2025-06-11 Nr. AB-10274-3-61-3-00642-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2024-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00642-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 25S30384 (toliau – Sprendimas Nr. 1), kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 25S33225 (toliau – Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.; 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui dėl to, kad pareiškėjas 2016–2017 m. ir nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. tarnavo (duomenys neskelbtini) pagal sutartį. Migracijos departamentas pažymėjo, jog tarnyba (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje reiškia, kad pareiškėjas turėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią, kartu tai reiškia, kad pareiškėjas ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog jam tuo metu labai reikėjo pinigų, be to, jis tikėjosi įgyti naro – suvirintojo specialybę, kad pasibaigus tarnybos sutarčiai, galėtų turėti gerai apmokamą darbą. Todėl tarnybos kariuomenėje priežastis buvo ne dėl lojalumo (duomenys neskelbtini) režimui, bet dėl finansinės naudos ir galimybės įgyti norimą ir paklausią specialybę. Pareiškėjas nurodė, jog sutartis buvo nutraukta dėl pareiškėjo nesutarimų su kariuomenės vadovybe ir atsisakymų vykdyti, jo nuomone, neteisėtus nurodymus. Be to, (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 21 d. oficialiai buvo paskelbusi mobilizaciją, už kurios vengimą šaukimą gavusiam asmeniui buvo numatyta nuo 5 iki 10 metų laisvės atėmimo baudžiamoji atsakomybė. Nors pareiškėjas nuo 2018 m. gyveno (duomenys neskelbtini), jis gavo (duomenys neskelbtini) nurodymą atvykti pagal karinį šaukimą. Pareiškėjas, nenorėdamas būti (duomenys neskelbtini) nuteistas, atvyko į (duomenys neskelbtini) karinį komisariatą, kuriame buvo priverstas pasirašyti 3 mėnesių sutartį. Pareiškėjas tarnavo kariuomenėje vairuotojo pakrovėjo pareigose. Pasibaigus 3 mėnesių sutarčiai, jam buvo paaiškinta, kad jis nebus demobilizuotas ir privalės pratęsti karo tarnybos sutartį bei bus siunčiamas į karą (duomenys neskelbtini) arba bus teisiamas pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 339 straipsnį (nuo 5 iki 10 metų laisvės atėmimo bausme). Visi pareiškėjo atsisakymai žudyti žmones ir vykti į karą bei prašymai leisti jam nepratęsti sutarties ir demobilizuotis neturėjo jokios įtakos nurodymui tęsti tarnybą ir vykti kariauti arba būti nuteistam.

4. Pareiškėjas turėjo jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl savavališkai pasišalino (dezertyravo) iš (duomenys neskelbtini) ir atvyko į (duomenys neskelbtini). 2023 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) rajono skyrius paskelbė pareiškėjo paiešką už nusikaltimą, numatytą (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 338 straipsnio 3 dalyje. Minėtos aplinkybės (pareiškėjo dezertyravimas iš (duomenys neskelbtini) kariuomenės, siekiant išvengti karo, už kurį jis yra ieškomas dėl jo nubaudimo laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 m.) akivaizdžiai parodo, kad pareiškėjas nėra lojalus (duomenys neskelbtini) režimui, nepalaiko ir priešinasi (duomenys neskelbtini) bei sąmoningai pasirinko būti persekiojamas už dezertyravimą, nei dalyvauti kare.

5. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės atsakovo Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 nebuvo įvertintos, nors jos yra svarbios teisingam sprendimui priimti. Migracijos departamento priimti sprendimai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikos išaiškinimų, nes nėra individualizuoti. Neįvertintos aplinkybės, jog pareiškėjas nepalaiko režimo, (duomenys neskelbtini), be to, jokie faktiniai duomenys neįrodo pareiškėjo galimo bendradarbiavimo su (duomenys neskelbtini) specialiosiomis tarnybomis. Sprendimai yra formalūs ir paviršutiniški, priimti nustačius abejonių keliančias aplinkybes, tačiau į jas neįsigilinus, jų nepasiaiškinus, neapklausius pareiškėjo, nesilaikant privalomų viešojo administravimo ir gero administravimo principų, todėl yra neteisingi, neteisėti ir naikintini.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijami Sprendimai buvo priimti nustačius, jog pareiškėjas 2016–2017 m. ir nuo 2022 m. rugsėjo 18 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. tarnavo (duomenys neskelbtini) dalinyje pagal sutartį. Atsakovas pažymėjo, jog tarnyba (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje reiškia, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8. Atsakovas, remdamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD 2024 m. gruodžio 13 d. pateikė išvadą Nr.18-11540 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. (Duomenys neskelbtini) iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir grasina prieš (duomenys neskelbtini) veikiantiems vakarams.

Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Priimant ginčijamus sprendimus buvo nustatyta, kad pareiškėjas pripažintas keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusia tarnyba (duomenys neskelbtini) pagal sutartį 2016–2017 metais bei 2022 metais.

Pareiškėjas, tarnaudamas pagal sutartį (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje naro bei vairuotojo pareigose, turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs (duomenys neskelbtini) bei palaiko jos valdžią. Asmenys, tarnavę (tarnaujantys) (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje, yra aukščiausio karinio parengimo lygio, geriau treniruoti už kitus kareivius, gerai apmokyti snaiperiai, įvaldę pačius rafinuočiausius žudymo būdus, sprogdinimo techniką, šnipinėjimo, žvalgybos metodus, aktyviai dalyvaujantys kariniuose konfliktuose bei antiteroristinėse operacijoje, didina asmens grėsmės valstybės saugumui riziką.

Šie asmens įgūdžiai gali būti panaudoti vykdant realius karinius veiksmus ar perduodant žvalgybos informaciją. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, akivaizdu, jog atlikto tyrimo metu Migracijos departamentas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

9. Atsakovas paaiškino, kad priimant Sprendimą Nr. 2 taip pat buvo išsamiai įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. lapkričio 11 d., Šengeno viza, galiojusi nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2020 m. liepos 9 d. Taip pat, remiantis šeimos susijungimo pagrindu (sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini), santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2019 m. spalio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. Duomenų apie pareiškėjo vaikus nėra, tačiau jo sutuoktinė turi sūnų iš pirmos santuokos, kuris gyveno kartu su jais.

10. Atsakovo teigimu, atsisakymas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi ir draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijami sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje pagal sutartį, turėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (Duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos.

Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.

Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Nors, pareiškėjo teigimu, jis nepalaiko ir priešinasi (duomenys neskelbtini) režimui, tačiau iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo, jis 3 skirtingus laikotarpius tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

VSD vertinimu, yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjo tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas ekonominiais arba šeimos interesais. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant draudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.

II. 13. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. I. skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

14. Teismas byloje nustatė, kad S. I. yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas 2024 m. liepos 10 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu). Migracijos departamentas gavo VSD 2024 m. gruodžio 13 d. Išvadą kurioje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) piliečio S. I. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą bei įvertinęs kitus duomenis, 2025 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 25S30384, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, o 2025 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. 25S33225, kuriuo nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos.

15. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, geopolitinę situaciją ir pareiškėjo argumentus apie tai, kad pirmą kartą jis tarnauti į (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinį pagal sutartį ėjo dėl finansinės naudos ir vienintelės galimybės įgyti paklausią specialybę, o antrą kartą tame pat dalinyje tarnavo, nes nenorėjo sulaukti baudžiamojo persekiojimo už neatvykimą tarnybon pagal šaukimą, nusprendė, jog šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje, tokią tarnybą pasirinko sąmoningai, nieko neverčiamas. Teismas vertino, kad pareiškėjas privalėjo būti ir buvo lojalus (duomenys neskelbtini) valdžiai. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjo motina gyvena (duomenys neskelbtini), todėl ir ši aplinkybė gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

16. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas įvertino ne tik galimą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui dėl jo buvusių ryšių su (duomenys neskelbtini) valstybės struktūromis, bet ir potencialų pavojų priešiškai valstybei išnaudoti šiuos ryšius dabartiniu metu, o taip pat ir pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis (duomenys neskelbtini) tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Teismas vertino, jog pareiškėjas nėra pasiekęs labai aukšto integracijos lygio Lietuvoje, o pareiškėjo tarnyba (duomenys neskelbtini) kariuomenės specialiųjų pajėgų dalinyje, nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą daryti išvadą apie pareiškėjo galimus ryšius su (duomenys neskelbtini) atitinkamomis tarnybomis ir jo potencialų pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui.

17. Teismas akcentavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje bus pakeistas ir negalės būti panaikintas, jeigu užsienietis neatitiks Įstatymo reikalavimų.

18. Dėl sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėnesių, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir turinčiam Lietuvoje šeiminių ryšių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teises.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam administracinių procedūrų Migracijos departamente metu ir teisme, tačiau jis nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų Sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais Sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su pareiškėjo konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, jog skundžiamuose Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) bei teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundą. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą (apeliaciniame skunde nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo data laikoma rašymo apsirikimu) ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės pagrįstas tik teismo nuomone. Be to, teismas iš viso nevertino esminių pareiškėjo skundo argumentų, nurodydamas, kad jie yra pertekliniai ir neturi lemiamos reikšmės sprendimo priėmimui (dėl 2017 m. atleidimo iš tarnybos aplinkybių, tarnybos (duomenys neskelbtini) kariuomenėje pradžios ir dezertyravimo iš (duomenys neskelbtini) kariuomenės fakto, netinkamo VSD pažymos interpretavimo, šeiminių aplinkybių). Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas yra paviršutiniškas ir nemotyvuotas, juo atsisakyta nagrinėti ir vertinti beveik visus pareiškėjo nurodytus motyvus ir pateiktus įrodymus.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ji atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad visa pareiškėjo pateikta informacija buvo įvertinta Migracijos departamentui priimant ginčijamus sprendimus ir pirmosios instancijos teismui priimant teismo sprendimą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Tyrimo metu nustatyti duomenys apie pareiškėjui išduotus dokumentus, leidžiančius būti Lietuvos Respublikoje, apie sudarytą santuoką su Lietuvos Respublikos piliete.

24. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paviršutiniškas, netinkamai ir nepakankamai motyvuotas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių šio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir jais patvirtintų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitos išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymų visumą, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, išdėstė argumentus ir nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė teisės aktų nuostatomis.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. VSD vertinimu, teismas pagrįstai nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka nacionalinio saugumo interesus ir geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą nacionalinio saugumo interesams.

27. VSD teigimu, pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas. VSD įsitikinimu, teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 25S30384, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33225, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo, bei reikalavimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 10 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog (duomenys neskelbtini) gyvena jo sutuoktinė, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. birželio 2 d. tarnavo (duomenys neskelbtini) Gynybos ministerijoje (pareigos – tanko šaulio operatorius); nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2017 m. vasario 7 d. tarnavo (duomenys neskelbtini) Gynybos ministerijoje (pareigos – naras) ir nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. tarnavo (duomenys neskelbtini) Gynybos ministerijoje (pareigos – vairuotojas).

30. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y., ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD taip pat pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, užsieniečiui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Įvertinęs VSD pateiktą informaciją ir kitus duomenis, Migracijos departamentas priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamus Sprendimus, kuriais atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimais, juos apskundė teismui.

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimų panaikinimo, konstatavęs, kad Sprendimai yra teisėti, juose pagrįstai buvo konstatuota, jog VSD Išvada bei Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, grindžiamas iš esmės teismo nuomone, be to, teismas neįvertino esminių pareiškėjo skundo argumentų, sprendime nurodydamas, kad jie yra pertekliniai ir neturintys lemiamos reikšmės teismo sprendimui priimti.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

35. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, taip pat draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Uždraudimo atvykti laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

37. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi ginčijamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

38. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnyba 2005-2008 m., 2016–2017 m. ir nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. iki 2022 m. gruodžio 18 d. (duomenys neskelbtini) Gynybos ministerijos specialiųjų pajėgų kariuomenės dalinyje tanko šaulio operatoriaus, naro ir vairuotojo pareigose, vertinimu kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina (iš pareiškėjo į bylą pateiktų 2024 m. liepos 18 d. paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 30 d. buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) aplankyti savo motinos). Pareiškėjas, be kita ko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) neturi jokio nekilnojamojo turto, ten tik gyvena jo motina, su kuria jis palaiko ryšius telefonu.

39. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

40. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte nurodyta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. Šios strategijos 15 punkte pažymėta, kad Rusijos Federacija intensyviai vysto puolamuosius karinius pajėgumus, toliau tęsia agresiją valstybių kaimynių atžvilgiu, pažeidžia tarptautinės teisės normas ir principus. Vakarų karinėje apygardoje vykdoma intensyvi kariuomenės modernizacija, didinamas karinis kontingentas Kaliningrado srityje, vykdomos plataus masto puolamojo pobūdžio pratybos, grindžiamos konflikto su NATO valstybėmis scenarijais ir skirtos pasirengimo kariniams veiksmams laikui trumpinti. Rusijos Federacija taip pat deklaruoja pasirengimą ir valią naudoti karinę jėgą siekdama savo tikslų, neatmesdama branduolinio ginklo panaudojimo galimybės prieš jo neturinčias valstybes, todėl karinėms grėsmėms Lietuvos Respublika turi ir toliau skirti daug dėmesio.

41. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

42. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

43. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusios tarnybos pobūdžio, jos trukmės, nurodomų tarnybos pasirinkimą nulėmusių priežasčių (finansinė nauda ir siekis įgyti paklausią specialybę), tarnybos santykių pabaigos aplinkybių (tarnyba nutraukta savo noru), teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023 ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, jog (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina, todėl yra tikimybė, jog pareiškėjas gali būti verbuojamas (duomenys neskelbtini) valdžios struktūrų per artimuosius, t. y. pareiškėjo motiną. Pareiškėjo išreikštos pažiūros į geopolitinę situaciją, pateikti atsakymai į Migracijos departamento klausimyną, taip pat nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų praeityje ryšių bei egzistavusio lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai, taigi ir iš to išplaukiančio pareiškėjo potencialaus pažeidžiamumo. Pažymėtina, jog atsakovo ir teismo išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės yra grindžiamos nustatytais faktais ir jų vertinimu, nurodant konkrečius tokio vertinimo motyvus, ir tai, kad pareiškėjas su juo nesutinka, savaime nesudaro pagrindo kitokiam vertinimui.

44. Vertinant pareiškėjo argumentus apie jo integraciją į Lietuvos visuomenę, socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius (nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. lapkričio 11 d., Šengeno viza, galiojusi nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2020 m. liepos 9 d.; pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2019 m. spalio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d.; pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 28 d. su nedidelėmis pertraukomis dirbo Lietuvos įmonėse; 2019 m. liepos 13 d. pareiškėjas vedė (duomenys neskelbtini) pilietę; duomenų apie pareiškėjo vaikus nėra, tačiau jo sutuoktinė turi sūnų iš pirmos santuokos, kuris gyveno kartu su jais), pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės, nors ir patvirtina pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje egzistavimą, tačiau atsižvelgus į santykinai trumpą laikotarpį praėjusį nuo paskutinės 2022 m. tarnybos pabaigos, į tai, jog nebuvo paneigtos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės ir potencialaus pažeidžiamumo, ir į tai, jog (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo motina, per kurią yra tikimybė, jog pareiškėjas galėtų būti verbuojamas (duomenys neskelbtini) institucijų, šios aplinkybės laikytinos neatsveriančios potencialios pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

46. Taigi teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, nepaneigiančioms pareiškėjo potencialaus pažeidžiamumo, nulemto jo elgesio, pareiškėjo siekis gyventi laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje laikino leidimo pagrindu (Sprendime Nr. 1 teisingai nustatytomis, detaliai išvardintomis ir išsamiai įvertintomis aplinkybėmis) negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

47. Kadangi asmenys, dirbę darbą / atlikę tarnybą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje ginčijamame Sprendime Nr. 1 tuo aspektu, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

48. Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

49. Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 30 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą Nr. 2 dėl draudimo atvykti buvo tinkamai įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra sąlyginai neilgas ir proporcingas, atitinkantis nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisėtų šeimos interesų bei teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.

50. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019 ir kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai išaiškinęs bei pritaikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus, kurį nėra pagrindo naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52. Pareiškėjas prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė