2016-04-12 Nr. AB-7863-3-61-3-03073-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-12-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03073-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. B. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) darbo užmokesčio skirtumą, t. y. 120 630,87 Lt, susidariusį tarp faktiškai jam apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. vasario 5 d. jam privalu buvo mokėti, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. vasario 5 d. jam turėjo būti taikomas 11,9 pareiginės algos dydžio koeficientas ir turėjo būti mokama 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas už kvalifikacinę kategoriją. Teismo posėdyje pareiškėjas patikslino savo skundo reikalavimą, prašydamas priteisti iš atsakovo 105 557,49 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2013 m. vasario mėnesio.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 metų iki 2013 m. vasario 5 d. tarnavo Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigose, buvo statutinis valstybės tarnautojas (pareigūnas), pareigybės lygis A, pareigybės kategorija – 19. 1997 metais jam nustatyta tvarka buvo suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija. Dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo pareiškėjas nurodė, kad iki 2009 m. gegužės 1 d. jo pareiginės algos koeficientas (19 kategorija) buvo 11,9. Nuo 2009 m. gegužės 1 d., valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams.

Pareiškėjo teigimu, pareiginės algos koeficientų sumažinimas tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai pažeidė proporcingumo principą. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir I priedo pakeitimo įstatymu vėl buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai. Dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio sumažinimo pareiškėjas nurodė, kad už jam suteiktą 1-ąją kvalifikacinę kategoriją pagal tuo metu galiojusią Statuto 30 straipsnio redakciją buvo skirtas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas.

Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. priedai už kvalifikacines kategorijas Tarnybos pareigūnams buvo sumažinti, t. y. jam už I-ąją kvalifikacinę kategoriją gaunamas 45 procentų pareiginės algos dydžio priedas buvo sumažintas iki 30 procentų pareiginės algos dydžio. Pareiškėjas pažymėjo, kad Statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. labiausiai kvalifikuotiems ir ilgiausiai dirbantiems Tarnybos pareigūnams darbo užmokestis buvo sumažintas 10-15 procentų daugiau negu visiems kitiems valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims, tuo buvo pažeistas ne tik teisėtų lūkesčių principas, bet ir asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir teisingumo principai.

Pareiškėjas savo poziciją gynė remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Pareiškėjo manymu, atsakovas pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio taikymo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė reikalavimų daliai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. liepos mėn. taikyti senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo darbo užmokestis nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažintas keletą kartų. Sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjui tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba, kaip valstybės teisėsaugos įstaiga, mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovavosi darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad šiuo metu nėra priimtas joks teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, t. y. 120 630,87 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažinus pareiginės algos koeficientą ir laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinus priedą už 1-ąją kvalifikacinę kategoriją. Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų, t. y. dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2010 m. liepos mėn. imtinai, nes pareiškėjas skundą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies teismui pateikė 2013 m. rugpjūčio 6 d., o apie gaunamą sumažintą darbo užmokestį jis žinodavo kiekvieną mėnesį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, 94 530,25 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką (iki mokesčių) už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėn.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, Statuto 30 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 2 dalimi, 1 priedu, 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 25 straipsnio 3 dalimi, Statuto 30 straipsnio 4 dalimi, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 5 d. – turėjo 19 pareigybės kategoriją ir 1-ąją kvalifikacinę kategoriją, pirmą kartą pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymui. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, pareiškėjo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas antrą kartą. Vėlesniais trimis pakeitimais pareiginės algos koeficiento mažinimas buvo pratęsiamas ir paskutiniu pakeitimu numatytas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjui tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., ir sprendė, kad antikonstituciniais pripažintų teisės aktų (teisės normų) taikymu pažeistos pareiškėjo teisės turi būti ginamos. Įvertinęs, kad pareiškėjo konstitucinė teisė į teisingą atlyginimą už darbą pažeista ne neteisėtais darbdavio veiksmais (neveikimu), o Seimui priėmus įstatymo pataisas, teismas darė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) išskiriami dvejopo pobūdžio terminai: 3 metų senaties terminas kreiptis į teismą su skundu (DK 27 str. 2 d.) ir 3 metų terminas, už kurį yra priteisiami darbuotojui priklausantys piniginiai reikalavimai (DK 301 str.). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nereglamentuoja terminų, per kuriuos turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme. Teismas pažymėjo, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl teismas darė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 6 d., bei vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir DK 301 straipsniu, pareiškėjo reikalavimus tenkino tik nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. ir priteisė pareiškėjui 94 530,25 Lt (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjo skundo neatmetus, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, pažymi, kad pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl daro išvadą, kad Tarnyba, sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai, kadangi turi vykdyti ir įgyvendinti galiojančių įstatymų nuostatas. Atsakovas pažymi, kad nėra teisės akto, kuriuo remiantis Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, Tarnybai nėra skirta lėšų sprendimų vykdymui tokio pobūdžio bylose.

Pareiškėjas V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107, 48, 109 straipsniais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-238/20013. Pareiškėjo manymu, tai, kad Vyriausybė įpareigota parengti praradimų kompensavimo mechanizmą, neužkerta kelio asmeniui, kurio konstitucinės teisės pažeidžiamos, kreiptis į teismą. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba nepateikė įrodymų, jog jai neskirta lėšų tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjo manymu, Tarnyba galėjo ir turėjo numatyti tokių lėšų poreikį 2014 metams. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybos turtinė padėtis nėra tokia sunki, taip pat nėra kitų priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas V. B. patikslintu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Tarnybos visą priskaičiuotą darbo užmokesčio skirtumą – 120 630,87 Lt, susidariusį tarp pareiškėjui faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. vasario 6 d. atsakovas privalėjo išmokėti. Pareiškėjas paaiškina, kad skundu ir patikslintu skundu kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą prašė priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, tačiau teismo posėdyje sužinojęs, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. yra kreipęsis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar DK 301 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, ir nenorėdamas, kad administracinė byla būtų sustabdyta, turėdamas ribotas pajamas, suprasdamas apie galimus finansinius praradimus, remdamasis DK 301 straipsniu, patikslino skundo reikalavimą, prašydamas priteisti iš atsakovo 105 557,49 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už trejus darbo metu Tarnyboje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą ir daro išvadą, kad teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos ne už visą laikotarpį, o tik už jo dalį, nėra teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. B. nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. vasario mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir pareiginės algos dydžio priedą už kvalifikacinę kategoriją, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėnesio.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasi Tarnyba galėtų pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkinti pareiškėjo reikalavimai, panaikinti ir pareiškėjo skundą visiškai atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2013 m. vasario mėn. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Specialiųjų tyrimų tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija iš pradžių taip pat dalyvavo kaip atsakovas, vėliau tapo atsakovo atstovu ir savo poziciją byloje ginčo klausimu pareiškė. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nepasisako ir dėl pareiškėjo patikslintame atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytų argumentų, liečiančių Darbo kodekso 301 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis pareiškėjo skundo ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ši pareiškėjo skundo dalis atmetama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, priteista 94 530,25 Lt valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. B. skundą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas