2016-09-26 Nr. AB-18400-3-61-3-04232-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-901-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04232-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. J. S. (P. J. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. J. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai P. J. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10, 21–32), prašydami: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1178; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6944; 3) įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde paaiškino, kad P. J. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris Lenkijoje dirba savarankiškai. UAB „Darbo ekspresas“ jis įsidarbino nuo 2013 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad savarankišką veiklą P. J. S. vykdo Lenkijoje ir kartu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, jis kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. OU130000/D/2014-000192/001 RWA:511/10/2014/UBS-UE laikinai (nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.) nustatė jam Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1178 atsisakė išduoti A1 pažymėjimą, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateikta dokumentų, reikalingų įvertinti, ar pareiškėjui gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (l.45) 1-6944 paliko galioti Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1178 kaip teisingą bei pagrįstą. Nesutikimą su skundžiamais sprendimais pareiškėjai grindė šiais argumentais:

1) pareiškėjų teigimu, Užsienio išmokų tarnyba netinkamai interpretavo ir pritaikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus bei nepagrįstai vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5 b dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia atsižvelgti į apimties veiklą, ir tuo pagrindu pareikalavo pateikti papildomų dokumentų, kad būtų nustatyta, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. Pareiškėjas dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, nes, jo teigimu, tai nėra reikšmingas faktas, kadangi pagal (EB) Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės sistemų koordinavimo 13 straipsnio 3 dalį yra taikoma valstybės, kurioje yra vykdomas darbas pagal darbo sutartį, socialinės sistemos teisė. Kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pilietis, pareiškėjas turi teisę laisvai judėti ir tikėtis, kad ES teisė vienodai aiškinama ir taikoma kiekvienoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Lenkijos pilietis, pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir kartu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, jo atžvilgiu taikomos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatos, kurio 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbo vietos principas taikytinas ir pareiškėjo atžvilgiu, nes jis taikomas, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir kartu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. Šis principas yra įtvirtintas tam, kad asmuo neturėtų tokioje situacijoje įrodinėti, kur dirba didesnę laiko dalį.

2) Be to, Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išvardijo atvejus, kada turi būti nustatoma „didelė laiko dalis“. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15 punktą, todėl Užsienio išmokų tarnyba bei VSDFV ne tik neteisingai aiškino ES materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, neteisingai taikė ES teisės normas, bet ir neteisingai taikė Tvarkos aprašo nuostatas. Nagrinėjamu atveju Tvarkos aprašo 27 punkto reikalavimas pateikti papildomus dokumentus neturėjo būti taikomas, nes asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje bei tuo pačiu metu vykdančiam savarankišką veiklą kitoje valstybėje, yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. Ši teisės nuostata taikoma tada, kai asmuo vienu metu pagal darbo sutartį dirba Lietuvoje ir ES valstybėje narėje ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą, arba, kai vykdo savarankišką veiklą Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje ir tuo pačiu metu dirba pagal darbo sutartį. Tuo tarpu pareiškėjas dirba pagal darbo sutartį ne dvejose valstybėse, o tik Lietuvoje. Taip pat savarankišką veiklą vykdo tik Lenkijoje. Atsižvelgiant į tai, Tvarkos aprašo 27 punkto nuostata pareiškėjo atžvilgiu neturi būti taikoma.

3) Pareiškėjų teigimu, šiuo metu galioja Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos socialinio draudimo teisę, o Užsienio išmokų tarnyba nepasinaudojo savo galimybe prieštarauti tokiam Lenkijos įstaigos sprendimui pagal ES nustatytą procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnį. Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti jam Lietuvos socialinio draudimo teisę yra įsiteisėjęs, tačiau Užsienio išmokų tarnyba vis tiek atsisako išduoti A1 pažymėjimą. Tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidžiama ES teisė.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 80–84) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad ES socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. P. J. S. nepateikė papildomų dokumentų ir prašomos informacijos apie Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje vykdomą veiklą. Turimi dokumentai apie pareiškėją buvo nepakankami nustatant, ar jam galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Be to, pareiškėjas savo teiginius grindžia tik jam naudingomis teisės aktų nuostatomis ir neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 60–64) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai neteisingai interpretuoja Reglamento (EB)883 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos sąlygos kaip tai, kad asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Tiek Užsienio išmokų tarnybos, tiek VSDFV skundžiami sprendimai iš esmės yra teisingi ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu (I t., b. l. 136–140) atmetė P. J. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1178 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (1.45)I-6944 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui P. J. S. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas P. J. S. 2013 m. lapkričio 29 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 20 su UAB „Darbo ekspresas“, pagal kurią pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. pradėjo dirbti regionų vadybininku kontrolieriumi. Darbo laikas 16 valandų per mėnesį, darbo užmokestis 300 Lt/mėn. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6894 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą Zaklat Ubezpieczen Spolecznych Oddzial w Jasle (toliau – ir Lenkijos kompetentinga įstaiga) dėl duomenų apie pareiškėją pateikimo, t. y. dėl pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo lyginant su pareiškėjo faktine savarankiška veikla, registruota Lenkijoje. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. kovo 26 d. raštu informavo, kad neturi duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas iš ūkinės veiklos. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16)S2-12343 kreipėsi į pareiškėją P. J. S. dėl papildomų duomenų pateikimo, tačiau pareiškėjas prašomų pateikti duomenų (dokumentų) nepateikė. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1178, atsižvelgiant į tai, kad turimų duomenų nepakako nustatyti, ar pareiškėjui P. J. S. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB)Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį buvo nusprendė pareiškėjui neišduoti nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, nes asmuo nepateikė duomenų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45)I-6944 Užsienio išmokų tarnybos sprendimą paliko galioti. Pareiškėjai nesukdami su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.) socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004; Reglamentas (EB) Nr. 987/2009; 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 465/2012); taip pat VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Tvarkos aprašas.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, neatsižvelgiant į susijusių valstybių skaičių, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį, nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tvarkos aprašo 15 punkte (2012 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. V-614 redakcija nuo 2012 m. gruodžio 12 d.) nustatyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 d.).

Tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: 1) asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 2) sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas; 3) savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiškas veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Užsienio išmokų tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais <...>.

Iš aptartų teisės nuostatų darytina išvada, kad asmeniui turi būti taikomi Lietuvos teisės aktai tik nustačius, kad toje šalyje kurioje asmuo dirba (kaip šiuo atveju Lietuvoje) pagal darbo sutartį jo veikla nėra pripažįstama nedidelės apimties. Minėta, kad Tvarkos aprašo 27 punktas įtvirtina pareigą pateikti privalomus dokumentus, siekiant gauti A1 pažymėjimą. Tvarkos aprašo 31 punktas taip pat įtvirtina galimybę prašyti pateikti papildomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Užsienio išmokų tarnyba kreipėsi tiek į Lenkijos kompetentinga įstaigą, tiek į pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo vykdomą veiklą (jos apimtį) Lenkijoje, pateikimo. Papildomi dokumentai buvo reikalingi nustatant, ar pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata. Pareiškėjams nepateikus prašomų dokumentų, Užsienio išmokų tarnyba neturėjo pagrindo įvertinti pareiškėjo P. J. S. vykdomos veiklos Lenkijoje apimties, tuo tarpu turimų dokumentų Užsienio išmokų tarnybai nepakako nustatyti, ar pareiškėjui taikytinas Tvarkos aprašo 15 punktas ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Tuo pagrindu Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai sprendė, kad P. J. S. nėra pagrindo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. išduoti A1 pažymėjimo.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka vien tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Minėta, kad, tam, kad asmeniui būtų taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Pareiškėjų teiginys dėl praleisto termino atsisakant išduoti A1 pažymėjimą taip pat yra nepagrįstas, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Užsienio išmokų tarnyba į Lenkijos kompetentinga įstaigą dėl duomenų pateikimo dėl pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ apimties įvertinimo, pareiškėjo darbą lyginant su jo savarankiška veikla, registruota Lenkijoje, kreipėsi dar su 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6894. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad Užsienio išmokų tarnyba vertino pateiktus dokumentus ir, kilus abejonei, kreipėsi dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Užsienio išmokų tarnyba praleido 2 mėnesių terminą (nuo 2014 m. sausio 23 d., nuo šios datos pareiškėjui Lenkijos kompetentinga institucija laikinai nustatė Lietuvos socialinio draudimo taikytiną teisę) per kurį turėjo pateikti savo apsisprendimą.

Atsižvelgiant į institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą (pareiškėjas nepateikė Užsienio išmokų tarnybai nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose jo vykdomą veiklą, todėl Užsienio išmokų tarnyba turėjo pagrindą atsisakyti išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.), patenkinti pareiškėjų reikalavimus ir panaikinti Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1178 bei VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6944 nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti pareiškėjui P. J. S. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT byla Nr. A-261-3555/2011).

Netenkinus pagrindinių reikalavimų netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėjai P. J. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ apeliaciniu skundu (I t., b. l. 146–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjų teigimu, teismas neteisingai aiškino ir taikė ES bei Lietuvos Respublikos materialines teisės normas dėl veiklos apimties vertinimo, ignoravo ES teisės nuostatas, pilnai nesusipažino su bylos medžiaga, o sprendimą grindė iš esmės tik spėliojimais, o ne įstatymais.

Šiuo atveju aktualu tai, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnyje, pakeitusiame Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, nes Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punktas taikomas tik įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį (tai, pasak pareiškėjų, atsispindi minėto reglamento 14 straipsnio 5 dalies nuostatoje). Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl Reglamento Nr. 833/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo neturi būti nustatinėjama, ar pareiškėjo P. J. S. individuali veikla Lenkijoje atitinka nedidelės veiklos sąlygą. Be to, teismas interpretuodamas Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnį, ignoravo šio reglamento preambulę.

Teismas neteisingai interpretavo ir taikė Tvarkos aprašo 27, 30 ir 31 punktus. Šiuo atveju nėra pagrindo vertinti P. J. S. savarankiškos veiklos apimties, todėl nėra ir teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo minėtų punktų. Atsakovas, prisidengdamas klaidingu ES teisės nuostatų (Reglamento Nr. 833/2004 13 str. 3 d., Reglamento Nr. 465/2012 2 str.) aiškinimu ir reikalaudamas papildomų dokumentų, piktnaudžiavo savo įgaliojimais, sąmoningai netiesiogiai diskriminavo darbuotojus iš kitų ES valstybių ir taip bandė riboti jų teisę dirbti Lietuvoje. Pažymėtina, kad esant teisės normos kolizijai, ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, todėl pareiškėjui turi būti išduotas A1 pažymėjimas vadovaujantis Tvarkos aprašo 15 punktu. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, todėl nėra pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 27 punktą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes taikant Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatas bei ignoravo 3 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta institucijų bendradarbiavimo bei taikomų teisės aktų nustatymo taisyklės bei reglamentuojama kaip tarp juridinių institucijų turi būti sprendžiami nesusitarimai dėl taikytinos teisės nustatymo. Užsienio išmokų tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymą ir nesutikdama su minėtos įstaigos laikinai nustatytų Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymu, turėjo elgtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalį, t. y. vykdyti šioje nuostatoje nustatytą ginčų sprendimo procedūrą. Pareiškėjų vertinimu, šios procedūros nepradėjus, laikinas Lietuvos socialinės sistemos teisės taikymas, kurį nustatė kompetentinga Lenkijos įstaiga, tapo galutiniu.

Teismas labai paviršutiniškai susipažino su bylos medžiaga, nes J. T.-M. yra tik apelianto P. J. S. atstovė. Jis jai suteikė įgaliojimą jį atstovauti teismuose. Įgaliojimas buvo pridėtas prie bylos iki žodinio posėdžio pradžios, tačiau savo sprendime teismas pažymėjo, kad J. T.-M. yra taip pat ir pareiškėjo UAB „Darbo ekspresas“ atstovė, kas neatitinka tikrovės. Teismas sprendime nurodė, kad „nepakanka vien tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje“, tačiau ši bendra nuostata, pareiškėjų manymu, nėra aktuali nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas P. J. S. faktiškai dirba UAB „Darbo ekspresas“ ir nuo 2013 m. gruodžio 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip bendrovės darbuotojas. Pareiškėjas darbo sutartį bei kitus dokumentus pateikė savo gyvenamosios vietos kompetentingai įstaigai, kurių pagrindu ir buvo nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų taikymas. Be to, ne darbuotojas ar įmonė turi įrodinėti, kad darbas yra realiai vykdomas, bet Užsienio išmokų tarnyba. Darbuotojai į darbą važiuoja UAB „Darbo ekspresas“ nuomojamu autobusu, už kurį moka bendrovė, todėl jokių kelionės išlaidų neturi. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 6–10) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą atsakovas grindžia argumentais, kurie iš esmės yra tapatus išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjų skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas pažymi, kad nustatant taikytiną teisę Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir vykdyti savarankišką veiklą kitoje; nei viena asmens vykdomos veiklos ar atliekamo darbo dalis neturi būti nedidelės apimties.

Užsienio išmokų tarnyba sutinka su apeliantų teiginiais, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtinta tvarka asmens gyvenamosios valstybės narės kompetentinga įstaiga nustato asmeniui taikomus teisės aktus (laikinus). Tačiau, atsakovo įsitikinimu, priimdama sprendimą, kompetentinga įstaiga pirmiausiai privalo įvertinti asmens savarankiškos veiklos, vykdomos Lenkijoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką) apimtį ir ją palyginti su Lietuvos Respublikoje atliekamu darbu. Teikdama informaciją apie asmeniui nustatytus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus Lenkijos Respublikos kompetentinga įstaiga nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie asmens veiklą, faktiškai vykdomą Lenkijos Respublikoje (sudarytus sandorius, gautas pajamas ir faktiškai dirbtą laiką).

Be to, A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip neapriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje, kadangi jis negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. Pažymėjimo paskirtis yra patvirtinti asmeniui taikomus konkrečios valstybės narės socialinio draudimo teisės aktus. Todėl pareiškėjo teiginys, kad palikus galioti Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą, jis liks be socialinės apsaugos, vertintinas kaip nepagrįstas.

Apeliantai savo teiginius grindžia jiems naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 2–5) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo išdėstyti VSDFV atsiliepime į pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. VSDFV papildomai nurodo, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, kurioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, taip pat ar kuri nors iš šių veiklų negali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą sprendimą, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai P. J. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ ginčija Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1178, kuriuo atsakovas nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti P. J. S. A1 pažymėjimo, kadangi šis asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Taip pat pareiškėjai ginčija VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6944, kuriuo P. J. S. skundas išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1178 paliktas galioti. Pareiškėjai teismui pateiktame skunde, be kita ko, prašė įpareigoti atsakovą išduoti A1 pažymėjimą nurodytam laikotarpiui bei priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu P. J. S. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pažymėtina, kad vadovaujamasi šio įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo aspektu pasisakyta ir nagrinėjamam ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015. Be to, šios kategorijos ginčuose suformuota nuosekli ir vieninga administracinių teismų praktika (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-822/2016, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-756/2016).

Minėtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (įsigaliojo nuo 2012 m. birželio 28 d.; toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (tekste – Tvarkos aprašas) bei Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jų skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1178 nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. neišduoti pareiškėjui P. J. S. A1 pažymėjimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5 b dalį, kurioje nustatyta „5 b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde.

Taigi tiesioginis minėtų reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos (tokios pozicijos laikomasi nuosekliai formuojamoje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-904-822/2016; 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-452-756/2016 ir kt.).

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas (Lenkijos Respublikos pilietis), 2013 m. lapkričio 29 d. su UAB „Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra Lietuvoje (žr., I t., b. l. 34–35), sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 20 (toliau – ir Darbo sutartis, I t., b. l. 41–43) dėl darbo šioje įmonėje regionų vadybininku kontrolieriumi. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti 300 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Darbuotojas pradeda dirbti – 2013 m. gruodžio 1 d. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje, kurioje sudaryta darbo sutartis (šiuo atveju Lietuvoje), gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. LVAT teisėjų kolegija minėtoje 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 akcentavo, kad toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. sausio 31 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė (I t., b. l. 88–95). Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. (7.16)S2-6894 kreipėsi į Lenkijos Respublikos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti, ar pareiškėjo darbo sutarties, pasirašytos su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su savarankiškos veiklos Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla ir iš naujo spręsti dėl taikomų teisės aktų nustatymo (I t., b. l. 96–97). Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. kovo 26 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. kovo 17 d. raštą (I t., b. l. 98–99), pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, kadangi jis vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, todėl pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris dirba samdomą darbą ir vykdo savarankišką veiklą skirtingose valstybėse narėse, turi būti taikomi įstatymai tos valstybės narės, kurioje jis dirba samdomą darbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos įstatymų galiojimas nustatomas laikinai ir taps galutiniu per du mėnesius, jeigu Užsienio išmokų tarnyba neturės pastabų. Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12343 kreipėsi į pareiškėją P. J. S. dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvoje ir Lenkijoje vykdomą veiklą pateikimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (7.16) S2-12343 prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Užsienio išmokų tarnyba negavo jokio pareiškėjo užpildyto prašymo bei prašomų pateikti dokumentų, todėl 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1178 „Dėl A1 pažymėjimo P. J. S. neišdavimo“, kuriame nurodė, kad kadangi prašymas ir dokumentai apie pareiškėjo savarankiškos veiklos vykdymą Lenkijoje nebuvo pateikti, o Užsienio išmokų tarnyboje turimi bei tarnybai pateikti duomenys, nustatant ar P. J. S. galima taikyti Tvarkos aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, nepakankami, atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. A1 pažymėjimo, kadangi jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis bei Tvarkos aprašo 15 punktas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismas netinkamai aiškino Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies nuostatas. Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. vasario 24 d. rašto turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad Užsienio išmokų tarnyba iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šis raštas pateiktas nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl, priešingai nei teigia apeliantai, Lenkijos kompetentingos institucijos nustatytas laikinasis Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas netapo galutiniu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5 b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų P. J. S. (P. J. S.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė