A-444-2685-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2685/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00301-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 28

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Greblikienei

dalyvaujant atsakovo atstovei Raimondai Ragelytei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (filialo „Vilkaviškio šiluma“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (filialo „Vilkaviškio šiluma“) skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (filialas „Vilkaviškio šiluma“) (toliau – ir UAB „Litesko“) skunde (b. l. 1–5) prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisijos) 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 03-450 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ (toliau – ir Nutarimas) 6 punktą ir įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą, konstatuojantį, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Komisija Nutarimo 6 punkte konstatavo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatoms (toliau – ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymas), savivaldybei priėmus sprendimą, bendrovė nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

Pareiškėjo nuomone, Komisija privalėjo konstatuoti, kad savivaldybės priimtas sprendimas neatitinka Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 punkto reikalavimų, o to nepadariusi pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą. Komisija neįvertino bendrovės investicijų, suderintų su savivaldybe ir Komisijos pripažintų reguliuojamu turtu bei neatsižvelgė, kad investicijos nėra atsipirkusios. Komisija, vadovaudamasi tik Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, nesilaikė kitų energetikos sektorių ir investicijų atsipirkimo klausimus reglamentuojančių teisės aktų, kuriuos turėjo taikyti sistemiškai. Minėtas įstatymo pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti visus jį įgyvendinančius teisės aktus, tačiau Komisija šios pareigos laiku neįvykdė. Todėl Komisija neturėjo teisės priimti nutarimų, kuriems būtini poįstatyminiai teisės aktai nepriimti. 2011 m. gruodžio 9 d. Komisijos posėdžio medžiaga, Komisijos atsakymas bendrovės akcininkui „Dalkia Eastern Europe“ ir Komisijos atsakymas Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijai rodo, kad būtini ŠŪĮ pakeitimo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nebuvo priimti.

Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas/tarifus taisyklė. Pagal Lietuvoje galiojantį šilumos kainodaros reguliavimą, nustatytą ŠŪĮ 32 straipsnyje, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 (toliau – ir Šilumos kainų nustatymo metodika) 60, 113, 115.3 punktuose, pagrindinis investicijų grąžos ir finansavimo šaltinis yra nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Bendrovė, vykdydama su savivaldybe suderintą investicijų planą, nuo 2001 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Vilkaviškyje investavo 1,666 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Vilkaviškio pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė/neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, todėl investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Iki ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, bendrovė Vilkaviškyje per šilumos tarifus surinko apie 1,612 mln. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 54 tūkst. Lt liko nepadengti. Nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Vilkaviškyje buvo įskaičiuotos į bendrovės šilumos kainą savivaldybės 2010 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“. Komisija 2011 m. spalio 18 d. rašte Nr. R2-2025 pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas būtų išspręstas.

Komisija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Nutarimas, priimtas, neįgyvendinus ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatų, pažeidžia bendrovės teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu ir teisėtumo principą. Atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, nes įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą, valstybei, šiuo atveju Komisijai, kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir nepaneigti asmens teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami teisės aktai. Komisija, būdama energetikos sektorių reguliuojanti institucija, privalėjo nurodyti savivaldybei šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus ir pareikalauti juos pašalinti. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja Komisiją reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai, nustatant naują reguliavimą privalu paisyti protingumo reikalavimo, tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra, jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Komisija ne tik neužtikrina būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet ir paneigia bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą, pažeisdama bendrovės teisėtus lūkesčius, kad atlikdama šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindama susijusias investicijas, vėliau nebus verčiama patirti nuostolių. Jei bendrovė iš anksto būtų žinojusi tokią Komisijos poziciją, investicijų nebūtų vykdžiusi. Dėl to bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas patirti nuostolius.

Mano, kad Nutarimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Komisijai tenka pareiga užtikrinti bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su savivaldybe suderintą veiklą. Komisija nenurodė, kaip tokios investicijos toliau turėtų atsipirkti. Komisijos priimtas reguliavimas paneigė bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias ji atliko, laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-325 pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo, įskaitant ir šilumos punktus, ir karšto vandens sistemomis. Vadovaudamasi ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, Vilkaviškio rajono savivaldybė 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. B-TS-201 pakeitė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3, 1.4 ir 1.7 punktus, neįtraukdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, o Komisija skundžiamu Nutarimu konstatavo, kad šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama skundžiamą Nutarimą, negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitimo įstatyme nustatytų taisyklių ir negalėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo bei keisti įstatymo leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus. Komisijos veikla, reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje, yra ribota. Komisija, veikdama savo kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos nebebus sudėtinė šilumos kainų dalis 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006 kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, siekdama atkreipti dėmesį į ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija yra parengusi ir pateikusi derinimui Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą. Minėtas aprašas reglamentuoja šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką.

Dėl Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pažeidimo pareiškėjo pozicija yra subjektyvi, pareiškėjas aiškina teisės aktus nesistemiškai, neatsižvelgdamas į imperatyvias ŠŪĮ nuostatas. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl ŠŪĮ nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu, yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrųjų teisės normų atžvilgiu. Komisija, įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje numatytas funkcijas, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, privalo laikytis įstatymo nuostatų. Šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai yra įtvirtinti ŠŪĮ pakeitimo įstatyme. Pareiškėjas nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų. Tik įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą, o Komisija privalo nenukrypti nuo įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų. Nutarimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Komisija, įgyvendino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, ir negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato ŠŪĮ pakeitimo įstatymas, ar išplėsti savo kompetencijos ribas, įgyvendinant minėtą įstatymą. Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje, buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus ir aktyvus rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Metodikos nuostatos buvo pakeistos, įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Įstatymą įgyvendinantys teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo. Verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai.

Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo skunde keliamas konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo užtikrinimo klausimas nenagrinėtinas šios bylos kontekste. Atsakovui tinkamai įgyvendinus įstatymų reikalavimus, jo veiksmų neatitikimas Konstitucijos įtvirtintiems principams galimas tik tuomet, kai Konstitucijai prieštaraujančiu būtų pripažintas institucijos taikomas įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 7 dalimi bei atsižvelgdama į Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011 m. gruodžio 28 d. pažymą Nr. O5-364 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, 2011 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 03-450 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, kurio 6 punkte konstatavo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Teismas konstatavo, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymu pakeitus ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo, įskaitant ir šilumos punktus, ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas diferencijuoti, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, pagal šilumos punktų nuosavybę.

Pabrėžė, kad byloje nekeliamas ginčas dėl pareiškėjo į šilumos punktus padarytų investicijų reikalingumo ir jų tinkamo suderinimo su kompetentingomis institucijomis. Įsigaliojus ŠŪĮ pakeitimo įstatymui šilumos punktų nuosavybės teisė buvo numatyta tik daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams kaip bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (ŠŪĮ 2 straipsnio 37 dalis). Teismas pareiškėjo darytas investicijas į šilumos punktus vertino kaip daikto išlaidas. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.10 straipsniu pabrėžė, kad daikto išlaidos yra daikto vertės sudėtinė dalis, todėl jos negali būti atskirtos nuo daikto ir turi būti atlyginamos kartu su daikto perdavimo kitam asmeniui nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad šilumos tiekėjai nuo 2011 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ŠŪĮ pakeitimo įstatymas, negali būti šilumos punktų savininkai, o netekę teisės turėti daiktą nuosavybės teise, jie kartu su daiktu turi pagrindą perduoti ir paskui daiktą sekančias daikto išlaidas. Tačiau daikto išlaidų perdavimo santykiai yra daiktinės teisės reguliavimo sfera, o ne prievolinės teisės, kurios pagrindu yra vykdomas šilumos tiekimas. Taigi, investicijos šilumos punktui nėra šilumos tiekimo paslaugos sąnaudos ir neturi būti įtraukiamos į kainą už paslaugą. Todėl vykdydama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatytą funkciją Komisija neturi pagrindo svarstyti galimybės į valstybės reguliuojamą kainą įtraukti investicijų šilumos punktams.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad Nutarimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes Nutarimas buvo priimtas pilnai neįgyvendinus ŠŪĮ pakeitimo įstatymo, kuo buvo pažeista pareiškėjo teisė susigrąžinti investicijas, Teismas, konstatavo, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai ŠŪĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pareigas, šios institucijos imasi veiksmų, kad būtų išspręstas šilumos punktų perdavimo klausimas. Tai, kad šiuo metu teisės aktas nėra priimtas, nėra pagrindo atidėti ŠŪĮ pakeitimo įstatymu priimtų ŠŪĮ pakeitimų įsigaliojimo terminą, tame tarpe ir ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nuostatos, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., galiojimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo įgyti teisėtų lūkesčių, kad atskyrus šilumos punktų nuosavybės teisę, jo padarytos išlaidos šilumos punktams bus atlyginamos kaip šilumos teikimo paslaugų sąnaudos. Tokio lūkesčio tikimybė galėtų kilti nebent iš numatyto parengti teisės akto dėl šilumos punktų perdavimo. Tačiau šis klausimas nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir lūkesčio susidarymo galimumas šioje byloje nevertinamas.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Komisijos Nutarimo 6 punkto panaikinimo, buvo atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo (2011 m. spalio 11 d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnyje, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą, teismas, įvertinęs minėtus teisės aktus, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos pareiga priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Pabrėžė, kad Energetikos ministerija rengia teisės aktą dėl šilumos punktų perdavimo, todėl negalima teigti, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareiškėjui svarbaus klausimo dėl šilumos punktų perdavimo tvarkos. Vien tai, kad įstatymų leidėjo numatytas terminas yra pažeistas, t. y. iki ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. lapkričio 1 d.) teisės aktai nebuvo parengti, neleidžia laikyti įstatymo pažeidžiančiu Konstituciją.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (filialas „Vilkaviškio šiluma“) apeliaciniu skundu (b. l. 122–130) prašo panaikinti 2012 m. balandžio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2105-580/2012 ir priimti naują sprendimą - tenkinti UAB „Litesko“ skundą; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011 m. rugsėjo 29 d. redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo (2011 m. spalio 11d. redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą, sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, priteisti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos UAB „Litesko“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo faktines aplinkybes, išdėstytas skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 1–5).

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 143 str.). Mano, kad ŠŪĮ ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymo taikymas yra neteisėtas ir nepagrįstas dviem aspektais: (i) jis pažeidžia ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje numatytą šio pakeitimo įgyvendinimo tvarką, ir (ii) Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurias atsakovas pažeidė priimdama Nutarimą. Be to mano, kad dalies teisės aktų nuostatų pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo, todėl toks vertinimas negali būti laikomas sistemišku.

Dėl klaidingo ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 6 dalių vertinimo.

Apeliantas pažymi, kad priėmus ŠŪĮ pakeitimo įstatymą dėl ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalių, nustatant jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, kartu buvo įtvirtinta specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga t. y. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo (t.y. 2011 m. lapkričio 1 d.) priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus, o to paties straipsnio 6 dalis, numatanti, kad kainos diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., ima veikti tik tinkamai įgyvendinus 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą. Atsižvelgiant į tai, kol nėra įvykdytos visos ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, ŠŪĮ pakeitimo įstatymu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra įgyvendintos. Mano, kad kol nėra priimti būtinieji teisės aktai ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis yra pažeidžiama. Be to nepriėmus atitinkamų teisės aktų, nebuvo išspręstas ir klausimas, kokiu būdu iki šio akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą, atsipirks.

Pabrėžia, kad ir Komisija pripažįsta, jog turi būti imamasi priemonių, kad iki ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo / jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus, tačiau tvarka iki šiol nėra priimta.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ŠŪĮ 8 straipsnio 3 dalies terminai yra pažeisti t. y. yra susidariusi neteisėta situacija, ignoravo ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, o Komisijos priimtas Nutarimas negali būti laikomas teisėtu, vadovaujantis principu, kad iš neteisės nekyla teisė.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo minimas Energetikos ministerijos rengiamas teisės aktas, kuriame bus įtvirtinta šilumos punktų, nuosavybės teise priklausančių šilumos tiekėjams, perdavimo daugiabučio namo gyventojams tvarka, išsprendžiant ir visų pagrįstų investicijų atlyginimo klausimus, iki šiol nėra priimtas ir, pareiškėjo teigimu, neketinama jos priimti.

Mano, kad investicijų į šilumos tinklus klausimus nėra vien daiktinės teisės reguliavimo objektas. Tai pagrindžia faktas, kad iki tol Komisija ir Savivaldybė šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudas įtraukė būtent į šilumos kainas, šilumos punktų įsigijimas (išpirkimas iš šilumos tiekėjų) yra tik konkretaus namo gyventojų teisė, o ne pareiga.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad šilumos punktų likutinė vertė nėra lygi neatsipirkusiai į šilumos punktų įrengimą investicijų daliai (pastaroji yra didesnė, kadangi iš šilumos kainas šilumos punktų nusidėvėjimas buvo įtrauktas ne iš karto po kiekvieno šilumos punkto įrengimo, o nustatant bazines šilumos kainas, t.y. kartą per 5 metus, kuomet prieš metus, du ar tris įrengti šilumos buvo atitinkama dalimi nusidėvėję). Pabrėžia, kad bendrovė iš anksto žinodama reguliavimo pasikeitimus, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas užkerta kelią Bendrovei į investicijų atsipirkimo galimybę.

Dėl netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas mano, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas energetikos įmonių investicijų į jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principas numato įstatymu garantuojamą teisę į investicijų grąžą, tačiau nebūtinai detalizuoja, kokioje reguliuojamoje kainoje ar kokia kitokia forma ši grąža yra pateikiama. Todėl, jeigu nėra galimybės šios investicijų grąžos numatyti per tam tikras reguliuojamas kainas, ji turi būti numatoma pasinaudojant kitais reguliuojamais energetikos sektoriaus institutais. Dėl to, ginčijame sprendime pateiktas teismo teiginys, jog „vykdydama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatytą funkciją Komisija neturi pagrindo svarstyti galimybės į valstybės reguliuojamą kainą įtraukti investicijų šilumos punktams“, yra klaidingas iš esmės. Kadangi energetikos įmonių investicijų, atliktų į šilumos tiekimo efektyvinimą, sugrąžinimo principas yra nekvestionuojamas, akivaizdu, jog turi būti numatyta nauja energetikos įmonių investicijų jų vykdomą veiklą sugrąžinimo principo įgyvendinimo tvarka t. y. turi būti sukurtas naujas reguliacinis mechanizmas ir (ar) priimti individualūs sprendimai, kurie užtikrintų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimą. Šiuo tikslu ir buvo įtvirtinta pareiga priimti visus ŠŪĮ pakeitimo įstatymą įgyvendinančius teisės aktus.

Taip pat pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis konkrečiai Komisiją įpareigojo priimti su ŠŪĮ pakeitimo įstatymo įgyvendinimu susijusius Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos pakeitimus, tačiau patvirtinta metodika nesprendžia apelianto įvardintos problemos.

Pareiškėjas mano, kad nėra tinkamai įgyvendinta Energetikos įstatyme 15 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga užtikrinti tokių investicijų atsipirkimą, atitinkamai Komisijos Nutarimas laikytinas neteisėtu.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir nepagrįstai nevertino jų kartu su Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išvadų. Teigia, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo faktinių bylos aplinkybių, neįvertino dalies įrodymų, dalį įrodymų įvertino netinkamai, nesilaikė teisės aktų sisteminio taikymo taisyklių.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Bendrovės argumentų dėl nuostolių, kuriuos ji patiria esant nutarimui. Teigia, kad ginčijame sprendime teismas nieko nepasisako apie ginčo esmę - apie tai, kad Bendrovės teisėtos investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ar kokiu nors kitu būdu. Šiuo atveju ginčijame sprendime teismas ignoravo Bendrovės keliamą patiriamų nuostolių klausimą, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, jog Bendrovė remiantis teisės aktų reikalavimais, investicijas į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderinusi su Savivaldybe ir Komisija ir pagrįstai tikėjosi numatytos investicijų grąžos.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamame sprendime nurodytas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas prieštarauja Konstitucijai, todėl keltinas šių teisės normų atitikimo Konstitucijai klausimas.

Mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui išaiškinus ŠŪĮ pakeitimo įstatymo, ypač jo įgyvendinimo tvarką, ir ŠŪĮ taikymą tokiu būdu, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, t. y. kad Komisija neva formaliai tinkamai vykdė numatytus įpareigojimus, nes tiesiog vykdė ŠŪĮ pakeitimo įstatymą, susidaro situacija, kad Bendrovei yra apribotos teisės naudotis turtu, kurį ji sukūrė, t. y. apribota teisė susigrąžinti į šilumos punktų įrengimą / renovavimą investuotas lėšas. Pabrėžia, kad nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus (o atitinkamai nei Vyriausybei nei Komisijai šios tvarkos nenumatant), kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktus įrengimą / modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam Konstituciniam teisinės valstybės principui, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu, teigia, kad iki ŠŪĮ pakeitimo įstatymo galiojusi ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalies redakcija, sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad jis galės tomis teisėmis naudotis ir toliau to akto nustatytų taisyklių ribose. Atitinkamai toks reglamentavimas sukūrė Bendrovei teisėtus lūkesčius, kad jos atliktos investicijos per atitinkamą laikotarpį atsipirks. Be to, pažymėjo, kad šias teises patvirtino ir teisėtus lūkesčius sukūrė ir su Savivaldybe suderinti investiciniai planai bei Komisijos nustatytos šilumos bazinės kainos (kurios yra ilgalaikės) ir kainų dedamosios, į kurias šių investicijų atsipirkimas buvo įtrauktas. Priėmus ŠŪĮ pakeitimą ir neišsprendus investicijų atsipirkimo klausimo, teisinio tikrumo ir saugumo nebeliko, todėl Bendrovės teisėti lūkesčiai yra pažeisti. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nėra užtikrinamas ir asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Todėl šiuo atveju Bendrovės teisėti lūkesčiai reiškia, kad įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą (Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.) valstybei kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir nepaneigti teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami tam tikri teisės aktai. Taigi, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja nustatant naują reguliavimą paisyti protingumo reikalavimo (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, taip pat sudaryti sąlygas viešojo administravimo subjektams savo reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai.

Analizuodamas šį principą, pabrėžė ir tai, kad reguliuojami ūkio subjektai turi teisę turėti galimybę prognozuoti valstybės veiksmus tam, kad galėtų efektyviai planuoti savo veiklą taip, kad ji atitiktų valstybės keliamus reikalavimus, ir kad nekeltų ūkio subjektui nuostolių. Reguliuojami ūkio subjektai taip pat turi teisę tikėtis, kad nustatyti veiklos apribojimai nebus drastiškai griežtinami nepagrindžiant būtinybės tai daryti, taip pat tikėtis, kad apskritai bet kokie reguliavimo pakeitimai bus vykdomi palaipsniui, nustatomi pereinamieji laikotarpiai. Pažymi, kad Bendrovė iš anksto žinodama tokius reguliavimo pakeitimus, tokių investicijų nebūtų vykdžiusi.

Mano, kad teisinis reguliavimas (ŠŪĮ 32 str. 2 d. ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 str. 6 d.) pamina Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės-principus, šiuo atveju taip pat pažeidžia lex retro non agit principą. Pabrėžia, kad investicijos yra atliktos nuo 2001 m., o ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatos paneigia prieš tai garantuotą jų grąžą. Todėl šiuo atveju akivaizdu, kad Bendrovė suderinusi savo investicijas turėjo pagrįstą teisę į jų padengimą, tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas, veikdamas atgal (t. y. veikdamas tų investicijų atžvilgiu, kurios jau yra atliktos), panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atsipirkimą prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengtos. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla yra griežtai reguliuojama, ji neturi kito pasirinkimo savarankiškai nuspręsti, kaip atgauti atliktas investicijas, išskyrus teisės aktais nustatytus būdus. Tai, jog retroaktyvus teisės aktų poveikis pažeidžia Bendrovės teises, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat įtvirtinanti ES teisės negaliojimo atgal principą. Išimtis iš šio principo galima tik esant tokioms sąlygoms: ES teisės taikymas atgal nurodytas pačiame akte; nustatyti teisės akto leidėjo ketinimai aktui suteikti retroaktyvų galiojimą; galiojimas atgal būtinas teisės akto tikslui pasiekti; taikymas atgal neprieštarautų suinteresuotų asmenų turimiems teisėtiems lūkesčiams , o šiuo atveju Bendrovės teisėti lūkesčiai ir yra šiurkščiai pažeidžiami (Pirmos instancijos teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Nr. T-357/02 Freistaat Sachsen v. Commission).

Remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, 46 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu, 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei tenka pareiga užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą - apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias Bendrovė atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir suderintą veiklą. Tačiau priimant ŠŪĮ pakeitimo įstatymą tai nebuvo įgyvendinta, todėl ŠŪĮ pakeitimo įstatymą 8 straipsnio 6 dalies ir ŠŪĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.

Mano, kad esama situacija, kai teisės aktai, nenumatydami tvarkos, kaip turi atsipirkti iki tol į kainas įtrauktos investicijos, tiesiog numato šių investicijų išėmimą iš šilumos kainos, akivaizdžiai atitinka neteisėtos netiesioginės investicijų ekspropriacijos atvejį.

Pažymi, kad kaip viena iš netiesioginės ekspropriacijos formų žinoma „sėlinanti" ekspropriacija (angl. creeping expropriation), kuri pasireiškia kaip eilė valstybės (jos institucijų) veiksmų, kurių nei vienas atskirai nekvalifikuojamas kaip ekspropriacija, tačiau jų bendras galutinis poveikis sunaikina investicijos vertę, t. y. poveikis de facto lygus ekspropriacijai. Tokią ekspropriacijos formą galima aiškiai identifikuoti ir apibrėžti ne viename tarptautinių investicijų ginče. Minimą ekspropriacijos formą Lietuva taip pat aiškiai pripažįsta tarptautinėse sutartyse pvz. Energetikos chartijos sutarties, kuri Lietuvai įsigaliojo 1998 m. gruodžio 13 d., 13 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai mano, kad šioje byloje susidariusi teisinė situacija atitinka tarptautiniu lygiu pripažįstamą ekspropriacijos sąvoką, t. y. išėmus iš šilumos kainos teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos, yra pažeidžiama Bendrovės Konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą.

Remdamasis Konstitucinio teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimu teigia, kad jame išvardintų sąlygų (nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti tenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priimtas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo mokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama) atitikties Bendrovės atžvilgiu dėl ekspropriacijos nėra, o tai suponuoja neteisėtą šio instituto taikymą.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140–146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Komisija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai, nesistemiškai įvertino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalį ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Nesutinka su apelianto teiginiais neva ŠŪĮ pakeitimo įstatyme dėl 32 straipsnio 2 ir 3 dalių buvo įvirtinta „specifinė šio straipsnio galiojimo sąlyga“, kurios pirmosios instancijos teismas sprendime neįvertino. Mano, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalis galioja tik su sąlyga, kad bus įgyvendinta 8 straipsnio 3 dalis. Mano, kad tarp įstatymo straipsnio dalių nėra hierarchijos ir jos įsigalioja vienu metu bei galioja be jokių sąlygų, nebent pačiame įstatyme būtų numatyta kitaip. Pažymi, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies pirmas sakinys įtvirtina besąlygišką, imperatyviai išreikštą taisyklę, pagal kurią šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Atkreipia dėmesį, kad ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies antras sakinys įtvirtina išimtį dėl nediferencijuotų šilumos kainų taikymo, kuris yra susietas su šio įstatymo 8 straipsnio 5 dalies įgyvendinimu. Palyginus šias nuostatas akivaizdu, kad vienu atveju yra numatyta kainų taikymo išimtis, o kitu atveju jos nėra.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas tai, jog Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo nuostatas, pakeitė Metodiką, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra, ir nenurodė tvarkos, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, visiškai pagrįstai tokius veiksmus siejo su Komisijos pareigomis laikytis teisės aktų hierarchijos principo.

Komisijos nuomone, Apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ta apimti, kuria buvo išaiškintos Komisijos pareigos nustatyti ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 6 dalies reikalavimus atitinkantį reguliavimą.

Komisija taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl neva netinkamo Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies vertinimo ir taikymo. Mano, kad apeliantas nesistemiškai vertina teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės reguliuojamų kainų nustatymą.

Mano, kad nepagrįsti apelianto teiginiai, kad, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, šilumos ūkio sektoriuje investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus „ar bet kokią metodiką, kuri turi numatyti šių investicijų atsipirkimo tvarką“. Pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 8 straipsnio 9 dalį) Komisija netvirtina jokių kitų metodikų, išskyrus valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Todėl neaišku, kurioje Komisijos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją tvirtinamoje metodikoje, Apelianto manymu, galėtų būti numatyta investicijų į šilumos punktus atsipirkimo tvarka. Komisija, būdama viešojo administravimo subjektas ir vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo tinkamai įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties tokiu būdu viršydama savo kompetencijos ribas ir pažeisdama teisinės valstybės principą. Dėl to, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimu nustatytus reikalavimus ir priimdama pagal kompetenciją tvirtinamų norminių teisės aktų pakeitimus bei Nutarimą, Komisija negalėjo nukrypti nuo ŠŪĮ pakeitime ir kituose įstatymuose nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio ar papildomo teisinio reguliavimo, kurio nenumato galiojantys teisės aktai.

Atsižvelgiant į tai, nesutinka su apelianto teiginiu, kad kol nėra įvykdyta sąlyga užtikrinti padarytų investicijų atsipirkimą, Komisijos Nutarimas laikytinas neteisėtu. Komisija laikosi pozicijos, išdėstytos 2012 m. vasario 17 d. atsiliepime, kad Komisija privalėjo vykdyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme įtvirtintus imperatyvius reikalavimus dėl kainų, diferencijuotų pagal šilumos punkto nuosavybę taikymo, todėl ir buvo priimtas Nutarimas.

Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl skundžiamo Komisijos nutarimo. Pabrėžia, kad vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo šalių argumentų bei teiginių. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagą bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas.

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose jau sprendė klausimą dėl Apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 03-450 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ (toliau – ir Nutarimas) 6 punkto, kuriuo buvo konstatuota, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ nepažeidžia Energetikos įstatymo nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokia Komisijos išvada yra pagrįsta ir naikinti jos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 123-5816) Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis buvo pakeista išdėstant ją taip: Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka; 3 dalis buvo išdėstyta taip: Šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.“

ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., 6 dalyje nustatyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Vyriausybės ar jos įgaliota institucijos ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.

Apeliantas teigia, kad, kol nėra įgyvendinta minėta ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostata, negali būti taikomos pakeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apelianto teigimu, Komisijai iki nustatytos datos nepriėmus reikalingų teisės aktų ir tokiu būdu susidarius neteisėtai situacijai, Komisijos priimtas nutarimas negali būti laikomas teisėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto teiginys yra nepagrįstas. Lingvistinė ŠŪĮ pakeitimo įstatymo analizė leidžia teigti, kad pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos pareigos įvykdymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o priešingas Komisijos sprendimas reikštų esminį jos kompetencijos viršijimą, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą.

Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96. Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-325, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pakeitė Metodikos 64 punktą, kuriame nurodė, kad šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. Vilkaviškio rajono savivaldybė 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. B-TS-201, vadovaudamasi ŠŪĮ ir Metodikos nuostatomis, pakeitė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3, 1.4 ir 1.7 punktus, pagrįstai neįtraukdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų į šilumos kainą. Todėl Komisija teisėtai skundžiamu 2011 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 03-450 konstatavo, kad šilumos kainų dedamosios Vilkaviškio rajono savivaldybės nustatytos be pažeidimų.

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, jis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad pareiškėjo investicijos į šilumos punktus laikytinos daikto išlaidomis ir pareiškėjas kartu su daiktu turi pagrindą perduoti ir paskui daiktą sekančias daikto išlaidas. Pareiškėjas pabrėžia, kad šilumos punktų išpirkimas yra gyventojų teisė, o ne pareiga, taigi po ŠŪĮ pakeitimo trūksta tvarkos, užtikrinančios Bendrovės investicijų grąžą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šiuo metu galiojančios Energetikos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad minėtos įstatymo nuostatos yra privalu laikytis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija, vadovaujantis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, turi pareigą priimti minėto įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus inter alia ir susijusius su atlyginimu už šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacija) sąnaudas ir teisėtai ir pagrįstai atliktų investicijų atsipirkimu. Šalys teismui patvirtino, kad dėl to kitoje byloje pirmosios instancijos teisme yra priimtas atitinkamas teismo sprendimas, kuris šiuo metu yra apskųstas.

Teisėjų kolegijos nuomone, stabdyti nagrinėjamos bylos, iki kol įsiteisės pirmiau nurodytas teismo sprendimas, nėra pagrindo. Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai neįvykdžius šios pareigos ar įvykdžius ją netinkamai ir neužtikrinus tinkamo atlyginimo už teisėtas ir pagrįstas šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, pareiškėjas turėtų teisę kreiptis dėl patirtų nuostolių atlyginimo.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo dalies savo išvadų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles. Kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismas įvertino pagrindinius pareiškėjo pateiktus argumentus, byloje surinktus įrodymus, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Be kita ko, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą ir tai nurodyti rezoliucinėje sprendimo dalyje (ABTĮ 87 str. 4, 5 d.). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų materialinės teisės normų atitikimo Konstitucijai.

Apeliantas taip pat prašo atlyginti iš atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi proceso išlaidos atlyginamos proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl šiuo atveju UAB „Litesko“ naudai išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Litesko“ (filialo „Vilkaviškio šiluma“) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius