2013-06-14 Nr. AB-2573-3-63-3-00054-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-1540/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00054-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 5–13) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-142-12, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, bei įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėja nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Klaipėdos VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau Tarnyba atsisakė suteikti teisinę pagalbą. Teigė, jog Tarnyba ginčijamu sprendimu išsprendė klausimus, kurie priskirtini teismo kompetencijai, kadangi dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo teisę spręsti turi tik teismas. Be to, manė, kad advokato L. Z. išvada, kuria remiantis buvo priimtas Tarnybos sprendimas, yra nepagrįsta teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog 2003 m. vasario 18 d. sutartis Nr. 140145 sudaryta tarp šalių, neturinčių teisės tokią sutartį sudaryti, ir ši sutartis jai sukėlė neigiamas teisines pasekmes, nes jos pagrindu buvo priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011, kuriuo pareiškėja ir jos sutuoktinis įpareigoti įvesti V. P. vandenį nuo jiems nuosavybės teise priklausančio vandens įvado. Tvirtino, kad minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepagrįstai ir neteisingai konstatuota, jog gyvenamojo namo valdoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra bendri vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai bei vanduo tiekiamas centralizuotai, kadangi inžineriniai tinklai nutiesti per jai ir sutuoktiniui priklausiančią žemės sklypo dalį. Paaiškino, kad V. P. savavališkai prisijungė prie jai ir sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įvado, o teismui pripažinus 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 140158 negaliojančia nuo jos sudarymo momento, pareiškėja siektų proceso atnaujinimo minėtoje civilinėje byloje.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 104–111) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. gavo pareiškėjos V. L. prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia. Paaiškino, jog pareiškėja 2012 m. spalio 9 d. pateikė Tarnybai dokumentus, pagrindžiančius jos prašymo reikalavimą, o 2012 m. lapkričio 9 d. buvo gautas patikslintas pareiškėjos prašymas. Pažymėjo, kad nepažeisdama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų, gavusi advokato išvadą ir nustačiusi, jog pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, per 3 darbo dienas priėmė ginčijamą sprendimą.

Akcentavo, kad detaliai išanalizavo pareiškėjos prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus bei ginčijame sprendime išsamiai išdėstė atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus ir motyvus. Atkreipė dėmesį, kad minėtu teismo sprendimu, sukėlusiu teisines pasekmes pareiškėjai, buvo konstatuota faktinė aplinkybė, jog gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, vandentiekis ir kanalizacija yra namo bendrasavininkų V. L. ir V. L. bei V. P. bendroji dalinė nuosavybė, dėl ko buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.98 straipsnis, numatantis, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

Atsižvelgiant į tai, teigė, kad net pripažinus 2003 m. vasario 18 d. sutartį Nr. 140158 bei ribos aktą prie šalto vandens pirkimo–pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties Nr. 140158 (toliau – ir Ribos aktas) negaliojančiais nuo sudarymo momento pareiškėjos teisinė padėtis nepasikeistų, nes būtų nepaneigta V. P. prisijungimo prie bendrų vandens ir kanalizacijos tinklų teisėtumo prezumpcija. Pabrėžė, kad pareiškėja objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė galimai savavališko V. P. prisijungimo prie inžinerinių tinklų, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog namų valdoje esantys inžineriniai tinklai ir įvadas, prie kurių prisijungė V.

P., priklauso tik jai bei jos sutuoktiniui nuosavybės teise. Įvertinusi minėtas aplinkybes, Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti, todėl atsisakė teikti jai antrinę teisinę pagalbą prašomoje byloje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d sprendimu (I t., b. l. 194–198) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja į Tarnybą su 2012 m. rugsėjo 28 d. prašymu kreipėsi siekdama gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiant ieškinį dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens teikimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei atstovavimo civilinėje byloje. Nurodė, kad patikslintame 2012 m. lapkričio 7 d. prašyme pareiškėja nurodė, jog minėtos 2003 m. vasario 18 d. sutarties Nr. 140158 šalys nėra inžinerinių tinklų savininkės, todėl sutartis sudaryta be teisinio pagrindo ir pareiškėjos sutikimo, o šią sutartį 2008 m. gegužės 1 d. nutraukus, neigiamos teisinės pasekmės pareiškėjai neišnyko, nes įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011 pareiškėja ir jos sutuoktinis V.

L. buvo nepagrįstai įpareigoti pašalinti namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Palangoje, padarytus pažeidimus bendroje dalinėje nuosavybėje – sutaisyti ir pajungti nupjautą centralizuotai paduodamo šalto vandens plastikinį vamzdį. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jos nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų pateikti ieškinį dėl 2003 m. vasario 18 d. sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia. Šiuo aspektu teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Tuo tarpu pagal CK 6.227 straipsnio 1 dalį teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Taigi, darytina išvada, kad Tarnyba, spręsdama dėl pareiškėjos V. L. teisės kreiptis į teismą dėl 2003 m. vasario 18 d. sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, turėjo vertinti kokias konkrečiai pareiškėjos teises ar teisėtus interesus sutartis pažeidė, nes tik tokiu atveju galimas ieškinys dėl sutarties absoliutaus pripažinimo negaliojančia.

Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Palangoje, gyvenamasis namas ir kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (tvora, šulinys, kiemo aikštelė, pavėsinė, stoginė), kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip priklausiniai prie gyvenamojo namo, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso V. P. (28/100 dalys) ir V. L. bei V. L. (72/100 dalys). Atkreipė dėmesį, kad inžineriniai statiniai pagal paskirtį inter alia skirstomi į inžinerinius tinklus ir kitus statinius, o prie inžinerinių tinklų priskirtini vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad gyvenamojo namo inžineriniai tinklai yra bendra dalinė V. P., V. L. bei V. L. nuosavybė, o Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį dėl valdymo, naudojimo, disponavimo pažeidimų pašalinimo bendrosios dalinės nuosavybės namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Palangoje, bei neturtinės žalos priteisimo, ieškovo ieškinį atmetė. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo V.

P. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir 2011 m. liepos 7 d. priėmė naują sprendimą – ieškovo V. P. ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovus V. L. bei V. L. pašalinti namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Palangoje, padarytus pažeidimus bendroje dalinėje nuosavybėje – sutaisyti ir pajungti nupjautą centralizuotai paduodamo šalto vandens plastikinį vamzdį. Teismas pabrėžė, kad minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje konstatuota faktinė aplinkybė, jog namų valdoje yra bendri vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, o vadovaujantis CK 4.98 straipsnio nuostata, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, todėl V.

L. ir V. L. įpareigoti pašalinti padarytus pažeidimus bendroje dalinėje namų valdos nuosavybėje. Akcentavo, jog ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta ne tik pagal 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 priedą (Ribos aktą), kuriame nurodyta vandentiekio ir nuotekų schema, bet taip pat pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis bei namų valdos generalinį planą su namo vandentiekio ir kanalizacijos linijomis. Be to, nurodė, jog iš bylos duomenų matyti, kad V. L. kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje, tačiau Palangos miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi šį prašymą atmetė, o Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, konstatuodamas, kad aplinkybė, jog nuo 2008 m. gegužės 1 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis Nr. 140158 negalioja, nesudaro pagrindo spręsti, kad V.

P. pareikštas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo negalėjo būti patenkintas. Nurodė, jog vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis Nr. 140158 sudaryta 2003 m. vasario 18 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Palangos vandenys“ (toliau – ir UAB „Palangos vandenys“) ir V. P.. Šia sutartimi UAB „Palangos vandenys“ įsipareigojo tiekti V. P. geriamą vandenį ir priimti nuotekas, o V. P. įsipareigojo už suvartotą vandenį ir išleistas nuotekas atsiskaityti su UAB „Palangos vandenys“, sutartis negalioja nuo 2008 m. gegužės 1 d.

žodiniu susitarimu su vartotoju (V. P.) nutraukus sutartį. Teismo sprendime konstatuojama, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai yra bendri, kadangi pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, bendros konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga; kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 str.).

Akcentavo, jog minėtos sutarties sudarymo metu pareiškėja V. L. nebuvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalies savininkė, nes ji nuosavybės teisę įgijo 2007 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjos argumentus, kad V. P. neturėjo teisės sudaryti 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 140158, o sutartis nuo jos sudarymo momento pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, pripažino nepagrįstais. Be to, konstatavo, kad šiuo atveju Tarnyba, įvertinusi, jog pareiškėja ginčo sutartimi pažeistas teises ir interesus sieja tik su įsiteisėjusiu teismo sprendimu, sutarties sudarymo metu pareiškėja nebuvo namo dalies savininkė, namo inžineriniai tinklai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjai V.

L. ir V. L. bei V. P., nenustačiusi pareiškėjos reikalavimo teisės, teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos V. L. prašyme nurodytos faktinės aplinkybės bei jos pateikti dokumentai neatitinka įstatymų nustatytų sąlygų, kurios yra teisiškai būtinos pateikti ieškiniui dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pažymėjo, jog Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės vertindama pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kaip pagrindo pateikti ieškinį civilinėje byloje, pagrįstumą, neperžengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribų, todėl priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėjos reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamą Tarnybos sprendimą ir įpareigoti Klaipėdos VGTPT teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

III. Pareiškėja V. L. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–10), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Klaipėdos VGTPT suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 bei Ribos akto pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas.

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 23–25) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė išsamų ir motyvuotą spendimą. Pažymi, kad pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, iš esmės nenurodant jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų. Atsižvelgiant į tai, nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į pirmosios instancijos teismui pateiktą pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-142-12, kuriuo Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjos V. L. reikalavimas pripažinti 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 140158 negaliojančia nuo jos sudarymo momento yra akivaizdžiai nepagrįstas, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai panaikinti minėtą Klaipėdos VGTPT sprendimą bei įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktuali VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, numatanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007 ir kt.).

VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.). Taigi šiuo atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jos nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento parengti.

Kaip matyti iš pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 28 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 166–170) ir patikslinto prašymo (I t., b. l. 113–115) turinio, V. L. kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tvirtindama, jog ši neteisėtai (be teisinio pagrindo) tarp V. P. ir UAB „Palangos vandenys“ sudaryta sutartis sukėlė jai teisines pasekmes, kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011 pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo įpareigoti įvesti V. P. vandenį nuo jiems nuosavybės teise priklausančio vandens įvado. Tarnyba, siekdama išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-3793 bei 2012 m. spalio 24 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-3955 kreipėsi į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo, taip pat paprašė advokato pateikti išvadą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 6–7 dalyse numatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų buvimo (I t., b. l. 120, 162). Gavusi prašomą informaciją, inter alia advokato L. Z. išvadas (I t., b. l. 121–123, 163), Klaipėdos VGTPT 2012 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TPB-142-12 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai V. L. jos prašomoje civilinėje byloje, kadangi nustatė, jog šiuo atveju ginčo sutartis nesukėlė pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių ir nelėmė jos teisių pažeidimo, todėl pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia (I t., b. l. 124–126). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje surinktų įrodymų visumą, su tokia išvada sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus bei savo poziciją pagrindė faktine medžiaga.

Atkreiptinas dėmesys, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011 (I t., b. l. 46–47) pareiškėja V. L. ir jos sutuoktinis V. L. buvo įpareigoti pašalinti namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Palangoje, padarytus pažeidimus bendroje dalinėje nuosavybėje – sutaisyti ir pajungti nupjautą centralizuotai paduodamo šalto vandens plastikinį vamzdį. Minėtoje byloje teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, namų valdos generaliniu planu su namo vandentiekio ir kanalizacijos linijomis, antstolės R.

V. 2009 m. birželio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 256, 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartimi Nr. 140158 bei jos priedu (Ribos aktu) ir kitais duomenimis, be kita ko, nustatė, kad namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra bendri vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, o V. L. ir jos sutuoktinis V. L. neteisėtai, nesant įstatyminio pagrindo bei teismo sprendimo, nupjovė vandentiekio vamzdį, dėl ko V. P. negali naudotis vandentiekio sistema savo namų valdos dalyje.

Taigi, teismas, priimdamas minėtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011, rėmėsi ne tik pareiškėjos nurodyta 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartimi Nr. 140158 bei jos priedu, su kuriais pareiškėja sieja jai kilusias teisines pasekmes – įpareigojimą sutaisyti ir pajungti nupjautą centralizuotai paduodamo šalto vandens plastikinį vamzdį. Be to, šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja, motyvuodama tuo, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas 2011 m. liepos 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-500-538/2011, rėmėsi negaliojančia ir niekine 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartimi Nr. 140158, prašė atnaujinti procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje, tačiau Palangos miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi (I t., b. l. 51–52) pareiškėjos prašymą atmetė.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 1 d. nutartimi (I t., b. l. 49–50) minėtą Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį paliko nepakeistą ir pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė buvo žinoma proceso dalyviams civilinės bylos nagrinėjimo metu, o aplinkybė, jog UAB „Palangos vandenys“ nuo 2008 m. gegužės 1 d. neteikia V. P. vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų, nesudaro pagrindo spręsti, kad V. P. pareikštas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo negalėjo būti patenkintas.

Tuo tarpu, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Atitinkamai faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.).

Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjos ginčijamos vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 140158 sudarymo metu, t. y. 2003 m. vasario 18 d., pareiškėja V. L. nebuvo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalies savininkė, nes ji nuosavybės teisę įgijo 2007 m. kovo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (I t., b. l. 24–27). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teiginys, kad V. P. neturėjo teisės sudaryti 2003 m. vasario 18 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 140158, o ši sutartis nuo jos sudarymo momento pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė (CK 6.227 str. 1 d.). Taigi, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos pateikta informacija ir dokumentai bei kita medžiaga leido Tarnybai daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjos reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir nagrinėjamu atveju nėra faktinio bei teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, dėl ko nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos V. L. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas