2019-05-30 Nr. AB-12127-3-61-3-04126-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1302-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04126-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 29.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar – Lietuvos administracinių ginčų komisija) (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 3R-287(AG-206/05-2015) ir grąžinti Komisijai pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Komisija nepagrįstai ir neteisėtai atmetė jos skundą dėl atsakovo Nacionalinės mokėjimų agentūros (toliau – ir Agentūra, NMA) 2015 m. birželio 17 d. rašto Nr. BR6-8325(1.14) panaikinimo. Pareiškėjos nuomone, Komisija neišreikalavo iš atsakovo ginčo objekto, t. y. kompiuterinės laikmenos duomenų „Tiesioginių išmokų bei su plotu susijusių kompensacinių išmokų duomenys“ už 2011, 2012 ir 2013 metus, todėl visapusiškai neištyrė laikmenoje esančių duomenų įtakos pasirašytoms sutartims tarp pareiškėjos ir Telšių rajono savivaldybės administracijos Varnių seniūnijos. Taip pat, pareiškėjos nuomone, Komisija neįvertino atsakovo darbuotojų kaltės ir aplaidumo, nes ginčo kompiuterinėje laikmenoje yra įrašyti netikslūs duomenys bei netikslūs vaistažolinių augalų kodai, kurių atsakovas neištaisė, taip pat neįvertino, kad atsakovo darbuotojas priėmė pareiškėjos atžvilgiu sprendimą, kurio pagrindu jai pervedė tiesiogines išmokas už žemės plotus, tačiau priimtas sprendimas nevizuotas, nepasirašytas viršininko ir be antspaudo. Be to, atsakovas tyčiniais veiksmais delsė pareiškėjai teisės aktais nustatyta tvarka įteikti 2012 m. kovo 13 d. sprendimą ir jis buvo gautas tik 2015 m. gegužės 4 d., tačiau šios aplinkybės Komisija neįvertino.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja buvo pateikusi paraišką dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Baigus administruoti paraišką ir atlikus pareiškėjos žemės sklypo patikrinimą buvo nustatyti Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų (toliau – ir GAAB) tyčiniai pažeidimai, todėl buvo pritaikyta 21 proc. sankcija, o pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota elektroniniu paštu, nes pateiktoje paraiškoje paramai gauti buvo pasirinkusi būtent tokį informavimo būdą. Sprendimas taip pat buvo siųstas registruotu paštu ir Lietuvos pašto duomenimis pareiškėjai įteiktas, tačiau pareiškėja nepasinaudojo sprendime nurodyta apskundimo tvarka.

5. Pareiškėja buvo įpareigota deklaruojamas pievas nušienauti ir vienam deklaruojamų pievų ir ganyklų hektarui, už kurį buvo prašoma išmokų, tenkantis ūkinių gyvūnų skaičius turėjo sudaryti ne mažiau nei 0,1 SG (sutartinio gyvulio), tačiau pareiškėja nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. turėjo 0 sutartinio gyvulio, o tai buvo įvertinta kaip tyčinis pažeidimas. Dėl patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, atsakovas pareiškėją informavo elektroniniu paštu ir registruotu paštu 3 kartus, tačiau laiškas grįžo su žyma „neatsiėmė pašte“.

6. Atsakovo nuomone, Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame atsižvelgė, jog pareiškėja, praleidusi atsakovo priimtų sprendimų apskundimo terminus, teikė skundus pakartotinai atsakovui, kuri Komisijos teigimu, pagrįstai juos atsisakė nagrinėti, todėl pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą nėra.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. gegužės 6 d., 2012 m. gegužės 28 d., 2013 m. gegužės 9 d. pateikė paraiškas dėl paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus skyrimą. Ji 2011 m. ir 2012 m. paraiškose nurodė, kad pageidauja visą su paraiška susijusią informaciją gauti elektroniniu paštu, o 2013 m. paraiškoje prašė, kad informacija būtų siunčiama paštu. Atsakovas, įvertinęs 2011 m. paraišką, pareiškėjai pritaikė 21 proc. sankciją dėl nustatytų teisės aktų nuostatų pažeidimų. NMA, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja 2011 m. paraiškoje nurodė, jog pageidauja būti informuota elektroniniu paštu, 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu pranešimu ir papildomai registruotu paštu informavo apie paraiškos administravimo pabaigą. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą, kuriuo patvirtino, jog 2012 m. kovo 14 d. gavo elektroninį pranešimą dėl 2011 m. paraiškos, o atsakovas, atsakydamas į pateiktą pranešimą, priėmė 2012 m. balandžio sprendimą Nr. BR6-(11-13)-2858, kuriuo paaiškino apie pritaikytas sankcijas bei padarytus pažeidimus. Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas registruotu paštu 2012 m. balandžio 18 d., tačiau pareiškėja minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė ir jis yra įsigaliojęs. Agentūra, įvertinusi pareiškėjos 2012 m. paraišką, elektroniniu paštu sprendimu Nr. BR6-2088521 informavo pareiškėją apie jai taikomas sankcijas. Sprendimas taip pat buvo išsiųstas ir registruotu paštu, tačiau pareiškėja siuntų neatsiėmė pašte ir jos grįžo siuntėjui. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota elektroniniu paštu, t. y. tokiu būdu, kuriuo prašė ją informuoti, laikė, kad sprendimas buvo įteiktas tinkamai. 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr. BR6-7130(11.2.6) atsakovas pakartotinai įteikė pareiškėjai minėtus sprendimus dėl 2011 ir 2012 m. paraiškų. Pareiškėja pateikė skundą Komisijai dėl NMA 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. BR6-2088521, kuri pareiškėjos skundą atmetė. Minėtą sprendimą apskundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, administracinėje byloje Nr. I-3442-208/2016 buvo priimtas 2016 m. kovo 24 d. sprendimas, kuriuo skundas atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 pirmos instancijos sprendimą paliko nepakeistą.

9. Atsakovas, įvertinęs 2013 m. paraišką, išmokėjo pareiškėjai 7 766,08 Eur paramos sumą, tačiau nustatė, kad 2012 m. pareiškėjai padarius pakartotinį pažeidimą, paramos suma buvo išmokėta dėl STIS klaidos, todėl 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. SP1-554(11.2.12E), pareiškėja buvo įpareigota grąžinti per klaidą išmokėtą paramos sumą. Sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas registruotu paštu. Minėtas sprendimas taip pat buvo apskųstas Komisijai, kuri 2015 gegužės 25 d. sprendimu Nr. 3R-212(AG-111/05-2015) pareiškėjos skundą atmetė, o teismas administracinėse bylose Nr. I-3442-208/2016 ir Nr. A-1202-858/2017 Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

10. Atsakovui priėmus minėtus sprendimus, pareiškėja papildomai 2015 m. balandžio 20 d. skundu ir 2015 m. balandžio 27 d. skundu kreipėsi į NMA. Pateiktuose skunduose pareiškėja nurodė, kad Agentūra neišmokėjo jai priklausančių išmokų pagal 2011, 2012 ir 2013 m. pateiktas paraiškas, per klaidą nurodyti kodai nebuvo patikslinti, o reikalavimas laikyti ūkinius gyvūnus pareiškėjai nebuvo taikytinas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos skundų argumentus, 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsakė į pareiškėjos skundus ir paaiškino, kad 2011 m. ir 2012 m. paraiškos yra baigtos administruoti, o sprendimai dėl jų pareiškėjai buvo įteikti tinkamai. Agentūra pareiškėjai nurodė, kad į tuos pačius klausimus, kuriuos ji teikė 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d., buvo jau atsakyta 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-7587, 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-9897, 2012 m. balandžio 16 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-2858, 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-7719, 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. BR6-(7.8)-4296 ir 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-9089.

11. Teismas, įvertinęs NMA 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-7587, 2011 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-9897, 2012 m. balandžio 16 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-2858, 2012 m. spalio 11 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-7719, 2013 m. gegužės 21 d. raštą Nr. BR6-(7.8)-4296 ir 2013 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. BR6-(1.14)-9089, sprendė, kad pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą ir jai buvo pateikti išsamūs atsakymai, kuriuose paaiškinta dėl 2011–2013 m. teiktų paraiškų, nustatytų pažeidimų ir pritaikytų sankcijų pagrįstumo, pateiktų paraiškų ir paskirtų sankcijų peržiūrėjimo negalimumo, atsakovas minėtuose raštuose taip pat įvertino, kokioms aplinkybėms esant, neprarandama teisė į išmokas bei nustatė, kad pareiškėja teisės aktų nustatytų išimčių neatitinka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas ne vieną kartą pareiškėjai jau buvo pateikęs atsakymus, susijusius su tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėja nurodė 2015 m. balandžio 20 d ir 2015 m. balandžio 27 d. skunduose, todėl laikė, kad atsakovas pagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus nesant naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos kitokiam sprendimo priėmimui.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinėse bylose Nr. I-3442-208/2016 ir Nr. A-1202-858/2017 buvo kilęs ginčas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir teismas sprendė atsakovo priimtų raštų, kurie taip pat yra nagrinėjamos bylos dalis ir dėl kurių skunde teismui pasisakė pareiškėja, pagrįstumą.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 išaiškino, kad pareiškėja savo veiksmais iš esmės siekia, kad būtų pripažinta, jog parama už 2011–2013 metais pateiktas paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjos argumentai dėl netinkamų paraiškų administravimo negali būti vertinami dėl to, kad pareiškėja praleido priimtų sprendimų dėl sankcijų paskyrimo teisės aktų nustatytą apskundimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad atsakovas tinkamai buvo informavęs pareiškėją dėl visų sprendimų, susijusių su pateiktų paraiškų administravimu, tačiau pati pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir konstatavo, kad sankcija grąžinti per klaidą išmokėtą 7 766,08 Eur paramos sumą už 2013 m. paraišką teisėta ir pagrįsta.

14. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos skundo turinį, byloje pateiktus dokumentus, atsakovo priimtus sprendimus dėl pareiškėjos skundu bei prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pareiškėja skundą teismui iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir skunduose, pateiktuose NMA, Komisijai ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017, todėl laikė, kad pareiškėja nepateikė jokių naujų duomenų, kurie pagrįstų kitas faktines aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima peržiūrėti pateiktas 2011–2013 m. paraiškas ir paneigti atsakovo priimtus ir įsigaliojusius sprendimus.

III. 15. Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo įpareigojant kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nenagrinėjo pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 3D-327 „Dėl Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų patvirtinimo (Dėl Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo patvirtinimo)“ atitikties Konstitucijai.

15.2. Teismas aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir betarpiškai neištyrė bei neįvertino Agentūros Teisės departamento „Tiesioginių išmokų bei su plotu susijusių kompensacinių išmokų duomenys“ dokumento Nr. 11-1011877239-A1-1, neapklausė liudytojų ir neišreikalavo iš atsakovo kitų dokumentų.

16. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Agentūros nuomone, teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ne vieną kartą kreipėsi į NMA ir jai buvo pateikti išsamūs atsakymai, kuriuose paaiškinta dėl 2011–2013 m. teiktų paraiškų, nustatytų pažeidimų ir pritaikytų sankcijų pagrįstumo, pateiktų paraiškų ir paskirtų sankcijų peržiūrėjimo negalimumo, pripažino, kad NMA minėtuose raštuose įvertino, kokioms aplinkybėms esant neprarandama teisė į išmokas bei nustatė, kad pareiškėja teisės aktų nustatytų išimčių neatitinka. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad NMA ne vieną kartą pareiškėjai jau buvo pateikusi atsakymus, susijusius su tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėja nurodė ir 2015 m. balandžio 20 d ir 2015 m. balandžio 27 d. teiktuose skunduose, taigi NMA pagrįstai 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325(1.14) atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus nesant naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos kitokiam sprendimo priėmimui.

18. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1202-858/2017 išaiškino, kad pareiškėja savo veiksmais iš esmės siekia, jog būtų pripažinta, kad parama už 2011–2013 metais pateiktas paraiškas neišmokėta nepagrįstai, tačiau teismas konstatavo, jog pareiškėjos argumentai dėl netinkamų paraiškų administravimo negali būti vertinami dėl to, kad pareiškėja praleido priimtų sprendimų dėl sankcijų paskyrimo teisės aktų nustatytą apskundimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nustatė, kad NMA tinkamai buvo informavusi pareiškėją dėl visų sprendimų, susijusių su pateiktų paraiškų administravimu, tačiau pati pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir konstatavo, kad NMA sprendimas susigrąžinti neteisėtai gautą paramą yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Tiek teismo sprendime, tiek Komisijos sprendime yra išsamiai aprašomi pareiškėjos skunduose išdėstyti teiginiai, ir, be kita ko, konstatuota, kad asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Taigi Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja iš esmės skunde dėstė tuos pačius faktus kaip ir ankščiau NMA pateiktuose prašymuose ir skunduose bei paaiškinimuose, į kuriuos NMA pateikė atsakymus, ir pripažino, kad NMA pagrįstai skundžiamu raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nesutinka su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 3R-287(AG-206/05-2015), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. gegužės 26 d. raštą „Dėl atsakymo į skundus“ Nr. BR6-8325(1.14). Šiuo raštu atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. jam pateiktus skundus.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nes apeliantė naujų aplinkybių, susijusių su byloje nagrinėjamu ginču, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo bei pareiškėjos nurodytų įrodymų neišreikalavimo ir pan., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo raštas ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

24. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. BR6-8325 (1.14) pareiškėjai atsakė į jos 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. skundus, dar kartą nurodydamas, jog pareiškėjos 2011 m. gegužės 6 d. pateikta paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiška ir 2012 m. gegužės 28 d. pateikta paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraiška yra baigtos administruoti. Apie priimtus sprendimus pareiškėja informuota Paraiškoje nurodytu būdu – 2012 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu ir 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. BR6-(11.13)-2858 bei 2013 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. BR6-2088521, kuriuose išdėstytos visos aplinkybės ir paaiškintos taikytos sankcijos.

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja kelia tuos pačius klausimus, kuriuos Nacionalinė mokėjimo agentūra jau buvo išnagrinėjusi ir į juos jai buvo atsakiusi 2011-2013 metų raštais. Vyriausioji administracinių ginčų komisija ginčijamame 2015 m. liepos 23 d. sprendime ne tik išvardijo ir aptarė Nacionalinės mokėjimo agentūros raštus ir sprendimus, kuriais buvo atsakyta pareiškėjai į jos prašymus dėl 2011 – 2013 metų paraiškų, bet ir padarė pagrįstą išvadą, kad negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiką bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes tokiu atveju atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Be kita ko, pareiškėja 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. skunduose pakartotinai akcentuoja iš esmės tas pačias aplinkybes dėl paramos pagal 2011 - 2013 m. paraiškas, dėl kurių buvo pasisakyta ne tik atsakovo raštuose, bet ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje.

26. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte (ginčui aktuali 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) įtvirtinta nuostata, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs sprendimo ar skundo padavimo senaties terminas. Tad tiek atsakovas, tiek ginčą nagrinėję Vyriausioji administracinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas.

27. Priešingai, nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas svarstė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pagrįstai sprendė, kad jis nėra susijęs su nagrinėjama administracine byla ir joje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė