2020-09-16 Nr. AB-17411-3-61-3-01481-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4706-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01481-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-44 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjo manymu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas paaiškino, kad jo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. į Lietuvos Respubliką atvyko mokymosi tikslais. Visą studijų laikotarpį pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Per šį laikotarpį pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir susilaukė trijų vaikų. 2018 m. pareiškėjas sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra pradėtas tyrimas, įtariant pareiškėją 2014 m. įvykdžius transporto priemonės vagystę. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog pareiškėjas 2018 m. lapkričio 1 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) Respublikoje dėl to, jog (duomenys neskelbtini) Respublika Tarptautinei kriminalinės policijos organizacijai (Interpol) buvo pateikusi prašymą dėl pastarojo išdavimo pagal ekstradiciją. Tačiau menamos vagystės metu 2013 m. pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl šios veikos objektyviai padaryti negalėjo. Nepaisant to, Departamentas skundžiamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste.

3. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas augina 3 mažamečius vaikus ir yra vienintelis šeimos maitintojas. Atsakovas atsisakydamas suteikti pabėgėlio statusą, nesvarstė suteikti pareiškėjui leidimą nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu užtikrinant šeimos sujungimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime konstatuota, jog jis pagrįstai bijo grįžti į savo šalį, kadangi ten jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Sprendime nurodoma daug aplinkybių, kurios rodo, jog pareiškėjo įkalinimas kilmės valstybėje sukeltų jam didelę žalą dėl itin žiaurių ir nežmoniškų (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigų sąlygų, keliančių pavojų nuteistųjų sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Sprendime nurodyti motyvai dėl realios kilusios grėsmės prieštarauja galutiniam sprendimui. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus atitinkantys veiksmai, priimtas Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad jis ir jo šeima jau daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvos Respublikoje, čia kuria savo gerovę. Negana to, pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę. Tačiau Sprendime į tai net nebuvo atkreiptas dėmesys, nebuvo siekiama užtikrinti pareiškėjo ar jo šeimos interesus pasitelkiant kitas Įstatymo nuostatas. Tai yra ne tik pareiškėjo ir žmonos teisių pažeidimas, tačiau ir jų vaikų. Atmetus pareiškėjo prašymą ir neanalizuojant papildomų aplinkybių, kurios yra susijusios su pareiškėjo asmeniniu gyvenimu, jo šeima, yra pažeidžiami ne tik Įstatymo bei 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijos nuostatos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje grindė tuo, kad jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) Respublikoje vykdomas baudžiamasis persekiojimas, kuris, pareiškėjo teigimu, yra „sufabrikuotas“. Atlikus tyrimą nustatyta, kad Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje 2018 m. balandžio 9 d. (duomenys neskelbtini) Respublika yra paskelbusi pareiškėjo tarptautinę paiešką. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, susijusi su sukčiavimu. Įtariama, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą pasisavinti kito asmens turtą, apgaulės būdu, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, paėmė iš jo automobilį, žadėdamas jį parduoti ir sumokėti nukentėjusiam (duomenys neskelbtini) dolerių. Tačiau, pardavęs automobilį, pareiškėjas pabėgo, nesumokėjęs nukentėjusiam pinigų ir tokiu būdu padarė jam didelę žalą. Atsakomybė už pareiškėjui inkriminuojamą veiką nustatyta (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 247 straipsnio 4 dalyje (sukčiavimas itin stambiu mastu esant pavojingam recidyvui). Pareiškėjo teigimu, jis yra nepagrįstai kaltinamas nusikaltimu, kurio jis neįvykdė, tačiau dokumentinių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą, pareiškėjas nepateikė. Todėl pareiškėjo istorija iš esmės grindžiama jo paties pasakojimu. Atsižvelgus į Departamento tyrimo metu surinktus įrodymus, tikėtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas, tačiau jie nepatvirtina, jog baudžiamoji byla yra sufabrikuota, kaip teigia pareiškėjas. Baudžiamasis persekiojimas tam tikromis sąlygomis gali prilygti valstybinio subjekto vykdomam persekiojimui, tačiau tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio. Pareiškėjo pasakojimas apie nepagrįstai vykdomą baudžiamąjį persekiojimą yra abstraktus ir hipotetinis, grindžiamas tik jo paties prielaidomis.

7. Apklausos metu pareiškėjas teigė, kad tiek jo brolis, tiek jis pats yra apkaltintas dėl politinių ir religinių priežasčių, kadangi partija, kuriai priklausė brolis, buvo religinė politinė. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 3 d. apklausoje nurodė, kad pats jokiai partijai nepriklausė (pirminės apklausos metu teigė priešingai). Anot pareiškėjo, vyresnysis brolis dėl to, kad priklausė partijai (tyrimo metu paaiškėjo, kad partijai pareiškėjo brolis vis dėl to nepriklausė), (duomenys neskelbtini) buvo uždarytas į kalėjimą ir po kelių mėnesių kalėjime mirė.

Užduodant papildomus klausimus, pareiškėjas keitė savo parodymus. Kai pareiškėjui buvo paaiškinta, kad 2012 m. (duomenys neskelbtini) partija dar nebuvo uždrausta, užsienietis nurodė, kad nežino, dėl kokių priežasčių jo vyresnysis brolis buvo įkalintas. Pareiškėjo manymu, brolio įkalinimas buvo susijęs su jo politine veikla: „Nu kito negali būti, jisai nieko draudžiamo net ir nepadarė, kad būtų uždarytas“. Užduodant papildomus klausimus, pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti, kad jo brolis priklausė partijai:

„Kad partiją jisai įstojo, neįstojo, to aš tiksliai nežinau, leidimo jo nemačiau, kad jisai kaip jūs sakot, pažymą, kažkokią tai. Aš to nematęs. Bet kad jisai kažkokių susirinkime būdavo, susirinkdavo nežinau, bet žinau, kad jisai bendraudavo ir kviesdavo tuos žmones į partiją“. Pareiškėjas negalėjo įvardinti pavardžių tariamų brolio bendrapartiečių, su kuriais užsienietis bendravo telefonu ir kurie norėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini), kadangi jiems irgi grėsė kalėjimas. Pareiškėjas į jam teikiamus klausimus atsakinėjo vangiai, naudojo bendrines frazes, jo teikiami atsakymai dažnai buvo abstraktūs ar į klausimus buvo tiksliai neatsakoma, vengiama tikslaus, konkretaus atsakymo.

Pareiškėjo atsakymai apsiribojo bendro pobūdžio informacija, buvo lakoniški ir neišsamūs. Pareiškėjas vengdavo tiesioginio atsakymo, nukrypdavo į bendro pobūdžio informaciją ir teigė, kad „Dabar yra pas mus taip <...>“, „<...> eina, čia normalu pas mus duot pinigų, tavęs neliečia. Turi pinigų, tavęs neliečia“ ir pan. Todėl Departamentas nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjas yra susijęs su politine, opozicine ar aktyvia pilietine veikla, kuri būtų nukreipta prieš dabartinę (duomenys neskelbtini) valdžią ir atitinkamai tyrimo metu nenustatyta tikėtino motyvo ir tikslo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms persekioti pareiškėją bei stengtis „sufabrikuoti“ prieš jį baudžiamąją bylą.

8. Pareiškėjo versija, neva 2014 m. (kai (duomenys neskelbtini) partija dar buvo neuždrausta (duomenys neskelbtini) ir nebuvo paskelbta teroristine organizacija, o jos nariai nebuvo persekiojami), teisėsaugos pareigūnai domėjosi pareiškėju, kuris nėra susijęs su opozicine veikla, dėl jo turimų ar jam priskiriamų politinių pažiūrų, ir „sufabrikavo“ jam kaltinimą, nėra nei bent iš dalies patvirtinta įrodymais, nei savaime tikėtina. Departamento vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu kilmės šalyje vykdomas baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste, todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nepagrindė baimės patirti persekiojimą, jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtinos, nei galimos grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Nenustatyta ir pagrįstos tikimybės jam patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Pareiškėjas nurodė, kad sulaikymo sąlygos (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuose bei kalėjimuose yra apibūdinamos kaip žiaurios, o pareiškėjui gresia reali laisvės atėmimo bausmė, todėl Departamentas nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Įstatymo 87 straipsnio taikymo kontekste blogos įkalinimo sąlygos kilmės šalyje nėra pagrindas papildomai apsaugai pritaikyti. Nagrinėjamu atveju konstatuota, jog pareiškėjo baimė patirti netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigoje paremta bendro pobūdžio situacija, tačiau ne individualiomis su prieglobsčio prašytoju susijusiomis aplinkybėmis. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, tai yra jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis 1–2 punktuose.

10. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad Departamentas neįvertino aplinkybės, jog Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė (kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė) bei jų trys vaikai, pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti teise – įstatymai nenumato, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų suteikiamas prieglobstis ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjant prieglobsčio suteikimo prašymą, Departamento užduotis – įvertinti riziką asmeniui patirti persekiojimą dėl „konvencinių“ priežasčių. Nei Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo vertinimo kriterijais, nėra įtvirtinta pareiga prieglobsčio prašymą nagrinėjančiai institucijai įvertinti prieglobsčio prašytojo šeiminius santykius. Pareiškėjo teiginiai dėl turimų šeiminių santykių Lietuvos Respublikoje nėra susiję su Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytomis priežastimis, dėl kurių suteikiamas prieglobstis ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, todėl neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Jei pareiškėjas turi tikslą gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su šeima, jis turėtų kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka (leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindas numatytas Įstatymo 43 straipsnyje).

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad:

12.1 Pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Departamente gautas 2019 m. spalio 9 d.), kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje jam gresia laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, kurio jis padaryti negalėjo, nes tuo metu jis buvo Lietuvoje.

12.2 2020 m. kovo 3 d. atlikta pareiškėjo apklausa, kurioje jis paaiškino, kad dėl politinių priežasčių yra persekiojamas nuo 2016 m. (nurodė, kad kilmės valstybė net kreipėsi į Interpolą), į Lietuvą pareiškėjas atvyko studijuoti. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės šalyje buvo persekiojama ir jo šeima, pareiškėjo brolis apkaltintas ir pasodintas į įkalinimo įstaigą dėl neaiškių priežasčių, (duomenys neskelbtini) mirė kalėjime. Pareiškėjo manymu, brolį įkalino dėl jo religinių ir (ar) politinių įsitikinimų, nepaisant to, jog tinkamai nebuvo pareikšti įtarimai.

Pareiškėjas nurodė, kad jo šeimai taip pat nebuvo pateikiami kaltinimai, tačiau jie dažnai būdavo kviečiami į policiją. Į kilmės šalį pareiškėjas buvo grįžęs 3 kartus – 2010, 2012 ir 2015 m. Pareiškėjas taip pat teigė, kad su politika nėra susijęs, nors pirminės apklausos metu sakė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai. Pareiškėjas patikslino, jog minėtai partijai priklauso jo brolis. Pareiškėjo žiniomis, jis (duomenys neskelbtini) yra kaltinamas automobilio vagyste (sužinojo iš Lenkijos pareigūnų).

Nurodė, kad apie jam inkriminuojamos bylos aplinkybes nieko nežino, kad seniai užsiiminėja automobilių pirkimu-pardavimu Lietuvoje. Pareiškėjas prisipažino, kad Estijoje jis vairavo vogtą automobilį (nurodė, jog nežinojo, jog jis yra vogtas). Nurodė, kad pasą padėjo gauti draugas (duomenys neskelbtini) (pavardės neatsimena), nors anksčiau yra teigęs, jog dėl paso išdavimo (duomenys neskelbtini) kreipėsi jo tėvai. Pareiškėjas prisipažino, kad 2012 m. keitė savo vardą, kadangi norėjo pakeisti savo tapatybę, „paslėpti, kad įleistų į Europą“, nes atvykti į Europos Sąjungą jam buvo draudžiama.

Taip pat teigė, jog pasibaigus vizos galiojimo laikui, pareiškėjas vis dar buvo Lietuvoje, o 2015 m. „neoficialiai“ (per mišką) išvyko į (duomenys neskelbtini). Vėliau vėl grįžo į Lietuvą. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu dirba Lietuvoje, nors pagal teisės aktų reikalavimus jis negali dirbti, kol yra nagrinėjamas prieglobsčio prašymas (pareiškėjas perka ir parduoda automobilius). Pareiškėjas prisipažino, kad 2014 m. apklausos metu pareigūnams melavo, jog yra nevedęs. Pareiškėjo įsitikinimu, jis yra persekiojamas dėl to, kad jo brolis priklausė politinei partijai.

Be to, pareiškėjas pažįsta žmones, kurie priklausė partijai. Pareiškėjas nurodė pažįstamo vardą, tačiau pavardės nurodyti negalėjo. Su aptariamais asmenimis pareiškėjas bendravo tik telefonu. Apklausos metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo minima (duomenys neskelbtini) partija iš tikrųjų yra (duomenys neskelbtini) islamo atgimimo partija. Apie tai, jog brolis priklauso minėtai partijai, pareiškėjas sužinojo iš jo telefonu. Inkriminuojamos vagystės metu, pareiškėjo teigimu, jis buvo Lietuvoje. Paklaustas, kas jam grėstų, jeigu grįžtų į kilmės valstybę, pareiškėjas nurodė, jog nežino, tačiau patekti į kalėjimą nebijo, tik nori teisėtai dirbti ir kad jo šeima būtų saugi.

12.3 Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir surinktą kilmės valstybės informaciją, 2020 m. balandžio 8 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakė suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nenustatęs Įstatymo 86–87 straipsniuose įtvirtintų prieglobsčio ar papildomą apsaugos suteikimo pagrindų.

13. Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apžvelgė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punkte nustatytus prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijus. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Remdamasis EŽTT praktika, teismas nurodė, kad prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjo brolis, kuris, pasak pareiškėjo, priklausė (duomenys neskelbtini) draudžiamai partijai, iš tikrųjų tai partijai nepriklausė, jis mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki tol, kol minėta partija buvo uždrausta (2015 m.). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nepriklauso partijai (duomenys neskelbtini) (iš kilmės valstybės išvyko daugiau negu prieš dešimt metų, ten buvo grįžęs 2010 m., 2012 m., 2015 m.). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo yra grindžiama politiniais motyvais, t. y. jo brolio ir jo paties priklausymu politinei partijai, yra nepagrįsti. Todėl vien baudžiamosios bylos iškėlimas pareiškėjui jo kilmės valstybėje, byloje nenustačius, kad minėta byla pareiškėjui iškelta dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, nesudaro jokio teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso.

15. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad kalėjimo sąlygos (duomenys neskelbtini) savaime nėra visiško draudimo grąžinti pareiškėjo į šalį sąlyga, reikia vertinti žmogaus individualią situaciją. Teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, jog pagal kilmės valstybės informaciją prie padidintos rizikos grupių priskiriami žmogaus teisių aktyvistai, valdžios kritikai ar opozicinių partijų nariai, o tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo priskyrimą prie šių kategorijų asmenų. Kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jo situacija lemtų padidintą riziką, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia veiksmai, nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, su ja susilaukė ir turi tris vaikus, todėl neturėtų būti išsiųstas į kilmės valstybę, nes tai pažeistų jo vaikų teises, teismas nurodė, kad už sukčiavimą laisvės atėmimo bausmė numatyta ir Lietuvoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str.), o laisvės atėmimo bausmės atlikimas bet kurioje pasaulio vietoje (net ir Lietuvoje) vienaip ar kitaip turėtų įtakotos pareiškėjo vaikų padėčiai. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai niekaip nepaneigia atsakovo padarytos teisingos ir pagrįstos išvados, kad pareiškėjui nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo nuostatas.

17. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai vertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą Sprendimą, kurio nėra jokio teisinio pagrindo naikinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino ir išvestino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 18. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad Departamentas, tikrindamas informaciją susijusią su pareiškėjo ar jo brolio priklausymu (duomenys neskelbtini) islamo atgimimo partijai (toliau – ir TIAP) partijai, vadovavosi neobjektyvia informacija. Departamentas, priimdamas sprendimą, kreipėsi į atitinkamas (duomenys neskelbtini) institucijas ir neva gavo informaciją, kad (duomenys neskelbtini) nepriklausė TIAP partijai, tačiau teismo posėdžio metu teismui buvo pateikta informacija, kad Departamentas tikėtina kreipėsi į (duomenys neskelbtini) institucijas su klausimas, ar (duomenys neskelbtini) priklauso, o ne priklausė TIAP partijai, ko pasėkoje nebuvo gautas teisingas ir objektyvus atsakymas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo brolis (duomenys neskelbtini), gyvendamas pareiškėjo kilmės šalyje, priklausė politinei partijai TIAP, kurios veikloje aktyviai dalyvavo, 2012 m. buvo uždarytas į kalėjimą ir jame po kelių mėnesių mirė. Pareiškėjas su broliu palaikė artimus santykius, bendravo telefonu, keletą kartų yra bendravęs ir su brolio draugais, kurie taip pat priklausė minėtai partijai. Aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. TIAP paskelbė teroristine organizacija, narystė joje ir partijai išreikštas palaikymas buvo laikomas nusikaltimu.

20. Teismas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, įtvirtinto 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė daug aplinkybių, kurių Departamentas ar skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepaneigė objektyviais duomenimis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo paneigtos lyginant pareiškėjo parodymus, duotus visų su pareiškėju vykdytų procesų metu, kurie objektyviai galėjo skirtis vien dėl to, kad pareiškėjo gimtoji kalba nėra lietuvių, pareiškėjas buvo streso būsenoje ir kt. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Direktyvos 2004/83/EB ar Įstatymo 86–87 straipsniai nereikalauja, kad prieglobsčio prašytojas iki prašymo dėl prieglobsčio faktiškai būtų patyręs kokius nors persekiojimą atitinkančius veiksmus. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar tikėtina, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sekamas, sulaikytas, teisiamas, kankintas ar su juo nežmoniškai ar žiauriai elgiamasi kilmės valstybėje. Teismas formaliai, netgi neturėdamas prieš pareiškėją vykdomo baudžiamojo persekiojimo bylos medžiagos, nurodė, kad pareiškėjui kilmės šalyje yra iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo, o tai negali būti laikoma persekiojimu politiniais, religiniais ar kitais motyvais. Tai, pareiškėjo manymu, parodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis.

21. Teismas pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo brolis buvo TIAP politinės partijos narys ir itin siaurai aiškino „partijų narių“ sąvoką. Šioje situacijoje yra akivaizdu, kad persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu gali būti iš esmės grindžiamas pareiškėjo brolio priklausymu TIAP politinei partijai.

22. Šiuo atveju turėjo būti įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo asmeniniu gyvenimu, šeima, to nepadarius, pažeidžiamos Įstatymo 2 straipsnio 27 dalies, Vaiko teisių konvencijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatos.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, nenurodė argumentų dėl neva nepagrįstos Departamento išvados, kad pareiškėjas negali būti persekiojamas religiniais/politiniais pagrindais, kadangi pareiškėjas, ar jo brolis, nepriklausė TIAP politinei partijai. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktu skundu iš esmės neginčijo Departamento sprendimo nesuteikti jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, o ginčijo sprendimą nesuteikti jam papildomos apsaugos. Nepaisant to, pareiškėjo nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.

26. Atsakovas nurodo, kad surinkti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl jam tariamai kylančio pavojaus kilmės valstybėje, nebuvo nustatyta realios ir individualios kilmės valstybėje jam kylančios grėsmės tikimybės. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jam grėstų nepagrįstas ir neteisėtas persekiojimas. Pareiškėjas taip pat nepateikė įtikinamų paaiškinimų, pagrindžiančių sąsają tarp brolio sulaikymo ir jo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo, todėl, net ir konstatavus brolio priklausymą partijai, nebūtų aiškus (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų motyvas ir tikslas persekioti pareiškėją. Departamento nuomone, tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

27. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas vadovavosi neobjektyvia informacija, atsakovas pažymi, kad Departamentas kreipėsi ne į (duomenys neskelbtini) institucijas, o į TIAP pirmininko ofisą, Departamento klausimas neapsiribojo klausimu, ar (duomenys neskelbtini) priklausė TIAP partijai, buvo prašoma atsiųsti informaciją dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) narystės partijoje. Atsižvelgiant į TIAP pirmininko 2020 m. balandžio 8 d. atsakymą Nr. 00979/20, akivaizdu, kad pirmininkas patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu nėra TIAP narys ir niekuomet juo nebuvo. Todėl, atsakovo manymu, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai yra neteisingos, deklaratyvios ir klaidingos teksto interpretacijos.

28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs argumentų dėl abejonės privilegijos principo taikymo. Šiuo aspektu pareiškėjas nenurodo, ko konkrečiai pirmosios instancijos teismas neįvertino. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo poreikio ir būtinybės taikyti abejonės privilegijos principą, nes pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, painus, nedetalus ir prieštaringas, pateiktos aplinkybės apie tariamas brolio sąsajas su TIAP grindžiamos nuogirdomis, o ne asmenine patirtimi, todėl vertinamas kritiškai. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, dėl ko jo paaiškinimai galėjo skirtis, atsakovas pažymi, kad asmeniui neturėtų būti sudėtinga vienodai apibūdinti tokio pobūdžio aplinkybes (t. y. susijusias su pareiškėjo asmenine patirtimi) net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, kadangi šios aplinkybės susijusios su asmenine žmogaus patirtimi ir kelia asmeniui persekiojimo baimę.

29. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl pažeidžiamo šeimos susijungimo principo, akcentuoja, kad pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindai nurodyti Įstatymo 86–87 straipsniuose. Užsieniečiui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga vien dėl to, kad jo šeimos nariai gyvena Lietuvos Respublikoje, tai nėra tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindas. Pareiškėjo teiginiai dėl turimų šeiminių santykių Lietuvos Respublikoje nėra susiję su Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytomis priežastimis, dėl kurių suteikiamas prieglobstis ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, todėl neturi teisinės reikšmės, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (15/6-3)12PR-44 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Departamentas, tiek teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo prašyme ir apklausos metu nurodytų aplinkybių dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo pareiškėjo pasakojime nurodytoms aplinkybėms, kurios nebuvo paneigtos, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

34. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

36. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

37. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktu skundu iš esmės neginčijo Departamento sprendimo nesuteikti jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, o ginčijo sprendimą nesuteikti jam papildomos apsaugos.

43. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Ginčo atveju nustatyta, jog pagal kilmės valstybės informaciją prie padidintos rizikos grupių priskiriami žmogaus teisių aktyvistai, valdžios kritikai ar opozicinių partijų nariai, o tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo priskyrimą prie šių kategorijų asmenų. Kitų individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo situacija lemtų padidintą riziką, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia veiksmai, nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina abstrakčių apeliacinio skundo argumentų dėl abejonės privilegijos principo taikymo, nes pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs argumentų šiuo aspektu. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl turimų šeiminių santykių Lietuvos Respublikoje nėra susiję su Įstatymo 86–87 straipsniuose nurodytomis priežastimis, dėl kurių suteikiamas prieglobstis ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, todėl neturi teisinės reikšmės, vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Apeliacinio skundo argumentus, kad Departamentas vadovavosi neobjektyvia informacija, teisėjų kolegija, nustatytų byloje aplinkybių pagrindu, jog Departamentas kreipėsi ne į (duomenys neskelbtini) institucijas, o į TIAP pirmininko ofisą ir iš TIAP pirmininko 2020 m. balandžio 8 d. atsakymo Nr.00979/20 pagrįstai padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nėra TIAP narys ir niekuomet juo nebuvo, vertintina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų. Vien abstrakčiais argumentais grindžiamas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė