2016-02-04 Nr. AB-2580-3-61-3-03024-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-724-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03024-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-4045 ir įpareigoti VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundą.

Pareiškėja skunde (b. l. 1–6) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2013 m. kovo 5 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojama paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas), pareiškėja sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl, nepraleisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnyje įtvirtinto 5 metų ieškinio senaties termino, 2013 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama iš VSDFV Šiaulių skyriaus priteisti motinystės pašalpos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 26 d.

Pareiškėja apie neigiamas pasekmes sukėlusius VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-255 ir 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-578 (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimai) sužinojo tik administracinės bylos (Nr. I-245-621/2014) nagrinėjimo metu. Atsakovas nurodė, kad minėti sprendimai pareiškėjai nebuvo įteikti, kadangi to nenumato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. Kadangi pareiškėja apie VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimus sužinojo tik nagrinėjant administracinę bylą – 2014 m. kovo 3 d. – su prašymu 2014 m. balandžio 1 d. kreipėsi į VSDFV, kaip ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją. Tačiau VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. (11.1)I-4045 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nes ji praleido terminą skundui paduoti. Manė, kad atsakovė, veikdama kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nepagrįstai pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimų panaikinimo ir susidariusios motinystės pašalpos nepriemokos išmokėjimo, paliko nenagrinėtą, todėl VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 47–49) nurodė, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo perskaičiuota nuo 2010 m. liepos 1 d. VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu ir mokėta iki 2011 m. birželio 26 d. Pareiškėja apie sumažintą pašalpą turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi motinystės pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį, tačiau pareiškėja dėl sumažintos pašalpos nesikreipė nei į VSDFV Šiaulių skyrių, nei į VSDFV, o skundą pateikusi tik 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėja beveik 3 metus praleido 20 darbo dienų skundo pateikimo terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad daug asmenų nuo 2010 m. liepos mėnesio gavusių sumažintas pašalpas laiku kreipėsi į VSDFV teritorinius skyrius, į VSDFV ir į atitinkamus apygardų administracinius teismus. Atsakovė nurodė, kokiais atvejais galėtų būti atnaujinamas skundo padavimo terminas, tačiau šiuo atveju atnaujinti termino nėra pagrindo. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta VSDFV teritorinių skyrių pareiga siųsti asmenims sprendimus, kuriais yra perskaičiuojamos pašalpos. Pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių priežasčių, todėl VSDFV pagrįstai pareiškėjos skundo nenagrinėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 61–66) nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog skundo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo to momento, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pirmosios pareiškėjai perskaičiuotos sumažintos motinystės pašalpos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama termino skundui paduoti eigos pradžia. Pirma perskaičiuota (sumažinta) motinystės pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Nurodė, kad pareiškėja tikrai turėjo pastebėti, kad gaunama kiekvieną mėnesį suma pradėjo ženkliai skirtis nuo prieš tai gautos sumos, todėl pareiškėjos teiginiai apie nežinojimą yra neatitinkantys tikrovės. Perskaičiavimo sprendimai pareiškėjai nebuvo įteikti, kadangi to nenumato teisės aktai. Tačiau pareiškėjos teisė kreiptis į VSDFV Šiaulių skyrių informacijos, kokiu pagrindu jai mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, niekaip nebuvo ribojama. Pagal LVAT praktiką, tokios aplinkybės, kaip asmens neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas, neteisingas situacijos suvokimas, nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą. Pareiškėja į teismą kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, todėl perskaičiavimo sprendimas yra visiškai įvykdytas, jų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai atgalinio veikimo galios neturi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos J. K. skundą tenkino: panaikino atsakovo VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-4045 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ ir įpareigojo atsakovą VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos J. K. 2014 m. balandžio 1 d. skundą „Dėl perskaičiavimo sprendimų panaikinimo, motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo bei neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo“ (b. l. 96–101).

Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundą „Dėl perskaičiavimo sprendimų panaikinimo, motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo bei neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo“ (toliau – 2014 m. balandžio 1 d. skundas) dėl to, jog pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Teismas nustatė, kad VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. PN7-1111 pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. birželio 26 d. buvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, priskaičiuojant 6 919,75 Lt/mėn. pašalpos sumą nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2010 m. birželio 26 d. (100 proc.) ir 5 881,78 Lt/mėn. pašalpos sumą nuo 2010 m. birželio 27 d. iki 2011 m. birželio 26 d. (85 proc.). VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-255 nuspręsta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 26 d. pareiškėjai mokėti pašalpą, perskaičiuotą, pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 26 d. priskaičiuojant 5 850,00 Lt/mėn. pašalpos sumą (100 proc.), o nuo 2010 m. birželio 27 d. iki 2011 m. birželio 26 d. priskaičiuojant 4 972,48 Lt/mėn. pašalpos sumą (85 proc.). Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1–578 perskaičiuota pašalpa, mokėtina pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 26 d., t. y. pareiškėjai buvo nustatyta priskaičiuota pašalpos suma 5 189,81 Lt/mėn. (75 proc.), šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais. VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-597 iš esmės buvo pakartotas 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas, išskyrus tai, kad jame neliko pareiškėjai neaktualios informacijos, apie tai kokia pašalpos suma priskaičiuotina pareiškėjai iki 2010 m. birželio 26 d.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 2 ir 3 dalis tam tikra apimtimi buvo pripažinti prieštaraujantys konstituciniam teisinės valstybės principui, o vadovaujantis šiomis nuostatomis VSDFV Šiaulių skyrius priėmė 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimą (vėliau ir 2010 m. rugsėjo 7 d. perskaičiavimo sprendimą).

Teismas, spręsdamas ar pareiškėja, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų mokėjimu, tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, remdamasis ABTĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčams dėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimų pareiškėjai įteikimą iki jų pateikimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2014 m. kovo 3 d. raštu. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą). Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokėtą sumažintą motinystės pašalpą sužinojo (turėjo sužinoti) šią pašalpą išmokėjus. Kadangi motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį, pareiškėja pirmą kartą sužinojo (turėjo sužinoti) apie jai išmokėtą sumažintą pašalpą 2010 m. vasario mėnesį, o apie antrą kartą sumažintą pašalpą pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Pareiškėja dėl sumažintos pašalpos mokėjimo skundą VSDFV pateikė 2014 m. balandžio 1 d. Teismas pripažino, kad šiuo skundu pareiškėja iš esmės išreiškė nesutikimą su VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu (veiksmais), prašydama pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes, t. y. iš esmės siekė inicijuoti ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų). Teismas konstatavo, kad atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėja praleido įstatymu įtvirtintą terminą pateikti skundą privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Teismas, vertindamas pareiškėjos veiksmus siekiant pasinaudoti įstatymų nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nurodė, kad VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktas nustato, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti; jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Šių Taisyklių 31 punktas nustato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – VSDFV – turi įgaliojimus konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs VSDFV skundžiamo sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos skundą, nesivadovavo Taisyklių 20 punkto nuostatomis, t. y. nepaprašė pareiškėjos iki tam tikro nustatyto termino pateikti paaiškinimus (svarbias termino praleidimą sąlygojusias priežastis) ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir nesprendė termino atnaujinimo klausimo, tačiau, konstatavusi, kad skundo padavimo terminas praleistas, pažeisdama Taisyklių 31 punktą, priėmė sprendimą skundo nenagrinėti.

Teismas taip pat nurodė, kad VSDFV, nagrinėdamas skundus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra saistomas inter alia paties nusistatytų atitinkamų procedūrinių reikalavimų. Kadangi priimant sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, skundžiamą sprendimą panaikino ir VSDFV įpareigojo pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundą nagrinėti iš naujo.

III. Atsakovas VSDFV padavė apeliacinį skundą (b. l. 101–108), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei LVAT suformuotą praktiką. Pažymėjo, kad ne visais atvejais tam, kad asmuo galėtų apginti savo pažeistas teises, jis turi gauti viešojo administravimo subjekto jo atžvilgiu priimtą administracinį aktą ir jį apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Asmuo, manydamas, kad jo teisės pažeistos, gali kreiptis ne tik į viešojo administravimo subjektą, bet ir teisminės gynybos. Todėl šiuo atveju pareiškėja, matydama, kad jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, turėjo visas galimybes kreiptis į VSDFV Šiaulių skyrių ar VSDFV, tačiau laiku to nepadarė. Pareiškėja į teismą kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, kai pradėjo domėtis ar jos atžvilgiu motinystės (tėvystės) pašalpa taip pat buvo sumažinta. Iki to pareiškėja nesidomėjo kokią sumą gauna ir nemanė, kad jos teisės yra pažeistos. Pareiškėjai perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mokama nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai, taigi sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa už paskutinį vaiko priežiūros atostogų mėnesį (2011 m. birželio mėn.) buvo išmokėta 2011 m. liepos mėn., todėl pareiškėja per visą laikotarpį turėjo galimybę kreiptis dėl jai mokamos perskaičiuotos mažesnės pašalpos.

Atsakovas taip pat nurodo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai nenumato, kad asmenims būtų siunčiami sprendimai, kuriais skiriamos ar perskaičiuojamos pašalpos, siunčiami tik tie sprendimai, kuriais atsisakoma jas skirti. Viešajai teisei būdingas adekvatus teisės normų aiškinimas, todėl nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams nėra suteikta teisė teisės normas aiškinti plečiamai. Todėl pareiškėjos teiginys, kad ji apie VSDFV 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo, negali būti laikoma priežastimi, dėl kurios ji negalėjo laiku kreiptis dėl perskaičiuotos motinystės pašalpos.

Atsakovas pažymėjo, kad teismų praktikoje skundo teismui padavimo terminai skaičiuojami ne tik nuo skundžiamo akto įteikimo momento, bet ir nuo tada, kai asmuo turėjo sužinoti esminius administracinio akto elementus. Atkreipė dėmesį, kad daug asmenų nuo 2010 metų liepos mėn., gavusių sumažintas pašalpas, kreipėsi ne tik VSDFV teritorinius skyrius su prašymu pateikti informaciją apie pašalpų perskaičiavimą, bet ir apskundė sprendimus VSDFV, o vėliau ir teismui. Pareiškėja nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. galėjo kreiptis į VSDFV Šiaulių skyrių dėl sumažintos pašalpos mokėjimo, tačiau nesikreipė. Pareiškėjai negali neribotą laiką laukti ir tada kreiptis į teismą, jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VSDFV neteisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi nenustatė termino, per kurį pareiškėja galėjo pateikti paaiškinimus ir įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik išimtinais atvejais, nustačius objektyvias, nuo asmens valios nepriklausančias aplinkybes, apribojusias jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Asmens neapsisprendimas, patiklumas, neryžtingumas, neteisingas teisinės situacijos suvokimas, nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą priežastimis. VSDFV nuomone, atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo paduoti, nebuvo teisinio pagrindo.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, teikdama skundą VSDFV, nurodė argumentus dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, o VSDFV pareiškėjos nurodytus argumentus įvertino ir laikė, kad nurodytos aplinkybės nėra svarbios ir priklausančios nuo pareiškėjos valios, todėl termino neatnaujino. Todėl vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, nebuvo pagrindo dar kartą prašyti pareiškėjos pateikti įrodymus, kad terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad VSDFV turėjo taikyti Taisyklių 20 punktą yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiška bylas, pareiškėjų skundus atmesdavo kaip nepagrįstus. LVAT formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, todėl teismo nutartys yra privalomos visiems ir jas turi atsižvelgti pirmosios instancijos teismai. VSDFV sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutiko ir prašė tenkinti iš esmės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai nurodo, kad pareiškėja dėl perskaičiuotos motinystės pašalpos kreipėsi po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, nors apie pašalpos perskaičiavimą jai buvo žinoma dar nuo tada, kai gavo pirmą perskaičiuotą pašalpą, į VSDFV ar jos teritorinį skyrių nesikreipė, todėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (11.1)I-4045 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“, kuriuo pareiškėjos J. K. 2014 m. balandžio 1 d. skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos grąžinimo nenagrinėtas dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamame VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. (11.1)I-4045 konstatuota, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo paduoti, todėl VSDFV, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 247 redakcija, toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, pareiškėjos skundo nenagrinėjo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, VSDFV 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (11.1)I-4045 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ panaikino ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundą išnagrinėti iš naujo. Teismas sprendime, be kita ko, nurodė, kad pareiškėja apie VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimus, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, nebuvo informuota, taip pat, jog atsakovas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą pateikti skundą privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Tačiau teismas, įvertinęs skundžiamo VSDFV sprendimo turinį, konstatavo, kad VSDFV nesivadovavo Taisyklių 20 punkto nuostatomis, t. y. nepaprašė pareiškėjos iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus dėl termino skundui paduoti praleidimo priežasčių bei pateikti termino praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus, termino atnaujinimo klausimo nesprendė, konstatavusi, kad skundo padavimo terminas praleistas, pažeisdama Taisyklių 31 punkto nuostatą, skundo nenagrinėjo.

Atsakovas VSDFV su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei LVAT suformuotą praktiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje duomenų apie sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, nėra. Aplinkybės, kad perskaičiavimo sprendimai buvo išsiųsti pareiškėjai, neginčija ir atsakovas VSDFV. Kita vertus, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, apibrėžiantį terminą paduoti skundą VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, šio termino pradžios momentas sietinas inter alia su diena, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą).

Nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste akivaizdu, jog pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2010 m. vasario mėn. ir 2010 m. rugpjūčio mėn., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi, pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimo, kuriuo jai, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa.

Vertinant bylos aplinkybes, aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse, priimtose realizuojant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus įgaliojimus VSDFV direktoriui nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką VSDFV. Šiame kontekste akcentuotina, be kita ko, kad kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi VSDFV, nagrinėdama skundus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra saistoma inter alia pačios nusistatytų atitinkamų procedūrinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Minėtų Taisyklių 20 punktas nustato, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti; jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punktas nustato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas procedūrinis terminas – 20 darbo dienų nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą ar sprendimo priėmimą – kurio saistomas asmuo gali realizuoti savo teisę inicijuoti ginčą ikiteismine tvarka. Kita vertus, būtent ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija – VSDFV – turi įgaliojimus, išplaukiančius iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, konstatuoti tokio termino praleidimą ir, remiantis šia teisiškai reikšminga faktine aplinkybe, taikyti pasekmes – nenagrinėti skundo, paduoto praleidus įstatymo nustatytą terminą. Būtent tokios situacijos teisinį reguliavimą įtvirtina cituotos Taisyklių 20 ir 31 punktų nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, VSDFV neįvykdė visų minėtose Taisyklių nuostatuose nustatytų pareigų – nepaisant Taisyklių 20 punkte nustatytų įpareigojimų (paaiškėjus, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuoti pareiškėją, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjančiam valstybės tarnautojui informuoti apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą), iškart taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes (jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistą teisę pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nes pareiškėja galimai būtų pateikusi tokius paaiškinimus ir įrodymus, kas atitinkamai galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėja, teikdama skundą VSDFV, jame nurodė argumentus dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, todėl VSDFV nebuvo pagrindo dar kartą prašyti pareiškėjos pateikti įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, nebuvo teisinio pagrindo, nepagrįsti ir atmestini.

Iš pareiškėjos 2014 m. balandžio 1 d. skundo VSDFV turinio matyti, kad nors pareiškėja ir nurodė, jog turi teisę į terminų skundui paduoti atnaujinimą, tačiau skunde VSDFV atnaujinti terminą neprašė (b. l. 50–52). Jeigu VSDFV vertinimu, skunde pareiškėja nurodė termino praleidimo priežastis ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus, atitinkamai turėjo spręsti ar yra pagrindas terminą atnaujinti, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo VSDFV sprendimo, pareiškėjos skundas nebuvo nagrinėjamas dėl to, kad praleistas skundo padavimo terminas (b. l. 53–54), o ne dėl to, kad nėra pagrindo jį atnaujinti. Nors, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, galimai yra pagrindo vertinti, jog pareiškėja praleido terminą pateikti VSDFV skundą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimo perskaičiuoti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, minėti Taisyklių 20 punkte numatyti veiksmai turėjo būti atlikti.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė