2020-04-22 Nr. AB-9785-3-61-3-03951-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Veslava Ruskan

Administracinė byla Nr. eA-3781-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03951-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. G. (M. G.), Š. J. (S. I.), T. J. (T. I.), S. G. (S. G.) ir M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. G., Š. J., T. J., S. G. ir M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. G. ir Š. J., kurie taip pat yra įstatyminiai atstovai savo nepilnamečių vaikų T. J., S. G. ir M. G. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-152 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti jiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog dėl pareiškėjo darbo ((duomenys neskelbtini) darbuotojas) pareiškėjams gresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei dėl į laisvę išėjusio Š. A. (S. A.) grasinimų susidoroti, prie kurio įkalinimo pagrinde prisidėjo būtent pareiškėjas. Departamentas pareiškėjų baimę pripažino nepagrįsta, kadangi pareiškėjo pasakojimas apie darbą buvo atmestas dėl patikimumo stokos, o atmetus pareiškėjo pasakojimą, atmestas ir pareiškėjos pasakojimas apie patirtus grasinimus, nenustačius priežastinio ryšio, tariamų persekiotojų motyvų, tikslų.

3. Pareiškėjų teigimu, Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, nebuvo neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo išvada, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) komiteto pažymėjimas yra aiški klastotė, pagrindžianti bendrą pareiškėjo nepatikimumą. Pareiškėjas nurodė, kad, kaip paaiškino ir apklausos metu, šis pažymėjimas buvo išduotas su nuoroda jį rodyti tik (duomenys neskelbtini) viduje, t. y., dėl jo atliekamos rolės – dažnai dirbo su priedanga – išduotas pažymėjimas neturėjo oficialių ženklų ir rekvizitų, matomų oficialiuose (duomenys neskelbtini) pažymėjimuose. Pareiškėjas dėl atsakovo išvados, kad pareiškėjo teiginiai apie jo, kaip (duomenys neskelbtini) funkcijas, prieštarauja kilmės valstybės informacijai, nurodė, kad jo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) sutampa su kilmės valstybės informacija, taip pat pareiškėjo darbo pobūdis neapėmė bausmės skyrimo, – jis tik (duomenys neskelbtini), ar rasta medžiaga yra (duomenys neskelbtini), todėl pateiktos bendro pobūdžio informacijos apie baudžiamosios atsakomybės skyrimą (priklausomai nuo (duomenys neskelbtini)) neatitiktis surinktai kilmės valstybės informacijai negali būti laikoma pakankama pripažinti pareiškėjo pasakojimą apie jo darbą (duomenys neskelbtini) nepatikimu ir dėl to atmestinu.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad dėl pareiškėjo darbo pobūdžio ((duomenys neskelbtini)) pareiškėja minimaliai žinojo ir galėjo atsakovui papasakoti apie jos vyro darbo funkcijas ir persekiotojų motyvus, t. y., pasakojimo detalių stoka savaime negali būti vertinama pakankama pripažinti pasakojimą neišsamiu ir nepatikimu, teiginių patikimumas turėjo būti vertinamas jos ir jos sutuoktinio duotų paaiškinimų kontekste (vidinis įrodymų vertinimo aspektas).

5. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

6. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog pareiškėjas prieš tris metus pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) ir jis turėjo bylą prieš savo kolegą M. A. (M. A.) (apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad suklydo vardą, iš tikrųjų yra Š. A. (S. A.), kur jis turėjo kartu su (duomenys neskelbtini) ruošti bylą į teismą, nors viršininkas bandė bylą „užglaistyti“, siūlė pinigų. Pareiškėjas nurodė, kad M. A. buvo įkalintas šešiems metams, tačiau išėjo po trijų metų ir pradėjo keršyti – pareiškėjo kolega buvo sumuštas, o pačiam pareiškėjui buvo skambinta ir grasinta „kad taip visko nepaliks“, todėl jis nusprendė nieko nelaukti ir išvykti iš šalies. Ginčijamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jie neatitinka 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai tariamos grėsmės kilmės valstybėje nesieja su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, todėl jų pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems ir jų nepilnamečiams vaikams suteikimo. Be to, tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo pasakojimo nedetalumą, nenuoseklumą, esamus prieštaravimus bei pareiškėjo bendrą nepatikimumą, buvo konstatuota, kad pareiškėjo pastangos pagrįsti prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis, todėl, vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo pasakojimui nebuvo taikoma abejonės privilegija ir jis buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas.

9. Atsakovas nurodė, kad taip pat ginčijamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjų pasakojimas buvo atmestas dėl identifikuotų pasakojimo trūkumų, o jų baimė patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis Departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai bei jų nepilnamečiai vaikai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi pareiškėjų pateikta informacija, įvertino jų pasakojimus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Be to Departamentas, konstatuodamas, kad pareiškėjas yra nepatikimas, vertino surinktų duomenų visumą, t. y. pareiškėjo pasakojimą, pareiškėjos pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją, o ne tik pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) pažymėjimą, kuris akivaizdžiai yra suklastotas.

11. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, nebuvo nuoseklus, išsamus, o jo teikiami paaiškinimai į nustatytus prieštaravimus buvo improvizacinio pobūdžio, subjektyvūs ir paneigiami kilmės valstybės informacijos. Kaip pvz., pareiškėjo buvo paklausta, kokiu adresu yra (duomenys neskelbtini) būstinė ir jis nurodė, kad įstaigos būstinė yra (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuri dabar vadinasi (duomenys neskelbtini), numeris (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjui pasakius, kad tuo adresu yra namas su pardavimo ženklu ir pakartotinai paklausius apie įstaigos adresą, pareiškėjas nesugebėjo konkrečiai atsakyti ir nurodė dar keturias skirtingas gatves. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas net gi nesugebėjo paaiškinti, kodėl prieš tai nurodė kitas gatvės. Be to pareiškėjo įvardintos gatvės yra randamos (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau žemėlapyje jos yra toli viena nuo kitos. Departamento vertinimu, jeigu asmuo būtų dirbęs pareiškėjo įvardintoje įstaigoje daugiau negu 3 metus, tai turėtų gebėti konkrečiai įvardinti savo darbovietės adresą.

12. Departamentas nurodė, kad pareiškėjui per apklausą buvo įvardinti Departamento tyrimo metu nustatyti trūkumai dėl jo pateikto (duomenys neskelbtini) pažymėjimo, t. y., kad skirtingi herbai pažymėjimo viduje ir išorėje, nebuvo rasta tokiu pavadinimu institucija / įstaiga, brūkšninio kodo nebuvimas, privačios įmonės antspaudas, tačiau pareiškėjas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti šių nesutapimų. Pareiškėjas apklausos metu negalėjo paaiškinti, kodėl yra skirtingi herbai ant pažymėjimo ir kodėl nebuvo rasta informacijos apie jo nurodytą instituciją, tiesiog nurodė, kad jis nieko nežinojo.

Pvz., dėl brūkšninio kodo nebuvimo ant pateikto pažymėjimo, pareiškėjas nurodė, kad taip yra todėl, jog jis dirbo ne (duomenys neskelbtini), o jo įstaiga buvo prie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nepatikimumą sustiprino tokios aplinkybės, kad atkreipus pareiškėjo dėmesį į tai, jog ant jo pateikto dokumento yra įstaigos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) antspaudas, pareiškėjas stengėsi keisti temą ir pradėjo kalbėti apie (duomenys neskelbtini) esančius centrus. Siekiant kuo išsamiau išsiaiškinti nustatytus nesutapimus, pareiškėjo pakartotinai buvo paklausta dėl minėto antspaudo bei atkreiptas dėmesys į tai, kad jis prieš tai pasakojo kitaip – jis (duomenys neskelbtini) dirbo oficialiai, be to buvo paklausta, ar jo pateiktas dokumentas yra tikras.

Įvertinus kilmės valstybės informaciją ir tai, kad yra visiškai netikėtina, jog ant (duomenys neskelbtini) pažymėjimo gali būti privačios kompanijos antspaudas, ir svarbiausia, kad pareiškėjas negalėjo paaiškinti nustatytų trūkumų, buvo konstatuota, jog pareiškėjo dokumentas yra suklastotas ir jis nepatvirtina, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas nurodė, kad pažymėjimas buvo išduotas su nuoroda jį rodyti tik (duomenys neskelbtini) viduje, nes jis dažnai dirbo su priedanga, todėl pažymėjimas ir neturi oficialių ženklų ir rekvizitų, matomų oficialiuose (duomenys neskelbtini) pareigūnų pažymėjimuose, tačiau šie pareiškėjo teiginiai niekaip nepaneigia nustatyto fakto, kad ant pažymėjimo yra privačios įmonės (duomenys neskelbtini) antspaudas.

Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog tik du kartus buvo neva (duomenys neskelbtini), o ne kaip skunde nurodo „dažnai“ ir, kas svarbiausia, net rišliai nesugebėjo nupasakoti šio tariamo jo vieno iš dviejų darbo (duomenys neskelbtini) etapų.

13. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pasakojimas buvo įvertinas surinktų duomenų visumoje. Pareiškėjo pasakojimas apie jo darbą (duomenys neskelbtini) buvo neišsamus ir nedetalus, jo teikiami paaiškinimai buvo padriki, prieštaringi ir keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėjo teigimu, jis tris su pusę metų dirbo šiame (duomenys neskelbtini), tačiau aiškiai ir konkrečiai savo funkcijų nesugebėjo apibūdinti. Pareiškėjas net nesugebėjo apibūdinti savo eilinės darbo dienos, tai, įvertinus bendrą pareiškėjo patikimumą (pvz. priminiame prašyme nurodė, kad neserga (duomenys neskelbtini), anksčiau nesikreipė dėl prieglobsčio, tačiau vėliau šias aplinkybes paneigė), patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo darbą (duomenys neskelbtini) tėra improvizacinio pobūdžio. Departamento vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas žino, jog (duomenys neskelbtini) reikia (duomenys neskelbtini), galėjo atsirasti skirtingomis aplinkybės ir savaime nepatvirtina pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini) darbo. Departamento išvadas pagrindžia tokios pareiškėjo pasakojimo anomalijos, kaip pvz., pareiškėjo tariamas persekiojimas yra susijęs su tuo, kad jis „pasodino“ asmenį dėl (duomenys neskelbtini), tačiau apklausos metu teigė, jog jis tik „bandė mokytis dirbti su (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo pasakojimas apie darbą su (duomenys neskelbtini) taip pat pasižymėjo neišsamumu, apsiribojo bendro pobūdžio informacija ir abstrakcijomis. Departamento vertinimu, iš (duomenys neskelbtini), dirbusio su šiuo (duomenys neskelbtini), po kurio (duomenys neskelbtini) asmenys tariamai yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, pagrįstai tikimasi išsamių atsakymų į teikiamus klausimus.

14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad pareiškėjos teiginiai turėjo būti vertinami pareiškėjo ir jos duotų paaiškinimų kontekste, nes dėl pareiškėjo darbo pobūdžio ((duomenys neskelbtini)) pareiškėja minimaliai žinojo ir negalėjo išsamiai papasakoti. Tarp pareiškėjų papasakotų istorijų tėra viena bendra aplinkybė, t. y., kad pareiškėjas neva dirbo su (duomenys neskelbtini), o tariamo persekiojimo motyvas ir pats persekiotojas pareiškėjų pasakojimuose kardinaliai skiriasi. Kaip minėta, pareiškėjas persekiojimą siejo su (duomenys neskelbtini), kurį neva pasodino prieš 3,5 metų, o pareiškėja jau teigė, kad jos vyrą persekioja dėl to, kad maždaug prieš 4-5 mėnesius jos vyras sulaikė vieną vaikiną (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini), šis vaikinas buvo pasodintas į kalėjimą, o „toliau, kaip ji suprato“ jos vyrui pradėjo grasinti sulaikytojo vaikino giminaičiai. Taigi įvertinus pareiškėjų pasakojimus, buvo konstatuota, kad jų pasakojimai apie neidentifikuojamų žmonių tariamai vykdomą pareiškėjo paiešką neturi konteksto, kuris leistų daryti pagrįstas prielaidas dėl tariamų persekiotojų tapatybės, jų galimų motyvų ir tikslų bei, atitinkamai, jų tikėtinų veiksmų ir šių veiksmų pasekmių pareiškėjams.

15. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo atmestas kaip nepatikimas, todėl pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Be to, pareiškėjų nurodyti įvykiai nepagrindė pareiškėjų baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai Departamentui nebuvo nurodę kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

17. Teismas, remdamasis pareiškėjų prieglobsčio byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai M. G., Š. J. ir jų nepilnamečiai vaikai T. J., S. G. ir M. G. yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjai Š. J., T. J., S. G. ir M. G. 2019 m. spalio 17 d. 19.07 val. pėsčiomis atvyko iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas M. G. į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. rugpjūčio 22 d. ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad prieš 3 metus pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turėjo bylą prieš savo darbo kolegą, tačiau jo viršininkas norėjo užbaigti tą bylą bei siūlė pinigų. M. A. teismas pasodino 6 metams, tačiau po 3 metų jis išėjo. Po to pareiškėjo kolegą sumušė, o jam skambino ir grasino, todėl nieko nelaukęs išvažiavo iš šalies.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėja Š. J. 2019 m. spalio 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį jai ir jos nepilnamečiams vaikams. Prašymą grindė tuo, kad jos vyras dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, jos vyras sulaikė vaikiną su (duomenys neskelbtini) medžiagų, o vaikiną pasodino į kalėjimą, todėl jos vyrui sulaikyto vaikino giminaičiai pradėjo grasinti. Po šių įvykių pareiškėjos vyras pabėgo į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje. Pareiškėjai iš nepažįstamų telefono numerių skambino į jos asmeninį telefoną bei teiravosi, kur yra jos vyras. Apie tai, kad pareiškėjos vyras yra Užsieniečių registracijos centre, jis parašė pareiškėjai per (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymėjo, kad grasinimai skambinant buvo realūs, tačiau pagalbos į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Kilmės valstybėje pareiškėja niekur nedirbo, prižiūrėjo mažamečius vaikus.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 28 d. apklausos metu nurodė, jog yra

(duomenys neskelbtini) darbuotojas. Pareiškėjas pateikė savo darbo pažymėjimą. Dirbdamas pareiškėjas (duomenys neskelbtini) vieną (duomenys neskelbtini) darbuotoją, kuris dirbo (duomenys neskelbtini), todėl jis išėjęs į laisvę pradėjo keršyti. Pareiškėjas nurodė, kad neinformavęs mamos ir šeimos išvažiavo. Apklausos metu patikslino, jog jo darbuotojas buvo Š. A., kuriam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas išvyko iš šalies, nes sužinojo, kad jo bendradarbį sumušė ir mano, jog tai susiję su Š. A.. Taip pat pareiškėjui važiuojant automobiliu, jis buvo sustabdytas pareigūnų ir pas jį buvo rasti šoviniai, todėl mano, jog tokiu būdu jie norėjo, kad pareiškėją atleistų iš darbo. Pažymėjo, kad jo darbo institucijos darbuotojai buvo (duomenys neskelbtini), be to, pats pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini). Oficialiai atlyginimo negaudavo, o darbovietės adresas buvo pasikeitęs, t. y. pasikeitė gatvės adresas. Paaiškindamas apie darbo pobūdį, pareiškėjas nurodė, kad buvo (duomenys neskelbtini), mokėsi dirbti su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu negalėjo tiksliai nurodyti savo darbovietės adreso. Dėl pateikto dokumento pareiškėjas nurodė, kad jį jam 2019 m. išdavė viršininkas. Atsakant į klausimą apie fondą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nurodė, kad yra girdėjęs apie (duomenys neskelbtini), nes ten gydo nuo (duomenys neskelbtini), ten yra buvęs 28 dienas. Nurodė, kad jo žmona serga (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) buvo įkurtas (duomenys neskelbtini) ir jos kontroliuojamas. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių ant pažymėjimo buvo privačios organizacijos antspaudas. Pareiškėjas teigė, kad jie Lietuvoje nori kurti verslą, o pagrindinė priežastis dėl kurios išvyko iš (duomenys neskelbtini) yra žmonos liga. Atsakydamas į klausimą, kas atsitiktų, jeigu grįžtų į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė, kad daug žmonių nukentėjo, kurie prekiavo (duomenys neskelbtini), pareiškėją išnaudojo, taip pat jis nežino, ką žmonės, kurie išėjo į laisvę, gali jam padaryti, mano, jog gali nužudyti, sužaloti.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 5 d. apklausos metu paaiškino, jog jos vyras dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vyras pagavo su (duomenys neskelbtini) žmogų ir dingo, todėl pareiškėja galvojo, kad jis susirado kitą šeimą. Po kurio laiko vyras su ja susisiekė iš kitos paskyros (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai tris kartus skambino nepažįstamas numeris ir klausė, kur yra jos vyras, pasakė, kad žino į kokį darželį eina jos vaikai, todėl pareiškėja su savo vaikais išskrido į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir tuomet į Lietuvą. Pareiškėjos vyras apie metus laiko dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau institucijos pavadinimo ji nežinojo, o prieš tai jis dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad ji serga (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teigė, kad nežino apie fondą pavadinimu (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėja nurodė, kad jos vyras nebuvo paguldytas į (duomenys neskelbtini), ji nežino, ar jos vyras turėjo problemų su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, jeigu jos vyras dirbo (duomenys neskelbtini), tai ji to nežinojo.

21. Teismas nurodė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Departamentas nurodė, kad pareiškėjo pateikto (duomenys neskelbtini) darbuotojo pažymėjimo autentiškumas kelia pagrįstų abejonių, t. y. jis yra suklastotas. Pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su fondu (duomenys neskelbtini). Sprendime akcentuota, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, jog jis dirbo (duomenys neskelbtini) yra neišsamus ir nedetalus, jo teikiami paaiškinimai buvo padriki, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Be to, pareiškėjas apklausos metu negalėjo tiksliai nurodyti (duomenys neskelbtini) būstinės adreso. Departamentas kaip abstrakčius įrodymus vertino pareiškėjos pasakojimą apie asmenų skambučius, kurie ieško jos vyro. Pareiškėjų pasakojimas apie kilmės šalyje kilusias problemas buvo atmestas dėl patikimumo stokos, jų baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

22. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant tokio pobūdžio bylas.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjai savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, jog pareiškėjas dirbdamas (duomenys neskelbtini) rengė bylą teismui prieš savo bendradarbį, tačiau pareiškėjo viršininkas siūlė pareiškėjui pinigų tam, kad byla būtų užbaigta. Anot pareiškėjo, jo bendradarbis buvo pasodintas į kalėjimą, tačiau išėjęs į laisvę pradėjo keršyti skambindamas pareiškėjui ir jo sutuoktinei bei grasindamas. Pareiškėjų teigimu, (duomenys neskelbtini) pažymėjimas nėra klastotė, kadangi jis buvo išduotas jį rodyti tik (duomenys neskelbtini) viduje, nes tokiu būdu pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini).

Departamentas Sprendime nustatė, kad pareiškėjo pateikto pažymėjimo išorėje ir vidinėje dalyje pavaizduoti erelio herbai skiriasi, taip pat užrašai (duomenys neskelbtini) kalba yra skirtingi, o informacijos apie tokį (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) nebuvo rasta. Radus informacijos apie (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) funkcijas ir darbo pobūdį, Departamentas nustatė, kad jos nėra susijusios su pareiškėjo nurodytomis funkcijomis. Be to, Departamentas nustatė, kad ant pažymėjimo buvo fondo (duomenys neskelbtini) antspaudas.

Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas apklausos metu negalėjo paaiškinti apie Departamento nustatytus pažymėjimo nesutapimus, o tik nurodė, jog pažymėjimas skirtas naudoti (duomenys neskelbtini) viduje. Teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo paaiškinti apklausos metu nei apie savo darbą (duomenys neskelbtini), nei apie pažymėjime nustatytus neatitikimus, nei apskritai apie savo vykdomas darbines funkcijas. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo plačiau paaiškinti aplinkybių, susijusių su jo darbo pobūdžiu, taip pat negalėjo nurodyti tikslaus adreso, kuriame yra (duomenys neskelbtini) buveinė.

Pateikta pažymėjimo fotonuotrauka patvirtina, kad Departamento užfiksuoti neatitikimai yra akivaizdūs. Be to, teismo vertinimu, tuo atveju, jei pažymėjimas būtų išduotas (duomenys neskelbtini), tai privataus fondo, kuris vykdo (duomenys neskelbtini), antspaudo nebūtų. Taip pat tuo atveju, jei pareiškėjas būtų dirbęs du kartus (duomenys neskelbtini), tai apklausos metu jis būtų papasakojęs savo darbo pobūdį ir funkcijas. Teismas pažymėjo, kad pagrįstų abejonių kelia ir tai, jog pareiškėjas negalėjo nurodyti tikslaus savo darbovietės adreso.

Teismas sprendė, kad Departamentas atlikto tyrimo metu tinkamai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) pažymėjimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo autentiškumo. Be to, neradus duomenų apie tokio (duomenys neskelbtini) egzistavimą bei pareiškėjui nepateikus informacijos apie darbo funkcijas ir pobūdį, įvertinus tai, kad pareiškėjas apklausos metu negalėjo tiksliai atsakyti į klausimus apie savo darbą, įskaitant ir adreso, abejotina, ar iš tiesų pareiškėjas minėtame (duomenys neskelbtini) dirbo.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nuodytos aplinkybės, susijusios su darbo funkcijomis, t. y. teiginiai apie (duomenys neskelbtini), sutampa su kilmės valstybės informacija, taip pat pareiškėjo darbo pobūdis neapimdavo (duomenys neskelbtini), nurodė, jog pareiškėjas apklausos metu aiškino, kad jis buvo (duomenys neskelbtini), turėjo aiškintis (duomenys neskelbtini), kadangi pagavus asmenį su (duomenys neskelbtini) bausmė skiriama už (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, dėl (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė iki 3 metų, o jeigu (duomenys neskelbtini) ir daugiau, tai iki 10 metų. Ginčijamame Sprendime akcentuota, kad pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) sutampa su kilmės valstybės informacija, tačiau jo pateikti dydžiai ((duomenys neskelbtini)) neatitinka tikrovės – iki 3 metų skiriama už (duomenys neskelbtini) ir nuo 3 iki 10 metų už (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad šiuo atveju sutapo tik pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini), tačiau jis netinkamai nurodė (duomenys neskelbtini), už kuriuos skiriama bausmė, bei sankcijas. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs tyrimo metu surinktą informaciją, teismas sutiko su Departamento pozicija, kad abejonių kelia ir tai, jog, pareiškėjo teigimu, konfiskavus (duomenys neskelbtini), reikėdavo (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad abejotinos ir pareiškėjo nurodomos darbo funkcijos, susijusios su (duomenys neskelbtini) funkcijų atlikimu. Nors pareiškėjas nurodo, kad jo darbo pobūdis neapimdavo (duomenys neskelbtini), tačiau pats pareiškėjas apklausos metu pateikė duomenis apie (duomenys neskelbtini). Be to, apklausos metu pareiškėjo nebuvo klausiama apie skiriamas sankcijas pagal (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad vien tik nurodymas (duomenys neskelbtini), nenurodant išsamių savo darbo funkcijų, nepateikiant duomenų apie savo eilinę darbo dieną, nenurodant (duomenys neskelbtini) kiekio už kurį skiriama bausmė, nelaikytinas tinkamu darbo funkcijų apibūdinimu.

25. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai teigė, jog pareiškėjo žmona minimaliai žinojo apie pareiškėjo darbo pobūdį, kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini), bei dėl to negalėjo papasakoti pareiškėjo darbo funkcijų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog tik du kartus dirbo (duomenys neskelbtini), t. y. ne visą darbo laiką. Taip pat pareiškėja apklausos metu nurodė, kad jos vyras dirbo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apie metus, o prieš tai dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau pats pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį nurodė, jog šį darbą dirba 3 metus. Taip pat paklausus pareiškėjos apie jos vyro darbą (duomenys neskelbtini), ji nurodė, kad nieko apie tai nežino, be to, pasiteiravus apie tai, pareiškėja juokėsi. Pareiškėja nežinojo nei savo vyro darbovietės pavadinimo, nei užimamų pareigų pavadinimo, negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių jis nusprendė dirbti (duomenys neskelbtini). Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nesutiko, kad pareiškėja minimaliai žinojo apie pareiškėjo darbo pobūdį dėl darbo po (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo papasakoti jo darbo funkcijų. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjų pateikti duomenys dėl pareiškėjo darbo pobūdžio ir atliekamų funkcijų nesutapo, be to, jie buvo įvertinti pareiškėjų pateiktų duomenų kontekste.

26. Teismas vertino, kad Departamentas atliko išsamų, detalų ir visapusišką tyrimą dėl pareiškėjų prašyme suteikti prieglobstį nurodytų aplinkybių. Pažymėjo, kad surinkta informacija apie pareiškėjų pateiktame prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodytų aplinkybių jų kilmės valstybėje išsamiai yra įvertinta ginčijamame Sprendime. Pareiškėjai nenurodė konkrečių motyvų, dėl kurių atsakovo surinkta ir Sprendime įvertinta informacija turėtų būti laikoma netinkama. Nenustačius duomenų apie tai, kad pareiškėjams nebūtų užtikrinta pakankama apsauga jų kilmės valstybėje, bei vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo pripažinti, jog Departamentas netinkamai įvertino pareiškėjų prieglobsčio bylų medžiagą bei priėmė nepagrįstą Sprendimą pareiškėjų ir jų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Departamentas, nenustatęs Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, vertino pareiškėjų pateiktus duomenis, kurie tiesiogiai susiję su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais, bei darė išvadą, kad pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taigi Departamentas įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjų apklausą bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste.

27. Atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jų grąžinimo į kilmės valstybę atveju jie (ar jų nepilnamečiai vaikai) bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad yra grėsmė, jog pareiškėjų teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, taip pat, kad yra grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

III. 28. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti.

29. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendė, jog (duomenys neskelbtini) pažymėjimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo autentiškumo. Tačiau pareiškėjas paaiškino ir apklausos metu, kad šis pažymėjimas buvo išduotas su nuoroda jį rodyti tik (duomenys neskelbtini) viduje, t. y., dėl jo atliekamos rolės - dažnai dirbo (duomenys neskelbtini) - išduotas pažymėjimas neturėjo oficialių ženklų ir rekvizitų, matomų oficialiuose (duomenys neskelbtini) pažymėjimuose, todėl vien tai, kad pažymėjimas kelia abejonių, atsižvelgus į pareiškėjo apklausos metu nurodytus paaiškinimus dėl jam išduoto pažymėjimo, tai nėra pakankamas pagrindas abejoti dėl pažymėjimo autentiškumo.

30. Pareiškėjai taip pat teigia, kad pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) sutampa su kilmės valstybės informacija, o jo darbo pobūdis neapėmė (duomenys neskelbtini), - jis tik (duomenys neskelbtini), todėl pateiktos bendro pobūdžio informacijos apie (duomenys neskelbtini) (priklausomai nuo (duomenys neskelbtini) neatitiktis surinktai kilmės valstybės informacijai negali būti laikoma pakankama pagrįsti abejonėms, ar pareiškėjas apskritai dirbo (duomenys neskelbtini).

31. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas nepagrįstai neatliko visapusiškos individualios pareiškėjų padėties vertinimo ir to, kokias pasekmes turės pareiškėjai, susidūrus su gresiančiais jiems veiksmais (duomenys neskelbtini), o tai galbūt turėjo įtakos teismo priimtam sprendimui. Pareiškėjų vertinimu, nebuvo atlikta tinkama faktinė pareiškėjų atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jų prieglobsčio prašymas bei jų paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

32. Pareiškėjai akcentavo, kad tos aplinkybės, kurias jie nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti jiems pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

33. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, atmesdamas skundą, tada turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų Departamento ir teismo sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Pareiškėjų vertinimu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini.

34. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

36. Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jie neatitinka 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjai tariamos grėsmės kilmės valstybėje nesieja su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, todėl vien dėl to jų pasakojimas nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statuso jiems ir jų nepilnamečiams vaikams. Be to, tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo pasakojimo nedetalumą, nenuoseklumą, esamus prieštaravimus bei pareiškėjo bendrą nepatikimumą, buvo konstatuota, kad pareiškėjo pastangos pagrįsti prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis, todėl, vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo pasakojimui nebuvo taikoma abejonės privilegija ir jis buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas.

37. Taip pat ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjų pasakojimas buvo atmestas dėl identifikuotų pasakojimo trūkumų, o jų baimė patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai bei jų nepilnamečiai vaikai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

38. Atsakovas dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad Departamentas neatliko visapusiškos individualios pareiškėjų situacijos padėties vertinimo, kad jo pateiktas (duomenys neskelbtini) pažymėjimas nėra klastotė, pagrindžianti bendrą jo nepatikimumą, kadangi jis buvo išduotas su nuoroda jį rodyti tik (duomenys neskelbtini) viduje, t. y. dėl jo atliekamos rolės – dažnai dirbo (duomenys neskelbtini), todėl pažymėjimas ir neturi oficialių ženklų ir rekvizitų, matomų oficialiuose (duomenys neskelbtini) pažymėjimuose, nurodo, kad šios aplinkybės Departamento buvo išsamiai įvertintos ir dėl jų pasisakyta. Šias aplinkybes taip pat įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

39. Pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje yra įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visos), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Akcentuoja, kad persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjai nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei teismui skunde nenurodė nei vienos „konvencinės“ priežasties, dėl ko jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Be to, pareiškėjo pasakojimas buvo atmestas kaip nepatikimas, todėl pareiškėjų baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

40. Pareiškėjai, nesutikdami su sprendimu atsisakyti suteikti jiems papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, skunde teigia, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas. Atsakovas pažymi, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Aprašo 115 papunktis nustato, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atliekant šį tyrimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pareiškėjų nurodyti įvykiai nepagrindė pareiškėjų baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai Departamentui nebuvo nurodę kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų (detalūs motyvai, kodėl pareiškėjams nesuteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį yra pateikti ginčijame sprendime).

41. Departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas, todėl jį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-152 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo.

43. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

44. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

45. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

46. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 konstatuojamąją dalį Ženevos konvencija ir Protokolas yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo.

47. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 16 konstatuojamąją dalį šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį, taip pat skatinti taikyti tos Chartijos 1, 7, 11, 14, 15, 16, 18, 21, 24, 34 ir 35 straipsnius, todėl direktyva turėtų būti atitinkamai įgyvendinama.

48. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 23 konstatuojamąją dalį turėtų būti nustatyti pabėgėlio statuso apibrėžimo ir pobūdžio reikalavimai, kad valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų jais vadovautis taikydamos Ženevos konvenciją.

49. Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo– trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas– valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

50. Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala <...>.

51. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta, kad persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.

52. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (Persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nustatyta, kad tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisų pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimos persekiojimo veiksmų formos. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal 2 straipsnio d punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.

53. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio (Persekiojimo priežastys) 1 dalyje nustatyta, į kuriuos veiksnius atsižvelgia valstybės narės vertindamos persekiojimo priežastis. Šios straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

54. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

55. Dėl pabėgėlio statuso suteikimo Teisingumo Teismas aiškindamas 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/83/EB, kuri išdėstyta nauja redakcija priėmus Direktyvos 2011/95/ES dėl panašių, kaip naujoje redakcijoje išdėstytų nuostatų priminė, kad remiantis direktyvos 2 straipsnio c punktu, „pabėgėlis“ yra visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja atsiduoti šios šalies „globai“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių <...>. Remiantis direktyvos 13 straipsniu, atitinkama valstybė narė suteikia pabėgėlio statusą, jeigu prašytojas atitinka visų pirma šios direktyvos 9 ir 10 straipsniuose numatytus reikalavimus. Direktyvos 9 straipsnyje apibrėžiami veiksniai, kurie leidžia veiksmus laikyti persekiojimu. Šiuo atžvilgiu direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte, <...> nurodoma, jog reikšmingi faktai turi būti „pakankamai rimti“ savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų „sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą“, ypač absoliučių teisių, kurių negalima varžyti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį. Be to, direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte pažymima, jog persekiojimo veiksmais taip pat laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra „pakankamai sunkūs“, kad veiktų asmenį „panašiai“ kaip nurodyta direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad turi būti sąsaja tarp direktyvos 10 straipsnyje minimų persekiojimo priežasčių, <...> ir persekiojimo veiksmų (žr., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo (sujungtose bylose Y(C-71/11) ir Z(C-99/11) 50-55 p.)).

56. Dėl pabėgėlio statuso suteikimo Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad pagal direktyvos sistemą kompetentingos institucijos, pagal direktyvos 2 straipsnio c punktą vertindamos, ar prašytojo baimės priežastis yra persekiojimas, nori žinoti, ar nustatytos aplinkybės yra tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo asmeninę situaciją, gali pagrįstai baimintis, kad jo atžvilgiu realiai bus imtasi persekiojimo veiksmų. Šis rizikos dydžio vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt., C175/08, C176/08, C178/08 ir C179/08 90 punktas), grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, pagal būtent direktyvos 4 straipsnyje nustatytas taisykles (žr., Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo (sujungtose bylose Y(C-71/11) ir Z(C-99/11) 76, 77 p.).

57. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas). Direktyvos 2004/83 15 straipsnio b punkte didelė žala apibrėžiama kaip trečiosios šalies piliečio kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas jo kilmės šalyje. Šią išvadą taip pat patvirtina Direktyvos 2004/83 5, 6, 9 ir 24 konstatuojamosios dalys, iš kurių matyti, kad nors šia direktyva įtvirtinant papildomą apsaugą siekiama padidinti pabėgėlių apsaugą, numatytą pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso, nustatant asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Diakité, EU:C:2014:39, 33 punktą), į jos taikymo sritį nepatenka asmenys, gavę leidimą gyventi valstybių narių teritorijoje dėl kitų priežasčių, t. y. tos valstybės nuožiūra dėl užuojautos ar humanitarinių sumetimų. Šio aiškinimo negali paneigti pareiga Direktyvos 2004/83 15 straipsnio b punktą aiškinti laikantis Chartijos 19 straipsnio 2 dalies (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abed El Karem El Kott ir kt., C-364/11, EU:C:2012:826, 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), pagal kurią niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kur gali patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, ir atsižvelgiant į EŽTK 3 straipsnį, kurį ji iš esmės atitinka (Sprendimo Elgafaji, EU:C:2009:94, 28 p.) (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo M’Bodj, C-542/13 30, 32, 37, 38 p.).

58. Iš tiesų pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą papildomos apsaugos sistema siekiama apsaugoti asmenį nuo realaus pavojaus patirti smurtinius veiksmus, jeigu jis būtų sugrąžintas į jo kilmės šalį, o tai reiškia, jog yra svarių ir neginčijamų priežasčių manyti, kad jeigu suinteresuotasis asmuo į tą šalį būtų grąžintas, jam toks pavojus kiltų (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. Sprendimo MP, C-353/16 31 p.).

V. 59. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina, be kita ko, Direktyvą 2011/95/ES, 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

60. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

61. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. <...> persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

62. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3929-822/2017).

63. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose – 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3929-822/2017).

64. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822/2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

VI. 65. Pareiškėjai M. G. ir Š. J., kartu su savo nepilnamečiais vaikais T. J., S. G. ir M. G. yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėjai iki atvykimo į Lietuvą gyveno (duomenys neskelbtini).

66. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad pareiškėjas prieš tris metus pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) ir jis turėjo bylą prieš savo kolegą M. A. (M. A.) (apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad suklydo vardą, iš tikrųjų yra S. A.), kur jis turėjo kartu su (duomenys neskelbtini) ruošti bylą į teismą, nors viršininkas bandė bylą „užglaistyti“, siūlė pinigų. Pareiškėjas nurodė, kad M. A. buvo pasodintas šešiems metams, tačiau išėjo po trijų metų ir pradėjo keršyti – pareiškėjo kolega buvo sumuštas, o pačiam pareiškėjui buvo skambinta ir grasinta „kad taip visko nepaliks“, todėl jis nusprendė nieko nelaukti ir išvykti iš šalies.

67. Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi jie neatitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Visų pirma, pareiškėjai tariamos grėsmės kilmės valstybėje nesieja su jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, tyrimo metu, įvertinus pareiškėjo pasakojimo nedetalumą, nenuoseklumą, esamus prieštaravimus bei pareiškėjo bendrą nepatikimumą, buvo konstatuota, kad pareiškėjo pastangos pagrįsti prieglobsčio prašymą nelaikytinos nuoširdžiomis, todėl, vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo pasakojimui nebuvo taikoma abejonės privilegija ir jis buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina pagrįsta.

68. Taip pat ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjų pasakojimas buvo atmestas dėl identifikuotų pasakojimo trūkumų, o jų baimė patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjai bei jų nepilnamečiai vaikai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

69. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi pareiškėjų pateikta informacija, įvertino jų pasakojimus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, tinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą, pareiškėjos pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų pasakojimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, nebuvo nuoseklus, išsamus, o jų teikiami paaiškinimai buvo labai prieštaringi ir paneigiami kilmės valstybės informacijos.

70. Pareiškėjų apklausų protokolai patvirtina, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl pareiškėjo įsidarbinimo aplinkybių, darbo pobūdžio, įstaigos, kurioje dirbo veiklos, darbo laikotarpio ir kitų esminių aplinkybių, kuriomis pareiškėjai bandė paaiškinti apie savo asmeninę situaciją buvusią kilmės valstybėje, yra prieštaringi. Pareiškėjo M. G. paaiškinimai apie jo darbą, sveikatą yra vienokie, pareiškėjos Š. J. paaiškinimai minėtais klausimais iš esmės skiriasi. Iš minėtų paaiškinimų ir Migracijos departamento patikrintos viešai prieinamos informacijos apie kilmės valstybę matyti, kad pareiškėjų paaiškinimai dėl jų prieštaringo pobūdžio neatskleidžia jų asmeninės situacijos ir nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, teisingai juos įvertino. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas negu padarė Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas.

71. Iš pareiškėjų paaiškinimų taip matyti, kad pareiškėjai norėtų likti Lietuvoje dėl to, kad čia norėtų įsigyti nekilnojamąjį turtą, įsteigti verslą. Minėta, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį.

72. Migracijos departamentas teisingai akcentuoja, kad asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje. Pareiškėjai nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos Ženevos konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

73. Minėta, kad remiantis Direktyvos 2011/95/ES, kuri įgyvendinta Įstatyme nuostatomis „pabėgėlis“ yra visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja atsiduoti šios šalies „globai“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių <...>.

74. Asmeniui aiškiai nenurodžius ir neįrodinėjant nei vienos iš penkių Direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių, dėl kurių trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje dėl pagrįstos persekiojimo baimės dėl minėtų priežasčių, neturėtų būti išsamiau nagrinėjamos kitos pagal minėtus teisės aktus su pabėgėlio statuso suteikimu susijusios aplinkybės (dėl persekiojimo vykdytojų, konkrečių persekiojimo veiksmų pobūdžio, persekiojimo veiksmų formų, priežastinio ryšio tarp priežasčių ir persekiojimo veiksmų, veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama vertinant persekiojimo priežastis (kurios nurodomos)).

75. Migracijos departamentas teisingai sprendė, jog nėra pagrindo pagrįstai manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

76. Minėta, kad remiantis Įstatymo 87 straipsniu, kuriame įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, trečiosios šalies pilietis gali pasinaudoti papildoma apsauga tik tuomet, jeigu pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, kiltų realus pavojus patirti trijų rūšių smurtinius veiksmus, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje, Įstatymo 87 straipsnyje. Niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kur gali patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal EŽTK 3 straipsnį, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą nuostatas taikant šias konvencijas atsižvelgiant į Įstatymo ir Direktyvos 2011/95/ES tikslus dėl tarptautinės apsaugos taikymo būtinumo.

77. Konkrečiu atveju pareiškėjai nenurodė, jog pagrįstai galima manyti, kad jei jie būtų grąžinti į savo kilmės šalį, kiltų realus pavojus patirti smurtinius veiksmus, kaip tai apibrėžta Įstatymo 87 straipsnyje ir Direktyvoje 2011/95/ES.

78. Apibendrinant spręstina, kad Migracijos departamento sprendimas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjams yra teisėtas, pirmosios instancijos teismas, palikdamas Migracijos departamento sprendimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. G. (M. G.), Š. J. (S. I.), T. J. (T. I.), S. G. (S. G.) ir M. G. (M. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius