2017-12-20 Nr. AB-24285-3-62-3-01810-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2855-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01810-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN yra laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 24 d. Pravieniškių PN 12 būrio 26 brigados patalpa buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, remontuota tik 2005 metais, joje nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija ir temperatūra, buvo drėgna, veisėsi buitiniai parazitai, baldai buvo seni, lovos nepatogios. Pravieniškių PN pareiškėjas gryname ore pasivaikščioti galėjo tik 1 val. per dieną, o nusiprausti duše tik 1 kartą per savaitę, tačiau dėl žmonių gausos ne visada suspėdavo tai padaryti. Pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su fiziniu kontaktu. Be to, Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN valgykloje buvo blogas kvapas, o arbatą ir pieną pareiškėjas turėjo gerti iš metalinio dubenėlio, kadangi nebuvo puodelių. Pravieniškių PN pareigūnai skaitė pareiškėjo ir jo advokato laiškus. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad gyvenamasis plotas vienam nuteistajam turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, atskaičiavus baldus ir kitą inventorių. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–24) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjui tekusi minimali reglamentuota gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų raštiškai nesikreipė. Pareiškėjui kalint baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose teisė į pasimatymus ir pasivaikščiojimą buvo ribojama pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo užtikrinta teisė 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore ir 1 kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsiliepime pažymėta, jog gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbesto, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, o įstaigoje tokie darbai nebuvo vykdomi. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos priteisimui.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 85–91) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 6, 2, 18, 12 būrių gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose Nr. 4, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 9 ir Nr. 8. Teismas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo bendrabučio tipo patalpose atmetė kaip nepagrįstus, tačiau pažymėjo, kad nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas – 13,88 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,4 kv. m. ploto; nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas – 14,78 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. liepos 5 d. ir nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas – 13,57 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv. m ploto; nuo 2015 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. ir nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 8 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas – 7,09 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,5 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. sausio 8 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 8, kurios plotas – 14,12 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,5 kv. m. ploto. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 9 ir Nr. 8 (162 paras) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje (trūko atitinkamai nuo 0,1 iki 0,3 kv. m. ploto).

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės, antisanitarinės būklės, jose buvo drėgna, šalta, veisėsi parazitai, trūko vėdinimo, stogų danga dengta asbestu, teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė savo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi pagrindžiančius duomenis, t.y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016 m. gegužės 10 d. raštą, kuriame, ginčo laikotarpiu atlikus patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose (12 būrio 2 miegamajame) rasta buitinių parazitų. Atsakovas nepateikė šias aplinkybes paneigiančių duomenų. Atsakovo atstovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. 2-1262 (17.4.1.2.12) nepaneigia pareiškėjo argumentų bei įrodymų, kadangi minėtame akte užfiksuoti patikrinimų, kurie buvo atliekami ne pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, rezultatai. Nors atsakovo atstovas pateikė Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijas, teismas nelaikė šių duomenų paneigiančiais pareiškėjo argumentus, kadangi, remiantis pareiškėjo pateiktais įrodymais, jo gyvenamosiose patalpose buitiniai parazitai nebuvo tinkamai išnaikinti.

9. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjo pateiktuose įrodymuose nurodyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistams atlikus patikrinimą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, buvo nustatyta, kad oro temperatūra siekė 20 °C ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. 77-2635 nurodyta, kad, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl oro temperatūros ar drėgmės gyvenamosiose patalpose, būtų prašęs išduoti ventiliatorių ar šildytuvą, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarytą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas tokio argumento nepateikia. Pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016 m. gegužės 10 d. rašte nustatyta, kad tualeto ir prausyklos patalpos nešvarios, tačiau konstatuota, kad patalpas turi valyti patys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

10. Byloje pateiktas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 33S-(33.6)-417, kuriame, išnagrinėjus pareiškėjo skundą, buvo konstatuota, kad 2-ojo sektoriaus virtuvėje, indų plovykloje ir žemėtų daržovių paruošimo patalpoje reikalingas dalinis remontas. Teismas pažymėjo, kad skunde bei teismo posėdyje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš gyvenamųjų, o ne virtuvės patalpų būklės, todėl šie duomenys nevertintini. Atsakovo atstovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. 77-2635 nurodyta, kad 2-ojo sektoriaus 12 būrio patalpų remontas atliktas 2016 metų II-ame ketvirtį. Atsakovo atstovas taip pat pateikė Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. III-o ketvirčio veiklos plano ataskaitą Nr. LD-4039, iš kurios matyti, kad 2-ojo sektoriaus 18-ame ir 12-ame būriuose, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo atlikti einamojo remonto darbai – nudažytos sienos, lubos ir kt. Iš šių duomenų matyti, kad Pravieniškių PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors galbūt ir ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau iš Pravieniškių PN negali būti reikalaujama atlikti kapitalinį patalpų remontą.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, teismas rėmėsi atsakovo pateikta informacija, jog pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo nekonstatavo.

12. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad jis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą buvo kreipęsis su prašymu atlikti patikrinimus jo gyvenamosiose patalpose, tačiau skundėsi tik dėl buitinių parazitų, apšvietimo, oro temperatūros, švaros patalpose, ploto, inventoriaus ir asbesto. Kadangi pareiškėjas nesiskundė (byloje tokių duomenų nėra) nei dėl drėgmės, nei dėl vėdinimo, avarinės patalpų būklės ar kalinimo sąlygų kituose, nei 12-as būrys, teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu nusiskundimų dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas ir neturėjo, todėl teismui pateiktame skunde nurodomus argumentus dėl minėtų aplinkybių vertintino kritiškai.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama. Taip pat skunde nurodoma, kad kalint baudos izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje nurodyta, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudą kamerų tipo patalpose laikomi po vieną ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų. Nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi pareiškėjo skundžiamas draudimas pasivaikščioti ilgiau, nei vieną valandą bei gauti pasimatymus, yra drausminei nuobaudai būdingas tipinis ir neišvengiamas suvaržymas, susijęs su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

14. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad valgykloje arbatą ir kitus gėrimus jam teko gerti iš metalinio dubenėlio, nes nebuvo puodelių. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimų indams, kuriuose nuteistiesiems tiekiamas maistas, tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose (toliau – Materialinio aprūpinimo normos) nustatyta, jog atvirųjų kolonijų valgyklose kiekvienam nuteistajam skiriamas puodelis. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjui puodelis nebuvo išduotas, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės būtų skundęsis valgyklos darbuotojams ar pataisos namų administracijai. Pats pareiškėjas nurodė, kad gėrimai jam buvo pateikiami dubenėlyje. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog gėrimai pareiškėjui galimai buvo tiekiami ne puodelyje, o dubenėlyje, nelaikytina žiauriu, žeminančiu, kankinančiu elgesiu ir objektyviai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto ir intensyvumo neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti įvertintos pinigais atlyginant neturtinę žalą.

15. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl išgyvenimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, taip pat į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, kad ploto pažeidimas buvo itin nežymus (didžiąją laiko dalį pareiškėjui trūko tik 0,1 kv. m. ploto) ir nebuvo tęstinis, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 300 Eur.

III. 16. Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

17. Nurodo, kad gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau žmonių nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro. Be to, skunde pareiškėjas esą prašė taikyti europietišką 4 kv. m vienam asmeniui standartą, iš šio ploto išskaičiavus baldų užimamą plotą, o ne nacionalinės teisės aktus. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į gyvenamojoje patalpoje užfiksuotus nariuotakojus (blakes) bei asbesto naudojimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo jį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau nepriteisiant jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 104–106) prašo jį atmesti, nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

20. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

21. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, t. y. kad ne visada kamerų tipo patalpose visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais, pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

22. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl ploto normų, higienos sąlygų, pasivaikščiojimo, prausimosi ir pasimatymų tvarkos, saugių sveikatai statybos medžiagų naudojimo bei inventoriaus įrengimo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, jog pareiškėjui kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose 162 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pat kad 12 būrio patalpose buvo buitinių kenkėjų, priteisė pareiškėjui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais atmesti pareiškėjo teiginiai, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės reiškia tik du nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą taikyti 4 kv. m vienam asmeniui standartą, taip pat į aplinkybes, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių kenkėjų, o pastatuose – asbesto.

26. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia (be kita ko), pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Todėl teigti, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Kitų nesutikimo su šiuo sprendimu motyvų, išskyrus pareiškėjo nurodytus ploto standarto taikymo ir aplinkybių, susijusių su buitiniais kenkėjais bei asbestu, vertinimo, pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip minėta, nenurodė.

28. Įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, nustatytas aplinkybes, proceso šalių paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl buitinių kenkėjų gyvenamosiose patalpose, taip pat asbesto Pravieniškių PN pastatų konstrukcijose buvimo, todėl jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, papildomai pasisako tik dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalies, kuria konstatuota, jog teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui nustatyta minimali ploto norma buvo pažeista 162 paras ir už tai priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

30. Remdamasi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklėse įtvirtinta 3,1 kv. m ploto norma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti į bylą abiejų ginčo šalių pateiktais duomenimis apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokiais įrodymais nepagrindė savo nesutikimo su šia informacija (juo labiau, kad pats pareiškėjas šią informaciją pirmosios instancijos teismui ir pateikė (b. l. 80)), o tik nurodė, kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Kita vertus, iš pradžių skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas apskritai nenurodė, kuriose patalpose, kokiais laikotarpiais ir su kiek (bent apytikriai) asmenų jis buvo laikomas ir kaip nustatyta minimali ploto norma buvo pažeista. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai dėstomi argumentai dėl Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus laikytini abstrakčiais ir prieštaringais, todėl vertinti kritiškai.

31. Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN buvo laikomas: 13,88 kv. m ploto kameroje Nr. 4, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos (iš viso 33 paras); 14,78 kv. m ploto kameroje Nr. 3, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos (iš viso 10 parų); 13,57 kv. m ploto kameroje Nr. 5, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos (iš viso 17 parų); 7,09 kv. m ploto kameroje Nr. 9, kurioje įrengtos 2 miegamos vietos (iš viso 22 paras); ir 14,12 kv. m ploto kameroje Nr. 8, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos (iš viso 3 mėnesius). Taigi matyti, jog pareiškėjas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose 164 paras buvo laikomas pažeidžiant Taisyklėse nustatytą 3,6 kv. m vienam žmogui ploto normą, tačiau iš jų – 114 parų pareiškėjo gyvenamosios patalpos ploto norma buvo pažeista itin nežymiai (pareiškėjui trūko tik 0,06–0,07 kv. m). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas dėl rėžimo pažeidimų, t. y. pakankamai trumpais laikotarpiais (iki 10 parų, išskyrus buvimą kameroje Nr. 8), po kurių grįždavo į bendrabučio tipo patalpas, kuriose, kaip minėta, teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus gyvenamosios patalpos plotas jam buvo užtikrinamas.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą, į jį neįskaičiuojant baldų užimamo ploto, nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Taisyklių 111.1 bei 111.2 punktuose įtvirtintomis minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto normomis (3,1 kv. m. ir 3,6 kv. m).

33. Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

34. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimų nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos (t. y. Konvencijos 3 str. pažeidimų) ginčo laikotarpiu nebuvo, tačiau, kaip minėta, byloje buvo nustatyti nukrypimai nuo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos 3,6 kv. m ploto normos kamerų tipo patalpose. Atitinkamai konstatuotina, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri yra akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

35. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, kurioje tam tikrais atvejais konstatuota, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgusi į tai, jog nukrypimai nuo Taisyklėse įtvirtintos kamerų ploto normos iš esmės buvo trumpalaikiai (pažeidimai (išskyrus kamerą Nr. 8) truko iki 10 parų), nemaža jų dalis – nereikšmingi (pareiškėjui trūko tik 0,06–0,07 kv. m), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu bei už nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteisė jam 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Konstatuotina, jog pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius