2022-01-26 Nr. AB-2254-3-61-3-01184-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-4-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01184-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 3 578,14 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis į Vilniaus PN atvyko 2018 m. gruodžio 18 d., o išvyko 2019 m. rugpjūčio 21 d., tačiau per šį laikotarpį pareiškėjui nebuvo sudarytas socialinės reabilitacijos planas, dėl to buvo užkirstas kelias jo lygtiniam paleidimui. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN darbuotojai neatliko jo pirminės rizikos vertinimo pagal OASys metodiką, dėl to 2020 m. sausio 17 d. svarstant lygtinio paleidimo klausimą šis prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad neturėjo galimybės mažinti nusikalstamo elgesio rizikos, nes surinko 100 balų pagal OASys metodiką, nors bausmės atlikimo metu neturėjo nei vienos drausminės nuobaudos, lankė užsiėmimus, pareiškė norą mokytis. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs gilius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, jam buvo užkirsta galimybė integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, laisvėje dirbti ir išmokėti ieškiniu priteistą 3 578,14 Eur sumą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atlikti laisvės atėmimo bausmės atvyko 2018 m. gruodžio 18 d. Vykdant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-278 patvirtiną planą (toliau – ir Planas), pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 21 d. iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus 2-ojo Resocializacijos skyriaus specialistė atliko pareiškėjo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimą, kurio metu pareiškėjui buvo nustatyta aukšta pakartotinio teistumo rizika (100 balų). Atsakovo atstovas teigė, kad nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas pareiškėjui nebuvo atliktas dėl žmogiškųjų išteklių Vilniaus PN trūkumo.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo bausmės pradžia buvo 2018 m. gruodžio 11 d., o pabaiga – 2022 m. kovo 9 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 157 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis pareiškėjas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymą lygtinai paleisti jį iš pataisos įstaigos galėjo teikti ne anksčiau, kai faktiškai būtų atlikęs pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. 2020 m. liepos 24 d.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus specialistai prioritetą teikė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimams atlikti tiems nuteistiesiems, kurie pagal terminus turėjo būti teikiami svarstyti Lygtinio paleidimo komisijoje. Todėl daliai naujai į įstaigą atvykusių nuteistųjų pirminiai pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimai buvo atlikti kiek vėliau, nei nustatyta teisės aktuose. Teigė, kad pareiškėjui būtų atliktas nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, tačiau vykdant Planą pareiškėjas neplanuotai 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo perkeltas į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių, kuriame pareiškėjui buvo atliktas pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas, kurio metu nustatyta aukšta pakartotinio teistumo rizika (100 balų). Atsižvelgdamas į pareiškėjo aukštą pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, į tai, kad prašymą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos jis galėjo teikti ne anksčiau kaip 2020 m. liepos 24 d., atsakovo atstovas mano, kad Vilniaus PN administracija, dėl objektyvių priežasčių pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiu neatlikusi jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, jokių pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė.

7. Atsakovo atstovo nuomone, byloje nėra duomenų, jog dėl Vilniaus PN neatlikto pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo kaip nors buvo apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo teisinė padėtis. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokio įrodomąją galią ar kito raštiškai pagrįsto įrodymo ar paaiškinimo dėl neturtinės žalos patyrimo. Pareiškėjas neįrodė ir neįvardijo konkrečios kilusios žalos ir jos ryšio su neva neteisėtais Vilniaus PN administracijos veiksmais, nepagrindė, kaip apskaičiavo patirtą neturtinę žalą. Pasak atsakovo atstovo, pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais.

8. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog Vilniaus PN neneigė, jog nusikalstamos rizikos vertinimas nebuvo atliktas laiku, tokiu būdu buvo pažeistos jo teisės lyginant su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas teigė, kad, jeigu Vilniaus PN būtų laiku atlikę jo nusikalstamos rizikos įvertinimą, jo rizika būtų sumažinta iki vidutinės, nes Vilniaus PN namuose pareiškėjas mokėsi, lankė užsiėmimus. Pažymėjo, jog jo lygtinis paleidimas buvo svarstomas 2020 m. sausio 17 d. ir prašymas buvo atmestas dėl aukštos pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjo bausmės pradžia yra 2018 m. gruodžio 11 d., pabaiga – 2022 m. kovo 9 d. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2018 m. gruodžio 18 d., išvyko 2019 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjui 2018 m. gruodžio 19 d. Vilniaus PN buvo sudarytas individualus socialinės reabilitacijos planas Nr. 66-91, kuris patvirtintas Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo Č. J.. Pareiškėjas yra susipažinęs su šiuo planu, tai patvirtina jo parašas. Taip pat buvo užvesta Individualaus darbo su nuteistuoju knygelė, nuteistasis supažindintas su nuteistojo teisėmis, pareigomis ir draudimais, su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, tai patvirtina pareiškėjo parašas.

11. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog jam atvykus į Vilniaus PN nebuvo sudarytas socialinės reabilitacijos planas ir jis neturėjo galimybės mažinti nusikalstamo elgesio rizikos. Teismas pripažino, kad socialinės reabilitacijos planas pareiškėjui buvo sudarytas įstatymo nustatytu terminu (per 10 dienų nuo nuteistojo atvykimo į pataisos įstaigą, ir tai atitinka BVK 1371 straipsnyje, Individualaus socialinės reabilitacijos plano rengimo metodikos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. V-313 (toliau – ir Metodika), keliamus reikalavimus.

12. Teismas bylos duomenimis taip pat nustatė, kad pareiškėjo keliamos rizikos ir pakartotinio nusikalstamumo rizikos įvertinimas pagal OASys metodiką buvo atliktas tik 2019 m. gruodžio 12 d. Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje. Įvertinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas priklauso aukštai pakartotinio teistumo rizikos grupei (100 balų pagal OASys metodiką).

13. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas iš esmės neneigė, jog pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas nebuvo atliktas laiku. Įvertinęs Metodikos 16 punkto nuostatas, teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN administracija, neatlikusi pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, kaip tai numatyta Metodikos 16 punkte. Teismo nuomone, atsakovo atstovo nurodyti argumentai, kodėl tai nebuvo padaryta, nepateisina šio atsakovo atstovo neteisėto neveikimo. Teismas pažymėjo, kad nei reorganizacija, nei žmogiškųjų išteklių trūkumas, kitos atsakovo atstovo minimos aplinkybės neturi daryti įtakos pareiškėjo atžvilgiu teisės aktais numatytų teisių užtikrinimui, jų įgyvendinimui. Tačiau vien faktas, jog pareiškėjui teisės aktų nustatytu laiku nebuvo atliktas nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, nesant kitų pagrįstų argumentų, įrodymų dėl nuteistųjų lygybės principo pažeidimo, taip pat įvertinus atsakovo atstovo nurodytas pakankamai objektyvias priežastis dėl padaryto pažeidimo, teismo nuomone, nesudaro pagrindo išvadai, jog šiuo neveikimu Vilniaus PN administracija pareiškėją laikė nelygiu prieš kitus nuteistuosius.

14. Teismas nenustatė, jog dėl to, kad pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo atliktas pirminis nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, įvertinus pareiškėją pakartotinai ir nustačius aukštą riziką, dėl šio Vilniaus PN administracijos pažeidimo būtų kilusi konkreti ir reali, apibrėžta žala, kilę konkretūs padariniai. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų skundęs jam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, taip pat sprendimą dėl jo lygtinio paleidimo, kad būtų teikęs atitinkamo turinio prašymus ar skundus pataisos įstaigai ir pan. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymą lygtinai paleisti jį iš pataisos įstaigos galėtų tik suėjus pusei paskirtos laisvės atėmimo bausmės, t. y. 2020 m. liepos 24 d. Taigi byloje nėra duomenų, jog dėl Vilniaus PN neatlikto pareiškėjo pirminio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimo kaip nors buvo apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo teisinė padėtis.

15. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė ir neįvardijo konkrečios kilusios žalos ir jos ryšio su neva neteisėtais Vilniaus PN administracijos veiksmais. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos yra deklaratyvaus pobūdžio ir neparemti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar įrodymais.

16. Teismas, nustatęs Vilniaus PN administracijos pažeidimą dėl to, kad pareiškėjui nebuvo atliktas pirminio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas, tačiau nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilo konkrečios pasekmės, sprendė, kad nėra nustatytų visų valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Marijampolės pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2020 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. LK-13 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymo“.

18. Pareiškėjo teigimu, teismas nebuvo aktyvus tirdamas įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, jų objektyviai neištyrė, neteisingai pritaikė proceso teisės normas.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp nustatytų Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl Vilniaus PN administracijos padaryto pažeidimo jis prarado teisę į lygtinį paleidimą ir dėl to patyrė dvasinį sukrėtimą (negali būti pilnaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu, dirbti ir uždirbti pajamų savo šeimai, grąžinti įsiskolinimus).

20. Pareiškėjo nuomone, teismas gynė išskirtinai Vilniaus PN, tačiau ne pareiškėjo interesus.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

23. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN administracija per teisės aktuose nustatytą terminą neatliko jo pirminio pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, pasitelkiant OASys metodiką, atlyginimo priteisimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė konkrečios dėl atsakovo atstovo neveikimo kilusios žalos ir jos tiesioginio priežastinio ryšio su neteisėtais Vilniaus PN administracijos veiksmais. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktą Marijampolės pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2020 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. LK-13 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymo“, pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir siekdama išsamiai išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, nutaria pridėti prie bylos pareiškėjo pateiktą įrodymą.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas gynė išskirtinai Vilniaus PN administracijos, tačiau ne pareiškėjo interesus, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo išvada nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo esant nustatytiems Vilniaus PN administracijos neteisėtiems veiksmams, t. y. dėl neatlikto pareiškėjo pirminio pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, pasitelkiant OASys metodiką.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

31. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Vilniaus PN administracija nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. neatlikusi pareiškėjo pirminio pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, pasitelkiant OASys metodiką, pažeidė Metodikos 16 punkto reikalavimus. Tačiau šiuo atveju prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas nebuvo priteistas pareiškėjui neįrodžius konkrečios dėl nustatyto atsakovo atstovo neveikimo kilusios žalos ir jos tiesioginio priežastinio ryšio su neteisėtais Vilniaus PN administracijos veiksmais.

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; kt.).

33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

34. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

35. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

36. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; kt.)

37. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad teisės aktų nustatytu terminu neatlikus jo pirminio pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo buvo užkirstas kelias jam būti anksčiau paleistam iš pataisos įstaigos; buvo atimta galimybė siekti pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką; pareiškėjas patyrė psichologinių sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, jis negali būti pilnaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu, dirbti ir uždirbti pajamų savo šeimai, grąžinti skolas.

38. Pažymėtina, kad pagal byloje pateiktus duomenis, prašymą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai lygtinai paleisti pareiškėją iš pataisos įstaigos jis galėjo teikti, kai faktiškai būtų atlikęs pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės (BVK 157 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija)), t. y. 2020 m. liepos 24 d. (b. l. 20). Pareiškėjas į Vilniaus PN iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atlikti laisvės atėmimo bausmės atvyko 2018 m. gruodžio 18 d.; 2019 m. rugpjūčio 21 d. jis buvo perkeltas iš Vilniaus PN į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių; 2019 m. gruodžio 12 d. atliktas jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimas, taikant OASys metodą, kurio metu nustatyta aukšta pakartotinio nesmurtinio nusikalstamo elgesio rizika (100 balų).

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tai, jog Vilniaus PN administracija nuo 2018 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. neatliko pareiškėjo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, negalėjo turėti ir neturėjo jokios tiesioginės reikšmės jo siekiui pasinaudoti galimybe išeiti į laisvę anksčiau, taikant lygtinio paleidimo institutą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jam buvo užkirstas kelias būti anksčiau paleistam iš pataisos įstaigos, yra nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai, kad iš jo buvo atimta galimybė siekti pažangos mažinant nusikalstamo elgesio riziką, taip pat nelaikytini pagrįstais vertinant neturtinės žalos atsiradimo faktą, nes pareiškėjas, siekdamas būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, neatsižvelgiant į tai, kokio laipsnio nusikalstamo elgesio rizika buvo nustatyta anksčiau, turėtų visuomet rinktis tokį elgesio modelį, kuris nedidintų galimos nusikalstamo elgesio rizikos (vertinant tik dinaminius veiksnius (pareiškėjas įvertintas 55 balais), nes statiniai veiksniai (informacija apie teisės pažeidimus (pareiškėjas įvertintas 45 balais)), taikant OASys metodą, nebesikeičia). Iki 2019 m. gruodžio 12 d. atliekamo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje (b. l. 23–37), t. y. jis turėjo galimybę sumažinti elgesio vertinimo balus. Pareiškėjo pakartotinio nesmurtinio nusikalstamo elgesio rizika 2019 m. gruodžio 12 d. įvertinta kaip aukšta (100 balų), taigi būtent paties pareiškėjo elgesys / vedamas gyvenimo būdas / požiūris į padarytas nusikalstamas veikas turėjo reikšmės jo prašymo dėl lygtinio paleidimo netenkinimui (b. l. 38–40, 80–81). Byloje taip pat nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo (Vilniaus PN administracijos neveikimo) įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, todėl jo teiginiai apie psichologinius sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą pagrįstai teismo įvertinti kaip abstraktūs ir deklaratyvūs.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl Vilniaus PN administracijos neatlikto pirminio pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo, pasitelkiant OASys metodiką, jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Byloje nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos žalos. Todėl pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neveikimo ir nurodytos žalos, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė