2016-09-06 Nr. AB-16946-3-61-3-01417-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1610-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01417-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. buvo nuolat etapuojamas iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių įstaigų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Konvojavimas trukdavo apie 2 val. ir ilgiau, transporto priemonės buvo seno modelio ir blogai funkcionavo, transporto priemonės viduje buvo įrengtos trys kameros, vienoje važiuodavo 6 – 8 asmenys, nors jos plotas – apie 2 kv. m, bagažo skyrius nebuvo įrengtas, todėl asmenys bagažą turėjo laikyti toje pačioje 2 kv. m patalpoje. Nors kameroje buvo įrengtas suoliukas, tačiau etapavimo metu pareiškėjui dažnai tekdavo stovėti, o gavus vietą atsisėsti turėdavo ant kelių laikyti savo ar kitų suimtųjų daiktus. Pareiškėjas nurodė, kad šaltuoju metų laiku transporto priemonėse būdavo šalta, jos nebuvo šildomos, vasarą būdavo karšta, ventiliacija neveikė ar net nebuvo įrengta, transporto priemonėje nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo langų ir dirbtinio apšvietimo. Dėl netinkamų etapavimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs didelį fizinį ir dvasinį diskomfortą, didelius nepatogumus, stresą, pablogėjo savijauta, sutriko sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 28–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas vyksta specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Konvojavimui skirtas specialusis transportas yra naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Nenustatyta, kad aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Specialiosios paskirties transportu vyksta tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentuoja. Skundai konvojavimo metu yra registruojami konvojaus kelionės žiniaraštyje. VST duomenimis, pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nesiskundė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (IV t., b. l. 27–31) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. buvo konvojuojamas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais: Vilnius – Klaipėda – Vilnius, Vilnius – Marijampolė – Vilnius, Kaunas – Marijampolė – Kaunas, Vilnius – Alytus – Vilnius, Kaunas – Alytus – Kaunas, Kaunas – Marijampolė – Kybartai – Kaunas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 3, 123 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu.

Teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (LR vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d.

įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 p.), nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. šiais specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta po 19 sėdimų vietų;

„IVECO EUROCARGO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta 30 sėdimų vietų, „Mercedes Benz“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengta po 36 sėdimas vietas; MAZ, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – įrengtos 43 sėdimos vietos. Įvertinęs nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir VST kelionės žiniaraščius, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 28 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje 35 kartus dviem „VW Crafter“ automobiliais, kurių kiekviename yra po 19 sėdimų vietų, galinčiais vienu metu gabenti 38 asmenis.

Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 28 asmenys 2013 m. gegužės 15 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d., 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. vasario 3 d. Visais kitais etapavimo atvejais kartu su pareiškėju buvo gabenamas dar mažesnis asmenų skaičius. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 13 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais “IVECO EUROCARGO”, kuriame yra 30 sėdimų vietų, „Mercedes Benz“, kuriame yra 36 sėdimos vietos, ir „VW Crafter“, kuriame yra 19 sėdimų vietų, galinčiais vienu metu gabenti 85 asmenis.

Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 46 asmenys. Pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais “IVECO EUROCARGO”, kuriame yra 30 sėdimų vietų, ir „MAZ“, kuriame yra 43 sėdimos vietos, galinčiais vienu metu gabenti 73 asmenis. Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 44 asmenys. Pareiškėjas 2014 m. birželio 12 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais “IVECO EUROCARGO”, kuriame yra 30 sėdimų vietų, ir dviem „VW Crafter“ automobiliais, kurių kiekviename yra po 19 sėdimų vietų, galinčiais vienu metu gabenti 68 asmenis.

Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 49 asmenys. Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas buvo etapuojamas konvojuje 6 kartus automobiliais “IVECO EUROCARGO”, kuriame yra 30 sėdimų vietų, ir „Mercedes Benz“, kuriame yra 36 sėdimos vietos, galinčiais vienu metu gabenti 66 asmenis. Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 42 asmenys. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 15 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais „Mercedes Benz“, kuriame yra 36 sėdimos vietos, ir „VW Crafter“, kuriame yra 19 sėdimų vietų, galinčiais vienu metu gabenti 55 asmenis.

Daugiausiai vienu metu buvo gabenamas 31 asmuo. Pareiškėjas 2014 m. birželio 5 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliais “IVECO EUROCARGO”, kuriame yra 30 sėdimų vietų, ir „VW Crafter“, kuriame yra 19 sėdimų vietų, galinčiais vienu metu gabenti 49 asmenis. Daugiausiai vienu metu buvo gabenamas 31 asmuo. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 17 d. buvo etapuojamas konvojuje automobiliu „VW Crafter“, kuriame yra 19 sėdimų vietų. Daugiausiai vienu metu buvo gabenami 9 asmenys. Iš VST pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. nebuvo viršytas.

Priešingai, iš minėtų kelionių žiniaraščių matyti, kad keletą kartų konvojuojamieji nebuvo priimti konvojavimui dėl vietos stokos. Šią aplinkybę patvirtina ir atžymos kelionių žiniaraščiuose apie surašytus tarnybinius pranešimus. Be to, Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose nustatyta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei.

Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų. Atsižvelgęs į tai, kad konvojuojamų asmenų skaičius niekada neviršijo sėdimų vietų skaičiaus, teismas pripažino, jog kiekvienam konvojuojamam asmeniui buvo skiriama pakankamai vietos, kad kelionėje nebūtų patiriami didesni suvaržymai ar nepatogumai.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad transporto priemonės buvo seno modelio, blogai funkcionavo, vadovavosi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, Konvojavimo taisyklių 145 punktu. Teismas iš byloje pateiktų 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. rugsėjo 12 d., 2013 m. spalio 2 d., 2013 m. spalio 24 d., 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 5 d., 2014 m. birželio 12 d., 2014 m. birželio 19 d., 2014 m. liepos 22 d., 2014 m. rugpjūčio 19 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d., 2014 m. birželio 5 d. kelionės žiniaraščių įrašų nustatė, kad specialiųjų automobilių vidinė ir išorinė apžiūra buvo atliekama ir pastabų nenustatyta. Iš transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų kortelių (ataskaitų) teismas nustatė, kad techninė apžiūra specialiajam autotransportui yra atliekama, automobiliai yra techniškai tvarkingi, techninė apžiūra galiojanti. Pareiškėjas, teigdamas, kad transporto priemonės blogai funkcionavo, šių argumentų nepagrindė, nenurodė konkrečių datų, kuomet specialusis autotransportas buvo sugedęs, nepateikė kitų tinkamą specialiųjų automobilių techninę būklę paneigiančių įrodymų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad specialiajame autotransporte nebuvo saugos diržų, nebuvo įrengtas bagažo skyrius, nurodė, jog iš byloje pateiktų specialiųjų automobilių kamerų schemų matyti, kad daugumoje transporto priemonių bagažo skyrius yra, jo nėra tik šiuose automobiliuose: „MAZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); „MB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „MB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); „MB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau pagal Konvojavimo taisyklių 146 punkte įtvirtintą specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą, specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Konvojavimo taisyklių 146 punktas taip pat nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 15 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-2338-121/2013 yra pasisakęs, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, sudaro prielaidas suimtiesiems (nuteistiesiems) kiekvieną kartą etapuojant neimti kartu visų jų turimų daiktų, išskyrus atvejus, kai suimtieji (nuteistieji) perkeliami į kitą įstaigą visam laikui. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad specialiuose automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, trūko oro, šaltuoju metų laiku transporto priemonėse būdavo šalta, o karštuoju – karšta, nurodė, jog, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu, specialiose transporto priemonėse, be kita ko, turi būti įrengtos veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, oro temperatūros norma nėra reglamentuota. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų metu nustatyta, kad: 2012 m. spalio 24 d. transporto priemonėje „MB Atego 918“, 36 sėdimos vietos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas buvo 626,22 m3/h (vienam asmeniui 17,40 m3/h); 2012 m lapkričio 16 d. transporto priemonėje „MB“, 36 sėdimos vietos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas buvo 1 358,74 m3/h (vienam asmeniui 37,74 m3/h); 2013 m. sausio 3 d. transporto priemonėje „MB Atego 918“, 36 sėdimos vietos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), oro našumas buvo 1 259 m3/h (vienam asmeniui 34,97 m3/h); 2013 m. kovo 27 d. transporto priemonėje „IVECO EUROCARGO“, 30 sėdimų vietų, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), oro našumas buvo 941 m3/h (vienam asmeniui 31,37 m3/h); 2014 m. gegužės 12 d. transporto priemonėse „VW Crafter“, 19 sėdimų vietų, oro našumas buvo nuo 343,01 m3/h iki 389,39 m3/h (vienam asmeniui nuo 18,05 m3/h iki 20,49 m3/h). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad visų tikrinimų metu ventiliacija vienam asmeniui buvo ne mažesnė kaip 15 m3/h lauko oro, taigi iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, jog etapavimo metu automobiliuose nebuvo įrengta ventiliacija ir trūko oro, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad specialiuose automobiliuose nebuvo dirbtinio apšvietimo, vadovavosi Konvojavimo taisyklių 146.4 punktu, kuriame numatyta, jog specialiose transporto priemonėse kamerų dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 50 lx (liuksų). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų dirbtinės apšvietos patikrinimų metu buvo nustatyta, kad: 2013 m. kovo 27 d. transporto priemonėje „IVECO EUROCARGO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtinė apšvieta buvo 51 lx; 2012 m. lapkričio 30 d. transporto priemonėje „MAZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtinė apšvieta buvo 52 lx; 2012 m. lapkričio 27 d. transporto priemonėje „MAZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dirbtinė apšvieta buvo 62 lx; 2012 m. lapkričio 27 d. transporto priemonėje „MB“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dirbtinė apšvieta buvo 55 lx; 2013 m. sausio 3 d. transporto priemonėje „MB Atego 918“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtinė apšvieta buvo 62 lx; 2013 m. kovo 27 d. transporto priemonėje „MB Atego“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dirbtinė apšvieta buvo 52 lx; 2014 m. gegužės 12 d. transporto priemonėse „VW Crafter 50“ dirbtinė apšvieta buvo nuo 89 iki 172 lx. Taigi iš šių įrodymų matyti, kad etapavimo metu automobiliuose dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus ir nebuvo mažesnė kaip 50 lx. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis. Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų VST veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 36–37) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas konvojavimo sąlygas ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir šališkas, priimtas remiantis vien tik atsakovo atstovo melagingais paaiškinimais.

2. Atsakovas abstrakčiai nurodė, kiek automobilių ir kiek juose buvo vietų bei kiek asmenų buvo etapuojama vienu ar kitu atveju, tačiau nenurodė, kad etapuojami asmenys yra izoliuojami vieni nuo kitų pagal papildomus kriterijus (rėžiminius, operatyvinius, medicininius), todėl etapuojamų asmenų skaičius būna labai skirtingas kiekvienoje atskiroje specialaus transporto kameroje. Pareiškėjo atveju jis visą laiką buvo etapuojamas perpildytose transporto kamerose. Šie duomenys teismui pateikti nebuvo, todėl prašo teismo juos išreikalauti iš atsakovo.

3. Šiuo metu skundžiamos transporto priemonės jau nėra naudojamos konvojavimui, o tai jau savaime įrodo, jog jos nebuvo tinkamos konvojavimui.

4. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo įrodymus: specialaus transporto kamerų brėžinius bei nuotraukas, iš kurių būtų matyti, kad yra įrengtos šildymo, vėdinimo, apšvietimo bei avarinio išėjimo sistemos, bei kitus įrodymus, kurie įrodytų ar paneigtų pareiškėjo įvardytas aplinkybes.

Atsakovas VST atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 42–43) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir priėmė teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui, nors pareiškėjas (apeliantas) to ir pageidavo, kadangi bylos proceso šalių pozicija šioje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, byloje surinktų įrodymų pakanka baigiamajam teisės aktui priimti. Be kita ko, pareiškėjas buvo atsisakęs dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pastarojo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

V. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo (apelianto) reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenustatęs pažeidimų pareiškėjo konvojavimo metu.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Taisyklės (Taisyklių 1 p.).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Akcentuotina tai, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o 6 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir/ar nepagrįstumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2339-520/2016).

Tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą konvojavimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Buvo apibrėžti ir konkretūs skaičiai dėl maksimalaus leistino pervežti žmonių skaičiaus konvojavimo automobiliais, kuriais konvojuotas apeliantas, bei, koks konkretus kiekis įkalintų asmenų vežtas atitinkamu metu, kuris neviršijo leistino maksimalus kiekio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Pareiškėjas (apeliantas) priešingų duomenų nepateikė. Be kita ko, pastebėtina ir tai, jog, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų neteikė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apie neturtinės žalos atsiradimą iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino surinktų įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas bei laikėsi ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalias Višinskienė