2025-06-04 Nr. AB-9712-3-61-3-00008-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-154-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00008-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Centro Kubas – Nekilnojamasis turtas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) direktoriaus 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 04/6-3-4-8376 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ padaryto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimo ir piniginės baudos paskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad kartu su Sprendimu atsakovas pateikė ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 25 d. išvadą Nr. 04/6-3-4-8183 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Išvada), nurodydamas, kad Išvada yra sudėtinė Sprendimo dalis. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas nevykdė reikalavimo prieš pradėdamas dalykinius santykius su klientais nustatyti ir patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nerinko Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos apimties duomenų; elektronine ar popierine forma netvarkė Įstatyme nurodytų registracijos žurnalų, nerinko ir nesaugojo jokių su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu susijusių duomenų; laiku nepaskyrė ir pavėluotai pranešė apie atsakingo asmens paskyrimą; nesiėmė priemonių, kad atitinkami darbuotojai žinotų apie Įstatymo pagrindu galiojančias nuostatas; nevykdė reikalavimo vertinti savo klientų pinigų plovimo ir ar teroristų finansavimo rizikos, be to, Komisija konstatavo, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai šiurkštūs ir sistemingi, todėl skirtina bauda.

3. Pareiškėjas dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo nurodė, kad pagrindinė jo vykdoma veikla yra turto ir verslo vertinimas, taip pat jis teikia tarpininkavimo paslaugas, o nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) pagal darbo sutartis nedirba, su jais yra sudarytos bendradarbiavimo sutartys, kuriose nurodoma, kad nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) privalo laikytis Įstatymo nuostatų, kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, konstatuojant, kad jis nevykdė reikalavimo prieš pradėdamas dalykinius santykius su klientu nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, turėjo būti nustatyta kas kiekvienu konkrečiu atveju turėjo atitinkamą pareigą – ar pareiškėjas, ar individualiai veikiantis nekilnojamojo turto agentas (brokeris). Pareiškėjas teigė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punktą įpareigotaisiais subjektais laikomi nekilnojamojo turto agentai (brokeriai), be to, ir 2020 m. gruodžio 10 d. organizuotų mokymų metu atsakovo specialistai aiškino, kad Įstatymo įpareigotuoju subjektu laikomas nekilnojamojo turto agentas (brokeris), jeigu įmonė tik suteikia prekės ženklą, darbo vietą, bet nekilnojamojo turto agentas (brokeris) veikia individualiai, jis ir turėtų prisiimti atsakomybę, kadangi įmonė gali ir nežinoti, kokius sandorius jis sudaro. Pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 20 d. atsakyme Nr. 1908 paaiškino atsakovui, jog tapatybė būdavo nustatoma pareikalavus pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, sutartys su klientais būdavo sudaromos tiesiogiai, todėl Įstatymas buvo vykdomas tinkamai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pripažintas padaręs Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 7–10 dalių pažeidimus, nors Išvadoje buvo konstatuotas tik Įstatymo 19 straipsnio 1, 7 ir 8 dalių pažeidimas, todėl pareiškėjui neaišku koks pažeidimas buvo konstatuotas. Pareiškėjas teigė, kad Įstatymo 19 straipsnio 1, 7 ir 8 dalių reikalavimai neturėtų būti taikomi vien formaliu pagrindu, be to, Įstatymas nepateikia aiškios formuluotės dėl atitinkamų žurnalų pildymo pradžios. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, nurodė apie savo pasirengimą pradėti ir pildyti atitinkamus žurnalus, tačiau nenustačius aplinkybių dėl įtartinų sandorių ar piniginių operacijų, nebuvo poreikio pradėti tokį žurnalą, o nepradėjus žurnalų pildyti negali būti laikoma, jog pažeistas žurnalų saugojimo terminas.

5. Pareiškėjas, nesutikdamas su pripažintu pažeidimu dėl Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu, dėl Įstatymo nustatytu terminu pranešti apie atitinkamo darbuotojo paskyrimą nevykdymo, paaiškino, kad teikdamas paaiškinimus nurodė, jog atskiras atsakingas asmuo paskirtas tik 2021 m. sausio 4 d., o iki tol tokią pareigą vykdė įmonės direktorius, tačiau tokius paaiškinimus Komisija laikė padaryto pažeidimo pripažinimu ir neįvertino aplinkybės, kad įmonės vadovas tokią funkciją gali atlikti pagal įstatymus. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad buvo vėluojama pranešti apie atsakingo asmens paskyrimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks pažeidimas yra šiurkštus, ir skirti baudą.

6. Pareiškėjas nesutiko su nustatytu pažeidimu, kad jis nesiėmė tinkamų priemonių, jog atitinkami darbuotojai žinotų apie Įstatymo pagrindu galiojančias nuostatas, nes nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) įmonėje nedirba darbo sutarčių pagrindu ir turi pareigą patys laikytis Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad pateikė duomenis apie darbuotojų ir / ar nekilnojamojo turto agentų (brokerių) supažindinimą su nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirtais nurodymais, o atsakovas turėjo konstatuoti, kad įmonė negali būti įpareigota kontroliuoti ar tikrinti individualiai veikiančių asmenų, be to, Išvadoje nėra pateikta konkrečių duomenų, kaip toks pažeidimas pasireiškė, todėl jis konstatuotas formaliais pagrindais.

7. Pareiškėjas dėl konstatuoto jo padaryto Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimo nurodė, kad šioje normoje įtvirtinta pareiga nustatyti vidaus kontrolės procedūras, o pareiškėjo direktoriaus įsakymu tokios procedūros buvo patvirtintos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu pažeidimas konstatuotas tik tuo pagrindu, kad procedūros, Komisijos vertinimu, patvirtintos pavėluotai, nors ir buvo pripažinta, kad tokia pareiga yra įvykdyta, t. y. pažeidimas konstatuotas formaliu pagrindu, todėl sankcijos skyrimas nėra proporcingas.

8. Pareiškėjas dėl nustatyto Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies pažeidimo pažymėjo, kad turėtų būti įvertinta jo veiklos specifika: nekilnojamo turto agentų brokerių veikla sudaro mažą dalį pareiškėjo vykdomos veiklos, jis patikrinimo metu pripažino, jog klientų rizikos nevertino, tačiau nebuvo jokių pranešimų apie įtartinus sandorius, nebuvo nutrauktų sandorių ar dalykinių santykių su klientais, nebuvo atsiskaitymų grynaisiais pinigais, nebuvo nustatyta, kad būtų kilusios neigiamos pasekmės ar kitoks pavojus bei pareiškėjo tyčios. Pareiškėjo teigimu, būtina įvertinti ir nekilnojamojo turto agento (brokerio) veiklos specifiką ir bendrą sektoriaus situaciją, tačiau situacijos visuma vertinta nebuvo, pateikti tik formalūs argumentai dėl reikalavimo nesilaikymo.

9. Pareiškėjas nurodė, kad už padarytus pažeidimus jam paskirta 8 265 Eur bauda. Pareiškėjas pažymėjo, kad skaičiuojant baudą buvo remiamasi aplinkybe, jog 2020 metais bendrosios metinės pareiškėjo pajamos sudarė 537 549 Eur, tačiau pareiškėjo pagrindinė veikla – turto ir verslo vertinimas ir šios pajamos daugiausia buvo iš šios veiklos, o iš tarpininkavimo paslaugų pareiškėjas gavo tik 20 220 Eur pajamų, t. y. mažiau nei 4 procentus. Pareiškėjo teigimu, kadangi Sprendime nurodyti pažeidimai siejami būtent su nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veikla, todėl būtent iš tokios veiklos gautos pajamos ir turėtų būti vertinamos. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pažeidimo mastas nėra didelis, nenustatyta pažeidimo padarymo tyčia, todėl šios aplinkybės turėjo būti įvertintos skiriant poveikio priemonę, tačiau atsakovas nesvarstė poveikio priemonės alternatyvos, nors Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis nustato, kad už įstatymo pažeidimus gali būti skiriamas ir įspėjimas.

10. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad galėjo būti nubaustas du kartus už tą patį pažeidimą, nes konstatuoti pažeidimai yra susiję su nekilnojamojo turto agento (brokerio) veikla, pareiškėjas valdo 90 procentų UAB „1Partner LT“ akcijų, o ši įmonė yra dukterinė pareiškėjo bendrovė. Pareiškėjas nurodė, kad dėl UAB „1Partner LT“ 2021 m. lapkričio 30 d. taip pat buvo priimtas FNTT direktoriaus sprendimas Nr. 1/6-3-4-3271, kuriuo už iš esmės analogiškus pažeidimus paskirta bauda, o abi įmonės turi bendradarbiavimo sutartis turi su tais pačiais nekilnojamojo turto agentais (brokeriais). Pareiškėjo vertinimu, jei Komisija vertino nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą ir konstatavo, kad užsiimant šia veikla buvo pažeistas Įstatymas, abi įmonės negalėjo būti baudžiamos skiriant joms baudas, kadangi tai reikštų, kad už tą patį padarytą pažeidimą yra baudžiama du kartus ir šis aspektas nebuvo įvertintas.

11. Pareiškėjas teigė, kad nepadarė Sprendime nurodytų pažeidimų, o formalaus Įstatyme nurodyto termino pranešti apie atsakingą asmenį nesilaikymas ar vidaus kontrolės procedūrų patvirtinimas ne laiku neturėtų būti laikomi šiurkščiu ar sistemingu pažeidimu, be to, pats pareiškėjas tokį pažeidimą pašalino – pateikė pranešimą apie Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyto atsakingo asmens paskyrimą, patvirtino vidaus kontrolės procedūras, tačiau atsakovas nesistengė nustatyti konkretų įpareigotąjį subjektą, kuriam kyla Įstatyme nustatytos pareigos, o pareiškėjas neturėtų būti atsakingas už nuo jo nepriklausančių asmenų (juridinių ar fizinių) veiksmus ar Įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą.

12. Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Atsakovas nurodė, kad dalyje pareiškėjo pateiktų tarpininkavo sutarčių kaip nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) buvo paminėti ir pareiškėjo darbuotojai, o ne tik nekilnojamojo turto agentai (brokeriai), dirbantys pagal bendradarbiavimo sutartis, todėl nekilo abejonių, jog pareiškėjas veikia kaip nekilnojamojo turto agentas (brokeris), o būdamas juridiniu asmeniu, turi pareigą organizuoti veiklą taip, kad visi asmenys, per šią agentūrą klientui padedantys atlikti nekilnojamojo turto pirkimo ar pardavimo sandorius ir (ar) su jais susijusius sandorius, įgyvendintų Įstatyme nustatytas prevencijos priemones.

14. Atsakovas teigė, kad sutartiniai bendradarbiavimo santykiai tarp pareiškėjo ir konkretaus nekilnojamojo turto agento (brokerio), nepaisant tarp jų nesančių darbo bei pavaldumo santykių, nepaneigia aplinkybės, kad su pareiškėju dirbantis nekilnojamojo turto agentas (brokeris), veikiantis individualios veiklos pagrindu arba kaip savarankiškas ūkio subjektas, kartu vykdė nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, dalyvaudamas tarpininkavimo sandorių sudaryme ir leisdamas konkrečiam nekilnojamojo turto agentui (brokeriui) naudotis jo vardu, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad ir jo vardu veikiantys nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) tinkamai įgyvendintų Įstatymą.

15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų ar kitų duomenų, patvirtinančių informacijos apie pareiškėjo klientų nustatymą, rinkimą, peržiūrėjimą, atnaujinimą ar saugojimą, pareiškėjas neturėjo elektroninėje laikmenoje arba popierine forma tvarkomų registracijos žurnalų, apskritai nedarė kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų ir jokie su tapatybės nustatymu susiję duomenys nebuvo saugomi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas negali žinoti, kad praktikoje neturėjo įtartinų piniginių operacijų ir sandorių, nes, nevykdydamas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių, niekada nevertino klientų rizikos, nenagrinėjo sandorių, neprašė klientų pateikti papildomą informaciją. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui vadovaujantis darbuotojas, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu, buvo paskirtas tik 2021 m. sausio 4 d., nors pareiga tai padaryti atsirado 2017 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo Įstatymo pakeitimo įstatymas, o apie šio asmens paskyrimą atsakovui buvo pranešta tik 2021 m. liepos 29 d., nesilaikant 7 darbo dienų nuo jo paskyrimo ar pakeitimo termino, ir tik po to, kai su pareiškėju buvo susisiekta dėl patikrinimo atlikimo datos.

16. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas iki 2021 m. sausio 4 d. neturėjo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, nebuvo organizuojamas nei klientų tapatybės nustatymas, nei dalykinių santykių stebėsena, neatliekami sandorių tyrimai, neorganizuojamas nustatytos informacijos saugojimas, nebuvo teikiama informacija atsakovui, t. y. nevyko joks prevencijos priemonių įgyvendinimas. Atsakovo vertinimu, Įstatymo nuostata, įpareigojanti imtis priemonių, kad atitinkami darbuotojai žinotų apie Įstatymo pagrindu galiojančias pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos įgyvendinimo nuostatas, turėtų būti aiškinama neapsiribojant darbo sutartiniais santykiais, o taikytina ir pagal bendradarbiavimo sutartį veikiantiems nekilnojamojo turto agentams (brokeriams).

17. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas neigia pareigą organizuoti mokymus nekilnojamojo turto agentams (brokeriams), kurie nėra jo darbuotojai pagal darbo sutartis, tačiau juos supažindino su pareiškėjo patvirtintomis vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūromis dėl pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos įgyvendinimo, o supažindinimas su minėtomis tvarkomis, taip pat nuostatų dėl Įstatymo reikalavimų laikymosi įtraukimas į bendradarbiavimo sutartis buvo dalis Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos įgyvendinimo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, su nekilnojamojo turto agentais (brokeriais) dalyvaudamas tarpininkavimo sandorių sudaryme ir leisdamas naudotis jiems pareiškėjo vardu, nesiėmė tinkamų ir pakankamų priemonių, kad Įstatymo nuostatos būtų įgyvendintos, o pareiškėjo vėlavimas patvirtinti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos įgyvendinimui skirtą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras yra Įstatymo nuostatų pažeidimas, kadangi buvo laikotarpis, kuomet ši tvarka nebuvo patvirtinta, tai sudarė prielaidas situacijai, kai nebuvo vykdoma jokia prevencija.

18. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas negalėjo būti pripažintas mažareikšmiu, yra šiurkštus ir sistemingas, nes atitinka Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų ir 2 dalies 2 punkto požymius, o priežiūros tikslas, kai Įstatymo nuostatų pažeidimas yra šiurkštus ir sistemingas, geriausiai gali būti pasiektas tik taikant atitinkamas poveikio priemones, šiuo atveju – paskyrus baudą.

19. Atsakovas teigė, kad įvertino visas Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes bei, vadovaudamasis FNTT direktoriaus 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-71 patvirtintų baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas), paskyrė individualizuotą, proporcingą, veiksmingą ir nuo pažeidimų atgrasančią baudą. Atsakovas nurodė, kad įvertino pareiškėjo 2020 metų bendrąsias metines pajamas, tai, jog jis savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, įvertino, jog pareiškėjas pažeidė ne tik formalaus pobūdžio, bet esminius įstatymo reikalavimus, tačiau pažeidimo pobūdis negalėjo sudaryti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos spragų, pažeidimo mastas (pareiškėjo dydis, klientų skaičius, vykdomų tarpininkavimo sandorių skaičius) nėra didelis, nenustatyta, kad pareiškėjos veiksmai (neveikimas) lėmė konkretų atvejį, kad nebuvo užkardytas nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, teroristinės veiklos finansavimas ir rėmimas, o dauguma Įstatymo reikalavimų laikymosi trūkumų nustatyti nuo tikrinamojo laikotarpio pradžios 2018 m. sausio 1 d. Atsakovas teigė, kad įvertino pareiškėjo finansinį pajėgumą, tai, jog pareiškėjui anksčiau nebuvo taikytos poveikio priemonės už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymo pažeidimus, bendradarbiavimą patikrinimo metu. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas buvo baudžiamas du kartus už tą patį pažeidimą, nes pareiškėjas yra atskiras juridinis asmuo ir privalo užtikrinti Įstatymo laikymąsi.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Centro Kubas – Nekilnojamasis turtas“ skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Sprendimo dalį, kuria konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimas, o kitą skundo dalį atmetė.

21. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 4 d. pagal pavedimą Nr. 04/6-0-5055 buvo pradėtas pareiškėjo veiklos patikrinimas siekiant nustatyti, ar pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. tinkamai vykdė bei vykdo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, įskaitant, bet neapsiribojant, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą ir tikrinimą, rizikos vertinimu pagrįsto metodo įdiegimą, kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimą, dalykinių santykių ir (arba) kliento operacijų stebėseną, pranešimų teikimą atsakovui, registracijos žurnalų tvarkymą ir informacijos saugojimą, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimą, tarptautinių finansinių sankcijų, ribojančių priemonių įgyvendinimą.

Teismas nurodė, kad tarnybiniu pranešimu Nr. 04/6-3-5-5408 2021 m. rugpjūčio 23 d. užbaigtas pareiškėjo patikrinimas, nustatyti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 19 straipsnio 1, 7–10 dalių, 22 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų pažeidimai. Teismas nustatė, kad Komisija 2021 m. lapkričio 11 d. organizavo posėdį, kuriame dalyvavo pareiškėjo direktorius V. R., o Komisija išnagrinėjo patikrinimo rezultatus, pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams ir, atsižvelgdama į visas reikšmingas aplinkybes, išklausiusi pateiktus paaiškinimus, 2021 m. lapkričio 25 d. patvirtino Išvadą, konstatuodama, kad pareiškėjas pažeidė šiuos Įstatymo reikalavimus:

1) nevykdė reikalavimo pilna apimtimi nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę ir tuo pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą;

2) nevedė ir nesaugojo įtartinų piniginių operacijų ir sandorių, vienkartinių atsiskaitymų grynaisiais pinigais, jeigu gaunamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 15 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, registracijos ir klientų, su kuriais sandoriai ar dalykiniai santykiai buvo nutraukti Įstatymo 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis ar kitomis su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tvarkos pažeidimais susijusiomis aplinkybėmis, registracijos žurnalų, taip pat nedarė kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų ir jokie su tapatybės nustatymu susiję duomenys nebuvo saugomi ir taip pažeidė Įstatymo 19 straipsnį;

3) vadovaujantis darbuotojas, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu, buvo paskirtas tik 2021 m. sausio 4 d., nors pareiga tai padaryti atsirado 2017 m. liepos 13 d., įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui, apie šio asmens paskyrimą atsakovui buvo pranešta tik 2021 m. liepos 29 d., tuo pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį;

4) mokymai, susiję su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija, nebuvo vedami, darbuotojai ir asmenys, dirbantys su pareiškėju pagal bendradarbiavimo sutartis, nuo 2021 m. sausio 4 d. buvo supažindinami su nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirtais nurodymais, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigams plauti ir (ar) teroristus finansuoti, tuo pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalį; 5) 2021 m. sausio 4 d. pareiškėjo direktoriaus įsakymu Nr. 1 patvirtinti Nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirti nurodymai, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigams plauti ir (ar) teroristus finansuoti, nors pareiga tai padaryti atsirado 2017 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo Įstatymo pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nevykdė reikalavimo vertinti savo klientų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo riziką ir pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

22. Teismas, pasisakydamas dėl argumentų, susijusių su pareiškėjo, kaip įpareigotojo subjekto, vykdančio nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą, privalančio įgyvendinti visas Įstatyme nustatytas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones, pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki patikrinimo dienos 2021 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas vykdė Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte nurodytą nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą, sudarydamas bendradarbiavimo sutartis su fiziniais asmenimis (pardavimų atstovais), suteikdamas pastariesiems teisę, teikiant tretiesiems asmenims (klientams) tarpininkavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ir / ar nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikti pareiškėjo vardu.

Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki patikrinimo dienos 2021 m. rugpjūčio 4 d., pareiškėjas turėjo sudarytas 4 bendradarbiavimo sutartis, taip pat pareiškėjas sudarė 22 tarpininkavimo paslaugų sutartis su klientais, kuriems teikė tarpininkavimo paslaugas parduodant ir išnuomojant nekilnojamojo turto objektus, pateiktų sutarčių grafose „sutarties šalys“ atstovu įvardijamas pareiškėjas, vadovaujamas direktoriaus, kartu su atstovu, atitinkamu nekilnojamojo turto agentu (brokeriu). Teismas iš to sprendė, kad pareiškėjas, atstovaujamas direktoriaus, ir kartu su juo dirbantis nekilnojamojo turto agentas (brokeris), veikiantis individualios veiklos pagrindu arba kaip savarankiškas ūkio subjektas, vykdė nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) nėra jo darbuotojai, jų nesieja darbo santykiai, todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas tikrinti ar kontroliuoti jam nepavaldžių nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklos ar prisiimti atsakomybę už individualiai veikiančius asmenis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikia (veikė) kaip nekilnojamojo turto agentas (brokeris), tai reiškia, kad pareiškėjas yra įpareigotasis subjektas (Įstatymo 2 str. 10 d. 9 p.) ir būdamas juridiniu asmeniu turi pareigą organizuoti veiklą taip, kad visi asmenys, per šią agentūrą klientui padedantys atlikti nekilnojamojo turto pirkimo ar pardavimo ir (ar) su jais susijusius sandorius, įgyvendintų Įstatyme nustatytas prevencijos priemones.

23. Teismas dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo pažymėjo, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas iki 2021 m. sausio 4 d. neturėjo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, nebuvo organizuojamas nei klientų tapatybės nustatymas, nei dalykinių santykių stebėsena, nebuvo atliekami sandorių tyrimai, nebuvo saugoma nustatyta informacija, neteikiama informacija atsakovui, t. y. jokio prevencijos priemonių įgyvendinimo pareiškėjas nevykdė. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjas negalėjo žinoti, kad praktikoje neturėjo įtartinų piniginių operacijų ir sandorių, nes nevykdė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių, niekada nevertino klientų rizikos, nenagrinėjo sandorių, taip pat negalėjo žinoti, kad praktikoje neturėjo sandorių, kuriuos buvo pagrindas nutraukti Įstatymo 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis ar kitomis su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tvarkos pažeidimais susijusiomis aplinkybėmis, nes niekada šių aplinkybių nevertino ir neprašė klientų pateikti papildomą informaciją.

24. Teismas nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyviai nustato pareigą surinkti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikruosius tikslus ir jų numatomą pobūdį, įpareigoja vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, vertinti, ar vykdomi sandoriai atitinka finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį ir kt. Nors pareiškėjas ir teigia, kad ėmėsi Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų (tapatybės nustatymas būdavo atliekamas pareikalaujant pateikti asmens tapatybės dokumentą, sutartys su klientais būdavo sudaromos tiesiogiai), tačiau šie veiksmai nėra pakankami. Teismas sutiko su Sprendimu, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimo.

25. Teismas nustatė, kad pas pareiškėją nebuvo (nei elektroninėje laikmenoje, nei popierine forma) tvarkomų registracijos žurnalų, pareiškėjas su tapatybės nustatymu susijusių duomenų nerinko ir nesaugojo ir šį faktą iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas teigdamas, kad Įstatymas atskirai nenustato, kada privalo būti pradedamas pildyti atitinkamas žurnalas, o ir žurnalas gali būti pradedamas pildyti tik tada, kai paaiškėja atitinkamos aplinkybės. Teismas nurodė, kad nepaisant, jog nėra duomenų, kad pareiškėjo praktikoje buvo įtartinų piniginių operacijų ir sandorių, žurnalo užvedimas yra būtinas, nes toks veiksmas parodo, jog subjektas yra pasiruošęs vykdyti Įstatyme nustatytas pareigas. Teismas sutiko, kad reikalavimas turėti žurnalą yra formalus, tačiau vertinant visų pažeidimų kontekstą matyti, jog pareiškėjas apskritai nebuvo pasiruošęs vykdyti pareigų, nustatytų Įstatyme, įskaitant ir pareigą užpildyti žurnalą, jei prireiktų. Teismas pažymėjo, kad žurnalo neturėjimas laikytinas pažeidimu (neturėjimo faktą pripažįsta ir pats pareiškėjas), be to, konstatuotas pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog su tapatybės nustatymu susiję duomenys nebuvo renkami ir saugomi. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus, susijusius su registracijos žurnalų tvarkymu ir su tapatybės nustatymu susijusių duomenų rinkimu ir saugojimu.

26. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, pažymėjo, kad byloje nustatyta, ir pareiškėjas pripažįsta, jog jis vėlavo pranešti apie atsakingo asmens, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu, paskyrimą. Teismas vertino, kad nors, atskirai toks pažeidimas gali būti laikomas formaliu, tačiau bendrame pažeidimų kontekste rodo, jog pareiškėjas nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatyme nustatytų pareigų.

27. Teismas nustatė, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo mokymai, susiję su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija, nebuvo vedami, tačiau su FNTT direktoriaus 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-183 „Dėl Nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ (toliau – ir FNTT direktoriaus įsakymas Nr. V-183) nurodymais buvo supažindinti visi pardavimo atstovai, su kuriais buvo sudaroma bendradarbiavimo sutartis, ir pagal bendradarbiavimo sutartį įpareigoti jų laikytis, todėl laikytina, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Sprendime (Išvadoje, kuri yra Sprendimo sudėtinė dalis) nurodyta, jog buvo nustatyta, kad tęstiniai mokymai pas pareiškėją nėra vedami, tačiau bendradarbiaujantys nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) supažindinti su FNTT direktoriaus įsakymu Nr. V-183, toliau lakoniškai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dėl to teismas sprendė, kad nebuvo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, nėra aišku, kodėl atsakovas laikė, jog pareiškėjas padarė šį pažeidimą – ar nevykdė tęstinių mokymų darbuotojams (ar tokių apskritai buvo), ar supažindinimas su minėtu įsakymu buvo nepakankamas, ar kita. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, jog darbuotojų sąvoka turėtų būti aiškinama plačiau, kad iki supažindinimo su FNTT direktoriaus įsakymu Nr. V-183 jokių priemonių nebuvo imtasi, tačiau administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Todėl dėl šio pažeidimo teismas sprendė, kad priimtas sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas ir neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 10 straipsnio reikalavimų, todėl ši Sprendimo dalis naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

28. Teismas nustatė, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo direktoriaus 2021 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1 patvirtinti Nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirti nurodymai, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigams plauti ir (ar) teroristams finansuoti, yra analogiški patvirtintiems FNTT direktoriaus įsakymu Nr. V-183, minėti nurodymai yra gairės, kuriomis vadovaujantis turėtų būti nustatyta atitinkama vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, pritaikant jas pareiškėjo veiklai, tokie nurodymai buvo patvirtinti tik 2021 m. sausio 4 d., nors pareiga tai padaryti pareiškėjui atsirado nuo jo įregistravimo 2017 m. liepos 13 d., o kadangi pareiškėjas nevykdė reikalavimo vertinti savo klientų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo riziką, konstatuotina, kad jis pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimus.

29. Teismas dėl pareiškėjo argumento, jog jis įvykdė Įstatyme nustatytą reikalavimą nustatyti vidaus kontrolės procedūras, pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu, jog minėta pareiga atsirado nuo pareiškėjo įregistravimo – 2017 m. liepos 13 d., tačiau įvykdyta buvo tik 2021 m. sausio 4 d., to pareiškėjas neneigia. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su pareiga patvirtinti vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūras bei vertinti klientų riziką, nepagrįsti, o tokio pobūdžio pažeidimas rodo, kad pareiškėjas apskritai nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatymo reikalavimų.

30. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir atsakovo atsikirtimus dėl poveikio priemonės taikymo, aptaręs Įstatymo 34, 38 ir 40 straipsnių nuostatas, pažymėjo, kad iš Išvados matyti, jog bauda parinkta keliais etapais individualizuojant jos dydį, atsižvelgta į pažeidimo trukmę, mastą, kaltės formą (tyčios nenustatyta), ankstesnių pažeidimų nebuvimą, taip patį apyvartą ir pelną, o pareiškėjas skunde iš esmės remiasi tik tuo, kad nepagrįstai buvo vertinama visa jo apyvarta. Teismas nesutiko su šiuo pareiškėjo argumentu, nes apyvarta – objektyvus dydis vertinant poveikį įmonei, o tai, kad teismas naikina Sprendimo dalį dėl vieno iš pažeidimų, reikšmingos įtakos pažeidimo mastui ir pobūdžiui neturi, nes vis dėlto lieka nepaneigta, kad pareiškėjas iš esmės nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatymo reikalavimų. Teismas sprendė, kad iš Išvados matyti, jog baudos proporcingumas buvo detaliai įvertintas, todėl nėra pagrindo su juo nesutikti.

31. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad jis galėjo būti nubaustas du kartus už tą patį pažeidimą. Teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką non bis in idem (lotynų kalba – negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo taikymo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjui (juridiniam asmeniui) buvo paskirta sankcija už Įstatymo reikalavimų nesilaikymą, tačiau UAB „1Partner LT“ nubaudimas ir pareiškėjo nubaudimas nereiškia to paties asmens nubaudimo, nes neatitinka asmens tapatumo reikalavimo. Todėl teismas sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas yra atskiras juridinis asmuo, kuriam kyla individuali pareiga savo vykdomą veiklą įgyvendinti taip, kad nebūtų pažeisti jo veiklai taikomi įstatymai.

32. Teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės teisingai konstatavo pareiškėjo padarytus pažeidimus, išskyrus dėl Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo. Teismas, pripažinęs, kad ši Sprendimo dalis neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 10 straipsnio reikalavimų, šią Sprendimo dalį panaikino ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

III. 33. Pareiškėjas UAB „Centro Kubas – Nekilnojamasis turtas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį, kuria jo (pareiškėjo) skundo dalis dėl Sprendimu pripažintų Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 19 straipsnio 1, 7–10 dalių, 22 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimų atmesta, ir išspręsti ginčą iš esmės, t. y. šią skundo dalį tenkinti – panaikinti šią Sprendimo dalį, o sprendimo dalį, kuria panaikinta Sprendimo dalis, kuria konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimas, palikti nepakeistą.

34. Pareiškėjas pažymi, kad byloje kėlė klausimą dėl tinkamo atsakomybės subjekto, nes bylos nagrinėjimo metu tapo aišku, kad patikrinimus atsakovas vykdė tik nekilnojamojo turto agentūrose, tačiau individualiai veikiantys nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) nebuvo tikrinti. Pareiškėjas teigia, kad procesiniuose dokumentuose atsakovas taip pat siekė išplėstinio aiškinimo, siūlydamas darbuotojo sąvoką aiškinti plečiamai, tokiu būdu, atsakomybės naštą dėl individualiai veikiančių nekilnojamojo turto agentų (brokerių), jeigu jie bendradarbiauja su juridiniu asmeniu nekilnojamojo turto agentūra, perkeliant būtent juridiniam asmeniui, o teismas su tokia atsakovo pozicija sutiko.

35. Pareiškėjo vertinimu, teismas nesuprato keliamos problemos. Įstatymas įpareigotuoju subjektu laiko nekilnojamojo turto agentą (brokerį), o pas pareiškėją nekilnojamojo turto agentai (brokeriai) pagal darbo sutartis nedirba, dirba tik pagal bendradarbiavimo sutartis, kuriose buvo nurodyta, kad jie privalo laikytis Įstatymo nuostatų, kitų teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjas mano, kad jis negalėtų būti laikomas įpareigotuoju subjektu Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkto pagrindu, jei tai susiję su kitų, individualiai dirbančių nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veikla, o teismas, iš esmės konstatuodamas juridinio asmens atsakomybę už individualia veikla besiverčiančių asmenų, neturinčių pavaldumo santykių su juridiniu asmeniu, veiksmus, tokių savo išvadų nemotyvavo, tik pažymėjo, kad tokia atsakomybė pareiškėjui tenka dėl bendradarbiavimo sutarčių. Pareiškėjo vertinimu, teismui laikant, kad pareiškėjas yra įpareigotasis subjektas Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkto pagrindu, turėjo ir galėjo būti vertinama tik tai, kas susiję tik su šio juridinio asmens kaip nekilnojamojo turto agento (brokerio) veikla ir Įstatyme nustatytų įpareigojimų vykdymu, jeigu jis pats tokią veiklą vykdo, atskiriant juridinio asmens veiklą nuo individualią veiklą vykdančių asmenų. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas jam priskyrė funkcijas, kurių teisės aktai jam nenustato, ir teismas tam pritarė.

36. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punktą, tais atvejais, kai yra teikiamos tarpininkavimo paslaugos nuomojant turtą, nekilnojamojo turto agentas (brokeris) įpareigotuoju subjektu laikomas tik tuo atveju, kai tokio sandorio suma per mėnesį viršija 10 000 Eur, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad iš byloje esančių tarpininkavimo paslaugų sutarčių dalis yra dėl turto nuomos, nesiaiškino, ar yra sutarčių, kurių nuomos mokestis viršytų Įstatyme nurodytą sumą. Taip pat pareiškėjas teigia, kad nebuvo vertinamas faktas, jog pareiškėjas nesudarinėja turto pirkimo ar pardavimo sandorių, o tik padeda rasti pirkėją, o teismas nesiaiškino, ar tarpininkavimo sutartis realiai vykdė pareiškėjas ar atstovas nekilnojamojo turto agentas (brokeris).

37. Pareiškėjas dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo (kad prieš pradėdamas dalykinius santykius nesiėmė priemonių ir nenustatė bei nepatikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės) laikosi pozicijos, kad Išvadoje nėra nurodoma, kuo konkrečiai pasireiškia toks pažeidimas, nenurodyta, kas konkrečiai tokios pareigos nevykdė, o teismas tik konstatavo Sprendimo pagrįstumą, nevertindamas ir nenurodydamas konkretaus pažeidimo apimties, nepagrįstai nepanaikino šios Sprendimo dalies dėl motyvų nebuvimo. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai pareiškėjo atliktų veiksmų tikslu nustatyti klientų tapatybę nelaikė pakankamais. Pareiškėjas pažymi, kad tinkamas asmens tapatybės nustatymas jam pačiam yra būtinas dėl veiklos specifikos, nes pagal bendradarbiavimo sutartis komisinis mokestis mokamas tik po to, kai surandamas pirkėjas, o pareiškėjui nenustačius kliento tapatybės jis prarastų galimybę gauti atlygį už suteiktą paslaugą, todėl asmens tapatybė būdavo (yra) nustatoma ir patikrinama, o jis negali būti laikomas padaręs Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas neišskiria jokių konkrečių tapatybės nustatymo ir patikrinimo būdų, kurie galėtų būti laikomi pakankamais, o teismas pareiškėjo naudojamas priemones laikydamas nepakankamomis, tokių savo argumentų iš esmės nepagrindė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pagal Įstatymą įpareigotaisiais subjektais laikytini ir fiziniai asmenys, kurie individualiai vykdo nekilnojamojo turto agento (brokerio) veiklą, o tais atvejais, kai sutartį pasirašė ne pareiškėjas, jis neturi galimybės žinoti, ar buvo ir kaip buvo nustatyta kliento tapatybė, be to, gali nežinoti kokius sandorius sudaro nekilnojamojo turto agentas (brokeris) ir jų patikrinti.

38. Pareiškėjas dėl Įstatymo 19 straipsnio 1, 7–10 dalių pažeidimo pažymi, kad teismas, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl asmens dokumento kopijos darymo ir saugojimo nesant kliento sutikimo bei galimybės saugoti duomenis atsižvelgiant į 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 „Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas. Pareiškėjas teigia, kad Sprendime nebuvo pateikti jokie argumentai dėl Įstatymo 19 straipsnio 10 dalies pažeidimo ir teismas dėl to jokių argumentų taip pat nepateikė.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Įstatymas atskirai nenumato, kada privalo būti pradedamas pildyti atitinkamas žurnalas. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 8 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, teigia, kad atsiradus atitinkamam faktui (įtartiniems piniginei operacijai ar sandoriui) jis, turėdamas pareigą per vieną darbo dieną pranešti atitinkamą informaciją, galėtų tokį žurnalą užvesti, užpildyti ir nustatytu terminu informaciją pateikti atsakingai institucijai, o teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė, laikydamas, kad žurnalo neužvedimas demonstruoja nepasiruošimą vykdyti Įstatymo reikalavimus.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas konstatavo, jog nėra duomenų apie pareiškėjo praktikoje buvusias įtartinas pinigines operacijas ir sandorius, o teismo išvada apie šį pažeidimą padaryta bei pažeidimas pripažintas formaliu pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo gauta žinių apie aplinkybes, nurodytas Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, nebuvo atvejų, kuomet būtų atsiskaitoma už paslaugas grynaisiais pinigais ar būtų nutraukti santykiai su klientais Įstatymo 18 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 19 straipsnio 9 dalies apibrėžia žurnalo saugojimo terminą ir šios nuostatos pažeidimu galėtų būti laikomi tik tokie faktai, kai žurnalas su konkrečia informacija yra nesaugomas ar saugomas trumpesnį laiką, o nustačius, kad pareiškėjo veikloje nebuvo fiksuota jokių įtartinų operacijų ir pan., pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu saugojimo terminą.

Pareiškėjo vertinimu, teismas visapusiškai neįvertino byloje esančių duomenų ir nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas padarė Įstatymo 19 straipsnio 1, 7–10 dalių pažeidimus.

39. Pareiškėjas dėl Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimo sutinka tik su teismo išvada dėl to, kad toks pažeidimas yra formalus, tačiau teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl įmonės vadovo, kaip vadovaujančio darbuotojo, kuris organizuotų Įstatymo priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu. Pareiškėjas dėl šio pažeidimo laikosi pozicijos, išdėstytos skunde ir sprendžia, kad būtent pavėluotas pranešimas, tiek atsakovo, tiek teismo nuomone, ir buvo pagrindu pripažinti Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau nėra pagrindo laikyti, kad toks pažeidimas yra šiurkštus, pareiškėjo vadovas dalyvavo įvairiuose mokymuose, pranešimo atsakovui pateikimas ne laiku yra formalus pažeidimas, todėl pareiškėjas negali būti baudžiamas už trūkumą, kurį pats pripažino ir ištaisė – pateikė pranešimą atsakovui, priešingu atveju būtų pažeidžiami teisingumo ir protingumo principai, kadangi subjektas sulauktų sankcijos už pažeidimą, kuris buvo pašalintas, o pažeidimo pašalinimo aplinkybė, yra vienas iš pagrindų sankcijai mažinti, laikant tai lengvinančia aplinkybe (Įstatymo 37 str. 4 ir 5 d.), tačiau tokios galimybės teismas taip pat nesvarstė.

40. Pareiškėjas dėl Įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo nurodo, kad teismas nustatė, kad pareiškėjas Įstatymo reikalavimą nustatyti vidaus kontrolės procedūras įvykdė, nors ir pavėluotai, tačiau nepasisakė dėl kitų pareiškėjo nurodytų argumentų, o taip pat paties teismo nustatytas faktas apie vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų patvirtinimą nebuvo įvertintas baudos mažinimo galimybės aspektu (Įstatymo 37 str. 4 ir 5 d.), todėl tokie teismo motyvai (ar jų nebuvimas), suponuoja išvadą dėl formalaus pareiškėjo nubaudimo, o teismo sprendimo buvimas be motyvų – vienas iš teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Pareiškėjo vertinimu, jam įvykdžius Įstatyme nustatytą reikalavimą nustatyti vidaus kontrolės procedūras, jis negali būti laikomas pažeidusiu atitinkamą Įstatymo nuostatą, Įstatymo reikalavimo pavėluotas įvykdymas nesudaro pagrindo laikyti pažeidimo sunkiu, o pareiškėjo elgesio piktybišku.

41. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies pažeidimo, cituodamas Įstatymo nuostatą, jokių papildomų argumentų dėl šio pažeidimo nenurodė, o pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis neturėtų būti laikomas atsakingu už tai, jeigu savo pareigų nevykdo individualiai veikiantys fiziniai asmenys nekilnojamojo turto agentai (brokeriai), kadangi šių asmenų kontrolės funkcija pareiškėjui nėra priskirta jokio teisės akto pagrindu.

42. Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl jam (pareiškėjui) pritaikytos poveikio priemonės, nepateikė argumentų atmesdamas pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas pakartoja argumentus, kad iš tarpininkavimo veiklos 2020 metais gavo mažiau nei 4 proc. nuo visų pajamų (20 220 Eur) ir būtent ši suma rodo pareiškėjo veiklos apyvartą atitinkamais metais, o teismas neatkreipė dėmesio, kad paskirta bauda sudaro net 40 procentų nuo pareiškėjo apyvartos ir jokių argumentų dėl to nenurodė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dalis pažeidimų nebuvo padaryti, teismas pripažino, kad pareiškėjas įvykdė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nors ir pavėluotai, nebuvo nustatyta sunkinančių aplinkybių, Komisija nustatė, kad nebuvo pareiškėjo tyčios, todėl teismas, objektyviai įvertinęs įrodymus, galėjo prieiti išvados, kad pareiškėjui paskirta bauda neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, tačiau dėl tokių pareiškėjo argumentų nepasisakė. Pareiškėjas teigia, kad teismas taip pat nevertino ar pareiškėjui negali būti skiriama kita alternatyvi poveikio priemonė, nustatyta Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje (įspėjimas), be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjo bendradarbiavimą patikrinimo metu, todėl teismo sprendimas nemotyvuotas.

43. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, pripažindamas pažeidimų padarymą, pažeidė ABTĮ 56 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos, nes objektyviai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nenurodė argumentų dėl kokių priežasčių kai kurių įrodymų nevertino ir pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, o nurodyti pažeidimai lėmė, kad buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas teismo sprendimas.

44. Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

45. Atsakovas nurodo, kad teismas, išsamiai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas veikia (veikė) kaip nekilnojamojo turto agentas (brokeris), tai reiškia, kad pareiškėjas yra įpareigotasis subjektas (Įstatymo 2 str. 10 d. 9 p.) ir būdamas juridiniu asmeniu turi pareigą organizuoti veiklą taip, kad visi asmenys, per šią agentūrą klientui padedantys atlikti nekilnojamojo turto pirkimo ar pardavimo ir (ar) su jais susijusius sandorius, įgyvendintų Įstatyme nustatytas prevencijos priemones. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimo, o pareiškėjo teiginiai, kad jis tinkamai vykdė su tapatybės nustatymu susijusius Įstatymo reikalavimus, yra nepagrįsti ir atmestini. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog žurnalo neturėjimas laikytinas pažeidimu (patį neturėjimo faktą pripažįsta ir pareiškėjas), be to, pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad su tapatybės nustatymu susiję duomenys nebuvo renkami ir saugomi, todėl pareiškėjas netinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus, susijusius su registracijos žurnalų tvarkymu ir su tapatybės nustatymu susijusių duomenų rinkimu ir saugojimu, o pareiškėjo argumentai, kad nebuvus nustatytų jokių aplinkybių dėl įtartinų sandorių ar piniginių operacijų, nebuvo poreikio pradėti vesti žurnalus, yra nepagrįsti ir atmestini.

46. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas vėlavo pranešti apie atsakingo asmens, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su atsakovu, paskyrimą, taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su pareiga patvirtinti vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūras bei vertinti klientų riziką, laikytini nepagrįstais; tokio pobūdžio pažeidimas rodo, kad pareiškėjas apskritai nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatymo reikalavimų, o pareiškėjo argumentai, kad Įstatyme nustatytas įpareigojimas patvirtinti vidaus kontrolės procedūras yra visiškai įgyvendintas, yra nepagrįsti ir atmestini.

47. Atsakovas teigia, kad teismas pagrįstai nustatė, jog iš Išvados matyti, kad bauda parinkta keliais etapais individualizuojant jos dydį, atsižvelgta į pažeidimo trukmę, mastą, kaltės formą (tyčios nenustatyta), ankstesnių pažeidimų nebuvimą, taip pat į apyvartą ir pelną, o pareiškėjas skunde iš esmės remiasi tik tuo, kad nepagrįstai buvo vertinama visa apyvarta, tačiau teismas pagrįstai nesutiko su šiuo argumentu, nes apyvarta – objektyvus dydis, vertinant poveikį įmonei. Atsakovas nurodo, kad tai, jog teismas naikina Sprendimo dalį, susijusią su vienu iš pažeidimų, reikšmingos įtakos pažeidimo mastui ir pobūdžiui neturi, nes vis dėlto lieka nepaneigta, kad pareiškėjas iš esmės nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatymo reikalavimų, o iš Išvados matyti, jog buvo detaliai įvertintas baudos proporcingumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Bylos dalykas – atsakovo FNTT 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 04/6-3-4-8376, kuriuo pareiškėjui UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“, įpareigotajam subjektui pagal Pinigų plovimo ir teroristinių finansavimo prevencijos įstatymo (Įstatymo) 2 straipsnio 10 dalies 9 punktą (užsiima nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veikla), skirta 8 265 Eur bauda už Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 19 straipsnio 1, 7–10 dalyse, 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

49. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, panaikino Sprendimo dalį, kuria konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies pažeidimas, o kitą skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai nubaustas už Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 19 straipsnio 1, 7–10 dalyse, 22 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta bauda (8 265 Eur) laikantis Įstatymo reikalavimų ir ji yra proporcinga padarytiems pažeidimams.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog jo skundas turėjo būti tenkintas visa apimtimi dėl skunde nurodytų aplinkybių. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo palikti sprendimą galioti nepakeistą.

51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

52. Teisėjų kolegija byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

53. Taip pat pažymėtina, jog esant ABTĮ įtvirtintai ribotai apeliacijai (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

54. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas yra įpareigotasis subjektas (tinkamas atsakomybės subjektas) ir jam pagrįstai ir teisėtai paskirta minėta bauda už Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 19 straipsnio 1, 7–10 dalyse, 22 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimą, nes pareiškėjas neįgyvendino Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių bei nebuvo pasiruošęs vykdyti Įstatyme nustatytų pareigų.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad nebuvo tinkamai įvertinti arba iš viso neįvertinti pareiškėjo argumentai ir pateikti įrodymai, nurodo, jog buvo pažeistos sprendimo surašymo taisyklės, įtvirtintos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose, sprendime padarytos kai kurios išvados yra nemotyvuotos.

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

57. EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p., 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

58. Įrodymų vertinimo aspektu nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

59. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga ir sprendimo turiniu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, nes sprendime nurodyta, kuriais įrodymais grindžiamos išvados dėl ginčo esmės, t. y. dėl atsakovo Sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo, sprendimas yra motyvuotas, įrodymai įvertinti laikantis ABTĮ ir teismų praktikoje nurodytų reikalavimų, nes sprendime išnagrinėti esminiai pareiškėjo skundo argumentai ir dėl jų sprendime aiškiai pasisakyta, t. y. nurodyta, dėl kokių priežasčių pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą visa apimtimi. Dėl to nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareiškėjo nurodomų proceso normų pažeidimo.

60. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog jis (pareiškėjas) yra tinkamas atsakomybės subjektas, nes Įstatymas įpareigotuoju subjektu laiko nekilnojamojo turto agentą (brokerį), pareiškėjo pagrindinė vykdoma veikla yra turto ir verslo vertinimas, jis su brokeriais yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas yra įpareigotasis subjektas, vykdantis nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą, nurodytą Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte, ir privalo įgyvendinti visas Įstatyme nustatytas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones, turi pareigą organizuoti veiklą taip, kad visi asmenys, per šią agentūrą klientui padedantys atlikti nekilnojamojo turto pirkimo ar pardavimo ir (ar) su jais susijusius sandorius, įgyvendintų Įstatyme nustatytas prevencijos priemones.

61. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo sudaręs 4 bendradarbiavimo sutartis su fiziniais asmenimis (pardavimų atstovais), suteikdamas pastariesiems teisę, teikiant tretiesiems asmenims (klientams) tarpininkavimo ir kitas paslaugas dėl nekilnojamojo turto pardavimo, pirkimo ir / ar nuomos, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, nuomos ir kitokius su nekilnojamuoju turtu susijusius sandorius, veikti pareiškėjo vardu, taip pat pareiškėjas, kuriam vadovauja direktorius V. R., buvo sudaręs 22 tarpininkavimo paslaugų sutartis su klientais, kuriems teikė tarpininkavimo paslaugas parduodant ir išnuomojant nekilnojamojo turto objektus (sutarčių grafose „sutarties šalys“ atstovu įvardijamas pareiškėjas, vadovaujamas direktoriaus V. R., kartu su atstovu, atitinkamu brokeriu). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, jog nekilnojamojo turto brokeriai nėra pareiškėjo darbuotojai, su jais pareiškėjo nesieja darbo santykiai, todėl pareiškėjas negali būti įpareigotas tikrinti ar kontroliuoti jai nepavaldžių brokerių veiklos ar tuo labiau prisiimti atsakomybę už individualiai veikiančius asmenis, ir dėl šių argumentų nepripažino, jog pareiškėjas nevykdė nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklos.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą pakartoja tuos pačius argumentus, teigdamas, kad jis negali būti laikomas įpareigotuoju subjektu Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

63. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ir vertindamas tokius pat, kaip ir pareiškėjas išsako šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, argumentus, kad pagal bendradarbiavimo sutartis tinkami pažeidimo subjektai yra bendradarbiavimo sutarčių pagrindu veikiantys nekilnojamojo turto brokeriai, kurie yra ir savarankiški ūkio subjektai, ne vieną kartą yra nurodęs, jog yra vertintina reali įmonės veikla, o ne apribojama tik tuo faktu, kad sudarytos bendradarbiavimo sutartys; remiantis įmonių sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis ir tarpininkavimo sutartimis, konstatuojama, kad įmonė vykdė Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte nurodytą nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-1047/2023; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-310-575/2024; kt.). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-310-575/2024 yra išnagrinėtos ir įvertintos identiškos aplinkybės, kaip ir pareiškėjo nurodomos šioje byloje, nes minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo nurodomos dukterinės bendrovės UAB „1Partner LT“ padarytų Įstatymo pažeidimų. Įvertinus tai, kad tarpininkavimo paslaugų sutartyse, grafose „sutarties šalys“, atstovu yra įvardijama UAB „1Partner LT“, vadovaujama direktoriaus V. R., kartu su atstovu – atitinkamu brokeriu, padaryta išvada, jog UAB „1Partner LT“ vykdė Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte nurodytą nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas yra įvertinęs tokio pat pobūdžio 22 tarpininkavimo sutartis, todėl konstatuoti, jog pareiškėjas nevykdė Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte nurodytos nekilnojamojo turto agentų (brokerių) veiklos, nėra pagrindo.

64. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad netinkamai buvo pritaikytas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, jog finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Įstatymo nuostatos dėl asmenybės nustatymo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje yra kur kas platesnės apimties nei esant kitiems civiliniams santykiams, kuriems nėra taikomos Įstatymo nuostatos, siekiant įgyvendinti Įstatymo nuostatas apie klientą turi būti žinoma ne tik vardas ir pavardė, tačiau ir visa kita Įstatyme nustatyta informacija apie klientą; Įstatymas ne tik įpareigoja patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, bet ir nustato laiką, kada tai turi būti padaroma – prieš pradedant dalykinius santykius (žr. 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-310-575/2024; kt.). Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nustatyto jo padaryto Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, nenurodo jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybė būdavo nustatoma Įstatyme nustatytu būdu ir laiku. Pažymėtina, kad pareiškėjas apsiriboja tik paaiškinimais, jog klientų tapatybė buvo tikrinama susitikus su klientu ir paprašant jo pateikti asmens dokumentą, kuris buvo apžiūrimas.

65. Įstatymo 19 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo tvarkyti Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodytų pranešimų bei įtartinų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalą, vienkartinių atsiskaitymų grynaisiais pinigais, jeigu gaunamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 15 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, registracijos žurnalą ir klientų, su kuriais sandoriai ar dalykiniai santykiai nutraukti Įstatymo 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis ar kitomis su pinigų plovimo ir ar teroristų finansavimo prevencijos tvarkos pažeidimais susijusiomis aplinkybėmis, registracijos žurnalą. Įstatymo 19 straipsnio 9 ir 10 dalys nustato, kad registracijos žurnalų duomenys popierine forma arba elektroninėje laikmenoje saugomi 8 metus nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos, o kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos naudos gavėjo tapatybės duomenys, išmokos gavėjo tapatybės duomenys, tiesioginio vaizdo perdavimo (tiesioginės transliacijos) įrašas, kiti duomenys, gauti nustatant kliento tapatybę, sąskaitų ir (ar) sutarčių dokumentai (dokumentų originalai arba elektroninės formos dokumentai, išsaugoti elektronine forma vadovaujantis Popierinių dokumentų atrankos ir jų išsaugojimo elektronine forma tvarkos aprašu) turi būti saugomi 8 metus nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos.

66. Byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas patikrinimo metu neturėjo jokių minėtų registracijos žurnalų, nedarė klientų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų ir jokie su kliento tapatybe susiję duomenys nebuvo renkami ir saugomi, todėl konstatuotina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė minėtas Įstatymo normas. Tai, kad pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nėra teisės numatytas pagrindas pripažinti pažeidimą nepadarytu.

67. Nepritartina pareiškėjo pozicijai, kad tik atsiradus atitinkamam faktui (įtartiniems piniginei operacijai ar sandoriui) jis, atsižvelgdamas į minėtas Įstatymo nuostatas, turėdamas pareigą per vieną darbo dieną pranešti atitinkamą informaciją, galėtų tokį žurnalą užvesti, užpildyti ir nustatytu terminu informaciją pateikti atsakingai institucijai, o kadangi nebuvo nustatytų jokių aplinkybių dėl įtartinų sandorių ar piniginių operacijų ar kt., tai nebuvo poreikio pradėti tokį žurnalą. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjas nevykdė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių, nevertino klientų rizikos, klientų tapatybei nustatyti nebuvo renkami jokie duomenys, neanalizuojami sandoriai, todėl šiuo atveju daryti išvadą, kad pareiškėjas neturėjo jokių sandorių, kurie turėjo būti nutraukti Įstatymo 18 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis ar dėl kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas negali pateikti duomenų, jog nebuvo atliktos įtartinos piniginės operacijos ir / ar sudaryti įtartini sandoriai.

68. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su FNTT. Apie tokių darbuotojų ir valdybos narių paskyrimą ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo jų paskyrimo ar pakeitimo turi būti raštu pranešta FNTT.

69. Atsakovas, spręsdamas, jog pareiškėjas padarė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nurodė, kad pareiškėjo vadovaujantis darbuotojas, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su FNTT, nebuvo paskirtas nuo 2017 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo Įstatymo pakeitimo įstatymas, toks asmuo buvo paskirtas 2021 m. sausio 4 d., o apie paskyrimą pranešta tik 2021 m. liepos 29 d., t. y. nesilaikant 7 darbo dienų nuo jo paskyrimo ar pakeitimo termino. Šios atsakovo nurodytos aplinkybės nėra paneigtos, o pareiškėjo argumentai, kad vadovaujantis darbuotojas, kuris organizuotų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su FNTT, buvo direktorius, yra nepagrįsti, nes atsakovui apie tai nebuvo pranešta, be to, byloje nėra pateikti jokie konkretūs įrodymai, kad pareiškėjo direktorius V. R., kaip paskirtas asmuo organizuoti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su FNTT, būtų atlikęs Įstatyme nustatytus konkrečius ir privalomus veiksmus, susijusius su Įstatymo normų įgyvendinimu. Dėl to darytina išvada, kad pagrįstai konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

70. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu, rizikos vertinimu, rizikos valdymu, atsižvelgdami į šio straipsnio 2 dalyje nustatytas rizikos rūšis, taip pat su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos organizavimu ir kt.; 2 dalyje nustatyta, kad pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika turi būti vertinama išskiriant bent šias rizikos rūšis: 1) kliento rizika; 2) produktų, paslaugų rizika ir (arba) operacijų rizika; 3) šalies ir (arba) geografinio regiono rizika.

71. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo direktoriaus įsakymu nekilnojamojo turto agentams (brokeriams) skirti nurodymai, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigams plauti ir (ar) teroristams finansuoti, patvirtinti tik 2021 m. sausio 4 d., nors pareiga tai padaryti pareiškėjui atsirado 2017 m. liepos 13 d., pas pareiškėją iki 2021 m. sausio 4 d. nebuvo jokių vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų. Tai, kad pareiškėjas pavėluotai įgyvendino Įstatymo reikalavimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies pažeidimo pažymėtina, kad atsakovas patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas nevykdė Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies reikalavimo, t. y. nevertino pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizikos, išskirdamas minėtas rūšis. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo tai atliekama, todėl pagrįstai konstatuotas šios normos pažeidimas.

72. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam netinkamai taikytos poveikio priemonės, pirmiausia pažymėtina, kad Įstatymo 38 straipsnyje įtvirtinta, jog priežiūros institucija, svarstydama, ar taikyti šiame įstatyme nustatytas poveikio priemones, atsižvelgdama į tai, jei asmuo savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą, ir kai nėra šiame įstatyme nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali netaikyti poveikio priemonių, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, nedarantis esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, ir jeigu turi pagrindo manyti, kad priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, ne tik taikant poveikio priemones.

73. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į: 1) nustatytų pažeidimų sunkumą ir trukmę; 2) dėl pažeidimų finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti; 3) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), kaltę ir finansinį pajėgumą; 4) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), padarytus ankstesnius pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat jo bendradarbiavimą su priežiūros institucija; 5) šiame Įstatyme nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 6) nustatytų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes rinkos stabilumui ir patikimumui; 7) kitas įstatymuose nustatytas arba kitas svarbias aplinkybes.

74. Pagal Įstatymo 37 straipsnio 4 ir 5 dalis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą; atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas nebendradarbiauja su priežiūros institucija, kliudo atlikti patikrinimą, slepia padarytą pažeidimą, tęsia pažeidimą nepaisydamas to, kad priežiūros institucija buvo atkreipusi dėmesį į prižiūrimos finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto pažeidimus ar veiklos trūkumus, ar nevykdo privalomų nurodymų. Pagal šio straipsnio 3 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidurkio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidurkio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą.

75. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punktą, FNTT turi teisę kitiems įpareigotiesiems subjektams skirti šias baudas: už Įstatymo pažeidimus, kai kitas įpareigotasis subjektas sistemingai pažeidžia Įstatymą arba padaro vieną šiurkštų Įstatymo pažeidimą, arba Įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio Įstatymo pažeidimą paskyrimo – iki sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė kaip 1 100 000 Eur), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 Eur (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė kaip 1 100 000 Eur arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti). Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma apie FNTT baudos skyrimą kitam įpareigotajam subjektui.

76. Atsakovas pareiškėjui individualizuotą baudą apskaičiavo, vadovaudamasis Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašu.

77. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Įstatymo ir Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, pagal kurias pareiškėjui apskaičiuota 8 265 Eur bauda, remdamasi atsakovo Išvadoje detaliai aptartomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgus buvo nustatyta būtent tokio dydžio bauda (iš jų ir į 2020 metų bendrąsias metines pajamas), nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad paskirta per didelė bei neproporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams bauda. Pareiškėjui paskirtos baudos dydis (8 265 Eur) sudaro tik 1,5 procento taikytinos baudos vidurkio (551 000 Eur) arba 0,75 procento maksimalaus galimo skirti baudos dydžio, o tokio dydžio bauda teismų praktikoje nėra pripažįstama, kaip neproporcinga nustatytoms pažeidimo aplinkybėms, ar kad yra aiškiai pernelyg griežta (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-415/2023; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-88-575/2025). Pažymėtina, kad atsakovas, skirdamas baudą, taip pat įvertino pareiškėjo finansinį pajėgumą bei tai, jog taikoma poveikio priemonė neturi užkirsti galimybės pareiškėjui toliau vykdyti veiklą, investuoti į veiklos tobulinimą.

78. Įvertinus Įstatymu siekiamą tikslą – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, tai, kad šio tikslo įgyvendinimas turi būti efektyvus, o ne formalus, darytina išvada, jog atsakovo nustatyti pareiškėjo padaryti pažeidimai nėra mažareikšmiai, jie yra šiurkštūs ir sistemingi.

79. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne vieną sykį yra pasisakęs dėl Įstatymo reikalavimų pažeidimų, kuriuos padarė pareiškėjas, vertinimo, ir yra nurodęs, jog tokio pobūdžio pažeidimai nėra mažareikšmiai, o jie yra šiurkštūs ir už jų padarymą pagrįstai atsakovas skyrė baudas įpareigotiesiems subjektams, nurodytiems Įstatymo 2 straipsnio 10 dalies 9 punkte (žr., pvz., 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-933-968/2023; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-909-624/2023; 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-1047/2023; 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-415/2023; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-310-575/2024; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-88-575/2025).

80. Remdamasi nutartyje pateiktais išaiškinimais bei argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai aiškinant ir taikant Įstatymo nuostatas, nepažeidus proceso normų, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nesudaro pagrindo pakeisti šį sprendimą. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė