2019-07-24 Nr. AB-14700-3-62-3-02300-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1452-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02300-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 400 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas teigė, kad 2 lokalinio sektoriaus 4 būrio gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 38 kv. m ir šioje patalpoje gyveno nuo 20 iki 30 nuteistųjų. Gyvenamąjį plotą dar labiau mažino patalpoje esantys baldai. Lokalinio sektoriaus Nr. 2 pasivaikščiojimo kiemelio teritorija buvo apie 100 kv. m, o kiemeliu vienu metu galėjo naudotis 400 nuteistųjų. Pareiškėjas paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra trys tupimi tualetai, šeši prausimosi kranai ir šiuo inventoriumi, pareiškėjo teigimu, gali naudotis 80 nuteistųjų. Tualetai nėra atitverti sienelėmis, taip pat nėra ventiliacijos. Dušų patalpa yra maža, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama tik vieną kartą per savaitę, o vienu metu higieninius reikalus gali atlikti 200 nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad vienam mėnesiui yra suteikiamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas, todėl jo užtenka tik keturioms dienoms. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra drėgna, todėl pelija rūbai. Be to, kamerose yra tarakonų, graužikų, todėl pareiškėjas negali naktimis miegoti. Lauke įrengta džiovykla, tačiau jos neužtenka visiems nuteistiesiems. Neleidžiama turėti nuosavų pledų, maisto energetinė vertė yra tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal., pareiškėjas nuolatos jautė alkį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas darė išvadą, kad jo gyvenimas Marijampolės PN buvo ir yra nežmoniškas, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui pablogėjo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jautė baimę ir apatiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo metu Marijampolės PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės arba Taisyklės) 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovas taip pat pabrėžė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias (įskaitant ir lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val. Marijampolės PN vyksta socialinės reabilitacijos programos, kurias gali lankyti visi norintieji, taip pat yra patvirtintas sportinių užsiėmimų grafikas bei nuteistųjų dienotvarkė. Atsakovo atstovas teigė, kad teisės aktuose nereglamentuotas pasivaikščiojimo kiemelių minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal visus reikalavimus. Taip pat nurodė, kad Marijampolės PN parazitų nėra, nes ropojančių ir skraidančių vabzdžių kontrolė ir naikinimas, graužikų kontrolė ir naikinimas vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams bei briketus, kurie skirti naikinti graužikus. Marijampolės PN yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Atsakovo atstovas paaiškino, kad klozetai yra atitverti, nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui yra skiriamas tam tikras laikas dušinėje. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, į Psichologinę tarnybą dėl problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, pareiškėjas nesikreipė. Atsakovo atstovas tvirtino, kad Marijampolės PN jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė ar prievolė atlyginti neturtinę žalą.

5. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

II. 6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios, t. y. 2014 m. kovo 10 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. 6 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas pritaikė trejų metų senaties terminą ir laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto.

9. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo judėti ne tik gyvenamojoje patalpoje, kurioje iš esmės privalėjo būti tik nakties metu, tačiau naudotis kiemeliu, koplyčia, sporto sale, biblioteka. Atsižvelgęs į šią aplinkybę bei tai, jog nebuvo nustatytas minimalus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo iš pareiškėjui faktiškai tekusio gyvenamojo ploto atimti baldų užimamą plotą, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra atliekama, kai pažeidimas jau yra konstatuotas ir sprendžiama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose nesant įrengtų rūkymo vietų. Atsižvelgęs į atitinkamus teisės aktus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, jog nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją dėl kitų rūkymo gyvenamosiose patalpose, todėl darė išvadą, kad atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu negali būti nustatyta. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl argumentus dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmetė kaip neįrodytus.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų patalpų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, oro drėgmės reikalavimų atitikimų, graužikų ar tarakonų buvimo gyvenamosiose patalpose, kurie surašomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl netinkamos oro drėgmės ir dėl to supelijusių rūbų bei nemalonaus čiužinių kvapo bei nenaikinamų graužikų ir tarakonų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Tačiau teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismui nekilo abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginius dėl patalpų oro drėgmės reikalavimų neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir dėl to supelijusių rūbų, čiužinių, nemalonaus kvapo, nenaikinamų graužikų ir tarakonų, jis laikė nepagrįstais.

12. Teismas sprendė, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad jis buvo netinkamai maitinamas, todėl šiuos skundo argumentus vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir atmetė. Pareiškėjas, teismo vertinimu, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, todėl teismas atsakovo veiksmuose aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą pažeidimų nenustatė.

13. Teismas, atsižvelgęs į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktus, pareiškėjo argumentą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, vertino kaip deklaratyvų.

14. Atsakovas nurodė, kiek būriuose yra tualetų, pisuarų, kriauklių, tačiau nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių, todėl teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo prausykloje ir sanitariniame mazge. Atsakovas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo argumentus dėl neatitvertų tualetų, ir darė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas.

15. Pareiškėjas nurodė, kad jis per vieną mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio neužtekdavo. Teismas pažymėjo, kad tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Duomenų, jog pareiškėjas prašė išduoti jam papildomai tualetinio popieriaus, o atsakovas tokio prašymo netenkino, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad neturi teisinio pagrindo vertinti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar pažeidė atitinkamus reikalavimus, aprūpindamas pareiškėją tualetiniu popieriumi, todėl pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimo minėtu aspektu atmetė.

16. Teismas sprendė, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad trūko džiovyklų, todėl šiuos skundo argumentus teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio ir atmetė. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad draudžiama su savimi turėti nuosavus pledus, nes Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui buvo draudžiama naudotis nuosavu pledu, byloje nėra, pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad pareiškėjui Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso trejus metus tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas, nustatyti ir kiti pažeidimai (trūko inventoriaus sanitariniame mazge ir prausykloje), todėl konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

18. Įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo 300 Eur suma.

III. 19. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kurioje teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė 2017 m. gruodžio 19 d. pažymą Nr. 14/07-5595 dėl nuteistųjų skaičiaus būriuose. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo 3, 8 ir 16 būrių prausykloje ir sanitariniame mazge, nes nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtuose būriuose.

21. Atsakovo atstovas pažymi, kad pripažinus jog sanitariniame mazge yra minimalus įrenginių trūkumas, toks pažeidimas buvo ne trejus metus, o nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas trečiame būryje minimu laikotarpiu nebuvo 25 paras, nes buvo baustas 15 ir 7 paroms uždarant į baudos izoliatorių. 8 būryje pareiškėjas buvo nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d., tačiau pagal charakteristikoje esančią informaciją, pareiškėjas buvo baustas 2017 m. gegužės 16 d. 15 parų, 2017 m. gegužės 31 d. 15 parų, todėl 8 būryje iš viso buvo 4 paras. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo įsitikinimu, pareiškėjas negalėjo patirti jokių išgyvenimų, susijusių su tariamu sanitarinių įrenginių trūkumu 8 būryje.

22. Atsakovo atstovas pažymi, kad visuose būriuose yra 4 tualetai ir 5 pisuarai, todėl viso yra 9 kietieji įrenginiai, kurie 2016 metų IV ketvirtyje teko iki 72 nuteistųjų. Teisės aktai bendrabučio tipo patalpose 1,5 metro aukščio pertvarų ar kabinų nenumato sanitariniuose mazguose, kurie įrengti patalpose, atskirose nuo bendrabučio tipo patalpų.

23. Atsakovo atstovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus, bylos šalių pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso trejus metus tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas, taip pat sanitariniame mazge ir prausykloje trūko inventoriaus. Pareiškėjui priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

26. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus duomenis, netinkami vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, atsakovo atstovo nuomone, pažeistas nebuvo. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, kuris reglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimą kamerų tipo patalpose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlikęs bendrabučio tipo patalpose (3, 8 ir 16 būriuose) didžiąja laiko dalį naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą 3,8 ir 16 būriuose. Tačiau šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjui atlikus bausmę laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. 202 brigadoje (20 būryje), kurioje nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, yra taikomas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, sutinka su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentu, jog iš pateiktos 20 būrio schemos yra aiškiai matyti, jog sanitarinis mazgas kameroje yra atskirtas ne pertvaromis, o sienomis bei durimis, todėl pažeidimo pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą nėra.

30. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai pritaikė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, tačiau atsižvelgęs į aktualią teismų praktiką teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog tualetai nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, ir todėl pagrįstai laikė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiais: nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. (neįskaitant laikotarpio, t. y. 22 parų, kai pareiškėjas buvo baudos izoliatoriuje); nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d. (neįskaitant 30 parų, kuomet pareiškėjas buvo baudos izoliatoriuje); nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą tualeto patalpoje, esant 3, 8 ir 16 būriuose.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo 3, 8 ir 16 būrių prausykloje ir sanitariniame mazge, nes nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtuose būriuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė 2017 m. gruodžio 19 d. pažymą Nr. 14/07-5595, kurioje nurodyta, kiek nuteistųjų iš viso buvo 3, 8 ir 16 būriuose.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų ir kt.). Iš į bylą pateiktų schemų, kuriose pažymėti sanitariniai mazgai, bei 2017 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 14/07-5595, kurioje nurodytas nuteistųjų skaičius 3, 8 ir 16 būriuose, matyti, jog atsakovo atstovas neužtikrino tinkamo sanitarinių įrenginių skaičiaus. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, konstatuoja, kad pažeidimas dėl sanitarinių įrenginių trūkumų nustatomas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., (tačiau pareiškėjas 2015 m. vasario 20 d. buvo baustas 15 parų ir 2015 m. lapkričio 2 d. baustas 7 paroms baudos izoliatoriaus, todėl iš viso pareiškėjas 3 būryje nebuvo 22 dienas) ir laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d. (tačiau pagal charakteristikoje esančią informaciją pareiškėjas buvo baustas 2017 m. gegužės 16 d. 15 parų ir 2017 m. gegužės 31 d. 15 parų, todėl 8 būryje iš viso buvo 4 paras). Teisėjų kolegijos vertinimu, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. pažeidimų dėl tinkamo sanitarinių įrenginių neužtikrinimo nenustatyta.

33. Atsakovas nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma neturi realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Taip pat pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

34. Teisėjų kolegija nurodo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

35. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

36. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertindama pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, šioje byloje nesutinka su atsakovo argumentu, jog už padarytus pažeidimus turėtų būti taikomas teisės pažeidimo pripažinimas kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą. Nors pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, tačiau atsižvelgus į tai, kad ilgą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė į privatumą tualeto patalpoje ir trūko sanitarinių įrenginių, tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

38. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė ilgesnį pažeidimo laikotarpį nei apeliacinės instancijos teismas, tačiau šiuo konkrečiu atveju įvertinus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat atsižvelgus į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinus kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinei žalai atlyginti sumą palikti nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl Marijampolės PN padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė