuostatus ir Departamento nuostatus, patvirtintus 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-1476, matyti, kad po struktūrinių pertvarkymų buvo pakeisti Departamento veiklos tikslai ir nustatytos funkcijos, t. y. pasikeitė ne tik jų kiekis, bet ir pobūdis, dalis funkcijų buvo panaikinta, dalis nustatyta naujai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Departamento veiklos pokyčiai yra formalūs.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-822 patvirtinti Departamento direktoriaus pareiginiai nuostatai iš esmės nesiskiria nuo anksčiau galiojusio pareigybės aprašymo, o vienintelė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas buvo atleistas yra ta, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. Departamento direktoriumi galėjo būti paskirtas tik profesinės karo tarnybos karys, nors direktorius nevykdo jokių karinių funkcijų, yra teisiškai nepagrįsti. Nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. Departamento direktoriui keliamas reikalavimas ne tik būti profesinės karo tarnybos kariu, bet šis asmuo turi būti baigęs Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės mokymo įstaigą ir įgijęs aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą technologijos mokslų srities išsilavinimą ir įgijęs magistro kvalifikacinį laipsnį, būti baigusiam operacinio lygmens (L3) karinio parengimo kursus. Iki tol Departamento direktoriumi galėjo tapti asmuo, turinti aukštąjį universitetinį arba jam prilyginamą socialinių mokslų studijų srities ekonomikos ir verslo vadybos administravimo krypties arba technologijos mokslų studijų srities statybos inžinerijos krypties išsilavinimą, ne mažesnę kaip trejų metų vadovaujamojo darbo patirtį. Taigi iš esmės pasikeitė direktoriui keliami išsilavinimo bei kiti specialieji reikalavimai. Teismas nustatė, kad visiškai nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, jog reikalavimas būti profesinės karo tarnybos kariu yra neteisėtas. Kaip matyti iš Departamento direktoriaus pareiginių nuostatų, be kitų funkcijų, susijusių su Departamento veiklos organizavimu ir kontrole, valstybės tarnautojų ir profesinės karo tarnybos karių tarnybinės veiklos koordinavimu, direktoriui taip pat nustatytos funkcijos, susijusios su specialių karinių žinių turėjimu (šios funkcijos iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. galiojusiame Departamento direktoriaus pareigybės aprašyme nebuvo nustatytos). Teismas pažymėjo, kad iki struktūrinių pokyčių reikalavimas būti profesinės karo tarnybos kariu buvo nustatytas Departamento direktoriaus pavaduotojui. Atsižvelgiant į tai, kad direktoriaus pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta, spręstina, kad siekdamas užtikrinti tinkamą visos krašto apsaugos sistemos ir Departamento funkcionavimą, krašto apsaugos ministras turėjo teisėtą pagrindą nustatyti, kad Departamento direktoriumi gali būti profesinės karo tarnybos karys.

Nurodė, kad krašto apsaugos ministrui nustatyta pareiga užtikrinti krašto apsaugos sistemai priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą, krašto apsaugos sistemos plėtrą bei efektyvų jai skirtų išteklių naudojimą, paneigia pareiškėjo argumentus, jog Departamento struktūriniai pertvarkymai galėjo būti vykdomi ir jis iš pareigų atleistas tik pasibaigus paskyrimo į pareigas kadencijai, t. y. praėjus ketveriems metams po 2010 m. liepos 1 d. Kaip teisingai nurodė atsakovas, toks Vyriausybės įstatymo nuostatų aiškinimas paneigtų specialiuoju įstatymu reglamentuotą krašto apsaugos sistemos veiklos organizavimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo atleidimo dieną, t. y. 2012 m. rugpjūčio 13 d., su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, nes nebuvo pervestas darbo užmokestis ir išmoka už kasmetines atostogas, teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo įsakymo matyti, kad pareiškėjo atleidimo diena buvo perkelta, nes nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Darbo užmokestis už rugpjūčio mėn. bei išmoka už kasmetines atostogas pareiškėjui buvo pervesta 2012 m. rugpjūčio 14 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad kasmetinės atostogos pareiškėjui buvo suteiktos 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu, o atleidimo diena perkelta į dieną po kasmetinių atostogų, pripažintina, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta tinkamai.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė sąlyga valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas R. M., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 27–32), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog po struktūrinių pertvarkymų buvo pakeisti Departamento veiklos tikslai ir nustatytos funkcijos (naujas veiklos tikslas – įgyvendinti krašto apsaugos sistemos nekilnojamojo turto valdymo politiką bei su jos įgyvendinimu susijusias funkcijas, o naujos funkcijos – susijusios su statinių techninės priežiūros, kontrolės ir paprastojo remonto kontrole). Pareiškėjo teigimu, Departamentui vykdant naujai pavestas funkcijas, jo direktoriui nėra būtina būti profesinės karo tarnybos kariu, nes šios funkcijos nėra susijusios su karyba. Departamente buvo sumažintas užduočių kiekis, o išimtinai karinio pobūdžio užduočių Departamentui nepriskirta. Skundžiamame teismo sprendime taip pat nurodyta, kad iki Departamento struktūrinių pertvarkymų jame buvo 8 profesinės karo tarnybos karių pareigybės, o po struktūrinių pertvarkymų tokių pareigybių beliko tik 4, kas dar kartą įrodo, jog Departamentas atsisakė tam tikrų funkcijų, kurios buvo priskirtos profesinės karo tarnybos kariams. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat prieštaringai nurodė, kad Departamento direktoriaus pareigybė buvo panaikinta, tuo pačiu pripažindamas, kad pasikeitė direktoriui keliami išsilavinimo bei kiti specialieji reikalavimai. Prieš tai paminėti reikalavimai niekaip nėra susiję su Departamento naujai vykdomomis funkcijomis. Iš tiesų buvo panaikinta Departamento direktoriaus pavaduotojo pareigybė, o šias pareigas užėmęs asmuo, pareiškėją atleidus, nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. paskirtas į pareiškėjo pareigas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėję, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Nagrinėjamu atveju, didžioji dalis funkcijų, kurias atliko Departamento direktorius, išliko, kaip išliko ir didžioji dalis paties Departamento atliekamų funkcijų.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino KASOKTĮ 7 straipsnio 6 dalį, nes šioje dalyje įtvirtinta nuostata nereiškia, jog kiti krašto apsaugos sistemos tarnautojai privalo būti profesinės karo tarnybos kariais. Departamentas yra biudžetinė įstaiga, todėl jai visų pirma taikytini Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas bei VTĮ. KASOKTĮ suteikia krašto apsaugos ministrui teisę nuspręsti, kuri pareigybė krašto apsaugos sistemoje yra priskirtina karinei pareigybei. Tačiau ši įstatymo nuostata nesuteikia krašto apsaugos ministrui absoliučios diskrecijos teisės. Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar pagrįstai Departamento direktoriaus pareigybei buvo nustatyti specialūs reikalavimai – būti profesinės karo tarnybos kariu, kuo ta būtinybė pasireiškė, ar ši būtinybė konstituciškai pateisinama ir ar egzistuoja objektyviai.

Pažymėjo, kad vykdydamas Valstybės kontrolės pavedimą, krašto apsaugos ministras 2012 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-49 „Dėl pareigybių priskyrimo karjeros valstybės tarnautojų arba profesinės karo tarnybos pareigybėms tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino tvarkos aprašą, kuriuo nustatė, kaip vyksta tam tikros pareigybės priskyrimas karinei ar valstybės tarnybos pareigybei. Iš į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad šiuo atveju, pažeidžiant minėtą tvarką, nebuvo pateikta argumentuotų išvadų, kodėl Departamento direktoriumi privalo būti profesinės karo tarnybos karys.

Be to, ir VTD pažymėjo, kad Departamento uždaviniai, funkcijos, Departamento direktoriaus funkcijos priskirtini viešo administravimo funkcijoms. Jokių specifinių (karinių) funkcijų departamentas nevykdo; specialias užduotis, susijusias su karinių užduočių vykdymu, vykdo Lietuvos kariuomenės Karo inžinerijos batalionas, o ne Departamentas. Nors skundžiamame sprendime remiamasi 2010 m. birželio 30 d. vidaus audito ataskaita Nr. 2VN-4, tačiau joje taip pat nepagrindžiama būtinybė Departamento direktoriaus pareigybei įvesti privalomą specialų reikalavimą – būti profesinės karo tarnybos kariu.

Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Departamento direktoriui yra būtina baigti trečiąjį (operacinį) karininkų rengimo lygmens (L3) kursą, nesiaiškino, ką šis kursas reiškia ir kokia jo reikšmė, vykdant Departamento direktoriaus pareigas. Pagal krašto apsaugos ministro 2012 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. V-219 patvirtintos Karininkų karjeros koncepcijos 55 punktą trečiasis (operacinis) karininkų rengimo lygmens (L3) tikslas – parengti bataliono ar atitinkamo lygmens karinių vienetų vadus, dalinio štabo viršininkus, operacinio štabo karininkus.

Departamentas nėra karinis vienetas, todėl toks reikalavimas yra akivaizdžiai neadekvatus. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Departamentas vykdys infrastruktūros veiklą tarptautinėse operacijose, nevertino tos aplinkybės, kad tokia veikla buvo vykdoma ir iki šiol. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintų Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių 2.2 punkte nustatyta, kad Departamento direktorius, jei iškilo būtinybė atlikti užduotis tarptautinių operacijų vietose, net ir būdamas valstybės tarnautoju, gali būti siunčiamas šias užduotis atlikti.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 37–40) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio teisės akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato ar priimant administracinius aktus nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos, taip pat ar aktas (veiksmas) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ar gavo atitinkamus įgaliojimus. Sutinkant su apeliaciniu skundu, reikėtų padaryti priešingą išvadą, t. y. kad teismai turi teisę vertinti ir tirti vidinę administracinę institucijų struktūrą, spręsti, kokios konkrečios pareigybės turi būti steigiamos tam tikrose institucijose, taip pat kokie kvalifikaciniai reikalavimai šias pareigas einantiems asmenims turi būti nustatomi, tačiau tokios funkcijos teismams nėra pavestos jokiais teisės aktais ir tą ne vieną kartą savo praktikoje yra patvirtinęs LVAT.

Teigia, kad pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 1 dalį visai Krašto apsaugos sistemai vadovauja krašto apsaugos ministras, kuris, vadovaudamasis to paties įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2, 16, 17 punktais, tvirtina Krašto apsaugos sistemos institucijų nuostatus bei jų ir jų padalinių struktūrą, atitinkamai skiria karius į pareigas ir atleidžia iš jų ir t.t., todėl apsispręsti dėl institucinės struktūros ir konkrečios jos vadovo pareigybės statuso yra išimtinė krašto apsaugos ministro kompetencija.

Pažymi, kad KASOKTĮ yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis Krašto apsaugos sistemos teisnius santykius, todėl pareiškėjo paminėtas Biudžetinių įstaigų įstatymas ir VTĮ netaikytini. Be to, ir VTD neturi jokių įgaliojimų Krašto apsaugos sistemos valdymo srityje. VTD, kaip trečiojo suinteresuotojo asmens, dalyvavimas šioje byloje yra nepagrįstas ABTĮ nuostatomis, nes jokių teisių ir pareigų materialinės teisės prasme priimtas teismo sprendimas VTD negali sukelti ir/ar panaikinti. Atkreipia dėmesį, kad VTD atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog įsteigtos ir prieš tai buvusios Departamento direktoriaus pareigybės funkcijos yra techninio pobūdžio, kas, atsakovo manymu, tik patvirtina, kad tokia pareigybė neturėtų būti priskirta valstybės tarnautojo pareigybei, nes valstybės tarnautojai atlieka administravimo veiklą, o ne techninio pobūdžio funkcijas.

Teigia, kad teisinis pagrindas siųsti karius į tarptautinę karinę operaciją įtvirtintas Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatyme. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlikti tarnybą tarptautinių operacijų kariniame vienete įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka skiriami profesinės karo tarnybos kariai, kariai savanoriai ir kiti aktyviojo rezervo kariai, taip pat asmenys, atliekantys civilinę krašto apsaugos tarnybą. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, pagrindo siųsti į tarptautinę karinę operaciją karjeros valstybės tarnautojų arba įstaigos vadovų nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 43–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą VTD nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai VTD nurodo, kad naujai įsteigtai Departamento direktoriaus pareigybei priskirtos visos ankstesnės pareigybės funkcijos, todėl negali būti laikoma, kad pareigybė naikinama, ir valstybės tarnautojas atleidžiamas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pažymi, kad Departamento direktoriui realiai įvedamas tik vienas naujas specialusis reikalavimas – būti baigusiam operacinio lygmens (L3) karinio parengimo kursus. VTD nuomone, šis specialusis reikalavimas sukurtas dirbtinai, nes vykdant bendrosios srities funkcijas toks specialusis reikalavimas neturėtų būti keliamas. Teigia, kad pareigybės paskirtis/tikslas liko tokie patys – vadovauti departamentui, organizuoti, administruoti ir kontroliuoti statinių statybą, remontą, priežiūrą ir pan. Be to, vertinant visos Krašto apsaugos sistemos mastu Departamentas yra įstaiga, įgyvendinanti Krašto apsaugos sistemos infrastruktūros plėtrą. Pagal VTĮ 2 priedo 1.5 punktą ši įstaiga priskirtina prie įstaigų grupės, kurios atlieka valstybės politikos formavimo arba įgyvendinimo aptarnavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministro 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 798 „Dėl R. M. atleidimo iš Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“, kuriuo pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nesutikimą su atleidimu iš Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų, yra tai, kad realiai jo pareigybė nebuvo panaikinta, nes įstaigos, kuriai vadovavo, funkcijos išliko nepakitusios ir pan., be to, direktoriaus pareigybei nepagrįstai nustatytas reikalavimas būti profesinės karo tarnybos kariu.

Teismų praktikoje sprendžiant šio pobūdžio ginčus yra konstatuota, kad „Teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3199/2011).

Vertinant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisėtumą šiais aspektais, pažymėtina, kad pareiškėjas atleistas iš valstybinės valdžios institucijos, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo taikymo prasme, atitinka „įstaigos prie ministerijos“ statusą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio nuostatas „Įstaiga prie ministerijos steigiama valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti ir šios politikos formavimui ir įgyvendinimui aptarnauti.“<...> ; „Įstaiga prie ministerijos veikia pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Vyriausybė įstaigos prie ministerijos nuostatus gali pavesti tvirtinti atitinkamos valdymo srities ministrui.“; „Įstaigos prie ministerijos vadovą ketverių metų kadencijai Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) priima į pareigas ir atleidžia iš jų atitinkamos valdymo srities ministras. <...> Įstaigos prie ministerijos vadovas yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas atitinkamos valdymo srities ministrui. Įstatymai gali nustatyti kitokį įstaigų prie ministerijų vadovų priėmimą, kadencijos trukmę, pavaldumą ir atskaitomybę.“

Šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 8 ir 17 punktuose taip pat nustatyta, kad ministras Vyriausybės pavedimu tvirtina įstaigų prie ministerijos nuostatus ir jų administracijos struktūrą; tvirtina didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičių jo valdymo sritims priskirtose atskirose įstaigose prie ministerijos ir kitose institucijose ir įstaigose, neviršydamas Vyriausybės patvirtinto bendro didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus jo valdymo sritims priskirtose įstaigose prie ministerijos ir kitose priskirtose institucijose ir įstaigose.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstaigos prie ministerijos paskirtis yra įgyvendinti valstybės politiką atitinkamam ministrui pavestose srityse, kurios (įstaigos) nuostatus ir administracijos struktūrą Vyriausybės pavedimu suteikta teisė tvirtinti ministrui. Pastarajam taip pat suteikta teisė tvirtinti įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis pareigybių skaičių bei priimti į pareigas ir atleisti iš jų įstaigos vadovą. Šiame reguliavime taip pat numatyta galimybė įstaigų vadovų priėmimo, pavaldumo ir atskaitomybės klausimus reglamentuoti ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo ar Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, bet ir kitų, teisės aktų, turinčių įstatymo galią, nustatyta tvarka, kuri reglamentuoja atitinkamos ministerijos veiklos sritį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 1517 1.4 ir 2 punktais Krašto apsaugos ministerijai buvo pavesta įgyvendinti Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl šių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) bei tvirtinti šios įstaigos nuostatus ir administracijos struktūrą.

Aptartas teisinis reguliavimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1517 atsakovui suteiktų teisių turinys lemia, kad atsakovas, priimdamas 2012 m. pareiškėjo ginčijamus įsakymus dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų naujos redakcijos, šios įstaigos administracijos struktūros, joje dirbančių asmenų skaičiaus bei pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti bei atmestini.

Minėta, kad įstaigų prie ministerijų vadovų priėmimo, pavaldumo ir atskaitomybės klausimai gali būti nustatomi pagal tų įstatymų nuostatas, kurie reglamentuoja atitinkamos ministerijos veiklą, prie kurios ir yra atitinkama įstaiga.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 11 dalyje taip pat nustatyta, kad „Krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojantys įstatymai gali numatyti Krašto apsaugos ministerijos valdymo struktūros ypatumus.“

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu lemia, kad Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atžvilgiu, kaip sudėtinei šios ministerijos daliai, gali būti taikomi krašto apsaugos sistemos veiklą reglamentuojančių įstatymų ypatumai.

Vienu iš tokių teisės aktų reglamentuojančių Krašto apsaugos ministerijos veiklą yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (KASOKTĮ).

Pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktą krašto apsaugos ministrui suteikta teisė tvirtinti krašto apsaugos sistemos institucijų nuostatus (išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus) ir karinių specialybių sąrašą, taip pat nustatyti krašto apsaugos sistemos institucijų ir jų padalinių struktūrą bei pareigybių sąrašus.

Teisė nustatyti pareigybių sąrašus yra neatsiejama nuo teisės nustatyti ir reikalavimus šioms pareigybėms, t. y., atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, nustatyti bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatyti specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys ir pan..

Byloje nagrinėjamu atveju Krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. V-615 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ 17 punktu Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigybei buvo nustatytas reikalavimas – turėti profesinės karo tarnybos kario statusą.

Pagal KASOKTĮ nuostatas nėra numatyta draudimo įstaigų prie Krašto apsaugos ministerijos vadovams nustatyti reikalavimo būti profesinės karo tarnybos kariais. Šiuo atveju toks draudimas yra nustatytas tik Krašto apsaugos ministrui, viceministrams ir ministerijos kancleriui, kurie gali būti tik civiliai (KASOKTĮ 7 straipsnio 6 dalis).

Kadangi kaip minėta, kad Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovo atžvilgiu dėl jo priėmimo, pavaldumo ir atskaitomybės gali būti taikomos KASOKTĮ nuostatos, todėl atsakovo nustatytas Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigybei reikalavimas – turėti profesinės karo tarnybos kario statusą, yra atitinkantis anksčiau aptartų teisės aktų reikalavimus.

Pagal Krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. V-615 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ patvirtintų Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų 9-13 punktus šios institucijos veikla yra betarpiškai susijusi su krašto apsaugos sistemos funkcionavimu.

Ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad nustatymas Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vadovui reikalavimo būti profesinės karo tarnybos kariu, yra akivaizdžiai neatitinkantis šios įstaigos veiklos pobūdžio bei kad nėra būtinas atlikti šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog atsakovo nustatytas šiai pareigybei reikalavimas būti profesinės karo tarnybos kariu, yra teisėtas.

Byloje nustatyta, kad Krašto apsaugos ministro 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-615 „Dėl Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos nuostatų ir struktūros patvirtinimo“ ir 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-616 buvo padaryti Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos struktūros pakeitimai, atitinkamai sumažinant skyrių (nuo penkių iki keturių) bei pareigybių (nuo 39,5 iki 29) skaičių.

Šie struktūriniai pertvarkymai bei naujų reikalavimų Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigybei nustatymas lemia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme, tai atsakovui sudarė teisines prielaidas pergrupuoti šioje įstaigoje dirbančius darbuotojus, dalį jų perkeliant į kitas pareigas, o nesant tokios galimybės, dalį atleisti ir iš valstybės tarnybos.

Tai, kad pareiškėjas neatitiko naujų reikalavimų, kurie buvo nustatyti Infrastruktūros plėtros departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriaus pareigybei, ginčo byloje nėra. Ši aplinkybė sudarė sąlygas atsakovui pareiškėją atleisti iš šių pareigų, perkeliant jį į kitas pareigas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka arba atleisti iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas neturėjo galimybės pareiškėjo perkelti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka ir sąlygomis į kitas laisvas pareigas, nes jis neatitiko specialiųjų reikalavimų, kurie keliami toms pareigybėms užimti. Tokių pareigybių, kurias jis būtų galėjęs užimti, nenurodo ir pats pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimai pažeisti nebuvo, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas