2023-01-25 Nr. AB-2205-3-61-3-03147-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-201-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03147-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Justura“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą (pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Justura“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą byloje Nr. 21R-122 (AG3-99-24/2021) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Komisija panaikino Tarnybos 2021 m. birželio 24 d. įsakymą Nr. V-267 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo uždarajai akcinei bendrovei „Justura“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas), ir priimti naują sprendimą.

2. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, atsižvelgdama į informaciją apie 2020 m. socialinei įmonei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Justura“ (toliau – ir Bendrovė) suteiktą valstybės pagalbą, socialinės įmonės gautas pajamas ir nuosavą kapitalą bei Bendrovės pateiktą balansą (finansinės ataskaitos laikotarpis nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), nustatė, kad Bendrovės 2020 kalendoriniais metais nuosavas kapitalas sudarė 344 Eur ir buvo mažesnis kaip pusė įmonės įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (UAB „Justura“ įstatinis kapitalas – 2 900 Eur), todėl Įsakymu pareiškėjui buvo panaikintas socialinės įmonės statusas.

3. Atsakovas nesutiko su Sprendime išdėstyta nuomone, jog Tarnyba, priimdama Įsakymą, turėjo diskreciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiga panaikinti socialinės įmonės statusą, atsiradus atitinkamoms aplinkybėms, Tarnybai aiškiai yra nustatyta Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje, o Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga socialinėms įmonėms informuoti Tarnybą apie atsiradusias aplinkybes. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. A1-225 patvirtinto Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13.1, 13.2, 14, 15 punktais ir darė išvadą, kad Tarnyba gali kreiptis į Socialinių reikalų komisiją, bet gali ir nesikreipti, tai priklauso, pirmiausia, nuo jos pačios pasirinkimo, juo labiau, kad ši komisija pateikia tik rekomendaciją dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo ar jo nepanaikinimo. Atsakovas pažymėjo, kad Socialinių reikalų komisijos rekomendacijų yra kreipiamasi tais atvejais, kai nėra aiškios aplinkybės, ar Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyti pažeidimai tikrai yra padaryti.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas, reglamentuotas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, neginčijamai yra padarytas, tą pripažįsta ir pareiškėjas, ir Komisija, todėl jokio poreikio kreiptis į Socialinių reikalų komisiją rekomendacijos gavimui nebuvo. Atsakovas pabrėžė, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų, o Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte imperatyviai įtvirtinta, jog socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas pats dėl savo aplaidumo pateko į tokią situaciją, jog buvo panaikintas socialinės įmonės statusas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pataisyti 2020 m. finansinę atskaitomybę ir tinkamą pateikti Tarnybai, tačiau pareiškėjas šiuo būdu nepasinaudojo ir finansinės atskaitomybės dokumentų neištaisė. Tai, kad Tarnyba sprendimą dėl pareiškėjui socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmė ne per 15 darbo dienų nuo aplinkybių, nurodytų Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2–15 punktuose nustatymo dienos, o praėjus 20 darbo dienų (tai neatitinka Aprašo 13 punkto reikalavimų), be to, skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2021 m. birželio 24 d., t. y. nedarbo dieną, atsakovo teigimu, tėra formalūs pažeidimai, negalintys pakeisti skundžiamo Įsakymo turinio.

Atsakovo teigimu, Komisija panaikino iš esmės teisingą sprendimą dėl formalių pažeidimų, neatsižvelgdama nei į faktines aplinkybes, nei į Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus.

4. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepimu į atsakovo prašymą prašė prašymą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė socialinės įmonės statusą įgavo 2014 m. liepos 16 d. Per visą laikotarpį jokių pastabų dėl įmonės veiklos šiuo statusu, jos teisių ir pareigų įgyvendinimo nebuvo gauta. Šis statusas buvo panaikintas Įsakymu. Bendrovėje nuolat dirbo ir dirba šios tikslinės grupės (įvairaus neįgalumo laipsnio) asmenys. 2021 m. birželio 22 d. Bendrovėje buvo gautas Tarnybos elektroninis pranešimas apie svarstomą klausimą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo Bendrovei. Kitą dieną Bendrovės vadovė raštu detaliai paaiškino susiklosčiusios situacijos priežastis ir informavo Tarnybą, kad padėtis dar pernai yra ištaisyta ir buvęs prieštaravimas Įstatymo nuostatoms panaikintas dar 2020 m.

Rašte, be kita ko, buvo nurodyta, kad įmonės nuosavas kapitalas nėra minusinis nei 2020 m. ataskaitiniam periodui, nei šiuo metu, buvo paaiškinta, kad nuostolinga veikla pandemijos metu ir patirti nuostoliai buvo ataskaitinių metų vienu trumpu periodu, tačiau ataskaitinio laikotarpio eigoje balansas akcininko piniginiu įnašu buvo pilnai atstatytas. Įvertinant socialiai labai jautrią neįgalių darbuotojų situaciją, siekiant juos išlaikyti ir, nors iš dalies, garantuojant jų pragyvenimo šaltinį bei stabilų užimtumą, 2020 m., per patį pandemijos įkarštį Bendrovėje nebuvo skelbiamos prastovos.

Visi patirti nuostoliai bei mokos fondas buvo pilnai kompensuojami Bendrovės nuosavomis lėšomis. Tai sukėlė pakankamai sudėtingą ekonominę situaciją. Esant sutrikusiems piniginiams srautams ir sunkiai finansinei situacijai, Bendrovės akcininkė 2020 m. liepos mėnesį suteikė įmonei tikslinę paskolą – 3 500 Eur. Paskolos paskirtis – pandemijos metu patirtų nuostolių padengimas, amortizuojant pandemijos neigiamą ekonominę įtaką. Tokiu būdu dėl patirtų nuostolių laikinai, labai neilgą laiko tarpsnį, sumažėjęs nuosavo kapitalo dydis realiai buvo pilnai atstatytas dar 2020 m. liepos mėnesį, t. y. esamo ataskaitinio laikotarpio (finansinių metų) eigoje.

Pareiškėjo apskaitą buhalterinių paslaugų sutarties pagrindu aptariamu laiku tvarkė specializuota bendrovė – UAB „Ekaunta“. Apskaitos bendrovė buvo informuota apie akcininkės suteiktą paskolą įmonei. Tačiau, kaip paaiškėjo jau gerokai vėliau, rengiant ir apskaitant 2020 m. Bendrovės biudžetą, apskaitos įmonė per klaidą neteisingai interpretavo akcininko sprendimą dėl minėtos paskolos, nurodytos Tikslinės paskolos sutartyje, pagal kurią akcininkė 2020 m. liepos 8 d. suteikė UAB „Justura“ 3 500 Eur paskolą galimiems 2020–2021 m. nuostoliams padengti.

Pinigai nuo to laiko jau buvo įmonės sąskaitoje. Tačiau buvo užskaityti 2020 m. nuostolių padengimui ne 2020 m. pabaigoje (ataskaitiniu finansiniu laikotarpiu), o tik atlikus galutinius 2020 m. nuostolių paskaičiavimus 2021 m. pradžioje. Tokiu būdu, priešingai esamai realiai situacijai, finansinėje ataskaitoje nepagrįstai buvo fiksuotas nuosavo kapitalo sumažėjimas. Faktinis balansinis neatitikimas buhalterinės apskaitos įmonėje buvo pastebėtas ruošiant ataskaitinį 2020 m. balansą bei pelno – nuostolių ataskaitą. Bendrovė iki gegužės mėnesio nežinojo ir neįtarė esant tokį formalų, trumpalaikį, egzistuojantį tik balansinėje apskaitoje neatitikimą, o tuo pačiu galimą Įstatymo nuostatų pažeidimą.

Siekiant kuo greičiau papildomai formalizuoti dar 2020 m. realiai įvykdytą padėties ištaisymą, apskaitos įmonės pasiūlymu 2021 m. gegužės 16 d. buvo priimtas dar vienas papildomas vienintelio akcininko sprendimas dalį tikslinės paskolos panaudoti 2020 m. patirtiems nuostoliams mažinti bei kompensuoti ir visa tai atspindėti 2020 m. finansinėse ataskaitose. Todėl Bendrovė, objektyviai būdama tikra, kad minimas pažeidimas ataskaitiniu laikotarpiu jau seniai realiai neegzistuoja, apie tai nepranešė Tarnybai, kaip kad tai nustatyta Įstatymo 11 straipsnyje.

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad aptarnaujanti pareiškėją buhalterinės apskaitos įmonė jau buvo pateikusi finansines ataskaitas valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, nors pateiktos ataskaitos neatitiko realiai esamos faktinės padėties. Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidina teismą, teigdamas, kad pareiškėjas turėjo galimybę taisyti VĮ Registrų centrui pateiktą finansinę atsiskaitomybę, bet tuo nepasinaudojo ir ataskaitų nepataisė. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo klausimu kelis kartus kreipėsi į VĮ Registrų centrą, tačiau buvo gautas išaiškinimas, jog patvirtintos finansinės ataskaitos nėra tikslinamos, todėl nėra galimybės po pateikimo jas tikslinti ar keisti.

Esant tokiai situacijai pareiškėjas neturėjo kitų galimybių ištaisyti pateiktą finansinę ataskaitą, siekiant atspindėti joje realią, objektyviai egzistuojančią nuosavo kapitalo dydžio situaciją. Todėl buvo pasinaudota vienintele esama galimybe atvaizduojant esamą piniginių srautų padėtį – sudaryti pirmojo šių metų ketvirčio balansą, jame nurodant realiai egzistuojančią praeito laikotarpio finansinę situaciją. 2021 m. finansinėje atsiskaitomybėje jau akivaizdžiai matoma situacija pernai, kad taisymas buvo atliktas ir tai buvo atlikta retrospektyviniu būdu.

Bendrovė, įvertindama sutartiniais pagrindais įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės klaidas, nutraukė su ja sutartį. Šiuo metu įmonės buhalterinę apskaitą tvarko kiti specialistai.

6. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba formaliai vertino esamą situaciją, visiškai neatsižvelgė į galimas labai jautrias socialines pasekmes įmonėje dirbantiems neįgaliems darbuotojams, visiškai nesiaiškinusi aplinkybių bei jų priežasčių, formaliais pagrindais paneigė Bendrovės siekius, visiškai ignoruodama tokius esminius teisės principus kaip betarpiškumas, teisingumas, protingumas bei sąžiningumas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba turėjo pakankamas galimybes ištirti ir įsitikinti, kad buvęs trumpalaikis Bendrovės neigiamas kapitalo pokytis yra dar pernai ištaisytas ir pilnai atitinka įstatymo reikalavimus, todėl atsakovas, vadovaudamasis aiškiu teisiniu reglamentavimu, turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar Bendrovės veikloje sudėtingomis pandemijos sąlygomis buvęs trumpalaikis, apimantis tik labai nežymią dalį viso ataskaitinio periodo, neigiamas kapitalo pokytis iš tikrųjų buvo ir galėjo būti pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui socialinės įmonės statusą. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba turėjo galimybę šiuo klausimu kreiptis į Socialinių reikalų komisiją dėl rekomendacijos priėmimo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu tenkino atsakovo prašymą, panaikino Komisijos Sprendimą ir atmetė pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 11 straipsnio 2, 4 dalimis, Aprašo 13–15 punktais, nustatė, kad Įsakymas buvo priimtas Tarnybai nustačius, jog Bendrovės 2020 kalendoriniais metais (nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 202 m. gruodžio 31 d.) nuosavas kapitalas sudarė 344 Eur ir buvo mažesnis kaip pusė įmonės įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio (Bendrovės įstatinis kapitalas – 2 900 Eur) (Įstatymo 11 str. 1 d. 8 p., Aprašo 13 p.). Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas socialinės įmonės statuso panaikinimo pagrindas atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d. ir jis yra imperatyvus, nėra numatytų jokių išimčių, sąlygų, galimybių ir pan., nustačius panaikinimo pagrindą sudarančias aplinkybes, spręsti kitaip, t. y. diskrecijos teisė Tarnybai šiuo atveju nėra suteikta. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga socialinėms įmonėms informuoti Tarnybą apie atsiradusias aplinkybes, sudarančias pagrindą naikinti socialinės įmonės statusą. Teismas nustatė, kad šiuo atveju nebuvo pranešta Tarnybai apie nustatytas aplinkybes teisės aktuose nustatytu terminu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigia, jog nesidomėjo apie Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintą galimybę įmonei taisyti finansinę atskaitomybę po to, kai ji jau yra pateikta VĮ Registrų centrui. Teismas nurodė, kad ūkio subjektas, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą, tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu.

9. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 13.2 punkto nuostata Tarnybai suteikia teisę, bet ne pareigą kreiptis rekomendacijos į Socialinių reikalų komisiją dėl bendrovei socialinės įmonės statuso panaikinimo ar nepanaikinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Socialinių reikalų komisijos išvada šiuo atveju yra tik rekomendacinio (Aprašo 14 p.), ne privalomojo pobūdžio. Teismas nurodė, kad pažeidimas, reglamentuotas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, neginčijamai yra padarytas, todėl atsakovas pagrįstai nesikreipė į Socialinių reikalų komisiją dėl rekomendacijos gavimo. Teismo vertinimu, tai, kad Įsakymas pasirašytas 2021 m. birželio 24 d. (nedarbo dieną), taip pat tai, kad buvo priimtas nežymiai praleidus jo priėmimo terminą (5 darbo dienas), nesudaro pagrindo teigti, jog jis nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas tai laikė formaliu pažeidimu, nekeičiančiu jo teisėtumo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl galimų jautrių socialinių pasekmių įmonėje dirbantiems neįgaliems darbuotojams sukėlimo, tai, kad Įsakymas pažeidžia proporcingumo principą, kad Bendrovės pažeidimas nėra tokio pobūdžio, masto, sunkumo ar sukėlęs tokias pasekmes, kurios sudaro pakankamą pagrindą panaikinti jai socialinės įmonės statusą, tokiu būdu atsakovas, išimtinai formaliai taikydamas Įstatymo normas, veikė nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą Įsakymą, yra visiškai nepagrįsti nustatytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo kontekste bei nekeičiantys teismo daromos dėl ginčo dalyko išvados šioje byloje.

11. Teismas konstatavo, kad Komisija Sprendime padarė nepagrįstas išvadas dėl priimto Įsakymo neteisėtumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija Sprendime sutiko su atsakovo argumentais, kurie iš esmės pagrindžia Įsakymo teisėtumą, tačiau, teismo vertinimu, netinkamai interpretavo aktualų ginčui spręsti teisinį reguliavimą, ko pasekoje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Sprendimą, bei panaikino Įsakymą. Teismas nesutiko su Sprendime pateiktomis išvadomis, vertinimu ir darė išvadą, kad Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas remiantis aktualiu ir galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nepažeidžia nei viešojo administravimo principų, nei VAĮ nuostatų, todėl teisinio pagrindo jį naikinti nėra.

III. 12. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo patenkinti ir Komisijos Sprendimą palikti galioti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad teismas bylos aplinkybes nagrinėjo labai abstrakčiai, laikiną įstatinio kapitalo sumažėjimą ataskaitinio laikotarpio pradžioje nepagrįstai vertino kaip galutinį visų metų finansinį rezultatą. Klaidingas įrašas (savo esme, rašymo, skaičiavimo apsirikimas), kuris gali būti ištaisomas tik kito ataskaitinio laikotarpio eigoje, nurodant teisingus praeito laikotarpio duomenis, pareiškėjo teigimu, negali būti pagrindu sprendimams, iš esmės panaikinantiems patį socialiai orientuotos bendrovės – socialinės įmonės statusą. Pareiškėjas nurodo, kad sisteminė bei lingvistinė Įstatymo 11 straipsnio analizė duoda pakankamą pagrindą teigti, kad Tarnyba ne visais atvejais privalo naikinti socialinės įmonės statusą, vos nustačius Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytas aplinkybes. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai akcentavo, jog atsakovas pagrįstai nesikreipė į Socialinių reikalų komisiją dėl rekomendacijos šiuo klausimu gavimo (Aprašo 13.2 p.). Pareiškėjas paaiškina, kad, vertinant balansinius metus, trumpalaikis pažeidimas egzistavo tik dėl klaidingos interpretacijos, todėl atsakovas nepagrįstai nesikreipė į Socialinių reikalų komisiją dėl rekomendacijos gavimo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl nevienkartinių bandymų pataisyti klaidingai pateiktą VĮ Registrų centrui metinę finansinę atsiskaitomybę, skundžiamame teismo sprendime netiksliai yra tvirtinama, kad Bendrovė nesinaudojo Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta galimybe įmonei taisyti finansinę atskaitomybę po to, kai ji jau yra pateikta VĮ Registrų centrui.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas pabrėžia, kad SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte imperatyviai yra įtvirtinta, jog socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Atsakovo teigimu, Tarnyba, atsiradus tokioms aplinkybėms, neturi pasirinkimo laisvės naikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso, nes minėta teisės nuostata nenumato išimčių ar pateisinamų priežasčių, kurioms esant Tarnybai būtų suteikta teisė nenaikinti socialinės įmonės statuso. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tai, jog Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant įstatymu nustatytus terminus, nedarbo dieną, tėra formalus pažeidimas, nekeičiantis Įsakymo teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Tarnybos 2021 m. birželio 24 d. įsakymas Nr. V-267 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo uždarajai akcinei bendrovei „Justura“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Paminėtina, kad Komisija Sprendimu panaikino Įsakymą, tačiau pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos Sprendimą, konstatavo, jog Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir Aprašo 13.2 punkto nuostatas, netiksliai nurodė, kad pareiškėjas nesinaudojo Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta galimybe įmonei taisyti finansinę atskaitomybę po to, kai ji jau yra pateikta VĮ Registrų centrui.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Įstatymo, kuris neteko galios nuo 2023 m. sausio 1 d., 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte buvo nustatyta, jog socialinės įmonės statusas panaikinamas, jeigu akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši nuostata yra imperatyvi, todėl, įvertinus, kad Bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, pareiškėjo socialinės įmonės statusas privalėjo būti panaikintas. Aprašo nuostatos nagrinėjamu atveju, kai buvo neabejotinai aišku, kad pareiškėjo nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip pusė įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nepažeistos, nes nebuvo jokio poreikio atsakovui kreiptis į Socialinių reikalų komisiją dėl rekomendacijos gavimo. Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjas negalėjo domėtis apie Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintą galimybę įmonei taisyti finansinę atskaitomybę po to, kai ji jau yra pateikta VĮ Registrų centrui.

20. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

21. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Justura“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis