2015-11-10 Nr. BB-4586-1-82-1-00624-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-459-511/2015

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00624-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį paskiriant jam 20 MGL (2600 Lt) baudą. Nukentėjusiajai S. S. priteista 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš draudimo bendrovės „ERGO Insurance SE“, įskaityta atlyginta 1860 Lt (538,69 Eur) suma ir priteista galutinė suma 3140 Lt (909,41 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nutartis, kuria nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 4 d., apie 12.54 val., Raseinių r. Ariogalos sen. Pataklėlių k. teritorijoje, kelio Ariogala–Šiluva 2-ame kilometre, vairuodamas automobilį „Toyota Avensis“, sukdamas į kairę pusę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, už jo stovint kitam automobiliui, susidūrė su ta pačia kryptimi važiuojančiu ir lenkiančiu kitą automobilį automobiliu „Renault Megane“, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 9, 19, 106, 111 punktus ir sukėlė eismo įvykį, per kurį sužalojo automobilio „Renault Megane“ keleivę S. S., padarydamas galvos smegenų sukrėtimą, kompleksinį dešinio skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžimą, taip sukeldamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti nuosprendį bei nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nesutinka, kad jo veiksmai, vairuojant automobilį, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Skunde teigiama, kad teismai bei ekspertai klaidingai sutapatino skirtingus reiškinius: kliūčių kelyje atsiradimo priežastis ir eismo įvykio kilimo priežastis. Kasatorius teigia, kad būtina nustatyti visus veiksmus, kurie nelaikytini kliūčių atsiradimo priežastimis, bet lėmė eismo įvykį. Prie tokių veiksnių priskirtini automobilio „Renault Megane“ vairuotojo veiksmai, kuriuos teismai nagrinėjo nepakankamai detaliai.

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad sugretinus automobilių ir kelio juostų pločio matmenis su automobilių pagrindinių sugadinimų išsidėstymu, atsižvelgus, kad automobilio „Renault Megane“ vairuotojas pripažino, jog jis iš toli matė stovintį kelio pakraštyje automobilį „VW Passat“, atsižvelgus į eismo įvykio dalyvių bei liudytojų parodymus, jog priešpriešinėje eismo juostoje nebuvo jokių automobilių, darytina išvada, kad automobilis „Renault Megane“ priartėjo prie automobilio „VW Passat“ savo automobilio kairia dalimi važiuodamas priešpriešinėje eismo juostoje ir jį apvažiuodamas nekeitė judėjimo trajektorijos iki pat susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“. Pasak kasatoriaus, toks įvykio mechanizmas yra daugiausia tikėtinas, taigi jis turėjo būti panaudotas eismo įvykio sąlygai nustatyti.

Kasatorius teigia, kad iš jo paties ir automobilyje „VW Passat“ buvusių keleivių parodymų matyti, kad automobilio „Renault Megane“ vairuotojas turėjo ne mažiau kaip 3 sekundes, kad sureaguotų į kelyje esančią kliūtį, persirikiuotų į priešingą eismo juostą (ji buvo laisva) ir ją apvažiuotų. Toks laikas viršija vairuotojo normalios reakcijos į kliūtį kelyje laiką, kuris eksperto skaičiavimais sudaro 1 sekundę.

Tai, pasak kasatoriaus, rodo, kad „Renault Megane“ vairuotojas, pamatęs kliūtį kelyje, laiku nesiėmė jokių veiksmų, kad kliūtį apvažiuotų arba stabdytų, nors turėjo realią galimybę laiku nuspręsti, kurį iš šių dviejų veiksmų jis atliks, kad išvengtų susidūrimo, ir privalėjo tokius veiksmus atlikti, taigi būtent šio vairuotojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Su tuo, kasatoriaus manymu, sutinkama ir ekspertizės akto 10 punkto išvadoje.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertas nepaaiškino, kodėl, priešinėje kelio juostoje nesant jokių automobilių, A. K. turėjo tik stabdyti ir negalėjo tiesiog apvažiuoti kliūtį taip, kaip apvažiavo automobilį „VW Passat“. Iš KET 18 punkto matyti, kad vairuotojas turi diskrecijos teisę pasirinkti tokius veiksmus, kurie yra optimalūs. (Ekspertizės akte konstatuota, jog techniniu požiūriu kairiojo posūkio kreive važiuojančio automobilio apvažiavimo momentas, siekiant išvengti susidūrimo yra nepriimtinas).

Atsižvelgiant į tai, kasatorius nurodo, kad nepaneigta tikimybė, jog A. K. elgesys techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu, teismai turėjo konstatuoti, jog kasatoriaus kaltė neįrodyta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų į apeliacinio skundo argumentus, nemotyvavo, kodėl nevertino kitų eismo dalyvių veiksmų ir jų galimai padarytų KET pažeidimų, neanalizavo ir nevertino eismo įvykio mechanizmo, rėmėsi ne faktais, o nepagrįstomis prielaidomis padaryta eksperto išvada.

Šiaulių apygardos teismo nutartyje nepažymėta, kad ekspertas E. G. nutylėjo (nepaaiškino), kodėl jis suteikė pirmenybę ne S. P. ir automobilyje „VW Passat“ buvusių asmenų, o A. K. parodymams, ar A. K. važiuojant 100 km/h greičiu automobilių apgadinimai turėtų tokį pat pobūdį, kodėl jis atmetė ekspertizės akto išvadų 10 punkte nurodytą eismo įvykio mechanizmą, kodėl automobilio „Renault Megane“ vairuotojas turėjo tik stabdyti ir negalėjo tiesiog apvažiuoti kliūties.

Kasatorius nesutinka su byloje esančiu įrodymų vertinimu, mano, kad jų nepakanka kasatoriaus kaltei konstatuoti, teigia, kad kaltės netiesioginiai įrodymai yra neišsamūs ir nesudaro sistemos, nėra jokių duomenų apie tai, kokiu atstumu nuo susidūrimo vietos buvo automobilis „Renault Megane“ ir koks jo greitis buvo tuo metu, kai automobilis „Toyota Avensis“ pradėjo važiuoti iš vietos kairio posūkio kreive. Yra duomenų, kad automobilio „Renault Megane“ vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo.

Kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad nukentėjusiosios S. S. elgesys (saugos diržo neprisegimas) lėmė jos sužalojimų pobūdį ir laipsnį, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė neturi įtakos nustatant civiliniu ieškiniu prašomą priteisti sumą. Pagal CK 2.282 straipsnio 1 dalį ( turi būti – CK 6.282 straipsnio 1 dalį) nagrinėjant civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo reikia atsižvelgti į paties nukentėjusiojo asmens didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti arba jai padidėti. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios elgesys važiuojant automobilyje neprisegtu saugos diržu, vertintinas kaip didelis neatsargumas, todėl reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo, dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus pateiktu situacijos vertinimu, kad KET reikalavimus pažeidė ne jis, o vairuotojas A. K. ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą (apklausė ekspertą E. G.), dar kartą išanalizavo ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė neabejotiną išvadą, jog būtent S. P. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Jis, sukdamas į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, tapo kliūtimi pravažiuojančiam automobiliui. Byloje nėra duomenų, kad A. K. būtų pažeidęs KET ir jo veiksmai būtų nulėmę šio eismo įvykio kilimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl KET 9, 19, 106, 111 punktų pažeidimų, kurie susiję priežastiniu ryšiu su įvykio pasekmėmis, nesunkiu nukentėjusiosios S. S. sveikatos sutrikdymu.

Prokuroras pažymi, kad KET reikalavimus pažeidė tiek S. P., tiek nukentėjusioji S. S., kuri buvo be saugos diržo. Tačiau prokuroras nurodo, kad būtent S. P. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nes, jeigu jis nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, būtų išvengęs susidūrimo su kitu automobiliu ir eismo įvykis nebūtų įvykęs, bei nebūtų kilę nustatyti padariniai. S. P. veika dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas žmogus, buvo būtinoji sąlyga ir priežastis. Taigi teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp S. P. padarytų KET pažeidimų bei atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Prokuroras nesutinka ir su skundo teiginiais dėl neteisingai išspręsto neturtinės žalos priteisimo klausimo, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai išdėstė išvadas dėl priteistų nukentėjusiajai sumų. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji neprisisegdama saugos diržo nebuvo rūpestinga, todėl jos ieškinys sumažintas iki 5000 Lt.

Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies ir motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus.

Nuteistojo S. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl procesinių pažeidimų.

Kasatoriaus skunde teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kasatorius teigia, jog byloje nepakanka įrodymų jo kaltei pagrįsti; byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, iš ekspertizės akto neeliminuota aplinkybė, kad eismo įvykio kaltininkas yra liudytojas A. K., o ne kasatorius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, remdamasis byloje teismų nustatytomis veikų aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, iš naujo bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja. Proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų teismams nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kurie įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Nesutiktina, jog teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai. Pirmosios instancijos teismas apklausė visus nustatytus eismo įvykyje dalyvavusius arba buvusius įvykio vietoje nagrinėjamo įvykio metu asmenis – nuteistąjį S. P., nukentėjusiąją S. S., liudytojus A. K., O. K., L. Ž., A. Ž., T. Č., liudytoją E. S., pagal tarnybinę užduotį atvykusį tuoj po įvykio, buvo atlikta eismo įvykio teismo ekspertizė, ištirti kiti įrodymai. Tai, kad ekspertai negalėjo atsakyti į dalį ekspertizei atlikti pateiktų klausimų, nes trūko objektyvių duomenų motyvuotoms išvadoms padaryti, arba ekspertų išvados netenkina kasatoriaus, nereiškia neišsamaus bylos išnagrinėjimo. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus prieštaravimai dėl eismo įvykio ekspertizės, eksperto E. G. išvadų ir paaiškinimų yra susiję su įrodymų vertinimu ir nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Kasatorius teigia, kad nagrinėdami bylą teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Ši teisės norma numato, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš kasacinio skundo išplaukia, jog, kasatoriaus teigimu, šios teisės normos pažeidimą sudaro tai, kad jis nuteistas vadovaujantis prielaidomis. Pripažinti, kad kasatorius nuteistas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, nėra pagrindo. Apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo S. P. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, pagrįstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie išdėstyti teismo nuosprendyje ir nutartyje. Nuteistojo kaltę patvirtinančias išvadas teismai padarė atlikę įrodymų analizę ir įvertinę įrodymų visumą. Teismai nurodė, kurie konkretūs įrodymai patvirtina, kad S. P. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo.

BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakė. Nagrinėdamas S. P. argumentus dėl eismo įvykio mechanizmo, automobilių greičių, susidūrimo vietos, eismo įvykio priežasties, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti nuteistojo dėstomas abejones dėl atlikto tyrimo išvadų, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė ekspertą E. G.. Pagrindiniu nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje trūkumu kasatorius laiko tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų eismo dalyvių veiksmų ir jų galbūt padarytų pažeidimų. Su tuo nesutiktina. Be kasatoriaus, nagrinėjamo eismo įvykio dalyviais buvo liudytojas A. K. ir nukentėjusioji S. S.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl jų veiksmų vertinimo pasisakė: nenustatė, kad A. K. būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles ir jo veiksmai būtų nulėmę šio eismo įvykio kilimą, taip pat pasisakė ir dėl nukentėjusiosios S. S. padaryto KET pažeidimo ir jo įtakos eismo įvykio padariniams kilti.

Kaip baudžiamojo proceso pažeidimus, sutrukdžiusius teisingai išnagrinėti bylą, kasatorius nurodo BPK 242 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 328 straipsnių pažeidimus, tačiau skunde neišdėsto, ką laiko minėtais pažeidimais, ir nepateikia apie tai argumentų. Todėl teisėjų kolegija atsakyti į deklaratyvius skundo teiginius neturi galimybės.

Kasatorius nurodo, kad dėl teismų padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų buvo pažeista Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kadangi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų teismams nagrinėjant šią bylą nenustatyta, kasatoriaus nurodytais motyvais konstatuoti Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų pažeidimą nėra pagrindo.

Dėl S. P. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata.

Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių ir kaltę.

Šioje byloje teismai nustatė, jog S. P., vairuodamas automobilį, sukdamas į kairę pusę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir susidūrė su ta pačia kryptimi važiuojančiu ir atliekančiu lenkimo manevrą A. K. vairuojamu automobiliu. Teismai konstatavo, kad kasatorius pažeidė KET 9, 19, 106, 111 punktų reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota A. K. vairuojamo automobilio keleivė S. S., jai sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teismų nustatyti nagrinėjamo eismo įvykio padariniai – nukentėjusiosios S. S. nesunkus sveikatos sutrikdymas – nėra ginčijami, tačiau kasatorius nesutinka su tuo, kad jis eismo įvykio metu padarė KET pažeidimus, sukėlusius šias pasekmes.

Priežastiniam ryšiui tarp veikos ir pasekmių konstatuoti nagrinėjamoje byloje yra svarbūs teismų nustatyti KET 106 ir 111 punktų pažeidimai.

KET 111 punktas nustato, kad, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.

KET 106 punktas reikalauja, kad, prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu), vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.

Sąvoka „duoti kelią (nekliudyti)“ išaiškinta KET 3 punkte ir tai reiškia reikalavimą eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

S. P. nurodė, jog matomumą atgal jam užstojo už jo automobilio stovintis kitas automobilis; bandydamas sukti į kairę, kasatorius automobilio priekiu išvažiavo kairiau stovinčio automobilio priekio, kad pažiūrėtų, ar saugu daryti posūkį, ir tuo metu į jo automobilį atsitrenkė lenkęs automobilis. Tačiau pagal KET 111 punkto reikalavimus pradėdamas važiuoti, sukdamas į kairę, kasatorius visų pirma turėjo įsitikinti, kad tai daryti bus saugu, jog tokiu manevru jis nesukurs situacijos, reikalaujančios, kad kiti eismo dalyviai tam, kad išvengtų eismo įvykio turėtų keisti judėjimo kryptį ar stabdyti; nagrinėjamoje situacijoje būtent kasatoriaus įsitikinimas manevro saugumu turėjo būti pirmaeilė sąlyga saugiam eismui užtikrinti, tačiau kasatorius tą pažeidė, be to, posūkį darė ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, krašto, o nuo kelkraščio, kartu pažeisdamas ir KET 106 punktą ir sumažindamas tiek savo, tiek lenkiančios transporto priemonės vairuotojo galimybes įvertinti situaciją ir išvengti eismo įvykio. Tokie kaltininko veiksmai savaime yra pavojingi kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui. Nesilaikydamas aptartų KET 106 ir 111 punktų reikalavimų, kasatorius sudarė kliūtį A. K. automobiliui; būtent šie jo veiksmai sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą ir yra priežastiniu ryšiu susiję su pasekmėmis – susidūrus automobiliams nukentėjusiosios S. S. patirtu sveikatos sutrikdymu. Jei kasatorius KET 106 ir 111 reikalavimų būtų laikęsis, nagrinėjamo eismo įvykio ir pasekmių būtų išvengta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir kilusių pasekmių nustatė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad nukentėjusiosios S. S. elgesys neprisisegant saugos diržų, nors ir neatitiko KET reikalavimų, tačiau pats savaime nebūtų sukėlęs kokių nors pasekmių; būtent S. P. padaryti KET pažeidimai vairuojant automobilį buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi eismo įvykio metu atsiradusius padarinius.

Kasatoriaus samprotavimai nurodant į ekspertizės akto išvadas, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, jog kito automobilio vairuotojas A. K. laiku nesiėmė veiksmų stabdyti automobilį arba apvažiuoti kasatoriaus automobilį, yra nepagrįsti. Pagal ekspertizės aktą A. K. veiksmai būtų galėję turėti įtakos eismo įvykiui tik tam tikromis aplinkybėmis, t. y. jei iškilus grėsmei eismo saugumui ir iki susidūrimo vietos likus daugiau kaip 52 m atstumui, A. K. būtų nestabdęs arba jei važiuodamas didesniu nei leistina greičiu būtų netekęs galimybės išvengti susidūrimo. Tačiau ir tokiu atveju A. K. veiksmai eksperto nevertinami, kaip techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė, kad A. K. būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles ir, kad jo veiksmai būtų nulėmę šio eismo įvykio kilimą.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad S. P. KET reikalavimus pažeidė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), nes jis nenumatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes (važiavimo aplinką) ir savo asmenines savybes (gyvenimišką ir dalyvavimo automobilių sporte patirtį, įžvalgumo laipsnį, adekvatų situacijos vertinimą) jis turėjo ir galėjo tai numatyti.

Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad, vadovaujantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, S. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, priešingai nei teigia kasatorius, tai neprieštaravo ir BK 2 straipsnio normoms.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, nes ji buvo neprisisegusi saugos diržais, o tai turėjo įtakos jo sužalojimų pobūdžiui ir laipsniui.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK), jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (6.283 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.282 straipsnio 1 dalis numato, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Byloje buvo pareikštas nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiajai, be kitų sužalojimų, buvo padaryti sužalojimai veide, galvos srityje, tarp jų ir žandikaulio lūžis, ir tai sukėlė nukentėjusiajai gana didelius nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytus sveikatos sutrikdymo padarinius, taip pat ir į tai, kad nukentėjusioji nebuvo rūpestinga, nes nebuvo prisisegusi saugos diržo, nukentėjusiosios prašomą priteisti sumą sumažino iki 5000 Lt. Į šią sumą teismas įskaitė jau atlygintą 1860 Lt žalos sumą ir priteisė 3140 Lt (909,41 Eur) neturtinei žalai atlyginti iš draudimo bendrovės „ERGO Insurance SE“, sutartiniais pagrindais atsakingos už kasatoriaus eismo įvykio metu padarytą žalą. Toks žalos atlyginimo dydis iš esmės atitinka neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad priteistos žalos dydžio neginčija ir draudimo bendrovė, atsakinga už žalos atlyginimą. Atmesti nukentėjusiosios reikalavimą atlyginti neturtinę žalą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė

Eligijus Gladutis