2013-05-29 Nr. AB-2127-3-61-3-03479-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-627/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03479-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–25), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, atsakovas) 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (66)-18-204-1222, priteisti iš Valstybės saugumo departamento neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigoti Valstybės saugumo departamentą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui visą valstybinę pensiją, priteisti iš Valstybės saugumo departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, 1000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 15 d. iš Valstybės saugumo departamento gavo sprendimą Nr. (66)-18-204-1222 (toliau – ir Sprendimas Nr. (66)-18-204-1222) , kuriuo atsakovas informavo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris nustato valstybinių, taip pat pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Atsakovas savo Sprendimo Nr. (66)-18-204-1222 nekonkretizavo, todėl pareiškėjas mano, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas jam mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – 1030,99 Lt per mėnesį, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi. Todėl Valstybės saugumo departamento sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtai sumažintos jam mokamos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, kurią, privalo atlyginti valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas ir mokant sumažintą valstybinę pensiją, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Neteisėti veiksmai buvo ilgalaikio pobūdžio, nes pensija buvo apribota nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsakovas atsisakė geranoriškai išmokėti susidariusį pensijos skirtumą. Šiuo atveju yra visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Skunde pareiškėjas nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis, jo manymu, vadovaudamasis Valstybės saugumo departamentas perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir kurios, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose nurodyta, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Valstybės saugumo departamentas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo nuostatas. Įstatymų leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, diskriminavo vieną socialinę grupę, t. y. valstybinių pensijų gavėjus, sumažindamas pensijas ir jų nekompensuodamas. Įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, kai dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti pakankamai lėšų valstybinėms pensijoms mokėti, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą sustabdė kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 49/2010 dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 16 straipsnių bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai (b. l. 50–52). Įsigaliojus Konstituciniam Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino (b. l. 54).

Atsakovai Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 34–36) atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, 1999 m. rugsėjo 8 d. A. K. paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją 1136,26 Lt per mėnesį. 2004 metais pensija buvo perskaičiuota ir nuo to laiko pareiškėjui buvo mokama 1245,57 Lt per mėnesį valstybinė pensija. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, A. K. paskirta valstybė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, t. y. pritaikius šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę (1245,57 x koef. 0,827722 = 1030,99). Šiuo pagrindu nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo mokama 1030,99 Lt valstybinė pensija. Valstybės saugumo departamento 2010 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. (66)-18-204-1222 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad valstybinė pensija jam mokama vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis, taip pat paaiškinta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija sumažinta vadovaujantis įsigaliojusiu Laikinuoju įstatymu. Atkreiptas pareiškėjo dėmesys į tai, kad valstybės institucijos privalo vykdyti teisės aktų reikalavimus tol, kol jie nėra panaikinti arba pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakovo nuomone, Sprendimas Nr. (66)-18-204-1222 yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir dėl to turėtų būti atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 65–69) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad A. K. 2010 m. lapkričio 2 d. pateikė skundą Valstybės saugumo departamentui dėl valstybinės pensijos skaičiavimo (b. l. 42). Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Valstybės saugumo departamentas 2010 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr.(66)-18-204-1222 nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti neapribotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 43). Pareiškėjas padavė skundą teismui, prašydamas panaikinti šį sprendimą, priteisti nesumokėtos valstybinės pensijos dalį, įpareigoti mokėti visą valstybinę pensiją, priteisti iš Valstybės saugumo departamento ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, 1000 Lt neturtinę žalą (b. l. 1–25).

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją galiojusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad: Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A10-57/2004, A7-55/2004). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinių išmokų, t. y. ir pensijų, išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. gruodžio 8 d., pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti teisme savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis pateiktų į bylą įrodymų visumą, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nuo 2010 m. sausio 1 d. jam mokėta 1030,99 Lt dydžio pensija (b. l. 58–61). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojant pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjęs teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Valstybės saugumo departamentą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui mokėti neperskaičiuotą valstybinę pensiją. Pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis yra galiojanti, todėl taikoma. Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleisdamas terminų, jo reikalavimai, susiję su neteisėtu valstybinės pensijos perskaičiavimu, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Valstybės saugumo departamento 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (66)-18-204-1222. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismas konstatavo, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl netinkamo pensijos perskaičiavimo Valstybės saugumo departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Nustatęs, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jį atmetė pagrįstai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. (66)-18-204-1222 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti 1000 Lt neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius būtinas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus valdžios institucijos veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Pagrindinė viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias aplinkybes. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius, jog Valstybės saugumo departamentas nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas tokių aplinkybių nenustatė. Valstybės saugumo departamentas pareiškėjo valstybinę pensiją perskaičiavo vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, t.y. veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų veiksmų fakto, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Remdamasis šiais argumentais, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 71–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, priimtas neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimuose (1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. kovo 4 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. gruodžio 24 d.) įvairiais aspektais interpretuotas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Teismas nevertino, kad apeliantas atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, įgijo teisę į įstatymu nustatytą valstybinę pensiją ir gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta valstybinė pensija yra paskirta ir mokama, ši apelianto įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su jo nuosavybės teisių apsauga. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama. Teismas nevertino, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, diskriminavo vieną socialinę grupę, t. y. valstybinių pensijų gavėjus, sumažindamas pensijas ir jų nekompensuodamas.

2. Apelianto teigimu, jo (pensininko) konstitucinės teisės ir interesai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki šiol yra pažeidžiamos taikant 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalį, 15 straipsnį, 16 straipsnio 4 dalį ir 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo nuostatas, kuriomis ribojama teisė gauti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, negrąžinat paimtos pensijos dalies ir nevykdant Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimų. Atsakovo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (66)-18-204-1222 yra neišsamus biurokratinis atsiprašinėjimas nepaaiškinus aplinkybių, lėmusių valstybinės pensijos sumažėjimą.

3. Valstybės saugumo departamentas, ignoruodamas Konstitucinio Teismo nutarimus, atsisako vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir iki šiol taiko teisiškai neegzistuojančius panaikinto Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) buvusius pareigūnų ir karių pensijų apribojimus. Valstybės saugumo departamentas privalėjo nuo 2010 m. lapkričio 16 d. perskaičiuoti mokamos apeliantui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį ir, neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodytų 20 proc. apribojimų, kiekvieną mėnesį mokėti 1245 Lt dydžio pensiją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes taip yra pripažinęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Teismas taip pat nevertino Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais nustatyto teisinio reguliavimo.

4. Valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą pagal kurį apeliantas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, kuri nėra perskaičiuota pagal Konstitucinio Teismo nutarimus, negalima pripažinti, kad tokie atsakovų veiksmai yra teisėti. Teismas nevertino, kad apeliantas patyrė neturtinę žalą – dvasiškai išgyveno, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimus, paūmėjo ligos, pablogėjo jo reputacija, jis neturi piniginių lėšų išlaikyti save, yra priverstas skolintis ir taip patiria dvasinę skriaudą, kuri nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Valstybės saugumo departamento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėti veiksmai buvo ir yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai.

Atsakovai Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės saugumo departamento, atsiliepimu (b. l. 98–99) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas sprendime tinkamai pažymėjo, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas minėtu pagrindu, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, yra galimas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstumo bei teisėtumo.

Pareiškėjas prašė panaikinti Valstybės saugumo departamento 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (66)-18-204-1222, priimtą atsakant į pareiškėjo skundą dėl pensijos perskaičiavimo, priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti atsakovą mokėti visą pensiją bei priteisti iš atsakovų 1000 Lt neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, įvertinęs bylos proceso šalių rašytinius bei žodžiu teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimus, netinkamai motyvavo sprendimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, dėl pareiškėjo skundo priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš Valstybės saugumo departamento 2012 m. spalio 24 d. rašto Nr. (68)-18-2480 Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei jo priedų (pensijos skaičiavimo ir mokėjimo už 2010 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. laikotarpį lentelių), taip pat atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentų matyti, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama ją perskaičiavus taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą koeficientą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina Valstybės saugumo departamento teiginį, kad pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažintas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka. Pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo taikomas koeficientas 0,8277215, nustatytas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo ketvirtą formulę K = 1 – {0,15 + [(0,2 – 0,15): (1 800 – 800)] x (P – 800)}, – kur P yra pareiškėjui paskirta 1245,57 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjui paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (1245,57 Lt per mėnesį), perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 1030,99 Lt (1245,57Lt x 0,827722), t. y. 214,58 Lt per mėnesį. Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui perskaičiuota valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo 18,23 proc., t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjui pensija perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kitos apelianto minimos įstatymų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktualios. Dėl apelianto argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame, be kita ko, ištirta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijai, plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina dėl įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius ypatingai situacijai. Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė, jog pareiškėjui mokama valstybinė pensija buvo sumažinta tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, kurie paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinti atitinkančiais Konstituciją, teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ginčijami Valstybės saugumo departamento veiksmai buvo teisėti. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl Valstybės saugumo departamento 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (66)-18-204-1222, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo, panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui visą valstybinę pensiją ir neturtinės žalos priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, suinteresuotas asmuo savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Pagal minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą išaiškinimą, minėtas (trejų metų) terminas taikytinas reikalavimams dėl pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai rėmėsi CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatomis dėl periodinių išmokų išieškojimui taikomo sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, tačiau tai nagrinėjamu atveju neturėjo įtakos priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduotas teismui 2010 m. gruodžio 8 d., t. y. nepraėjus nė metams.

Dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis