352d3fb5-e5a3-4151-ae1d-726a606a1fe8 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-227/2012Procesinis bylos Nr. (nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2., 1.2.28.2., 1.2.28.3. (N) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gruodžio 14 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,teisėjų Svajūno Knizlerio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Songailai, gynėjams advokatams Vygintui Viktorui Juknai, Stasiui Zabitai,nuteistiesiems J.

J., V. K.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Vyginto Viktoro Juknos bei nuteistojo J. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.J. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi nuteistojo V.

K. ir jo gynėjo bei nuteistojo J. J. apeliacinius skundus atmetė.Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį V. K. ir J. J. baudžiamojoje byloje ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : V. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 7 d. iki 2005 m. lapkričio 18 d., už 2000 eurų užmokestį, vykdydamas 2005 m. spalio 18 bei spalio 27 dienomis su nenustatytu paÅ¡nekovu iÅ¡ (duomenys neskelbtini) Respublikos telefonu sudarytÄ susitarimÄ , organizavo V.

N., veikusio pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – NVIM) legenduotai iÅ¡ duomenys neskelbtini) Respublikos atvykusio ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamos vietos neturinčio duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio, prisistačiusio jam „A“ vardu, apgyvendinimÄ , 2005 m. lapkričio 7 d. apgyvendino jį svečių namuose (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 11 d. pervežė jį ir iki 2005 m. lapkričio 18 d. apgyvendino vieÅ¡butyje, esančiame duomenys neskelbtini), organizavo pagal NVIM „A“ vardu veikusio V.

N. aprÅ«pinimÄ R. G. vardu iÅ¡duotu pasu Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įklijuota pagal NVIM veikusio V. N. nuotrauka, organizavo pagal NVIM „A“ vardu veikusio V. N. iÅ¡vežimÄ iÅ¡ Lietuvos į (duomenys neskelbtini) J. J. vairuotu vilkiku „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2005 m. lapkričio 18 d. apie 05 val. savo automobiliu „Citroen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežęs jį į (duomenys neskelbtini) bei pergabenimui per valstybės sienÄ perdavęs jį J. J., iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų organizavo pasikėsinimÄ neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ iÅ¡gabenti nuolatinės gyvenamos vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį.

J. J. nuteistas už tai, kad papraÅ¡ytas V. K., 2005 m. lapkričio 18 d. 07:50 val. iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų, per Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ â€“ per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktÄ , esantį (duomenys neskelbtini), vilkiku „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasikėsino neteisėtai iÅ¡gabenti iÅ¡ Lietuvos Respublikos už vairuotojo sėdynės paslėptÄ V. N., veikusį pagal NVIM legenduotai iÅ¡ (duomenys neskelbtini) Respublikos atvykusio ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamos vietos neturinčio užsieniečio „A“ vardu.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 19 d. nutartimi atmetė V. K. ir jo gynėjo bei nuteistojo J. J. apeliacinius skundus.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį V. K. ir J. J. byloje ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija nurodė, jog iÅ¡ naujo nagrinėdamas bylÄ ir dar kartÄ apklausdamas operatyvinės veiklos dalyvius, apeliacinės instancijos teismas turi iÅ¡aiÅ¡kinti, kodėl nebuvo nustatyti skambinusio iÅ¡ (duomenys neskelbtini) piliečio duomenys, ar tikrai buvo skambinta iÅ¡ telefono automato, ar įmanoma paskambinti į telefonÄ automatÄ ir sulaukti atsiliepimo į skambutį, kokiu laiku ir kokiu numeriu skambino į (duomenys neskelbtini) A. K., kam priklauso telefono numeris.Apeliaciniu skundu nuteistasis V.

K. ir jo gynėjas praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 3 dalį ir jo atžvilgiu baudžiamÄ jį procesÄ nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nuteistojo ir jo gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis V. K. atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi bÅ«ti panaikintas. Teismo iÅ¡vados, jog V. K. ilgÄ laikÄ vykdė nusikalstamas veikas, organizuodavo neteisėtÄ Å¾monių gabenimÄ per valstybės sienÄ , kad nuteistieji J.

J., G. S. žinojo, jog jis organizuoja neteisėtÄ Å¾monių gabenimÄ per valstybės sienÄ , kad kitų valstybių teisėsaugos institucijos žinojo apie V. K. nusikalstamÄ veikÄ , yra nepagrįstos.             Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo patikrinta ar operatyviniai veiksmai V. K. atžvilgiu atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme (OVÄ®) nustatytos tvarkos.             Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimo nuostatomis, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2008 m. vasario 5 d. sprendimÄ (byla Ramanauskas prieÅ¡ LietuvÄ ), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. (bylos Nr. 2A-P-6/2008) ir 2009 m. kovo 5 d. (bylos Nr. 2A-P-2/2009) nutartis.

Nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Be to, teismas nesilaikė BPK įtvirtinto rungimosi, sÄ Å¾iningo (teisingo) proceso principų ir tirdamas įrodymus visapusiÅ¡kai nepatikrino ar atliekant NVIM nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamÄ veikÄ . Skunde teigiama, kad NVIM taikymo atveju be įprastų baudžiamojoje byloje įrodinėtinų aplinkybių, valstybė privalo įrodyti, kad nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamÄ veikÄ .             Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad, pažeidžiant OVÄ® 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui duomenis dėl slaptos abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) (V.

K.) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir kontrolės termino pratęsimo pateikė ne operatyvinės veiklos subjekto vadovas ar įgaliotas vadovo pavaduotojas, o operatyvinės veiklos subjekto skyriaus darbuotojas, t. y. VSAT prie VRM Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyr. specialistas D. G., l. e. vyr. specialisto pareigas A. M.Be to, pažeidžiant OVÄ® 12 straipsnio 1 dalį, 2005 m. spalio 26 d. teikimu dėl NVIM panaudojimo į Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojÄ kreipėsi ne VSAT prie VRM OVV virÅ¡ininkas ar jo įgaliotas pavaduotojas, o tuo metu Operatyvinės veiklos skyriuje laikinai ėjęs vyr. specialisto pareigas A.

M. Pažymima, kad NVIM taikymas yra teisėtas tik tada, jei dėl jo taikymo į prokurorÄ kreipiasi operatyvinės veiklos subjekto vadovas ar jo pavaduotojas. Teismas aiÅ¡kindamasis dėl kreipimosi dėl NVIM taikymo teisės privalėjo vadovautis tuo metu galiojusia 2002 m. birželio 12 d. OVÄ® redakcija ir neaiÅ¡kinti OVÄ® 12 straipsnio 1 dalies plečiamai. Apelianto ir jo gynėjo manymu, Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas NVIM panaudojimÄ sankcionavo pažeisdamas OVÄ® 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl NVIM sankcionavimas ir naudojimas V.

K. atžvilgiu laikytinas neteisėtu, o neteisėtais bÅ«dais gauti duomenys byloje negali bÅ«ti vertinami ir pripažįstami įrodymais.Nuteistasis ir jo gynėjas taip pat teigia, kad teikimas dėl NVIM panaudojimo neatitiko OVÄ® 12 straipsnio 2 dalies 4 punkto nustatytų reikalavimų, kadangi jame nebuvo nurodytos NVIM metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos. 2005 m. spalio 26 d. teikime nurodyta, kad V. N., legenduotai atvykęs į Lietuvos RespublikÄ , kreiptųsi į V. K., prisistatytų jam (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu, kuris norėtų gauti suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ bei V.

K. padedamas nelegaliai iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ar kitÄ Europos SÄ jungos Å¡alį, tačiau nebuvo nustatytos ir nurodytos NVIM metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad V. N., veikusio pagal NVIM, veiksmai buvo teisėti, kad jais V. K. nebuvo provokuojamas ar kurstomas padaryti nusikaltimÄ , yra neparemta bylos duomenimis. Kadangi konkretÅ«s V. N. veiksmai teikime nebuvo įvardinti, nebuvo nustatytas pareigÅ«no dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ laipsnis, t. y. veiksmai nebuvo prokuroro sankcionuoti, teismas visus V.

N., veikusio pagal NVIM, veiksmus turėjo pripažinti neteisėtais, peržengiančiais NVIM metu atliekamų veiksmų ribas ir konstatuoti, kad V. K. buvo provokuojmas ir kurstomas daryti jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 8 d. nutarime pasisakyta dėl pareigos tikrinti, ar asmuo nebuvo iÅ¡provokuotas daryti nusikalstamas veikas, ir konstatuota, kad nustatytų modelio ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 8 d. nutarime taip pat nurodyta, kad modeliu gali bÅ«ti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, bei kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, Å¡i nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų, operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali bÅ«ti kurstomas ar provokuojamas naujas nusikaltimo darymas, negali bÅ«ti kurstoma padaryti nusikalstama veika, kuriÄ asmuo tik rengė ir veiksmus nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė prie kokių V. K. tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų NVIM buvo prisijungta, kokia V. K. veika tęsėsi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Nuo 2004 m. lapkričio 29 d. iki NVIM patvirtinimo, operatyvinės veiklos subjektas nenustatė V. K. nusikalstamos veikos požymių, o operatyvinės veiklos subjekto turima informacija apie V. K. tariamai rengiamÄ , daromÄ ar padarytÄ sunkų nusikaltimÄ , susijusį su neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sienÄ , buvo tik prielaida.

Prokuroras nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad NVIM buvo prisijungta prie jau prasidėjusios ir besitęsiančios V. K. nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad operatyvinio tyrimo metu telekomunikaciniais tinklais gautos informacijos turinys leido suprasti, kad V. K. tikrai galimai užsiima nelegaliu migrantų gabenimo per valstybių sienas ir jų aprūpinimo suklastotais Lietuvos Respublikos dokumentais organizavimu, kad kitose šalyse gyvenantys asmenys nuolat kreipėsi į jį dėl nelegalių asmenų pergabenimų, dėl suklastotų dokumentų nelegaliai gabenamiems asmenims gavimo, kad vykdydamas užsakymus V.

K. aktyviai ieškojo bei bendravo su dokumentų klastotojais, suranda ketinamiems gabenti per valstybių sienas asmenims vežėjus, yra nepagrįstos ir neparemtos kitais bylos duomenimis. Be to, Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. nutarimi konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, jog V. K. ir J. J. pareikšti kaltinimai grindžiami tik duomenimis, gautais naudojant NVIM, taigi tokiu būdu pripažino, kad NVIM nebuvo prisijungta prie jau prasidėjusios ir besitęsiančios V. K. nusikalstamos veikos.Be to, V.

K. ir jo gynėjas teigia, kad byloje neįrodyta, jog V. K. nebuvo iÅ¡provokuotas padaryti jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pažymima, kad remiantis EŽTT praktika, neįrodytas neprovokavimas (valstybės nesugebėjimas įrodyti ar atsisakymas tai daryti) prilygsta įrodytam provokavimui. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visi V. K. susitikimai su veikusiu pagal NVIM ir „A“ vardu prisistačiusiu asmeniu vyko pastarojo iniciatyva, t. y. jis buvo raginamas padaryti nusikalstamus veiksmus. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad V.

K. baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus įvykdė ne pats iÅ¡ anksto apsisprendęs taip elgtis, o sulaukęs atitinkamų pasiÅ«lymų, be kurių įstatymo uždrausta veika nebÅ«tų padaryta. Atliekant operatyvinius veiksmus buvo pažeisti OVÄ® 5 straipsnio, 6 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Teismas privalėjo nustatyti ir patikrinti NVIM taikymo teisėtumÄ pagrindžiančių sÄ lygų buvimÄ . Tačiau teismas negalėjo patikrinti ir įvertinti ar 2005 m. spalio 18 d. bei 27 d. telefonu su V.

K. kalbėjo (duomenys neskelbtini) pilietis, ar jam skambinęs asmuo nevykdė Lietuvos operatyvinių tarnybų darbuotojų nurodymų, kadangi Å¡ias aplinkybes grindžiantys faktiniai duomenys prie bylos neprijungti. Todėl faktinių duomenų gavimo teisėtumo bei leistinumo patikrinti ir įvertinti nėra galimybės. Operatyvinių darbuotojų teigimu (liudytojų R. Å . ir A. K. parodymai), po 2005 metų spalio 27 d. skambučio, jie susisiekė su V. K. skambinusiu asmeniu, bei, pasakę jam, kad V. K. turi sunkumų su teisėsauga, moldavo atvykimÄ Ä¯ LietuvÄ atÅ¡aukė, o jo vardu į nusikaltimo darymÄ Ä¯sijungė pagal NVIM veikęs V.

N. Pasak apelianto ir jo gynėjo, Lietuvos operatyvinių tarnybų darbuotojai įvykdė Moldovos piliečio nusikalstamų veikų prevencijÄ ir sukurstė (iÅ¡provokavo) aktyviais veiksmais V. K. vykdyti nusikalstamÄ veikÄ .Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad, paaiÅ¡kėjus, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi byla, buvo perduota prokurorui, įpareigojant naujai suraÅ¡ytame kaltinamajame akte apraÅ¡yti nutarties apraÅ¡omojoje dalyje nurodytus faktus bei juos pagrindžiančius faktinius duomenis.

Å ios nutarties prokuroras neapskundė ir per teismo nustatytÄ 20 dienų terminÄ neįvykdė teismo įpareigojimo, nes naujÄ kaltinamÄ jį aktÄ surašė 2008 m. spalio 30 d. t. y. po to, kai byloje buvo atlikti papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai, o byla Kauno apygardos teisme gauta 2008 m. lapkričio 5 d. Kadangi prokuroras neįvykdė teismo nutarties, bylos nagrinėjimas teisme turėjo bÅ«ti pripažintas negalimu ir ji turėjo bÅ«ti nutraukta.Be to, baudžiamoji byla turėjo bÅ«ti nutraukta ir dėl to, kad neleistinais pripažinus visus įrodymus, kuriais buvo grindžiama nuteistojo kaltė, byloje nelieka kaltinančių įrodymų.

Å ioje byloje negali bÅ«ti nustatyta, kad padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl baudžiamasis procesas nutrauktinas.Nuteistasis J. J. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti.Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ ir nurodo, jog 2005 m. lapkričio 18 d. V. K. praÅ¡ymu už apie 100 eurų vežė keleivį į (duomenys neskelbtini). Å is kelionės metu atsisėdo ant gulto, esančio už vairuotojo sėdynės. Privažiavus pasienio postÄ jis liepė jam keltis ir pats iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio patikrinimui.

Tik iÅ¡lipus, kitas pareigÅ«nas per keleivio duris įlipo į kabinÄ ir rado kartu važiavusį keleivį.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu keitė parodymus, o taip pat liudytojų A. G., pagal NVIM veikusio V. N. parodymais bei prielaidomis, jog apeliantas, bÅ«damas vairuotoju, turėjo žinoti kas važiuoja kartu su juo ir turėjo pateikti keleivio dokumentus.Nuteistasis J. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2005 m. lapkričio 18 d. duotus parodymus.

Nurodo, jog apklausos metu parodė, kad V. K. atvažiavus su bÅ«simu keleiviu, jis paklausė keleivio ar jis turi dokumentus. Pastarasis rusiÅ¡kai atsakė, kad juos turi. Apeliantui nekilo įtarimas, kad keleivis gali bÅ«ti užsienietis. Važiuojant su keleiviu beveik nesikalbėjo. Keleivis paprašė atsigulti ant gulto už sėdynių, apeliantas jam leido. Privažiavęs pasienio punktÄ , jis keleiviui liepė keltis, bet Å¡is į nurodymÄ nereagavo. Kai jis padavė savo dokumentus pareigÅ«nui, kitas pareigÅ«nas per keleivio duris įlipo į automobilį ir surado keleivį.

Tokius savo parodymus apeliantas teigia iš esmės patvirtinęs 2005 m. lapkričio 22 d. ir 2006 m. birželio 23 d. apklausų metu. Teismas nepagrįstai sureikšmino neesmines parodymų aplinkybes, kurios apklausos protokoluose skyrėsi ir aplinkybes, dėl kurių kitų apklausų metu nebuvo jo paklausta. Apelianto parodytos aplinkybės, susijusios su V. N. važiavimu yra iš emės vienodos. Be to, V. N. parodė, kad su apeliantu beveik nekalbėjo, neatsimena ar apeliantas jo klausė, ar turi dokumentus, taip pat nepamena ar įrašinėjo jų pokalbius.Nuteistasis J.

J. nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad buvo akivaizdu, jog vežamas asmuo yra užsienietis, kadangi jis nekalbėjo lietuviÅ¡kai. Nurodo, jog asmuo kalbėjo rusiÅ¡kai ir į jo klausimÄ â€žar tu turi dokumentus“ atsakė rusiÅ¡kai. Pažymi, kad Lietuvoje daug rusų tautybės ir kitų tautybių rusiÅ¡kai kalbančių asmenų, todėl tokia teismo iÅ¡vada laikytina nepagrįsta.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus, remdamasis A. G. parodymais, kad paklaustas, ar važiuoja vienas, į tai atsakė teigiamai.

J. J. teigia, kad A. G. nesakė, jog važiuoja vienas. Pasienio kontrolės punkte apie jo ir V. N., veikusio pagal NVIM, atvažiavimÄ buvo žinoma iÅ¡ anksto. Nurodo, jog V. N., veikusio pagal NVIM, asmens dokumento neturėjo ir jo pareigÅ«nams nepateikė. Be to, pats V. N. privalėjo pareigÅ«nams pateikti savo asmens dokumentÄ .Nuteistasis J. J. teigia, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Byloje nėra įraÅ¡ytų jo pokalbių su V.

N., veikusiu pagal NVIM. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra prieÅ¡taravimų, iÅ¡ esmės jis grindžiamas prielaidomis ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijÄ , todėl turi bÅ«ti panaikintas.Apelianto J. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė .BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes įrodymais baudžiamajame procese gali bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas ar duomenys gauti teisėtais bÅ«dais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo bÅ«das neprieÅ¡tarauja įstatyme numatytiems reikalavimams, t. y. ar buvo laikytasi įstatmų, pagal kuriuos tie duomenys gauti.

Å ioje baudžiamojoje byloje duomenys buvo renkami vadovaujantis OVÄ®, sankcionuojant NVIM bei kitais opetatyviniais veiksmais.Nuteistasis J. J. teigia, kad NVIM buvo sankcionuotas neteisėtai. Skundo dalį dėl neteisėto NVIM taikymo, J. J. grindžia iÅ¡ emės tais pačiais motyvais kaip ir V. K. t. y. nurodo, jog teikimu dėl NVIM taikymo į Vlniaus apygardos prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro pavaduotojÄ kreipėsi pareigÅ«nas, kuriam OVÄ® (2002 m. birželio 20 d. redakcija) nesuteikia teisės atlikti tokius veiksmus.

Tokiu bÅ«du buvo pažeistos OVÄ® 12 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas nepripažino tokių veiksmų OVÄ® pažeidimu, motyvuodamas tuo, kad ant l. e. p. vyr specialisto vardu suraÅ¡yto teikimo dėl NVIM taikymo rezoliucijÄ užrašė VSAT prie VRM OVV virÅ¡ininkas. Tokiu bÅ«du teismas pažeidė asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principÄ . Be to, pareigÅ«nų teigimu, jie užfiksavo skambutį iÅ¡ (duomenys neskelbtini), skambinusiam asmeniui paaiÅ¡kino, kad V. K. turi problemų ir patys pradėjo nusikaltimo darymÄ , sankcionavo NVIM.

Byloje nėra galimybės patikrinti ar buvo toks pokalbis su asmeniu iš (duomenys neskelbtini), tačiau NVIM buvo sankcionuotas, neįsitikinus ar tam buvo teisėtas pagrindas.Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog veikdamas pagal NVIM, V. N. tik imitavo daromo nusikaltimo veiksmus, jo imituotais nusikalstamais veiksmais V. K. naujo nusikaltimo padarymui išprovokuotas ar sukurstytas nebuvo. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš visų 2005 m. lapkričio 8-18 d. vykusių pokalbių, V.

K. buvo tik dviejų pokalbių telefonu iniciatorius, o pagal NVIM veikęs V. N. inicijavo net 19 pokalbių. Apeliantas cituoja telefoninių pokalbių iÅ¡traukas, kuriomis remiantis daroma iÅ¡vada, jog reikalavimu mokėti už pragyvenimo vieÅ¡bučiuose laikÄ , maitinimÄ si, V. K. buvo skatinamas greičiau vykdyti susitarimÄ . EŽTT byloje Malininas prieÅ¡ LietuvÄ yra pasisakęs, kad provokacija yra bet kokie pareigÅ«nų aktyvÅ«s veiksmai paskatinantys asmenį nusikalsti. Apelianto manymu, V. N., veikusio pagal NVIM, iniciuotų skambučių V.

K. skaičius ir jų turinys skatino daryti nusikaltimÄ . Be to, apeliantas pažymi, kad susitikimų metu buvo naudojama garso įraÅ¡ymo įranga, tačiau įrašų duomenys nepateikti, kadangi tariamai nepavyko jų užfiksuoti. Nuteistojo J. J. nuomone, įraÅ¡ai tariamai nepavyko ir nebuvo pateikti, kadangi juose galimai buvo užfiksuoti provokuojančio pobÅ«džio pokalbiai, kurie bÅ«tų nenaudingi kaltinimui. Apelianto nuomone, operatyvinės veiklos metu V. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamÄ veikÄ , tokiu bÅ«du buvo pažeistos OVÄ® 6 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Nuteistasis J. J. skunde taip pat pažymi, kad kai paaiÅ¡kėjo, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi baudžiamoji byla, buvo perduota prokurorui, įpareigojant kaltinamajame akte apraÅ¡yti nutarties apraÅ¡omojoje dalyje nurodytus faktinius duomenis. Prokuroras per teismo nustatytÄ 20 dienų terminÄ neįvykdė teismo įpareigojimo, be to, nesikreipė dėl termino pratęsimo, naujÄ kaltinamÄ jį aktÄ prokuroras surašė 2008 m. spalio 30 d.

Prokurorui neįvykdžius teismo įpareigojimo per nustatytÄ terminÄ ir nepraÅ¡ius pratęsti Å¡io termino, baudžiamoji byla turėjo bÅ«ti nutraukta. Tačiau Å¡iuo atveju buvo nepaisyta esminių BPK nuostatų, įpareigojančių laikytis terminų, bei pažeisti rungimosi ir asmenų lygybės prieÅ¡ įstatymÄ principai.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. K. ir J. J. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo V.

K. ir jo gynėjo bei nuteistojo J. J. apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies. Dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo teisėtumo.             Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnį vienas iÅ¡ pagrindų operatyviniam tyrimui atlikti yra situacija, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamÄ , daromÄ ar padarytÄ labai sunkų ar sunkų nusikaltimÄ arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus atitinkamuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsniuose, arba apie nusikaltimÄ rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos, kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties ar prokuroro sankcijos (Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 24 punktas). Vienas iÅ¡ Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelis (NVIM).Nuteistieji V. K. bei jo gynėjas ir J. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tvirtindami, jog skundžiamÄ nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi NVIM panaudojimo metu gautais duomenimis, nes NVIM nuteistųjų atžvilgiu buvo taikytas neteisėtai.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Taikant modelį gauti duomenys gali bÅ«ti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. BÅ«tina tam sÄ lyga yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis, todėl kiekvienoje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo teisėtumas turi bÅ«ti patikrinamas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant modelį, gali bÅ«ti pripažįstami įrodymais. Å i pareiga tenka bylÄ nagrinėjančiam teismui, kuris spręsdamas klausimÄ dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo teisėtai gautais įrodymais, privalo patikrinti, ar sankcionuojant modelį buvo laikomasi Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų pagrindų.

Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2005-10-26 teikimas dėl nusikalstamos veiklos imitacijos modelio panaudojimo yra surašytas l. e. OVS vyr. specialisto pareigas A. M., kuris atsižvelgiant į OVĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus (2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija) neturėjo teisės teikimo pasirašyti. Tačiau teikimas buvo suderintas su aukštesnes pareigas einančiu pareigūnu – vado pavaduotoju R.

V. bei patvirtintas operatyvinės veiklos subjekto vadovo – VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM OVV virÅ¡ininko A. M., be to, teikimÄ dėl NVIM panaudojimo prokurorui teikė operatyvinės veiklos subjekto vadovas, o ne vyr. specialisto pareigas laikinai ėjęs A. M., taigi, įvertinus tai, kad teikimas buvo suderintas su aukÅ¡tesnes pareigas einančiu pareigÅ«nu bei patvirtintas operatyvinės veiklos subjekto vadovo, prokuroras turėjo teisinį pagrindÄ jį sankcionuoti. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde pabrėžia NVIM taikymo neteisėtumÄ tuo aspektu, jog teikime dėl NVIM panaudojimo nebuvo iÅ¡ viso nustatytos ir nurodytos NVIM metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos, t. y. nebuvo nurodytos operatyvinės veiklos subjekto darbuotojo, legenduoto (duomenys neskelbtini) piliečio, atliekamų konkrečių veiksmų ribos.

Apeliantas J. J. taip pat nurodo, kad operatyvinės veiklos subjekto darbuotojas virÅ¡ijo prokuroro sankcionuoto teikimo dėl NVIM panaudojimo, ribas, kadangi provokavo V. K. padaryti nusikalstamÄ veikÄ . Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis Å¡ioje dalyje ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, iÅ¡analizavo pagal NVIM veikusio V. N. veiksmus ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl jo veiksmų atitikimo nurodytiems teikime dėl NVIM panaudojimo.Prokuroro 2005-10-26 sankcionuotame teikime dėl NVIM panaudojimo nutarta, kad V.

N., legenduotai atvykęs į Lietuvos RespublikÄ , kreiptųsi į sekamÄ asmenį V. K., prisistatytų jam (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu, kuris norėtų gauti suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ bei V. K. padedamas, nelegaliai iÅ¡vyktų iÅ¡ Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ar kitÄ Europos SÄ jungos Å¡alį. Teikime nurodyta, kad Å¡ie veiksmai leis nustatyti nusikalstamų veikų, numatytų BK 292 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, požymius, iÅ¡siaiÅ¡kinti kitus su Å¡ia veika susijusius asmenis ir pradėti ikiteisminį tyrimÄ .

Pažymėtina, jog NVIM ribos yra ne konkretÅ«s veiksmai, o konkrečios nusikalstamos veikos, kurias leista NVIM dalyviui imituoti. Taigi, prokuroro sankcionuoto NVIM panaudojimo ribos buvo apibrėžtos veikusio pagal NVIM V. N. noru gauti suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ bei iÅ¡vykimo iÅ¡ Å¡alies imitavimu.Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ padarė iÅ¡provokuoti. Pažymėtina, kad tam, jog teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, jog NVIM bÅ«tų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų.

NVIM teisėtu daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo realizavimo teisėtumas. Net ir esant Operatyvinės veiklos įstatyme numatytiems operatyvinio tyrimo pagrindams, taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimÄ . Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, kad „... modeliu gali bÅ«ti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų.

Å i nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali bÅ«ti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali bÅ«ti kurstoma padaryti nusikalstamÄ veikÄ , kuriÄ asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė.“ „Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtÄ .“ Toks Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas nereiÅ¡kia, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms draudžiama taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelį ar kitus nevieÅ¡o pobÅ«džio tyrimo veiksmus.

IÅ¡ Europos Žmogaus teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad nevieÅ¡o pobÅ«džio veiksmų atlikimas įstatymų nustatyta tvarka pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijÄ nėra draudžiamas, tačiau specialių tyrimo metodų naudojimas, ypač slaptų metodų, negali pats savaime pažeisti teisės į teisingÄ teismÄ . Kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos požiÅ«riu sprendžiant klausimÄ dėl leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos, reikÅ¡mingos iÅ¡vados padarytos Europos Žmogaus Teisių Teismo iÅ¡nagrinėtose bylose Teixeira de Castro prieÅ¡ PortugalijÄ , Ramanauskas prieÅ¡ LietuvÄ , Malininas prieÅ¡ LietuvÄ .

Europos Žmogaus Teisių Teismas Å¡iose bylose suformulavo provokavimo sÄ vokÄ , pagal kuriÄ policijos provokacija yra tada, kai modelyje dalyvaujantys pareigÅ«nai – ar tai bÅ«tų teisėsaugos pareigÅ«nai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iÅ¡ esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobÅ«džio poveikį, kad paskatintų (iÅ¡roovokuotų) padaryti musikalstamÄ veikÄ , kuri kitaip nebÅ«tų padaryta, taip siekdami sudaryti sÄ lygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamÄ jį persekiojimÄ .

Byloje Teixeira de Castro prieÅ¡ PortugalijÄ , be to, konstatuota, kad iÅ¡vada apie provokacijÄ gali bÅ«ti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigÅ«nų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad V. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamÄ veikÄ . Bylos duomenimis nustatyta, kad VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM 2004-11-29 gavo informacijÄ apie V. K. veiklÄ , užsiimant nelegalia migracija bei dokumentų klastojimu.

Tuo pagrindu V. K. atžvilgiu buvo pradėtas operatyvinis sekimas, teismas nutartimi nuo 2005-02-07 sankcionavo telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei fiksavimÄ ir Å¡ių priemonių taikymas teismo buvo tęsiamas. Nors V. K. Å¡ios savo vykdytos neteisėtos veiklos nepripažino, tačiau iÅ¡ operatyvinio sekimo metu telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos galima suprasti ir daryti iÅ¡vadÄ , kad jis užsiiminėjo nelegaliu migrantų gabenimu per valstybių sienas ir juos aprÅ«pindavo suklastotais Lietuvos Respublikos piliečio pasais (t. 3 b. l. 118-149, 151-177).

Kad tokia neteisėta veikla V. K. vertėsi, patvirtina ir Lenkijos Respublikos (duomenys neskelbtini) pasienio apsaugos tarnybos informacija, kad 2005-06-17 pasienyje su (duomenys neskelbtini) Respublika buvo sulaikyti trys (duomenys neskelbtini) piliečiai ir viena (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri atpažino V. K. iÅ¡ nuotraukos kaip asmenį, organizavusį jos iÅ¡vežimÄ pro (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) į Vakarų EuropÄ (t. 3 b. l. 65-66). IÅ¡ byloje esančios 2005-11-04 suvestinės Nr. 05-07, kurioje pateikta telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos tarp nenustatyto (duomenys neskelbtini) piliečio ir V.

K. 2005-10-18 įvykusio pokalbio stenograma, pokalbio turinio matyti, kad (duomenys neskelbtini) pilietis iÅ¡ V. K. pažįstamos R. gavo jo telefono numerį, nes „ji pasakiusi, kad jÅ«s galite padėti nusigauti į (duomenys neskelbtini)“. V. K. su Å¡iais teiginiais sutinka, toliau derina galimo nelegalaus migranto atvykimo vietÄ , reikalauja užstato, praÅ¡o atsiųsti nuotraukas, kurios reikalingos pasui pagaminti. Toliau telefoninio pokalbio metu V. K. su (duomenys neskelbtini) piliečiu derina kainas, paaiÅ¡kina, kad „su senu pasu nusigauti iki (duomenys neskelbtini) kainuos dvi su puse, su nauju – trys „štukos“ eurų“.

Kito pokalbio, įvykusio 2005-10-27 metu, V. K. su (duomenys neskelbtini) piliečiu sutaria, kad emigruoti ketinantis asmuo atvyks į LietuvÄ , V. K. pažada jį laikinai apgyvendinti, kol jis „paruoÅ¡ popierius“ (t. 3 b. l. 145-147, 153-155).Bylos duomenimis taip pat patikimai nustatyta, kad teikimas dėl NVIM panaudojimo buvo sankcionuotas 2005-10-26, kai apie V. K. tikėtinÄ nusikalstamÄ veikÄ operatyvinės veiklos subjektas jau turėjo pakankamai duomenų – nenustatytas (duomenys neskelbtini) pilietis susisiekė su V.

K., kuris iÅ¡ esmės sutiko suklastoti seno arba naujo pavyzdžio Lietuvos Respublikos pasÄ ir padėti nenustatytam asmeniui iÅ¡važiuoti į Vakarų Europos valstybes. NVIM sankcionavimas po Å¡io įvykusio pokalbio akivaizdžiai rodo, kad modelio dalyviai prisijungė prie jau rengiamos nusikalstamos veikos. Å ios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo V. K. tyčia daryti nusikalstamÄ veikÄ buvo susiformavusi dar prieÅ¡ paskambinant asmeniui, veikiančiam pagal NVIM. Provokacija yra tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigÅ«nai sukurstė asmenį padaryti nusikaltimÄ .

Taigi provokacija pripažįstama tada, kai nusikaltimas be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų padarytas. Šiuo atveju provokacija galima tik tuomet, jei ankstesnės telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos pagrindu būtų legenduota nusikalstama veika ir su V. K. vietoje (duomenys neskelbtini) piliečio būtų bendravęs asmuo, veikiantis pagal NVIM. Tariamas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis vardu A. (pagal NVIM veikiantis V. N.) prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos ir 2005-11-07 paskambinęs V.

K., pranešė jam, kad jau atvyko į LietuvÄ , derino atvykimo į KaunÄ ir apgyvendinimo vieÅ¡butyje klausimus.Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, jog V. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamÄ veikÄ , nes visi jo susitikimai su veikusio pagal NVIM legenduotai iÅ¡ (duomenys neskelbtini) Respublikos atvykusio ir „A“ vardu prisistačiusiu piliečiu vyko pastarojo iniciatyva. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad V. K. baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus įvykdė ne pats iÅ¡ anksto apsisprendęs taip elgtis, o sulaukęs atitinkamų pasiÅ«lymų, be kurių baudžiamojo įstatymo draudžiama veika iÅ¡ viso nebÅ«tų padaryta.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų argumentai nepagrįsti. Remiantis EŽTT praktika, iÅ¡vada apie provokacijÄ gali bÅ«ti daroma ir tuo atveju, kai valstybės pareigÅ«nų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus yra ypač intensyvus, primygtinis ar kontaktuoja su siekiamu patraukti atsakomybėn įtariamu asmeniu ne tiesiogiai, o per niekuo neįtariamus asmenis. Laikotarpiu nuo 2005-11-07 (pirmojo tariamo „A“ skambučio V. K. ) iki 2005-11-17 absoliučios daugumos telefoninių pokalbių iniciatoriumi buvo pagal NVIM legenduotai veikęs V.

N. Jo užduotis pagal sankcionuotÄ NVIM panaudojimÄ buvo sueiti į kontaktÄ su V. K., jam padedant, gauti Lietuvos Respublikos pasÄ ir iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos. Liudytojas V. N. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme parodė, kokiu bÅ«du jis užmezgė kontaktÄ su V. K., taip pat davė iÅ¡samius parodymus apie kÄ jie bendraudavo telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. V. N. parodymai dėl bendravimo su V. K. aplinkybių atitinka telekomunikaciniais tinklais perduotos ir operatyvinių darbuotojų kontroliuotos informacijos turinį.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai iÅ¡samiai analizavo V. N. ir V. K. pokalbių turinį, vertino V. N. veiksmus NVIM panaudojimo ribose, bei gretindamas juos su kitais byloje iÅ¡tirtais įrodymais, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V. K. naujo nusikaltimo padarymui iÅ¡provokuotas ar sukurstytas nebuvo. Teisėjų kolegija sutinka su Å¡iomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis. Telefoniniai pokalbiai bei reikalavimai V. K. apmokėti už pragyvenimÄ vieÅ¡bučiuose ir maitinimÄ si savaime nėra provokacija ir NVIM panaudojimo ribų virÅ¡ijimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal NVIM legenduotai veikusio V. N. veiksmai atitiko numatytus teikime, nes jis nekurstė V. K. padaryti kitÄ BK numatytÄ veikÄ . V. N. inicijuoti pokalbiai ir susitikimai su V. K. dėl apmokėjimo už vieÅ¡bučio paslaugas ir maitinimÄ si yra tik sudėtinė dalis konkrečių veiksmų, kuriuos reikėjo atlikti siekiant susipažinti su V. K., gauti suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ bei iÅ¡vykti iÅ¡ Lietuvos. Å ioje situacijoje bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, kad V.

K. nuo pat pirmojo pokalbio su V. N., neatsisakė nuo nusikalstamos veikos vykdymo, o priešingai, dėjo pastangas, kad greičiau būtų padarytas suklastotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas ir legenduotai nelegalus migrantas būtų išgabentas iš Lietuvos.Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netikrino ir neįvertino, ar 2005-10-18 ir 2005-20-27 dienų telefoniniai pokalbiai buvo iš tikrųjų su nenustatytu (duomenys neskelbtini) piliečiu ir ar jis nevykdė Lietuvos operatyvinių tarnybų darbuotojų nurodymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai yra spėjamojo pobÅ«džio ir prieÅ¡tarauja iÅ¡tirtai bylos medžiagai. Kaip minėta, nuteistasis V. K. buvo sekamas, kontroliuojant jo telefoninius pokalbius, kurių metu paaiÅ¡kėjo, jog V. K. užsiima neteisėta veikla klastodamas pasus ir gabendamas į užsienį nelegalius migrantus. Po paskutinio nenustatyto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio skambučio 2005-10-27, operatyvinį sekimÄ atlikę pareigÅ«nai paskambino (duomenys neskelbtini) piliečiui ir nurodė jam daugiau V.

K. nebeskambinti, nes pastarasis turi problemų su teisėtvarka, po ko iÅ¡ karto į kontaktÄ su V. K. įsijungė pagal NVIM legenduotai veikęs V. N. Å iuos faktus patvirtina aplinkybė, kad teikimas dėl NVIM panaudojimo buvo sankcionuotas 2005-10-26, o V. N. V. K. paskambino po kelių dienų. Be to, atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartimi įpareigojus prokurorÄ atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kinta skambinusio iÅ¡ (duomenys neskelbtini) piliečio duomenys, ar tikrai buvo skambinama iÅ¡ telefono automato, ar įmanoma paskambinti į telefono automatÄ ir sulaukti atsiliepimo, kokiu laiku ir kokiu numeriu skambino į (duomenys neskelbtini) A.

K., kam priklauso telefono numeris, nustatyta, jog telefono numeris, iÅ¡ kurio buvo skambinta V. K. yra laidinis telefonas, priklauso (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) ir dirbančiam mechaniku įmonėje ,,A“ (t. 5 b. l. 49, 51). Be to, teismo posėdyje papildomai apklausus liudytojÄ R. Å ., patikslinta, kad pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus apie tai, kad telefono numeris yra taksofono, jis rėmėsi darbine patirtimi ir darė prielaidÄ , ir kategoriÅ¡kai nepatvirtino, jog iÅ¡ (duomenys neskelbtini) buvo skambinta taksofono automatu (t. 5 b. l. 24-26).

Taip pat ir liudytojas A. K. parodė, jog telefoninio pokalbio metu jis nesuprato, kad gali bÅ«ti skambinama į taksofonÄ (t. 5 b. l. 28). Dėl BK 292 straipsnio 3 dalies taikymo V. K.. Nuteistasis V. K. savo apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, šį reikalavimÄ grindžia NVIM panaudojimo neteisėtumu ir, jo nuomone, esminiais BPK pažeidimais.Pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, neteisėto užsieniečio gabenimo per Lietuvos valstybės sienÄ , neteisėtai valstybės sienÄ perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikoje organizavimas yra tokių veiksmų planų sudarymas, vedlių, pagalbininkų ieÅ¡kojimas, verbavimas, taip pat vadovavimas tokiems veiksmams.

Teismų praktikoje Å¡ios nusikalstamos veikos organizavimu laikomas užsieniečių gabenimo per valstybės sienÄ ar slėpimo Lietuvos teritorijoje plano, suklastotų kvietimų atvykti į Lietuvos RespublikÄ parengimas, suklastotų dokumentų įgijimas ir panaÅ¡Å«s veiksmai.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosprendyje aptartais įrodymais (nuteistųjų V. K. ir J. J. parodymais, liudytojų V. N., V. P., A. G., R. Å ., G. S. parodymais, kitais byloje esančiais dokumentais, specialisto iÅ¡vadomis), kurie surinkti ir iÅ¡tirti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, nustatė, kad iÅ¡ telefoninių pokalbių tarp legenduotai pagal NVIM veikusio V.

N. ir V. K. nuo 2005-10-27 iki 2005-11-17 imtinai, liudytojo V. N. parodymų nustatyta, kad V. K. rÅ«pinosi jo apgyvendinimu Lietuvoje iki iÅ¡gabenimo į kitÄ Å¡alį, už atitinkamÄ pinigų sumÄ per tarpininkus dėjo pastangas gauti suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ ir jį gavo, ieÅ¡kojo vairuotojo, kuris apsiimtų iÅ¡gabenti nelegalÄ per valstybės sienÄ , instruktavo V. N. apie gabenimÄ per sienÄ , o taip pat davė jam nurodymus kaip elgtis nesėkmės atveju, liepė atvykus į paskirties vietÄ užsienio valstybėje perduoti per vairuotojÄ likusius pinigus – 1000 eurų.

Nors V. K. ir neigia kai kurias aplinkybes, nurodytas liudytojo V. N. parodymuose, tačiau byloje nėra nustatyta objektyvių priežasčių, dėl ko minėtas liudytojas turėtų V. K. apkalbėti duodamas žinomai melagingus parodymus, be to, jo parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme, pagal faktines bylos aplinkybes atitinka kitus byloje surinktus ir teismo iÅ¡tirtus įrodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį.Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra faktinių duomenų, jog vykdydamas nelegalių asmenų pergabenimÄ Ä¯ kitas Å¡alis, V.

K. aktyviai ieÅ¡kodavo ir bendraudavo su pasų klastotojais, surasdavo vežėjus. Liudytojas G. S. ikiteisminio bylos tyrimo metu parodė (pirmosios instancijos teisme Å¡io liudytojo parodymai buvo perskaityti), kad 2005 m. lapkričio mėnesio pradžioje į jį kreipėsi V. K., kuris prašė už atlygį tarpininkauti pagaminant suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ , perdavė jam dvi fotonuotraukas ir pasÄ . Liudytojas V. P. parodė, kad 2005-11-14 jam skambino V. K. ir prašė surasti vairuotojÄ , kuris iÅ¡ Lietuvos iÅ¡gabentų užsienietį. 2005-11-18 kratos pas V.

K. metu buvo rasti (duomenys neskelbtini) piliečio V. P. ir Lietuvos Respublikos piliečio A. D. vardu iÅ¡duoti pasai, popieriaus lapeliai su paaiÅ¡kinimais, fotonuotraukos. Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad A. D. vardu iÅ¡duotas pasas buvo suklastotas. Kratos metu pas V. K. rasti dokumentai, informacija iÅ¡ Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijų, patvirtina telekomunikacijos tinklais gautÄ informacijÄ , kuri buvo kontroliuojama, jog V. K. nuo 2004 metų galėjo verstis nelegalių migrantų gabenimu ir dokumentų klastojimu.

Pagal Å¡ias byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. K. nusikaltimo, padaryto 2005 m. lapkričio 7 - 18 dienomis, organizatoriumi ir nuosprendyje nurodė konkrečius jo, kaip organizatoriaus, veiksmus. Tokia V. K. nusikalstama veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 3 dalį. Dėl BK 292 straipsnio 2 dalies taikymo J. J. Nuteistasis J. J. savo apeliaciniame skunde nesutinka su teismo įrodymų vertinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje, ir teigia, jog skundžiamame nuosprendyje jo kaltė padarius nusikalstamÄ veikÄ pagrįsta prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas su Å¡iais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė bei įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl J. J. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , įvykdytÄ 2005 m. lapkričio 18 dienÄ .BK 292 straipsnyje numatyta veika – tai neteisėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio arba neteisėtas valstybės sienÄ perėjusio tokio užsieniečio gabenimas ar slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosprendyje aptartais įrodymais – liudytojų V. N., A. G., V. P., o taip pat kito nuteistojo V. K. parodymais, nustatė, kad J. J., papraÅ¡ytas V. K., iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų, už pažadėtÄ materialinį atlygį, pasikėsino per Lietuvos valstybinę neteisėtai iÅ¡gabenti paslėptÄ pagal NVIM (duomenys neskelbtini) piliečiu legenduotai veikusį V. N. Apklaustas kaip įtariamasis 2005-12-07 V. K. parodė, kad 2005-11-07 skambino V. P. ir paprašė, jog Å¡is surastų vairuotojÄ , kuris galėtų A. nuvežti į (duomenys neskelbtini) ir pastarasis pažadėjo tai padaryti (t. 1 b. l. 27-28).

V. K. susiskambino su vilkiko vairuotoju J. J. ir sutarė, kad Å¡is už 1000 eurų atlygį 2005-11-18 iÅ¡veÅ¡ A., sutartos dienos rytÄ pats nuvežė jį iki J. J. namų, tačiau nesakė, kad A. turi suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ . Teismo posėdyje liudytojas V. P. patvirtino V. K. parodymus, dalyje, kad jo praÅ¡ymu ieÅ¡kojo ir rado vairuotojÄ , kuris važiavo į užsienį ir sutiko paimti keleivį. 2006-06-21 apklaustas kaip įtariamasis V. K. parodymus patikslino ir parodė, kad J.

J. pasakė, jog A. yra užsienietis ir turi suklastotÄ Lietuvos Respublikos piliečio pasÄ (t. 1 b. l. 33 ). Nors savo parodymus teismo posėdyje V. K. vėl pakeitė ir parodė, jog su atvykusiu asmeniu, vardu A., kalbos apie jo neteisėtÄ pergabenimÄ per valstybės sienÄ nebuvo, su vairuotoju J. J. dėl kainos turėjo susitarti pats A., tačiau teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais V. K. parodymais, nes jie pagal faktines aplinkybes atitinka kitų liudytojų parodymus. V. N. tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus parodymus ir paaiÅ¡kino, kad V.

K. nurodė J. J. paimti 1000 eurų po to, kai jis bus atvežtas į (duomenys neskelbtini) ir tai J. J. girdėjo. Neprivažiavus (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto, J. J. jį paslėpė ant gulto už sėdynių, apklojo užklotu ir dar ant virÅ¡aus uždėjo segtuvÄ . Liudytojas A. G. parodė, kad pasienio poste J. J. jam paaiÅ¡kino, jog vyksta į užsienį vienas ir veža krovinį, tačiau ant gulto buvo rastas keleivis. Å ie liudytojo A. G. ir kiti Å¡iame nuosprendyje aptarti įrodymai neginčijamai įrodo, kad J.

J. žinojo, kad veža asmenį su padirbtu Lietuvos Respublikos piliečio pasu, jį slėpė ir turėjo tikslÄ , apeidamas pasienio kontrolę, neteisėtai iÅ¡gabenti jį į užsienio valstybę. Apygardos teismas, pripažindamas J. J. kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, rėmėsi iÅ¡ dalies ir jo paties parodymais ir pagrįstai nurodė, jog J. J. parodymų prieÅ¡taringumas ir įvairovė bei elgesys pasienyje, duoda pagrindÄ jo parodymus vertinti kritiÅ¡kai ir tikėjo jais tiek, kiek jie neprieÅ¡tarauja faktiniams bylos duomenims ir vertino juos siejant su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

PrieÅ¡ingai nei teigiama nuteistojo J. J. apeliaciniame skunde, apelianto parodytos aplinkybės, susijusios su V. N. važiavimu, iÅ¡ esmės skiriasi: apklaustas kaip įtariamasis 2005-11-18, J. J. teigė pasieniečiui apie kartu su juo važiuojantį keleivį nepranešęs, nes, keleiviui laikant jam į Å¡onÄ Ä¯remtÄ kažkokį tai daiktÄ , buvo iÅ¡sigandęs ir nespėjo to padaryti (t. 1 b. l. 119-120); 2005-11-22 įtariamojo papildomos apklausos metu parodė, kad V. K. siÅ«lymu už atlygį per valstybių sienas iÅ¡ (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) veždavęs nelegalus, kad ir sulaikymo dienÄ už 100 Lt ar eurų užmokestį nelegalÄ turėjo nuvežti į (duomenys neskelbtini), kad, įvykio rytÄ V.

P. praÅ¡ymu V. K. perdavė jo prieÅ¡ tai pervežto ukrainiečio pasÄ (t. 1 b. l. 121-122); apklaustas 2006-06-23 tvirtino, kad įvykio dienÄ V. K. praÅ¡ymu už apie 100 eurų, vežė keleivį į (duomenys neskelbtini), pakeliui jis paprašė leisti jam atsisėsti ant gulto, esančio už jo sėdynės, ten ir atsisėdo. Privažiavus pasienio postÄ , jis, liepė jam keltis, lipo iÅ¡ kabinos. Jam iÅ¡lipti bei pasakyti apie keleivį nespėjus, kitas pareigÅ«nas įlipo per keleivio duris ir rado jo vežtÄ keleivį.

Ä®vykio dienÄ , su V. K. atvežtu keleiviu iÅ¡vykdamas iÅ¡ (duomenys neskelbtini), jis perdavė V. K. ukrainiečio pasÄ (t. 1 b. l. 124-128); teisiamojo posėdžio metu J. J. parodė, kad, V. K. praÅ¡ymu, sutikęs į (duomenys neskelbtini) vežti keleivį, jog yra nelegalas nežinojo. Tikrinant pasieniečiams, pasakyti apie vežamÄ keleivį nespėjo, nes jie jį surado anksčiau. Pasimetęs rėkė kas papuolė. Apie tai, kad V. K. užsiima nelegalų gabenimu, nežinojo (t. 3 b. l. 51- 53, t. 4, b. l. 74-76).

Taigi, J. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė yra vertinami tik kaip bandymas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimÄ padaryti nusikaltimÄ . Pažymėtina, jog NVIM dalyvis V. N. iÅ¡ anksto su J. J. nesusisiekė, apeliantas savanoriÅ¡kai sutiko vykdyti neteisėtÄ V. K. praÅ¡ymÄ , todėl nėra pagindo teigti, kad prieÅ¡ J. J. buvo vykdoma provokacija.Pagal Å¡ias byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino J. J. pasikėsinus padaryti 2005 m. lapkričio 18 d. nusikaltimÄ ir nuosprendyje nurodė konkrečius jo veiksmus.

Tokia J. J. nusikalstama veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straiosnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį. Dėl BPK pažeidimų. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ teisme buvo padaryti BPK pažeidimai, dėl kurių tolimesnis nagrinėjimas teisme turėjo bÅ«ti pripažintas negalimu. Teismo nutartimi baudžiamÄ jÄ bylÄ perdavus prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto suraÅ¡ymo, prokuroras nesilaikė 20 dienų nustatyto termino, tuo pažeisdamas BPK 101 straipsnio reikalavimus, o nutartyje nurodytų kaltinamojo akto trÅ«kumų nepaÅ¡alino.

Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apeliantų teiginiais ir juos atmeta. BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, perduodamas bylÄ prokurorui, nustato konkretų terminÄ pažeidimams paÅ¡alinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. PaÅ¡alinęs pažeidimus, prokuroras bylÄ teismui perduoda BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog BPK normose nėra aiÅ¡kiai reglamentuota, kaip teismo nustatytas terminas turi bÅ«ti tęsiamas ir kokie veiksmai turi bÅ«ti toliau atliekami. SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant BPK, ikiteisminis tyrimas turi bÅ«ti atliktas per kuo trumpesnį terminÄ , tačiau konkretus terminas, prieÅ¡ingai, nei taikant procesinės prievartos priemones, nėra numatytas.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad nuteistasis J. J. pasinaudojo BPK 215 straipsnyje suteikta teise ir apskundė prokuroro veiksmus dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs skundÄ , jį motyvuotai atmetė, nurodydamas, jog ikiteisminis tyrimas byloje jau kartÄ buvo baigtas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis Å¡iuo metu tęsiasi per ilgai, be to, Å¡is klausimas yra bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijoje. Kaip matyti iÅ¡ nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nepateisinamai ilgÄ procesinį delsimÄ Å¡ioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir tuo pagrindu skyrė nuteistiesiems Å¡velnesnes bausmes.

Toks formalus įstatymo pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nėra pagrindas panaikinti skundžiamÄ nuosprendį. Dėl paskirtųjų bausmių. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiÅ¡kiai per griežta arba aiÅ¡kiai per Å¡velni bausmė.Nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems V. K. ir J. J. įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes: nuteistuosius charakterizuojančias aplinkybes (V. K. anksčiau neteistas, dirba, iÅ¡situokęs; J. J. anksčiau neteistas, turi Å¡eimÄ , dirba);

į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimÄ ; taip pat atsižvelgė į tai, kad nuo abiems nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltamų veikų padarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas (beveik penkeri metai), į tai, kad tiek V. K., tiek J. J. teisiami pirmÄ kartÄ ir duomenų, jog per tÄ laikÄ nuo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo bÅ«tų darę naujas nusikalstamas veikas, nėra, į tai, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos padarytos visiÅ¡kai kontroliuojant operatyvinės veiklos subjektams ir žalos valstybei nepadarė, į tai, kad nepateisinamai ilgÄ procesinį delsimÄ lėmė ne nuteistųjų veiksmai, bet nekokybiÅ¡kai atliktas ikiteisminis tyrimas, į tai, kad Europos Žmogaus teisų jurisprudencijoje yra konstatuota, jog esant byloje nepateisinamiems procesiniams delsimams, skiriamos bausmės mažinimas yra tinkama ir pakankama teisinė gynyba.Ä®vertinęs Å¡ias bausmės individualizavimui reikÅ¡mingas aplinkybes, teismas nuosprendyje nurodė, kad V.

K. pagal 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 3 dalį, J. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį skiria laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžiai žymiai mažesni nei įstatymų sankcijose numatyti bausmių vidurkiai.Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę, išėjo iš sankcijos ribų ir V. K. paskyrė bausmę, švelnesnę nei sankcijoje numatytas bausmės minimumas, t. y. skyrė laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams, nors BK 292 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo ketverių iki dešimties metų (2004 m. gruodžio 31 d.

įstatymo Nr. 188-6995 redakcija). Teismo nuosprendyje nėra nurodyta išimtinių atvejų, numatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje, dėl ko būtų skiriama švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė. Tačiau ši aplinkybė neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog, nepaisant to, kad V. K. ir J. J. padarė sunkius nusikaltimus, bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, pritaikius jų atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnes, nei įstatyme numatyta, bausmes.Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumÄ ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ . Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra (proporcija). Ä®statymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingÄ bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamÄ jÄ atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Tik iÅ¡imtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali iÅ¡eiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Å ie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai Å¡velnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti Å¡velnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti Å¡velnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos iÅ¡imtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja teisingumo principui.

Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibÅ«dinančių nusikalstamos veikos pavojingumÄ ir Å¡iÄ veikÄ padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje numatyta bausmė esti teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui bÅ«tina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (Å¡iuo atveju – neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sienÄ ) pavojingumas, atsižvelgiant į padarytos veikos vietÄ , laikÄ , bÅ«dÄ , motyvus, yra žymiai mažesnis, negu rÅ«Å¡inis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytÄ nusikaltimÄ sankcijoje.

Bylos duomenimis nustatyta, jog V. K. iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų organizavo pasikėsinimÄ neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ iÅ¡gabenti nuolatinės gyvenamos vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį, o J. J., papraÅ¡ytas V. K., pasikėsino nuolatinės gyvenamos vietos neturintį užsienietį, neteisėtai iÅ¡gabenti iÅ¡ Lietuvos Respublikos. Tačiau, bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad J. J. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis, jis nebuvo Å¡io nusikaltimo iniciatorius.

Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad J. J. bÅ«tų neteisėtai gabenęs žmones per valstybės sienÄ ir anksčiau, o pastarasis nusikaltimas bÅ«tų buvęs dėsningas jo ankstesnio nusikalstamo elgesio padarinys. Pažymėtina, jog tiek V. K., tiek J. J. nusikalstamų veikų darymas visÄ laikÄ buvo kontroliuojamas operatyvinės veiklos subjektų – teisėsaugos pareigÅ«nų ir, (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto darbuotojams J. J. bei jo automobilyje gabentÄ paslėptÄ NVIM vykdytojÄ sulaikius, jokia reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo, be to, dėl NVIM taikymo V.

K. ir J. J. nusikalstamos veikos nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje.Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus iÅ¡plėstinė septynių teisėjų kolegija 2009-02-01 nutartyje Nr. 2K-7-48/2009 tai, kad baudžiamasis procesas Å¡ioje byloje užtruko penkerius metus, įvertino kaip nepateisinamÄ procesinį delsimÄ . Kolegija, vadovaudamasi Europos žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika nurodė, kad viena iÅ¡ tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v.

Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 February 2005 ir kiti). Tokios praktikos laikomasi ir kitose bylose.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija ir iÅ¡plėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-219/2010, nurodė, kad nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimÄ bei teisminį nagrinėjimÄ yra pagrindas pripažinti iÅ¡imtinėmis aplinkybėmis, duodančioms pagrindÄ BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ir bausmės Å¡velninimui.

Šioje byloje nusikalstamos veikos padarytos 2005 metais, t. y. prieš septynerius metus. Nusikalstamos veikos, už kurias nuteisti V. K. ir J. J., nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms padaryta nebuvo. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo veikų padarymo praėjo virš penkerių metų, kas vertintina kaip labai ilgas laiko tarpas. Po to iki apeliacinių skundų išnagrinėjimo, taip pat praėjo gana ilgas laiko tarpas. Šis laikotarpis nebuvo nulemtas priežasčių, susijusių su nuteistųjų ar jų gynėjų negalėjimu dalyvauti procese.

Visuma Å¡ių aplinkybių ir EŽTT praktika duoda pagrindÄ teisėjų kolegijai konstatuoti, kad užsitęsęs procesas yra ta iÅ¡imtinė aplinkybė, kuriai esant yra taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis, o bausmės tikslai Å¡ioje byloje gali bÅ«ti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas nuteistiesiems V. K. ir J. J. sumažinant paskirtas bausmes, paskiriant vietoj laisvės atėmimo bausmių Å¡velnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimÄ .Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti.V. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 3 dalyje, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti laisvės apribojimÄ aÅ¡tuoniolikai mėnesių.Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, V. K. į bausmės laikÄ Ä¯skaityti suėmime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 30 d. ir atliktos bausmės dalį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2012 m. kovo 13 d., vienÄ laisvės atėmimo dienÄ prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir laikyti, kad jis paskirtÄ bausmę atliko.J.

J., pripažintam kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje, 292 straipsnio 3 dalyje, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti laisvės apribojimÄ Å¡eÅ¡iems mėnesiams.Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, J. J. į bausmės laikÄ Ä¯skaityti suėmime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. gruodžio 1 d., vienÄ laisvės atėmimo dienÄ prilyginant dviem laisvės apribijimo dienoms, ir laikyti, jog J. J. atliko du mėnesius laisvės apribojimo bausmės.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Kolegijos pirmininkė                                                    Regina Gaudutienė Teisėjai                                                                 Svajūnas Knizleris                                                                  Elena Vainienė