2021-10-12 Nr. BB-5477-1-01-1-14983-2016-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-175-942/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14983-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.2.1; 2.1.7.4; 2.3.2.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M., jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir M. M. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: jai iš M. M. priteista 1293 Eur turtinei žalai ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. L. iš M. M. priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, išlaikymas kas mėnesį mokamomis 175 Eur periodinėmis išmokomis nuo 2016 m. kovo 30 d. iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nukentėjusiajam K. L. priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki jo pilnametystės paskirta jo atstovė pagal įstatymą K. D.

Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalis, kuria M. M. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: M. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, M. M. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. kovo 29 d. apie 20.42 val., būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių, narkotinių medžiagų bei alkoholio, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tiksliai tyrimo metu nenustatyto savadarbio arba perdirbto 9 mm kalibro šaunamojo ginklo (pistoleto, pistoleto kulkosvaidžio) tyčia du kartus šovė I. L. į galvą, taip padarė šautinius kiauryminį ir kiaurinį galvos sužalojimus, skylinius ir linijinius kaukolės skliauto ir pamato priekinės bei vidurinės duobių lūžius, dešinio galvos smegenų pusrutulio, smegenėlių ir smegenų kamieno pažeidimus, dėl to nukentėjusysis I. L. mirė; po to jis I. L. lavoną, automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabenęs į miškelį, esantį Kauno r., (duomenys neskelbtini), išmetė.

2. M. M. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2017 m. sausio 6 d. neturėdamas teisės vairavo automobilį „Mercedes-Benz C220 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apie 18.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), ties pastatu, pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), sustabdžiusiems Lietuvos kelių policijos Specialiosios paskirties skyriaus vyriausiesiems patruliams J. P. (J. P.) ir V. K., siekdamas šių neteisėto neveikimo už tai, kad nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas už jo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nurodytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 415 straipsnio 1 dalyje (vairavimas transporto priemonės neturint tam teisės), 417 straipsnio 1 dalyje (neturėjimas civilinės atsakomybės privalomojo draudimo), 424 straipsnio 2 dalyje (įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimas), tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 Eur kyšį, įdėdamas 50 Eur nominalo kupiūrą Nr. P24090879007 į pareigūnų tarnybinio automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės priekinių durelių daiktadėžę.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžiu M. M. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Priėmęs šį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas iš naujo išsprendė bausmių, paskirtų pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, bei ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinimo klausimą. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

III. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nepatenkinus šio prašymo, taikyti BK 76 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atlikimo. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Lietuvos apeliacinis teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, t. y. pažeidė nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, padarė įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimus: neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevisapusiškai, tendencingai, selektyviai vertino įrodymus, nelygino įrodymų tarpusavyje, priskyrė įrodymams realiai nenustatytą turinį, nuteistojo kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą grindė prielaidomis, nepašalintomis abejonėmis, nelogiškomis išvadomis (pvz., nepagrįstai vadovavosi principu, kad jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta), netiesioginių jo kaltės įrodymų nesusiejo į vientisą įrodymų seką, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti netiesioginiai įrodymai ne tik nepaneigia nuteistojo parodymų, bet ir neįrodo reikšmingų tarpinių faktinių aplinkybių, kurios būtų pakankamos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti ir leistų daryti patikimas išvadas, kad nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis būtent jis nužudė I. L., o kai kurie šių įrodymų, priešingai, paneigia prielaidomis grįstas teismo išvadas apie kasatoriaus kaltę.

4.2. Teismas negalėjo kritiškai vertinti nuteistojo pasirinktos gynybos taktikos – parodymų davimo laiko (tai, kad jis atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu) ir jų apimties, nes kaltinamasis, naudodamasis teise į gynybą, yra laisvas apsispręsti, kuriuo proceso metu ją realizuoti ir kokia apimtimi. Toks įrodymų vertinimas, kai asmens pasinaudojimas jam garantuota teise tylėti vėliau laikomas viena iš abejonių, kuriomis neteisėtai grindžiama jo kaltė, ydingas. Tai, kad nuteistasis negalėjo paaiškinti kai kurių savo elgesio 2016 m. kovo 29 d. motyvų, neprisiminė tam tikrų aplinkybių, paaiškinama tuo, kad tuo metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, tačiau tai nepaneigia jo nurodytų aplinkybių, kurias jis atsimena ir kurios yra esminės, teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad nuteistasis logiškai paaiškino, kodėl jo drabužiai buvo purvini (stūmė užklimpusį automobilį). Taip pat jis logiškai argumentavo, kodėl nenurodė asmenų, kurie galėjo matyti I. L. po jų išsiskyrimo. Kasatoriaus parodymai, kurių turinį apeliacinės instancijos teismas vertino fragmentiškai, svarbias detales nutylėdamas, ne tik kad nebuvo paneigti jokiais teismo nuosprendyje nurodytais netiesioginiais įrodymų šaltiniais, bet priešingai – dalis byloje esančių įrodymų nuteistojo nurodytas aplinkybes arba patvirtino (liudytojų D. P., R. P., O. S. parodymai, iš dalies – Ž. Š., I. K. parodymai), arba jų nepaneigė (pavyzdžiui, ekspertizės akto išvados, nukentėjusiosios S. D. parodymai), o kita dalis jų (pvz., K. B. parodymai) apskritai nei patvirtino, nei paneigė nė vienos inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės.

4.3. Kaip reikšmingą įrodymą teismas vertino nukentėjusiosios nužudyto I. L. žmonos K. D. parodymus, nors iš jų matyti tik tai, kad likus trims valandoms iki nužudymo jie bendravo, o vėliau nužudytojo telefonas buvo išjungtas. Tai nesuteikia jokių duomenų apie kasatoriaus kaltę dėl I. L. nužudymo. Teismo vertinimu, svarbūs ir liudytojo D. P. parodymai, tačiau teismas nepagrįstai juos vertino kaip nuteistojo kaltę patvirtinantį įrodymą. Teismas, darydamas išvadą, kad nuteistasis I. L. nužudė iš karto, kai tik liudytojas D. P. juos paliko automobilyje, apie 20.40 val., neįvertino šio liudytojo parodymų, kad nuteistasis su savimi neturėjo jokio šaunamojo ginklo, be to, tarp nuteistojo ir I. L. bevažinėjant automobiliu, kur jie svaiginosi, nekilo jokių konfliktų. Taigi teismas padarė nelogiškas išvadas – byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų logiškai paaiškinti, kaip draugiškas pasibuvimas per kelias minutes virto nužudymu, kaip liudytojas D. P., kuris buvo netoliese, negirdėjo šūvio, iš kur nuteistasis gavo ginklą. Nors teismas nurodė, kad motyvas šiuo atveju nesvarbu, tačiau, atsižvelgiant į įrodinėjimo pobūdį šioje byloje, svarbi kiekviena aplinkybė, o jokio motyvo ir priežasties nebuvimas tik dar labiau sustiprina abejones teismo išvadų pagrįstumu. Šiuo aspektu teismas taip pat netinkamai vertino nukentėjusiosios K. D. parodymus, ji, priešingai nei nusprendė teismas, patvirtino, kad nuteistasis ir I. L. buvo artimi, praleisdavo kartu daug laiko, tai kartu paneigia prielaidas apie kerštu grįstą nužudymo motyvą. Liudytojo D. P. parodymai apie automobilio „Honda Accord“ techninę būklę patvirtino nuteistojo nurodytas automobilio palikimo aplinkybes, tačiau teismas liudytojo parodymus vertino selektyviai, nutylėdamas arba nepagrįstai juos sumenkindamas. Be to, nesant galimybės apžiūrėti paties automobilio, jo gedimo priežasties nustatyti objektyviai nėra galimybių, todėl teismo bandymai nuspėti, ar automobilis sugedo, ar ne, lieka tik spėlionės, kaip ir prielaida yra tai, kad automobilis, siekiant sunaikinti nusikaltimo pėdsakus ir įkalčius, buvo paslėptas ar sunaikintas nuteistojo iniciatyva.

4.4. Teismas padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotuose pokalbiuose girdimas mirštančio I. L. skleidžiamas garsas, nors teismo fonoskopinės ekspertizės akte Nr. 11-2428(19) padaryta išvada, kad vienareikšmiškai nustatyti telefoninių pokalbių metu fone girdimų garsų atsiradimo mechanizmo negalima, nes garsai yra užgožiami (maskuojami) pagrindinio pokalbio kalbos signalo. Taigi, net ir taikant specialiąsias žinias, nebuvo galima nustatyti foninių garsų šaltinio. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateikta įrašuose girdimų garsų interpretacija, kuri nebuvo patvirtinta nei fonoskopine ekspertize, nei kitais įrodymais. Teismas visiškai neįvertino liudytojo D. P. parodymų, kad jis matė, kaip kasatorius ir I. L. automobilyje rūkė narkotines medžiagas, naudodamiesi „stikline pypke“, ir tai buvo prieš jam pasišalinant. Apie tai, kad pokalbių fone girdisi būtent narkotinių medžiagų rūkymas per vandens pypkę, parodė ir kasatorius. Šie parodymai nebuvo paneigti nei išklausius įrašus, nei atlikus fonoskopinę ekspertizę, tačiau, darydamas prielaidas apie pokalbių įrašuose girdimų foninių garsų pobūdį ir galimą šaltinį, apeliacinės instancijos teismas nelygino ir nenagrinėjo šių duomenų visumos. Įrodymų vertinimas, kai abejonės dėl jų turinio, kurių pašalinti nėra įmanoma, aiškinamos kaltinamojo nenaudai, prieštarauja imperatyvioms BPK normoms.

4.5. Teismas taip pat vertino pasikeitusį nuteistojo bendravimo su jam skambinusiais asmenimis pobūdį po preziumuoto I. L. nužudymo momento, tačiau tai taip pat yra teismo prielaidos apie įsivaizdavimą, kaip jis turėjo bendrauti su jam skambinusiais asmenimis. Šios prielaidos ne tik negali būti patikrintos, bet ir yra nelogiškos, nes, pirma, akivaizdu, jeigu skambučių metu nuteistasis iš tiesų būtų sėdėjęs automobilyje su ką tik nužudytu leisgyviu savo draugu, jis nepažįstamiems skambinantiems asmenims du kartus nebūtų atsiliepęs, antra, kaip matyti iš pokalbių turinio, nuteistasis neatpažino jam skambinusių asmenų, ir tai lėmė bendravimo „šaltumą“. Be to, antrojo pokalbio turinys patvirtina nuteistojo ir liudytojo D. P. parodymus, kad automobilyje baiginėjosi kuras arba automobilis gedo, todėl vėliau automobilis nebevažiavo ir jie kartu su I. L. ėjo pas Ž. Š., ten pasiėmė automobilį „VW Golf“.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip kasatoriaus kaltę patvirtinančius įrodymus vertino ir kitas abejones dėl jo elgesio 2016 m. kovo 29 d. ir galimų tokio elgesio motyvų, neatsižvelgdamas į tai, kad tą dieną, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, telefoninių pokalbių metu skirtingiems asmenims (ne tik liudytojai O. S., bet ir liudytojai D. Š.) jis žadėjo atlikti įvairius tarpusavyje nesuderinamus veiksmus, o tai leidžia spręsti, kad faktas, jog nuteistasis neįgyvendino vienokių ar kitokių savo ketinimų, neįrodo, kad jis to nepadarė, nes neva 2016 m. kovo 29 d. 20.42 val. nužudė I. L. Priešingai, tiek užfiksuoti kasatoriaus pokalbiai, tiek vėlesnis elgesys vykstant pas R. P., seserį O. S. rodo, kad tą vakarą jo priimti sprendimai ir atlikti veiksmai buvo spontaniški, nulemti besikeičiančių aplinkybių, o ne tariamo fakto, kad jis nužudė I. L.

4.7. Priešingai nei nurodė teismas, kasatoriaus parodymai nėra prieštaringi dėl to, kad jis atsisakė nurodyti sau žinomus asmenis, pas kuriuos I. L. (po jų išsiskyrimo) lankėsi ieškodamas narkotinių medžiagų (nenorėdamas jų „įvelti į procesą“) ir kurių parodymai galėtų suteikti vertingos informacijos. Tai nesudaro pagrindo atmesti nuteistojo parodymus kaip neteisingus, nes tai, kad nuteistajam yra žinomi asmenys, pas kuriuos ieškodamas narkotinių medžiagų lankėsi I. L., nereiškia, kad tolesnės narkotikų paieškos metu jo negalėjo nužudyti šioje byloje nenustatyti asmenys. Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Taigi, vien tai, kad gynyba, teismo manymu, neįrodė, jog I. L. galėjo būti nužudytas nenustatytų asmenų, kai ieškojo narkotinių medžiagų, nereiškia, kad jis buvo nužudytas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir kad tai padarė nuteistasis. Byloje pareiga įrodinėti tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams.

4.8. Jokie byloje esantys duomenys neįrodo, kad būtent nuteistasis gabeno I. L. lavoną iš Ž. Š. paimtame automobilyje „VW Golf“, kad nusikaltimo dieną jis su savimi turėjo šaunamąjį ginklą, apskritai kad būtų disponavęs šaunamuoju ginklu. Taip pat byloje nebuvo nustatyta nė vieno pėdsako, nei biologinės, nei kitokios kilmės, kuris leistų spręsti apie bet kokias nuteistojo sąsajas su I. L. lavonu. Mažai tikėtina, kad žmogus, būdamas tokios būsenos, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, – nuo alkoholio ir kvaišalų praradęs elgesio savikontrolę, neadekvatus – galėtų veikti taip preciziškai, kad įvykdęs nužudymą sugebėtų pašalinti visus savo nusikaltimo pėdsakus (ir nuo lavono) ir visus daiktus, galinčius rodyti jo ryšį su nusikaltimu. Teismo išvados šiuo klausimu deklaratyvios, nulemtos netinkamo įrodymų vertinimo. Teismas neįvertino, kad šūvio pėdsakų, kurių koncentracija buvo didelė (atsižvelgiant į tai, jog šūvis buvo labai artimas), nebuvo nustatyta ne tik ant drabužių, bet ir ant nuteistojo rankų, plaukų. Ginklo, kuris kaip nužudymo įrankis būtų itin svarbus įrodymas šioje byloje, atsiradimo, disponavimo ir dingimo aplinkybės liko nenustatytos.

4.9. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė remtis liudytojų R. P. ir O. S. parodymais, nes vien nuteistojo ir šių liudytojų tarpusavio ryšiai savaime nesuponuoja jų suinteresuotumo duoti neteisingus parodymus. Liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, be to, priešingai nei teigiama nuosprendyje, šių liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, visų pirma paties nuteistojo parodymai (O. S. parodymus dar patvirtina liudytojos G. G. parodymai, apie kuriuos teismas nutylėjo). Objektyvių duomenų, kurie paneigtų nuoseklius šių liudytojų parodymus, byloje nėra. Taigi teismas, remdamasis vien formaliais motyvais, atmetė kaltinimą paneigiančius ir kasatoriaus nurodytas aplinkybes patvirtinančius liudytojų parodymus tik dėl jo ir šių liudytojų ryšių, iš esmės net nevertindamas šių įrodymų šaltinių turinio.

4.10. Be kita ko, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie susietų nuteistąjį su automobilio „VW Golf“ sunaikinimu visuotinai pavojingu būdu, ir tuo remdamasis jis buvo išteisintas dėl nusikaltimo, nurodyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, neįrodžius, kad jis dalyvavo įvykdant šią nusikalstamą veiką. Įrodomųjų duomenų požiūriu analogiška situacija yra susiklosčiusi ir dėl nusikaltimo, nurodyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, todėl ir šiuo atveju Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo priimti analogišką sprendimą – išteisinti jį, neįrodžius, jog kasatorius dalyvavo įvykdant šį nusikaltimą.

4.11. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas. Teismas, skundžiamu nuosprendžiu (jo motyvuojamojoje dalyje) pripažindamas nustatytą esminę nusikalstamos veikos aplinkybę – I. L. nužudymo vietą: Kauno mieste, (duomenys neskelbtini) (nuosprendžio 24 punkte įvardijama dar konkrečiau: (duomenys neskelbtini)), kuri pagal kaltinimą ir Kauno apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo nustatyta (nurodyta: Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje), de facto (faktiškai) pakeitė kaltinimą, nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Remiantis teismų praktika, nusikaltimo vieta yra esminė aplinkybė, kuri apibūdina veiką ir kurios turinys apibrėžia konkretaus kaltinimo ribas. Taigi, konstatuodamas šią aplinkybę, Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo vadovautis BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis kaltinimo keitimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendį išdėstė sąmoningai apeidamas BPK reikalavimus, nustatančius kaltinimo keitimą. Taip apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos, pagal kurią baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis) (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamu nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos paliko galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį, t. y. pripažino įrodytomis būtent kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė kitokias nustatytas aplinkybes. Toks nuosprendis, kurio nustatomojoje dalyje konstatuotos aplinkybės neatitinka motyvuojamosios dalies, pažeidžia nuosprendžio vientisumo reikalavimą ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

4.12. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis vien formaliais argumentais, atsisakė taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taip netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą. Priešingai nei nurodė teismas, sunki nepagydoma liga nuteistajam buvo nustatyta po inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo. Nors tik kelios dienos iki inkriminuojamo nusikaltimo padarymo atlikus operaciją kasatoriui buvo nustatytas pilvo srities auglys, vėliau, tęsiant tyrimus bei gydymą, diagnozė buvo tikslinama ir tik 2016 m. rugpjūčio mėn., t. y. jau po inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo, tačiau iki teismo nuosprendžio priėmimo, nuteistajam buvo patvirtinta pagrindinė diagnozė – piktybinė ne Hodgkino limfoma, IV stadija, be to, buvo nustatyta ir gretutinė liga – virusinis C tipo kepenų uždegimas.

Nepagrįsti teismo teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog suėmimo vykdymo bei bausmės atlikimo įstaigos neužtikrino būtinosios pagalbos nuteistajam suteikimo ir tinkamos priežiūros, nes būtent dėl nuteistojo sveikatos būklės ir reikalingo gydymo, kuris negalėjo būti užtikrinamas suėmimo vykdymo metu, jam buvo taikomos švelnesnės nei suėmimas kardomosios priemonės. Be to, teismas visiškai neįvertino, kad ekspertizės akte aiškiai nurodyta, jog „M. M., sergančiam sunkia nepagydoma liga, būtinas medicininis gydymas negali būti suteiktas laisvės atėmimo vietų ligoninėje“.

Taigi, netaikant BK 76 straipsnio nuostatų kasatoriui, jis būtų laikomas tokiomis sąlygomis, kuriomis iš esmės negali būti užtikrinamas jam reikalingas gydymas, ligos stebėsena ir kontrolė, o tai neabejotinai pažeistų jo teises. Nors teismas akcentuoja nužudymo veikos, kartu ir nuteistojo, pavojingumą, baudžiamasis įstatymas nenustato draudimo taikyti BK 76 straipsnio nuostatas asmenims, įvykdžiusiems labai sunkius nusikaltimus. Todėl šios aplinkybės, nors ir svarbios, savaime negali nusverti visų kitų aplinkybių, reikšmingų BK 76 straipsnio 1 daliai taikyti, juo labiau kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kiek įtakos nuteistojo asmenybės pavojingumui (jo sumažėjimui) turi sunki jo sveikatos būklė.

Nuo bausmės dėl ligos paprastai gali būti atleidžiamas nuteistasis, kuris dėl sveikatos būklės negalėtų įprasta tvarka atlikti bausmės, bausme nebūtų įgyvendinti jai keliami tikslai, bausmės atlikimas taptų panašus į kankinimą ir žmogaus orumo žeminimą, bausmės atlikimo metu nuteistajam nebūtų suteikiama tinkama medicinos pagalba ir būtina priežiūra. Būtent šių sąlygų visuma buvo nustatyta šioje byloje ir tai, priešingai nei nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje, sudaro pagrindą taikyti BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria M. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas apeliacinis skundas dėl M. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bei baudžiamąją bylą M. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nutraukti, taip pat pakeisti kitas nuosprendžių dalis, pripažįstant, kad M. M. atliko jam paskirtą subendrintą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai šioje byloje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, nagrinėdami bylą, padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnis ir kt.). Šioje byloje nėra ne tik tiesioginių, bet ir netiesioginių nuteistojo kaltės įvykdžius I. L. nužudymą įrodymų (nerastas šaunamasis ginklas, kuriuo nužudytas nukentėjusysis, nenustatyta, kad M. M. turėjo ginklą ir pan.). Duomenys, kuriuos teismai pripažino netiesioginiais M. M. kaltės įrodymais, nepatvirtina jokių tarpinių faktų, kurie galėtų nedviprasmiškai pagrįsti, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis būtent M. M. nužudė I. L. Nuteistojo M. M. kaltę nužudžius I. L., pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principo (BPK 44 straipsnio 6 dalis) reikalavimus, teismai grindė prielaidomis, išankstiniu nusistatymu (dėl to, kad nuteistasis daug kartų teistas, yra nestabilios psichikos). Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo taip, kaip to reikalaujama pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį.

5.2. Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, gauti įrašai negalėjo būti pripažinti įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1 dalis), nes tyrimas buvo atliekamas ne dėl nužudymo, o dėl to, kad, tikėtina, M. M. ir R. Z. darė nusikaltimus, nustatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl pastarųjų veikų nebuvo pradėtas. Taigi kelia abejonių, ar tyrimo veiksmai buvo atliekami teisėtai, ar buvo faktinis tyrimo pagrindas, kurio teismai netikrino. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, nepasitvirtinus kriminalinės žvalgybos informacijai apie kriminalinės žvalgybos objektą arba jeigu ji nebuvo panaudota, surinkta informacija sunaikinama (informacija apie privatų asmens gyvenimą turi būti sunaikinama per tris mėnesius). Byloje esantys 2016 m. kovo 29 d. M. M. telefoninių pokalbių įrašai patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo fiksuojami duomenys apie privatų asmens gyvenimą. Kadangi M. M. buvo sulaikytas 2016 m. kovo 31 d., šie duomenys turėjo būti sunaikinti iki 2016 m. birželio 31 d., tačiau pasielgta priešingai: kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato įslaptintų dokumentų išslaptinimo akto, minėti duomenys beveik pusmetį po M. M. sulaikymo buvo saugomi, o 2016 m. rugpjūčio 17 d. su kriminaline žvalgyba susiję dokumentai išslaptinti ir perduoti pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Taigi, nors kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose, nors byloje yra BPK 162 straipsnyje nurodytas atitinkamo prokuroro leidimas tą informaciją panaudoti tyrime dėl I. L. nužudymo, tačiau vien tai nepaneigia teismo pareigos patikrinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu gautus duomenis, o įrodymais juos pripažinti tik tada, kai jie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinka BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju kriminalinės žvalgybos metu specialia tvarka naudotomis techninėmis priemonėmis gauti telefoninių pokalbių įrašai negalėjo būti laikomi įrodymais byloje.

5.3. Remdamiesi telefoninių pokalbių įrašais, teismai nustatė ir I. L. nužudymo laiką, tačiau jų turinį vertino remdamiesi prielaidomis (atsižvelgdami į pasikeitusią M. M. kalbos manierą, fone girdimus pašalinius garsus ir pan.). Teismai taip pat rėmėsi fonoskopine ekspertize, kuri yra tikėtina. Nors tokio pobūdžio ekspertize galima remtis, tačiau nagrinėjamoje byloje jos nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Taigi jokiais bylos duomenimis nepavyko nustatyti, kad pokalbių įrašuose girdimus foninius garsus skleidžia žmogus, kad tai buvo mirštančio žmogaus skleidžiami garsai ir pan.

Tiek telefoniniai pokalbiai, tiek fonoskopinės ekspertizės aktas nepatvirtina kokių nors su I. L. nužudymu susijusių svarbių faktų, o tiesioginių įrodymų, kad nukentėjusysis buvo nužudytas 20.42 val., byloje nėra. Teismų sprendimuose taip pat liko nenustatyta tiksli nužudymo vieta, todėl faktas, kad liudytojas D. P. M. M. ir I. L. paliko automobilyje „Honda Accord“, nėra reikšmingas, kaip ir tai, kad šis automobilis nerastas. Teismai netiesioginiu M. M. kaltės įrodymu laikė ir tai, kad jis pasiskolino automobilį „VW Golf“, kuriuo buvo vežamas nukentėjusiojo lavonas, tačiau nesant kitų bylos duomenų, patvirtinančių nuteistojo sąsajas su žmogaus nužudymu, šis faktas nesvarbus.

Automobilio „VW Golf“ pasiskolinimo įrodomoji reikšmė dar labiau sumenko, kai apeliacinės instancijos teismas M. M. išteisino pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl šio automobilio sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu, nes automobilį galėjo padegti tik tas, kuris buvo susijęs su nužudymu. Teismas pažymėjo faktą, kad 2016 m. kovo 29–30 d. M. M. buvo Domeikavos apylinkėse, kur buvo rastas I. L., rėmėsi nuteistojo telefoniniais pokalbiais su jo tėvu J. V. M., dėl kurio galimai daromų nusikalstamų veikų buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė), tačiau teismai netikrino šių duomenų gavimo teisėtumo – nesiaiškino, ar buvo faktinis pagrindas vykdyti kriminalinės žvalgybos veiksmus, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo informacijos apie kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą prieš šį asmenį.

Atsižvelgiant į BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nepagrįstai kritiškai vertino M. M. poziciją bylos proceso metu ir jo parodymus dėl to, kad būdamas įtariamasis jis pasinaudojo savo procesine teise ir nedavė parodymų, o teisminio bylos nagrinėjimo metu atsisakė nurodyti asmenis, pas kuriuos nuvyko I. L. narkotinių medžiagų, negalėjo detaliai paaiškinti kai kurių aplinkybių, nors jis nurodė argumentus, kodėl taip elgėsi.

5.4. Taigi teismų nustatyti tarpiniai faktai nesudaro vientisos loginės įrodymų sekos, leidžiančios padaryti išvadą, jog būtent M. M. nužudė I. L. Ta informacija, kuri aptarta skundžiamuose teismų sprendimuose, kai kuriais atvejais patvirtino atskirus faktus, tačiau tie faktai nėra tokie ir jų nėra tiek, kad galima būtų padaryti išvadą, jog jų visuma patvirtina nuteistojo kaltę. Teismai išvadas grindė prielaidomis, spėjimais, pažeidė įrodymų visumos vertinimo principą, kritiškai nevertino įrodymų gavimo ir rinkimo aplinkybių, ignoravo M. M. teisinančius bylos duomenis, nekreipė dėmesio į įrodymų prieštaravimus, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus dėl M. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Net ir tos aplinkybės, kurias konstatavo žemesnės instancijos teismai, leidžia kasacinės instancijos teismui panaikinti skundžiamas nuosprendžių dalis ir baudžiamąją bylą M. M. dėl I. L. nužudymo nutraukti.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo paduoto apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Teismas neaptarė tos apeliacinio skundo dalies, kurioje buvo abejojama dėl M. M. paskirtos pagal BK 227 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dydžio. Teismas akcentavo šaunamojo ginklo neradimo faktą, nekreipdamas dėmesio į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. M. apskritai turėjo 9 mm kalibro šaunamąjį ginklą. Nebuvo pateikti ir įtikinami motyvai į apeliacinio skundo argumentus dėl jokių pėdsakų, susijusių su nužudymu ar I. L. lavono slėpimu, ant M. M. kūno, drabužių ar lavono radimo vietoje nesuradimo (ir tai patvirtinančių liudytojų S., R. P., Ž. Š. parodymų vertinimo). Teismas taip pat nepateikė įtikinamų motyvų dėl skundo argumentų, kad nuteistasis 2016 m. kovo 29–30 d. naktį nedisponavo jokia transporto priemone, taip pat ir automobiliu „VW Golf“, o teismo teiginys, kad I. L., neturėdamas pinigų, negalėjo įsigyti narkotinių medžiagų, ne paneigia, o patvirtina nuteistojo versiją, jog nukentėjusiojo noras be pinigų gauti kvaišalų privedė prie mirtimi pasibaigusio konflikto. Teismas nepateikė argumentuotos liudytojų R. P., O. S., G. G. parodymų kritikos, o apsiribojo spėjimais – teiginiais apie ilgalaikius, draugiškus jų santykius, giminystę bei norą padėti M. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo teiginių, atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl nenustatytos nusikaltimo padarymo vietos, I. L. buvo nužudytas Kaune, (duomenys neskelbtini), automobilyje „Honda Accord“, tačiau apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. M. nebuvo informuotas, kad gali būti pakeista faktinė (nusikaltimo padarymo vietos) aplinkybė, kuri iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės. Kita vertus, teismo sprendimas prieštaringas, nes apeliacinės instancijos teismas be pakeitimų paliko galioti tą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje konstatuota, kad I. L. buvo nužudytas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje.

5.6. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė BK 76 straipsnio nuostatas. Teismas netiksliai aptarė ir vertino bylos duomenis, nesirėmė specialiomis (ekspertų) žiniomis ir dėl to klaidingai nustatė laiką, kada M. M. susirgo sunkia nepagydoma liga, neteisingai įvertino ligos pobūdį ir galimybes efektyviai ją gydyti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Iš teismo medicinos ekspertizės akto tiriamosios dalies, kurioje atsispindi M. M. susirgimo istorija, matyti, kad jis nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 7 d. buvo gydomas LSMUL VšĮ Kauno klinikų Chirurgijos skyriuje, ten jam buvo atliktas pilvo ir dubens organų kompiuterinės tomografijos tyrimas.

Tik atlikus šią procedūrą specialistas diagnozavo difuzinę didelių B ląstelių limfomą. Po to M. M. nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. buvo gydomas LSMUL VšĮ Kauno klinikų Hematologijos skyriuje, jame buvo patvirtinta pagrindinė diagnozė – piktybinė ne Hodgkino limfoma, IV stadija, be to, nustatyta ir gretutinė liga – virusinis C tipo kepenų uždegimas. Iš tokių įrašų aišku, jog sunki nepagydoma liga M. M. buvo nustatyta po jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo specializuotoje gydymo įstaigoje.

Teismo medicinos ekspertizės akte teismo medicinos ekspertai padarė išvadas, kad dėl difuzinės didelių B ląstelių limfomos, IV stadijos, M. M. serga sunkia nepagydoma liga (Sunkių nepagydomų ligų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247), o tokios ligos gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali užtikrinti, be to, ekspertai nekonkretizavo, nuo kada M. M. serga šia liga. Apeliacinis teismas specialistų į teismo posėdį nekvietė, tikslesnio susirgimo laiko, remdamasis jų paaiškinimais, nenustatė, priešingai, neturėdamas specialiųjų žinių, pats padarė išvadą, jog nuteistasis sunkia nepagydoma liga sirgo inkriminuotos veikos padarymo metu.

Be to, difuzinė didelių B ląstelių limfoma – agresyvioms limfomoms priskiriama piktybinė liga, kuriai būdingas greitas augimas, ir negydomi ligoniai miršta per keletą savaičių. Turint omenyje tai, kad ligos pablogėjimo atveju bausmės atlikimo įstaigoje reikėtų spręsti klausimus, susijusius su nuteistojo siuntimu, gabenimu, konvojavimu, hospitalizavimu ir apsauga, akivaizdu, kad visi suderinimai užimtų nemažai laiko. Jo prireiktų dar daugiau, jei atleidimo nuo bausmės klausimas būtų sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 177 straipsnį.

Dėl to apeliacinio teismo argumentas, kad visi klausimai galėtų būti išspręsti BVK nustatyta tvarka, nėra teisingas atsižvelgiant į tai, kokia agresyvia onkologinės ligos forma serga nuteistasis. Taigi, teismų nustatyti faktai neabejotinai patvirtina, kad M. M. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios, remiantis teismo medicinos ekspertų išvada, jam būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia taikyti atleidimo nuo bausmės dėl ligos asmenims, nuteistiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, arba ne pirmą kartą nuteistiems asmenims.

Nors M. M. praeityje teistas, o šioje byloje jis nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, jam nustatytos ligos sunkumas ir pobūdis nusveria šias aplinkybes, o tai leidžia daryti išvadą, kad byloje buvo visos faktine medžiaga bei teisės normomis pagrįstos prielaidos atleisti M. M. nuo bausmės dėl ligos.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į kasacinius skundus nurodoma:

6.1. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-274-788/2019). Atsižvelgiant į tai, kasacinių skundų dalis, kuria kasatoriai, aptardami konkrečių įrodymų turinį, pateikia subjektyvią baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (nuteistojo, liudytojų D. P., R. P., K. D., O. S., O. S. parodymų, telefoninių pokalbių, fonoskopinės ekspertizės) interpretaciją, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.

6.2. Nesutiktina ir su kita kasacinių skundų dalimi, kurioje, be konkrečių įrodymų turinio interpretacijos, kasatoriai tvirtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo neišsamus, vienpusiškas, tendencingas, neatitiko netiesioginių įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų – teismas baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų į vientisą loginę grandinę nesujungė, atskiriems įrodymų šaltiniams suteikė pirmenybę, o nuteistojo kaltę grindė išimtinai prielaidomis. Nors šio baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyta tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo M.

M. kaltę, tačiau surinktų ir tinkamai ištirtų netiesioginių įrodymų visuma suteikė pagrindą nuteistąjį pripažinti kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Priešingai kasatorių nuomonei, Lietuvos apeliacinio teismo atliktas netiesioginių įrodymų vertinimas atitiko visus šiam loginiam procesui keliamus ir teismų praktikoje nustatytus reikalavimus. Apeliacinio proceso metu buvo atliktas kruopštus, nuoseklus ir visapusiškas baudžiamojo proceso metu surinktų įrodymų vertinimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, jo metu pakartotinai apklausė nuteistąjį bei liudytojus, inicijavo telefoninių pokalbių garso įrašų ekspertizės atlikimą, taip pat liudytojo D.

P. judėjimo eksperimentą. Priešingai kasatorių argumentams, šis teismas išsamiai aptarė ir nuodugniai chronologine tvarka išanalizavo nuteistojo M. M. parodymus, išskyrė juose nustatytus prieštaravimus ir juos sugretino su liudytojų parodymais bei kitais įrodymais. Taip pat buvo išsamiai išanalizuoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu duoti liudytojų D. P. bei K. D. parodymai. Šių parodymų patikimumas ir juose nurodytų faktinių aplinkybių atitiktis tiriamiems įvykiams nustatyti juos sugretinus su duomenimis apie liudytojo D.

P. mobiliojo ryšio telefono lokaciją, nuteistojo ir liudytojo D. P. sustojimo vietas fiksavusių vaizdo kamerų duomenimis, atlikto liudytojo D. P. judėjimo eksperimento rezultatais, taip pat telefoninių pokalbių įrašais. Liudytojo D. P. parodymai taip pat buvo sugretinti su teismo medicinos specialisto išvada dėl I. L. patirtų sužalojimų pobūdžio. Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai analizavo Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu gautų telefoninių pokalbių įrašų turinį, o siekdamas įvertinti gynybos keliamas abejones dėl šių pokalbių metu užfiksuotų pašalinių garsų prigimties, paskyrė fonoskopinę ekspertizę.

Nors šios ekspertizės pagrindu pateiktoje išvadoje nebuvo kategoriškai nurodyta užfiksuotų pašalinių garsų prigimtis, tačiau tai nesuteikia pagrindo paneigti to, kad garso įrašuose buvo užfiksuoti garsai, panašūs į gargaliavimą, žmogaus apsunkintą kvėpavimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės aktas (taip pat kaip ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis teismų praktika bei pamatiniais įrodymų vertinimo principais, ginčytas ekspertizės išvadas sugretino tiek su anksčiau aptartais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, tiek su nuteistojo telefoninių pokalbių metu užfiksuoto elgesio pakitimais, ir tai leido daryti pagrįstą išvadą dėl pastarojo atliktų smurtinių veiksmų prieš I. L.

6.3. Baudžiamasis procesas vyko nešališkai, o įrodymai buvo vertinami išsamiai, nesuteikiant pirmenybės nė vienai įrodymų rūšiai, taip pat nė vienam proceso dalyviui nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme, proceso ir materialiosios teisės normos buvo taikomos vienodai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo nuosprendžio išvadas dėl M. M. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, jas pripažino nepagrįstomis ir nuteistąjį dėl šios veikos išteisino. Tai dar kartą patvirtina, kad procesas buvo nešališkas.

6.4. Šioje baudžiamojoje byloje teismai, remdamiesi išsamiai išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visuma, pagrįstai pripažino, kad nerastas šaunamasis ginklas nepaneigia nuteistojo M. M. kaltės dėl I. L. nužudymo. Įrodinėjimas yra išimtinė baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Būtent teismas, spręsdamas klausimą dėl asmens kaltumo ar nekaltumo bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, nustato, koks įrodymų kiekis yra pakankamas asmens kaltei pagrįsti ar paneigti. Be to, įstatymas nenustato, kokias konkrečias faktines aplinkybes priklausomai nuo padaryto nusikaltimo būtina nustatyti kiekvienoje byloje. Todėl vien tai, kad nužudymo baudžiamojoje byloje nebuvo surastas ginklas, iš kurio buvo šauta į nukentėjusįjį, nesuteikia pagrindo teigti, jog šioje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę.

6.5. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas, kitaip vertino ištirtus įrodymus, priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia ir negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris lemtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių panaikinimą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, tačiau jų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ar teismo šališkumo įrodymas, jei teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Nors kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismai netinkamai, šališkai vertino įrodymus, tačiau BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, teismai daug dėmesio skyrė ir kitų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu keltų versijų patikrinimui ir motyvuotai jas atmetė. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, BPK 20 straipsnio ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

6.6. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalies matyti, kad nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniame skunde neginčijo Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu gautų duomenų teisėtumo, neabejojo tyrimo faktiniu ir teisiniu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas, jos, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, negali būti nagrinėjamos ir kasacinės instancijos teisme.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų ir tinkamai vadovavosi teismų praktika dėl šių normų taikymo (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013). Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi baudžiamojoje byloje suformuotu kaltinimu, pagal kurį M. M. BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė Kaune, tiksli vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, tačiau, įvertinęs surinktą įrodymų visumą, savo iniciatyva jį patikslino, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje detalizuodamas nusikalstamos veikos padarymo vietą – (duomenys neskelbtini) vietove. Tai reiškia, kad kaltinimas iš esmės nebuvo pakeistas, jo apimtis ir sunkumas nepakito, buvo tik patikslintos baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios nekeičia veikos kvalifikavimo ir iš esmės nei pasunkino, nei palengvino nuteistojo teisinę padėtį. Be to, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde apeliavo į tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta nusikaltimo padarymo vieta ir laikas, būtent šios aplinkybės buvo aptariamos apeliacinio proceso metu. Tai reiškia, kad tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas buvo susipažinę su tuo faktu, jog bylos nagrinėjimo teisme metu yra vertinami ir analizuojami proceso metu surinkti įrodymai, sietini su nusikalstamos veikos padarymo vieta. Tai, kad nuteistasis 2016 m. kovo 29 d. apie 20.42 val. buvo Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), gynybai nebuvo netikėta, nes ši aplinkybė objektyviai nustatyta tiek liudytojo D. P. parodymais, tiek nuteistojo M. M. naudojamo telefono prisijungimo prie telekomunikacijos bokštų (celių) duomenimis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, negalima teigti, jog Lietuvos apeliacinio teismo atliktas nusikalstamos veikos padarymo vietos sukonkretinimas pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir BPK 255, 256 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą.

6.8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme. Priešingai nuteistojo gynėjo teiginiams, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliantų argumentų, susijusių su liudytojų Ž. Š., S. S. parodymais tiek apie galimus nuteistojo M. M. sužalojimus, tiek apie M. M. drabužius. Vien tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepritarė nuteistojo gynėjo pateiktai versijai dėl M. M. drabužių ir jo sužalojimų pobūdžio, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi trijų teisėjų kolegija išsamiai išanalizavo ir aptarė įrodymus, susijusius su nuteistajam inkriminuoto BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymu, taip pat įvertino ir išanalizavo gynybos keliamas versijas dėl nuteistojo M. M. buvimo vietos nagrinėjamų įvykių metu, įskaitant jo dėvėtų drabužių bei patirtų sužalojimų aplinkybes. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad skundžiamame nutarime nebuvo aptartas nuteistajam pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dydis, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad nuteistajam paskirta bausmė nebuvo per griežta. Nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei 227 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, todėl griežtesnė dėl nužudymo nusikaltimo paskirta bausmė visiškai apėmė švelnesnę dėl papirkimo paskirtą bausmę. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje plačiai nepasisakė dėl nuteistajam paskirtų bausmių dydžių, ši aplinkybė nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

6.9. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę, bet ne pareigą atleisti asmenį nuo bausmės tuo atveju, jeigu šis asmuo serga sunkia nepagydoma liga ir dėl to negalės atlikti jam paskirtos bausmės. Tai reiškia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, net ir nustatęs, kad asmuo serga sunkia nepagydoma liga, neprivalo jo atleisti nuo bausmės. Sprendimą dėl BK 76 straipsnio taikymo teismas priima vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą, o ne į vieną konkrečią aplinkybę.

Taigi, spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo negalimumo, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, reikšmingus nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo tvarkai, vadovavosi aktualia teismų praktika, atsižvelgė tiek į aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą. Taip pat išsamiai aptartos ekspertinės išvados dėl nuteistojo sveikatos būklės įtakos paskirtos bausmės atlikimui.

Eksperto išvada yra tik viena iš įrodymų rūšių, kuri neturi lemiamos įtakos teismo priimamam sprendimui. Ją, kaip ir kitus byloje surinktus įrodymus, teismas turi įvertinti ne atsietai, o sujungdamas į vientisą loginę įrodymų grandinę. Nors eksperto išvadoje ir buvo pripažinta, kad nuteistajam medicininis gydymas negali būti užtikrintas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistajam buvo suteiktos visos būtinos sveikatos priežiūros paslaugos, nepagydoma liga nesutrukdė M.

M. padaryti pavojingiausio nusikaltimo, nukreipto prieš žmogaus gyvybę. Be to, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme sistemingai pažeidinėjo kardomosios priemonės sąlygas, darė administracinius nusižengimus ir net nusikaltimus. Tokias aplinkybes patvirtina šioje byloje nagrinėtas kelių policijos pareigūnų papirkimas, prie bylos pridėti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 14 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžiai. Iš minėtų teismų nuosprendžių matyti, kad M.

M. buvo nuteistas už tyčines nusikalstamas veikas, viena jų smurtinio pobūdžio, laisvės atėmimo bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas visas BK 76 straipsnio 1 daliai taikyti reikšmingas aplinkybes įvertino objektyviai, neteikdamas pirmenybės nė vienai iš jų, ir priėmė pagrįstą bei šiuo klausimu teismų praktiką atitinkantį procesinį sprendimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo M. M., jo gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad didžioji dalis juose dėstomų argumentų skirta teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (dėl netinkamai nustatytos įvykio situacijos) ir įrodymų, kurių pagrindu M. M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vertinimui, savaip interpretuojant daugelį bylos įrodymų (nuteistojo M. M., nukentėjusiosios K. D., liudytojų D. P., R. P., O. S., G. G. ir kt. parodymus, specialisto išvadas, fonoskopinės ekspertizės aktą ir kt.), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kasacinių skundų argumentai, kurie susiję su įrodinėjimo procesu, nagrinėtini tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

10. Taip pat pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu gautų duomenų teisėtumo, tačiau jis keliamas tais aspektais, kurie nebuvo nurodyti nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniame skunde ir kurių apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, atitinkamai nenustatė su tuo susijusių faktinių aplinkybių ir nepadarė teisinių išvadų, kurias galėtų patikrinti kasacinės instancijos teismas, todėl šie argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriai, dėstydami savo kasacinių skundų argumentus, patys remiasi šiais ginčijamais duomenimis (pvz., vertina garso įrašų, kurie gauti atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, suvestinių turinį, remiasi fonoskopinės ekspertizės akto išvadomis).

Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo

11. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų kaltinimo keitimo tvarkos reikalavimų, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nustatė iš esmės kitokią faktinę aplinkybę – nusikaltimo, įtvirtinto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo vietos aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta kaltinime, todėl suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Šie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

12. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūra.

13. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020).

14. M. M. pateiktame kaltinime dėl I. L. nužudymo, be kita ko, nurodyta, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė 2016 m. kovo 29 d. apie 20.42 val. Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl konkretesnės nusikalstamos veikos padarymo vietos išvadų nėra pateikta. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas apeliavo į kaltinimo nekonkretumą (dėl nusikaltimo padarymo vietos) nurodydamas, jog taip pažeidžiamos kaltinamojo teisės (BK 22 straipsnio 3 dalis, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, nustatė, kad M. M. iš tiksliai tyrimo metu nenustatyto savadarbio arba perdirbto 9 mm kalibro šaunamojo ginklo du kartus šovė I. L. į galvą ir taip jį nužudė Kauno mieste, (duomenys neskelbtini). Taigi apeliacinės instancijos teismas ne pakeitė, o patikslino kaltinimą, jį sukonkretindamas dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos ir kartu atsakydamas į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Toks nusikaltimo padarymo vietos patikslinimas nesuvaržė nuteistojo teisės į gynybą, neturėjo jokios įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei, kaltinimas dėl to nepasunkėjo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeistos BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatos. Pažymėtina ir tai, kad kaltinime aprašant aplinkybes, kuriomis buvo nužudytas I. L., nurodytas itin tikslus nusikaltimo padarymo laikas – 2016 m. kovo 29 d. apie 20.42 val. Tai, kad šiuo laiku M. M. buvo Kaune, (duomenys neskelbtini), kartu su I. L., nuteistasis neneigė, taigi inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vieta jam buvo žinoma, apie tai jis teisme davė parodymus.

15. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad, kaip pagrįstai kasaciniuose skunduose argumentuoja kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs tikslesnes I. L. nužudymo vietos aplinkybes, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje sprendimo dėl patikslintos nusikaltimo padarymo vietos nenurodė. Tačiau šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio trūkumo teisėjų kolegija nepripažįsta esminiu BPK pažeidimu, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės arba kad tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir kitų kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis)

16. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų, t. y., kasatorių teigimu, buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimai: teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevisapusiškai, tendencingai vertino įrodymus, nelygino įrodymų tarpusavyje, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, rėmėsi prielaidomis, o netiesioginiai nuteistojo kaltės įrodymai, kuriais vadovavosi teismas, neįrodo reikšmingų tarpinių faktinių aplinkybių, kurios būtų pakankamos apkaltinamajam nuosprendžiui priimti ir leistų daryti patikimas išvadas, jog nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis būtent M. M. nužudė I. L.; apeliacinės instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo taip, kaip to reikalaujama pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį.

17. Šių kasatorių argumentų kontekste pažymėtina, kad, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

18. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatorių teiginiai apie šio teismo padarytus minėtus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies ir kt. nuostatų pažeidimus prieštarauja ginčijamo teismo sprendimo turiniui ir bylos medžiagai.

19. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei siekdamas išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko dalies įrodymų tyrimą: apklausė nuteistąjį M. M., liudytojus O. S., R. P., D. P., L. M., J. D., G. G., paskyrė fonoskopinę ekspertizę, pavedė atlikti eksperimentą liudytojo D. P. parodymams patikrinti, atliko kitus proceso veiksmus ir dar kartą nuosprendyje išsamiai išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, būtų padaręs pažeidimų, todėl motyvuotai pritarė išvadai dėl M. M. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

20. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų – tiek nuteistąjį M. M. teisinančių, tiek ir kaltinančių – visuma, paneigtos nuteistojo ir jo gynėjo iškeltos versijos, gynybos pateiktos įrodymų turinio interpretacijos, kurios pakartojamos ir kasaciniuose skunduose. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas patikrino įrodymų patikimumą, palygino įrodymus tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę seką, nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. M. kaltumą. Nepagrįstai nuteistojo M. M. kasaciniame skunde teigiama, kad teismas negalėjo kritiškai vertinti jo (nuteistojo) pasirinktos gynybos taktikos, t. y. atsižvelgti į jo parodymų davimo laiką bei apimtį. Visus įrodymus, tarp jų – ir kaltinamojo (nuteistojo) parodymus, teismas vertina bendra tvarka, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kokia buvo nuteistojo M. M. pozicija bylos proceso metu, kada ir kokius parodymus jis davė.

21. Kasatoriai, be kita ko, nesutinka su teismo išvadomis dėl fonoskopinės ekspertizės vertinimo, tvirtina, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotuose telefoninių pokalbių garso įrašuose girdimi mirštančio I. L. skleidžiami garsai, nes, kasatorių nuomone, teismas turėjo pritarti ekspertų išvadai, kad nustatyti telefoninių pokalbių metu fone girdimų garsų atsiradimo mechanizmo negalima. Pasisakant dėl ekspertizės akto įrodomosios reikšmės visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, jog ekspertizės aktas (specialisto išvada) BPK 20 straipsnio prasme yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Taigi, ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami tie patys reikalavimai, kaip ir bet kurio kito įrodymo vertinimui, jie nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas šių reikalavimų laikėsi ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. sausio 22 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2428(19) vertino kitų bylos duomenų kontekste. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ekspertams nepavyko vienareikšmiškai nustatyti garso įrašuose fone girdimų garsų šaltinio, tačiau išvadose nurodyta, kad girdimi garsai yra panašūs į žmogaus apsunkinto kvėpavimo metu skleidžiamus garsus (pvz., dejavimą ar atodūsį), gargaliavimą, knarkimą ar švokštimą.

22. Nors įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių M. M. kaltumą dėl I. L. nužudymo, byloje nėra (baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti liudytojai, kurie būtų tiesiogiai matę įvykį, nerastas šaunamasis ginklas, kuriuo du kartus šauta I. L. į galvą, nerasti biologiniai (kraujo) ar kiti pėdsakai, siejantys M. M. su I. L. nužudymu), tačiau, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-32/2010, 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021).

23. Patikrinus teismų atliktą netiesioginių įrodymų vertinimo procesą, matyti, kad abiejų instancijų teismai motyvuotai bei tinkamai nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiejo su įrodinėtinomis aplinkybėmis ir padarė pagrįstas išvadas, jog M. M. tiesiogine tyčia nužudė I. L., bei teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pripažindama, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais šioje byloje sudėtingas, reikalaujantis teismų didelio kruopštumo ir tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus tarpusavyje, neturi pagrindo nepritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina nuteistojo kaltę.

Teismų nustatyti tarpiniai faktai – tai, kad, liudytojui D. P. palikus automobilyje „Honda Accord“ M. M. ir I. L. kartu, netrukus po to I. L. mobilusis telefonas nebeveikė, o M. M. telefoninių pokalbių su kitais asmenimis fone buvo girdimas garsas, panašus į asmens dūsavimą, gargaliavimą; M. M., pažadėjęs tuo metu skambinusiems asmenims perskambinti, to nepadarė, taip pat nenuvyko pas kitus asmenis, pas kuriuos ketino tą vakarą atvažiuoti; I. L. padaryti mirtini šautiniai galvos sužalojimai (pakaušio ir kairio paausio srityse) atitinka I.

L. ir M. M. automobilyje sėdimas vietas (I. L. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, o M. M. – ant galinės sėdynės); M. M. tėvui J. V. M. priklausantis automobilis „Honda Accord“, kurį tą vakarą jis buvo paskolinęs M. M., po įvykio dingo ir nebuvo rastas; M. M. paprašė liudytojo Ž. Š. paskolinti kitą automobilį „VW Golf“, kuriuo, kaip nustatyta tyrimo metu, buvo gabentas I. L. lavonas (jame rastas nužudytojo batas, biologinių pėdsakų ant kitų daiktų), o po to šis automobilis buvo padegtas; įvykio naktį M. M. skambino kitiems asmenims ir prašė pagalbos – parvežti jį, leisti nusiprausti, persirengė kitais drabužiais, nes buvo visas nešvarus (išsitepęs purvu); jam taip pat nustatyti kūno sužalojimai, kurie neprieštarauja faktui, jog juos jis galėjo patirti eismo įvykio metu vairuodamas automobilį „VW Golf“, M.

M. tėvas, būdamas garbingo amžiaus, M. M. prašymu įvykio naktį važinėjo Domeikavos sen. apylinkėse; tiek I. L. lavonas, tiek sudegęs „VW Golf“ automobilis rasti ir visi M. M. bei su juo susijusių liudytojų veiksmai atlikti nedideliu atstumu vienas nuo kito – nesudaro pagrindo abejoti teismų išvada, kad M. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką teismų nustatytomis aplinkybėmis.

24. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius apelianto (nuteistojo gynėjo) argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo, o tai, kad, kasatorių nuomone, teismo pateiktas argumentavimas nėra įtikinamas, nereiškia BPK pažeidimo. Kriminalinės žvalgybos tyrimo, kurio metu buvo gauti telefoninių pokalbių įrašai, veiksmų teisėtumas, t. y. faktinis ir teisinis pagrindai, patikrintas remiantis iš dalies išslaptintais institucijų prašymais, prokuroro teikimais ir apygardos teismų nutartimis. Nors dėl bausmės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas konkrečių argumentų neišdėstė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bausmės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį buvo bendrinamos apėmimo būdu – pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta griežtesne bausme apimant pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirtą švelnesnę bausmę, M. M. galutinei paskirtai bausmei pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė įtakos neturi. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde taip pat pripažįstama, kad, atsižvelgiant į bausmių bendrinimo būdą, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė M. M. teisinės padėties nekeičia. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl pagal BK 129 straipsnio 1 dalį M. M. paskirta teisinga, ne per griežta ir BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių, 61 straipsnio reikalavimus atitinkanti bausmė.

25. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus.

Dėl BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo

26. Kasaciniuose skunduose taip pat tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė laiką, kada M. M. susirgo sunkia nepagydoma liga, neteisingai įvertino ligos pobūdį ir galimybes efektyviai ją gydyti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl nepagrįstai netaikė M. M. BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neatleido jo nuo bausmės dėl ligos.

27. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai, ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pateiktą Sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro vertindamas įrodymus ir atsižvelgdamas į Bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-942/2017). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veikos, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264/2013, 2K-524/2013, 2K-221/2014, 2K-123-697/2015, 2K-38-942/2017, 2K-7-70-895/2018).

28. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad abejonių, jog nuteistasis M. M. serga sunkia nepagydoma liga, nėra. Šią aplinkybę patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės aktas Nr. EKG 32/2016(02), kuriame padaryta išvada, kad M. M. serga difuzine didelių B ląstelių limfoma, IV stadija; ši liga įtraukta į Sunkių nepagydomų ligų sąrašą (patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“).

29. Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte Nr. EKG 32/2016(02) taip pat nurodyta, kad M. M., sergančiam sunkia ir nepagydoma liga, būtinas medicininis gydymas negali būti suteiktas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Tačiau, kaip pirmiau minėta, teismas, priimdamas spendimą dėl BK 76 straipsnio taikymo, vertina ne tik teismo medicinos eksperto (specialisto) išvadą, kuri yra tik vienas iš duomenų šaltinių, bet visumą kitų reikšmingų bylos duomenų šiam klausimui spręsti. Visų pirma pažymėtina, kad teismai nustatė, jog M. M. sunkia nepagydoma liga susirgo dar iki nusikalstamos veikos (I. L. nužudymo) padarymo. Taigi nuteistojo sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, o tai, remiantis teismų praktika, paneigia galimybę atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos. Nors šią faktinę aplinkybę kasatoriai ginčija, tačiau tiek iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, tiek ir liudytojų R. P., O. S. parodymų (kurie patvirtino, kad jie iki įvykio žinojo, jog M. M. susirgo onkologine liga) galima spręsti, jog aplinkybės, susijusios su nuteistojo liga, egzistavo iki nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad ligos diagnozė buvo tikslinama, situacijos vertinimo nekeičia. Be to, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad iki šiol bausmės atlikimo įstaigos neužtikrino būtinosios pagalbos nuteistajam suteikimo ir tinkamos jo priežiūros. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsiradus pagrindui, atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje (Bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnis). Sprendžiant klausimą dėl BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo pažymėtina ir tai, kad M. M. padaryta nusikalstama veika yra vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį, praeityje jis teistas, pripažintas recidyvistu, ir tai rodo didelį nuteistojo padarytos veikos bei jo paties, kaip asmenybės, pavojingumą. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad teismai pažeidė BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatas neatleisdami M. M. nuo bausmės dėl ligos.

30. Nesant BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato R. Girdziušo kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas