2018-12-19 Nr. AB-23589-3-61-3-04275-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. eA-5593-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04275-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „MEX ekranai“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-2016(7-170/2016); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1A-259; 3) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2016 m. balandžio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190659S (toliau – ir Patikrinimo ataskaita).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Muitinė, atlikusi Bendrovės 2013 m. spalio 15 d. elektroninėje importo deklaracijoje (toliau – ir EID) Nr. 13LTVA1000IM0858D9 deklaruotų prekių „švieslentės su šviesos diodais (LED) MC-7H, 7,5 mm 60*60 cm, SILAN3535, su komplektuojančiomis dalimis, skirtos įrenginiams“ ir 2014 m. rugsėjo 16 d. EID Nr. 14LTVR5000IM049538 deklaruotų prekių „LED ekranai“ klasifikavimo teisingumo patikrinimą, surašė 2016 m. balandžio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190659S, kurioje konstatavo, jog tikrinamoje EID Nr. 13LTVA1000IM0858D9 (2013 m. spalio 15 d.) deklaruotos prekės yra nesurinkti LED moduliniai ekranai (LED siena), todėl klasifikuotini kaip monitoriai Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) kodu 8528 59 80 00 (Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) 2013 m. versija), todėl šiuo kodu klasifikuojamoms prekėms turėjo būti taikoma 14 proc. trečiųjų šalių importo muito norma. Tuo tarpu, tikrinamoje EID Nr. 14LTVR5000IM049538 (2014 m. rugsėjo 16 d.) deklaruoti LED ekranai deklaruotini kaip monitoriai TARIC kodu 8528 59 39 00 kodu (KN 2014 m. versija), todėl šiuo kodu klasifikuojamoms prekėms turėjo būti taikoma 0 proc. trečiųjų šalių importo muito norma. Atitinkamai Muitinė minėtas prekes apmokestino didesne muito tarifo norma ir apskaičiavo papildomas mokestines prievoles, o Departamentas ir Komisija Bendrovės skundų netenkino.

3. Pareiškėjas nesutiko su skundus nagrinėjusių institucijų sprendimais, nes teigė, jog jie priimti formaliais pagrindais. Pažymėjo, kad MGK nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 103/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 103/2012) nuostatomis, nes iš Kinijos įmonės Radiant Opto-Elec Technology Co Ltd (ROE) importuotų prekių parametrai ir minėtame reglamente nurodytų prekių, klasifikuojamų KN 8528 59 80 subpozicijoje, parametrai skiriasi. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog sutampa šių prekių esminės savybės bei naudojimo paskirtis, tuo pačiu, negalima prekių klasifikuoti nurodytoje KN subpozicijoje. Pareiškėjo teigimu, Departamentas ir Komisija neturėjo teisinio pagrindo plečiamai aiškinti minėto reglamento nuostatų, o toks aiškinimas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų imperatyvus.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ, Mokesčių administravimo įstatymas) 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojų naudai. Tuo tarpu, MGK, komentuodama Bendrovės pateiktą Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) 2016 m. liepos 4 d. raštą, kuriame ginčo prekes rekomenduojama klasifikuoti ne KN 8528 59 80 subpozicijoje, o KN 8528 51 00 90 subpozicijoje, nepagrįstai rėmėsi 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/712 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/712) nuostatomis, nes šis reglamentas ginčo deklaracijų įforminimo metu dar nebuvo priimtas. Minėtas reglamentas įsigaliojo dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2015 m. gegužės 25 d., o Bendrovė ginčo prekes importavo ir EID Nr. 13LTVA1000IM0858D9 pateikė dar 2013 metais, EID Nr. 14LTVR5000IM049538 – 2014 metais. Taigi, Bendrovei 2013 metais ir 2014 metais importuojant prekes, 2015 m. balandžio 28 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamento Nr. 2015/712 nuostatos dar nebuvo priimtos.

5. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Muitinė paaiškino, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai akcentavo MAĮ nuostatų bei bendrųjų teisės principų taikymo svarbą prekių klasifikavimui, atsiribodamas nuo pagrindinių reglamentų nagrinėjimo. Pats prekių klasifikavimas atitinkamoje KN pozicijoje yra teisės taikymo veiksmas. Prekių importo metu šiuos teisinius santykius reglamentavo 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muito tarifo (toliau – ir Reglamentas Nr. 2658/87) (kuriame, be kita ko, yra pateiktas nomenklatūros aprašymas ir jos aiškinimo taisyklės), 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (EB) Nr. 927/2012 (2013 m. versija) ir 2013 m. spalio 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas Nr. 1001/2013 (2014 m. versija), iš dalies keičiantys Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei Bendrojo muitų tarifo I priedą. Šie teisės aktai sudaro teisinį pagrindą prekių tarifiniam klasifikavimui, juose nėra jokių prieštaravimų ar neaiškumų ir jų negalima laikyti formaliais pagrindais, kaip teigia pareiškėjas.

7. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo deklaracijose deklaruotos prekės yra LED modulinio ekrano (LED siena) sudedamosios dalys: modulinis ekrano skydas ir vaizdo (signalų) apdorojimo sistema, laikytinos funkciniu vienetu, tarpusavyje sujungtu elektros laidais bei kitais įtaisais ir skirtos naudoti kartu. Vaizdo (signalo) apdorojimo sistemą prijungus prie kompiuterio, LED modulinis ekranas atlieka tiksliai apibrėžta funkciją, t. y. rodo vaizdus, gautus iš kompiuterio, o tai yra KN 8528 pozicijoje apibrėžta speciali funkcija (XVI skyriaus 4 pastaba). Kadangi įtaisas gali rodyti įvairių rūšių vaizdus, jis nepriskiriamas KN 8531 pozicijai kaip švieslentė (SS paaiškinimų KN 8531 paaiškinimų D dalis; KN 8531 20 20 subpozicijos paaiškinimai C137/349). Taigi, ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 8528 51 00 subpozicijoje, kuri rekomenduojama VGTU rašte, kadangi tokioms prekėms priskiriami aparatai, naudojami vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje, klasifikuojamoje KN 8471 pozicijoje, kurioje pagal KN aprašymą klasifikuotinos automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai; magnetiniai arba optiniai (duomenų) skaitymo skaitikliai, užkoduotų duomenų perrašymo į informacijos laikmenas mašinos ir tokių duomenų apdorojimo mašinos, nenurodytos kitoje vietoje. Muitinė pažymėjo, kad MGK skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei plačiai pasisakė dėl jame išdėstytų argumentų, taikant Reglamento Nr. 103/2012 nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo prekių ir šio reglamento priede nurodytų prekių, klasifikuojamų KN subpozicijoje 8528 59 80, skirtingi vaizdo raiškos parametrai nepakeičia nei pačios prekės (nesurinktas modulinis ekrano skydas – LED siena), nei esminių jos savybių ir paskirties, o tuo pačiu, ir prekės priskyrimo atitinkamai KN subpozicijai. Tuo tarpu, Reglamentas (ES) Nr. 103/2012 dėl prekių klasifikavimo priimtas siekiant užtikrinti nuoseklų Reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 nustatytos Kombinuotosios nomenklatūros taikymą ir daroma nuoroda į KN kodą, kurio jau nebėra. Todėl jis buvo pakeistas, kad būtų atsižvelgta į atitinkamai prekei tuo metu galiojantį KN kodą (pvz., KN kodas 8528 59 80 pakeistas į 8528 59 39), tačiau aprašytų prekių klasifikavimo motyvai nepasikeitė.

8. Muitinė akcentavo, kad peržiūrėjus ES Privalomosios tarifinės informacijos (toliau – ir PTI) duomenų bazę, rasta kitų šalių muitinių išduotų PTI dokumentų, patvirtinančių analogiškų gaminių klasifikavimą (CZ 30-0847-2014, CZ 05-0119-2012), t. y. TARIC kodu 8528 59 80 00 (KN 2013 m. versija) ir 8528 59 39 00 (KN 2014 m. versija). Muitinė pabrėžė, kad PTI dokumentas oficialiai patvirtina prekių tarifinio klasifikavimo teisingumą. Taip pat nurodė, kad šiuo metu Bendrovė importuojamas analogiškas prekes deklaruoja teisingu Muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 6VM190659S (2016 m. balandžio 29 d.) nustatytu TARIC kodu 8528 59 39 00 ir dėl to ginčo nekyla. Atitinkamai Komisija, atsižvelgusi į byloje surinktų įrodymų visumą ir į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, padarė teisingą išvadą, jog tiek Muitinė, tiek Departamentas teisingai ir pagrįstai ginčo prekę klasifikavo KN 8528 59 80 (KN 2013 m. versija) ir KN 8528 59 39 (KN 2014 m. versija) kodais, o ne pareiškėjo nurodytu KN 8528 51 00 kodu.

9. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Departamentas nurodė, kad sutinka su pareiškėjo skunde nurodytais ginčo prekių ir Reglamente Nr. 103/2012 klasifikuotų prekių parametrų skirtumais, tačiau pažymėjo, jog šie skirtumai nėra esminiai klasifikavimo prasme, t. y. pareiškėjo nurodyti prekių parametrų skirtumai neturi įtakos jų tarifiniam klasifikavimui, tai pagrįstai savo sprendime konstatavo ir MGK. Departamentas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju esminės (nulemiančios prekės klasifikavimą) prekių savybės yra analogiškos, t. y. LED moduliai, iš kurių sudaromas modulinis ekrano skydas, yra netinkami žiūrėti iš arti; LED moduliai neatitinka standartinės ekranų (monitorių) ir TV transliacijoms priimti reikalingos rezoliucijos; LED modulių paskirtis – naudoti sporto ar pramoginiuose renginiuose, kaip mažmeninės prekybos iškabas. Taigi, vertinant prekes pagal savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, Reglamente Nr. 103/2012 nurodytos ir pareiškėjo importuotos prekės yra analogiškos.

11. Departamento teigimu, tai, kad pareiškėjo importuotos prekės neatitinka KN 8528 51 00 subpozicijos aprašymo, patvirtina ir Europos Komisijos 2014 m. vasario 4 d. reglamente Nr. 111/2014 bei 2014 m. kovo 25 d. reglamente Nr. 310/2014 nurodytų prekių, klasifikuojamų KN 8528 51 00 subpozijoje, parametrai ir klasifikavimo motyvai, t. y rezoliucija nuo 350 pikselių ir aukštesnė. Šių monitorių paskirtis yra naudoti su automatinio apdorojimo mašinomis. Be to, Europos Komisijos 2015 m. balandžio 28 d. reglamente Nr. 2015/712, kuriuo buvo pakeistas nagrinėjamo ginčo atveju taikytinas Reglamentas Nr. 103/2012, yra nurodyti klasifikavimo motyvai, kuriais remdamasi Europos Komisija konstatavo, jog LED siena (ginčo prekė) negali būti priskirta 8528 51 00 subpozicijai, tai savo sprendime pagristai nurodė ir MGK. Komisija, vertindama pareiškėjo pateiktą VGTU išvadą ir skunde nurodytus motyvus, taikė ginčui aktualią Kombinuotąją nomenklatūrą, tačiau, pagrįsdama savo klasifikavimo motyvus, rėmėsi ir Reglamente Nr. 2015/712 nurodytais klasifikavimo motyvais bei prekių techniniais parametrais ir savybėmis. Minėtas reglamentas buvo nurodytas tik kaip papildomas argumentas, pagrindžiantis Komisijos pateiktą KN aiškinimą.

12. Departamentas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas nustato, jog, taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą bei jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad VGTU Elektronikos fakultetas (jų specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti Bendrovės importuotas prekes, statusą, todėl pareiškėjo pateikta VGTU išvada negali būti taikoma klasifikuojant ginčo prekes.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo konstatavęs, kad teismas neatliko savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo, nenurodė savo argumentų, dėl ko pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės bei pozicija dėl tikrinamų prekių klasifikavimo yra nepagrįsta, todėl teismo sprendimas pripažintinas sprendimu be motyvų.

III. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad ginčo atveju yra aktualus Reglamentas Nr. 103/2012, kadangi Reglamentas (ES) 2015/712, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 103/2012, įsigaliojo 2015 m. gegužės 25 d., jau po 2013 m. spalio 15 d. ir 2014 m. rugsėjo 16 d. pateiktų elektroninėse importo deklaracijose prekių importo. Kadangi Reglamentu Nr. 2015/712 Reglamentas Nr. 103/2012 buvo pakeistas, kad būtų atsižvelgta į atitinkamai prekei tuo metu galiojantį KN kodą (pvz., KN kodas 8528 59 80 pakeistas į 8528 59 39), o aprašytų prekių klasifikavimo motyvai nepasikeitė, teismas sprendė, jog šis faktas nėra vertintinas ginčo situaciją pakeičiančiu faktu.

17. Teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčo prekę suklasifikavo KN 8541 pozicijoje, kuri aprašoma kaip diodai, tranzistoriai ir panašūs puslaidininkiniai įtaisai; šviesai jautrūs puslaidininkiniai įtaisai, įskaitant fotovoltinius elementus, sumontuoti arba nesumontuoti moduliuose arba plokštėse; šviesos diodai; sumontuoti pjezoelektriniai kristalai, ir KN 8541 40 10 subpozicijoje, kuri aprašoma kaip šviesos diodai, įskaitant lazerinius diodus. Muitinė ginčo prekę suklasifikavo KN 8528 pozicijoje, kuri aprašoma kaip monitoriai, ir projektoriai be televizinio signalo priėmimo aparatūros; televizinio signalo priėmimo aparatūra, su radijo imtuvais arba su garso ar vaizdo įrašymo arba atkūrimo aparatais arba be jų: 1) 8528 59 80 subpozicijoje, kuri aprašoma kaip plokštieji monitoriai, nepriskiriami aparatams, naudojamiems vien tik arba daugiausia automatinio duomenų apdorojimo sistemoje ir kurių ekranas pagamintas naudojant LED technologiją; 2) 8528 59 39 subpozicijoje, kuri aprašoma kaip kiti monitoriai: kiti.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo importuotų LED modulių techninius parametrus ir Reglamente (ES) Nr. 103/2012 KN 8528 59 80 subpozicijai priskiriamų prekių technines charakteristikas, nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog pareiškėjo importuotų prekių techniniai parametrai skiriasi nuo Reglamento (ES) Nr. 103/2012 priede apibrėžtų prekių techninių charakteristikų, todėl šios prekės nėra analogiškos. Teismas nurodė, kad parametrai nėra tapatūs, bet esminė jų paskirtis, turinti įtakos jų klasifikavimui, sutampa.

19. Teismo vertinimu, tai, jog konkrečiu atveju ginčo prekės pozicijos motyvuose nėra nurodyta pastaba, jog apibrėžtų prekių techninės charakteristikos gali skirtis, nereiškia, kad klasifikuojant prekes, neturėtų būti remiamasi Reglamento Nr. 1001/2013 taisyklėmis, todėl gali būti sugretinamos tik to paties lygio subpozicijos.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog ginčo prekių esminės savybės bei naudojimo paskirtis nesutampa, kadangi konkrečiu atveju, ginčo prekių vaizdo raiškos parametrai nepakeičia nei pačios prekės, nei esminių jos savybių bei paskirties ir įtakos tarifiniam klasifikavimui neturi.

21. Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių dokumentų apie tai, kad VGTU Elektronikos fakultetas yra akredituota (sertifikuota) kaip tyrimų laboratorija. Iš VGTU Elektronikos fakulteto atsakymo „Dėl įrangos klasifikacijos identifikavimo“ į 2016 m. birželio 20 d. pateiktą raštą Nr. 20-06/2016-15 matyti, jog VGTU atliko klasifikacinę įrangos analizę iš pareiškėjo rašte nurodytų duomenų. Rašte nėra nurodoma, jog VGTU Elektronikos fakultetui buvo pateiktos tų pačių prekių techninės specifikacijos, kurios buvo pateikiamos ir Muitinei. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė pakankamai duomenų apie tai, kad būtent tokios pat, kaip ir ginčo prekės, kitose šalyse bei Lietuvos Respublikoje yra klasifikuojamos pagal kitą TARIC kodą nei šiuo atveju nustatė Muitinė. Teismas, įvertinęs VGTU rašto turinį, darė išvadą, jog jis yra informacinio patariamojo pobūdžio. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galėtų būti kvestionuojamas Muitinės nustatyto prekių kodo teisingumas arba kurios keltų pagrįstų abejonių dėl prekių kodo nustatymo teisingumo, taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Muitinė neteisingai nustatė pareiškėjo importuotų prekių kodą ir nepagrįstai pareiškėjui apskaičiavo papildomas muito ir pridėtinės vertės mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas.

IV. 22. Pareiškėjas UAB „MEX ekranai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2016 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-2016(7-170/2016), Departamento 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 1A-259 ir Muitinės 2016 m. balandžio 29 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190659S.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio nėra aišku, kokie konkretūs byloje esantys duomenys ar įrodymai patvirtina, jog kitokios, nei Reglamento Nr. 103/2012 priede nurodytos, pareiškėjo importuotų prekių techninės charakteristikos nepakeičia esminių šių prekių savybių ir paskirties, lyginant su Reglamento Nr. 103/2012 priede apibūdintomis prekėmis. Palyginus Reglamento Nr. 103/2012 priede aprašytų ir apelianto importuotų prekių techninių savybių parametrus yra akivaizdu, jog kiekvienoje parametrų kategorijoje (modulių dydis, skiriamoji galia, taško žingsnis, skaistis, atsinaujinimo dažnis) egzistuoja ryškūs neatitikimai, taigi apelianto importuotos prekės pagal savo savybes ir naudojimo paskirtį iš esmės skiriasi nuo Reglamento Nr. 103/2012 priede aprašytų prekių.

23.2. Teismas plečiamai aiškino mokestines teisės normas, netinkamai taikė Reglamente Nr. 1001/2013 įtvirtintas KN aiškinimo taisykles, nepagrįstai išplėtė Reglamento Nr. 103/2012 taikymo sritį. Reglamente Nr. 103/2012 nei jo priede nėra nurodyta, jog jame įtvirtintas teisinis reglamentavimas galėtų būti taikomas kitokių, nei lentelės 1 skiltyje aprašytų techninių parametrų prekėms. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvados, jog klasifikuojant apeliantės importuotas prekes reikėjo vadovautis KN 8528 59 80 subpozicijos pastabomis, nepagrįstos. Būtų tiksliau apelianto importuotas prekes klasifikuoti KN 8528 51 00 90 (KN 2013 m., 2014 m. versija) subpozicijoje, bet ne KN 8528 59 80 subpozicijoje. Tokią poziciją patvirtina ir VGTU Elektronikos fakulteto 2016 m. liepos 4 d. raštas „Dėl įrangos klasifikacinio identifikavimo“. Teismas nesivadovavo Reglamente Nr. 1001/2013 įtvirtintos 3 – iosios KN aiškinimo taisyklės (a) punktu. Kadangi Reglamento Nr. 103/2012 priede nurodytų KN 8528 59 80 subpozicijoje klasifikuotų prekių ir pareiškėjo importuotų prekių savybės ženkliai skiriasi, teismas privalėjo vadovautis MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu mokestinio reglamentavimo principu, nustatančiu, jog visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai.

23.3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo VGTU Elektronikos fakulteto 2016 m. liepos 4 d. raštu „Dėl įrangos klasifikacijos identifikavimo“. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog nagrinėjamu atveju VGTU Elektronikos fakultetas prieš pateikdamas byloje esantį raštą „Dėl įrangos klasifikacijos identifikavimo“ vertintų kitokios nei apelianto importuotos įrangos, t. y. LED modulių MC-7H, technines specifikacijas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „MEX ekranai“ 2016 m. birželio 20 d. rašte Nr. 20-06/2016-1S „Dėl įrangos klasifikacijos identifikavimo“, adresuotame VGTU Elektronikos fakultetui, pateikiamos lentelės stulpelyje „Pirmosios įrangos specifikacija“ nurodytos įrangos techninės charakteristikos visiškai atitinka byloje esančio gamintojo „ROE Creative Display“ vartotojo vadove nurodytos įrangos modelio MC-7H aprašymą. Šis vartotojo vadovas buvo pateiktas ir VGTU Elektronikos fakultetui. VGTU Elektronikos fakulteto 2016 m. birželio 20 d. rašte nurodoma, kad jį sudarant kaip papildoma informacija panaudoti gamintojo „ROE Creative Display“ aprašymai „MC-7H/9H/12H/18H USER Manual“. Šiame VGTU rašte pateikiamos išvados vertintinos kaip specialių žinių turinčio asmens paaiškinimai.

23.4. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie ginčijamos Patikrinimo ataskaitos išvadas parengusios Vilniaus teritorinės muitinės vyr. specialistės I. Ž. turimas specialias žinias ar kvalifikaciją. Taigi teismas nepagrįstai rėmėsi specialių techninių elektronikos žinių neturinčio Muitinės pareigūno surašytos ataskaitos, bet ne šios srities specialisto išvadomis, kurios buvo pateiktos VGTU Elektronikos fakulteto rašte „Dėl įrangos klasifikacijos identifikavimo“.

23.5. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Vilniaus teritorinei muitinei nustačius, jog pareiškėjo importuotos prekės turėjo būti deklaruojamos KN kodu 8528 59 80, būtent šiai institucijai teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, jog Lietuvoje ir kitose šalyse tos pačios kaip ir ginčo prekės yra klasifikuojamos minėtu kodu. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės skundžiamoje Patikrinimo ataskaitoje nurodyto apelianto importuotų prekių KN kodo nustatymo teisingumą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas nenurodė pakankamai duomenų apie tai, kad tokios pat, kaip ir ginčo prekės, kitose šalyse bei Lietuvos Respublikoje yra klasifikuojamos pagal kitą TARIC kodą nei šiuo atveju nustatė muitinės institucijos, yra nepagrįstas.

24. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

25. Muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus ir akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju ginčo prekių klasifikavimui yra aktualios pirma ir šešta bendrosios KN aiškinimo taisyklės. Pirma aiškinimo taisyklė nurodo, kad skyrių, skirsnių ir poskirsnių pavadinimai pateikiami tik nurodymui palengvinti; juridiniais tikslais prekių klasifikavimas turi būti nustatomas pagal pozicijų pavadinimus bei skyrių ir skirsnių pastabas ir, jeigu šiuose pozicijų pavadinimuose ir pastabose nenurodyta kitaip, vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis. Taikant pirmąją KN aiškinimo taisyklę, reikia nustatyti, kuri iš pozicijų tiksliausiai apibūdina klasifikuojamą prekę. Tuo tarpu, šešta taisyklė pažymi, kad juridiniais tikslais klasifikuojant prekes bet kurios pozicijos subpozicijoje vadovaujamasi subpozicijų pavadinimais ir visomis taikytinomis subpozicijų pastabomis, taip pat mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) pirmiau išdėstytomis taisyklėmis, laikantis nuostatos, kad gali būti sugretinamos tik to paties lygio subpozicijos. Taikant šią taisyklę taip pat reikia remtis atitinkamo skyriaus ar skirsnio pastabomis, jeigu pagal kontekstą nereikalaujama kitaip.

26. Muitinės teigimu, prekių tarifinis klasifikavimas, nuo kurio tiesiogiai priklauso importo mokesčių apskaičiavimas, visų pirma, yra muitinės prerogatyva. Muitinė yra atsakinga už nuoseklų Europos Sąjungos bei nacionalinių teisės aktų laikymąsi šioje srityje, o kitų šiuo požiūriu teisiškai neįgaliotų įstaigų specialistų išvados gali būti tik informacinio pobūdžio. Atsakovo įsitikinimu, teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galėtų būti kvestionuojamas muitinės nustatyto prekių kodo teisingumas, taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog muitinė neteisingai nustatė pareiškėjo importuotų prekių kodą. Muitinė pabrėžia, kad Departamentas pagal importuotojo UAB „MEX ekranai“ nustatytos formos prašymą Bendrovei 2016 m. gegužės 20 d. išdavė PTI reg. Nr. LT(2016-3T-0046), patvirtinančią jo importuojamų prekių, t. y. modulinio ekrano skydo (LED sienos), klasifikavimą KN 8528 59 39 subpozicijoje. Šiuo aspektu pažymi, kad vienoje iš valstybių narių išduota PTI galioja visose valstybėse narėse. PTI taikoma ne konkrečiam ūkio subjektui, bet konkretiems importuojamiems produktams.

27. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

28. Departamento atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Departamento atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Departamentas papildomai pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad Bendrovės importuotos prekės ir Reglamentu (ES) Nr. 103/2012 suklasifikuotos prekės nėra tapačios, nes skiriasi prekių parametrai (modulių dydis, skiriamoji galia, taško žingsnis, skaistis, atsinaujinimo dažnis), nenurodo, kokią įtaką šie prekės parametrai turi esminėms tarifinį klasifikavimą lemiančioms prekių savybėms. Tuo tarpu, vertinant prekes pagal jų savybes ir parametrus, kurie turi įtakos jų klasifikavimui, pareiškėjo importuotos ir minėtame reglamente nurodytos prekės yra analogiškos jų klasifikavimo prasme. Departamentas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VGTU Elektronikos fakultetas (jo specialistai) turi akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti Bendrovės importuotas prekes, statusą. Taigi, pareiškėjo pateikta VGTU išvada negali būti laikoma leistinu įrodymu klasifikuojant ginčo prekes. Be to, Departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad pateiktoje VGTU išvadoje nepasisakoma apie vienas esminių ginčo prekių savybių, kurios lemia prekės priskyrimą KN 8528 59 80 subpozicijai – netinkamumą žiūrėti iš arti bei prekės paskirtį. Departamentas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1413-662/2018 yra išsprendęs analogišką ginčą tarp Muitinės ir apelianto, ir konstatavęs, kad ginčo prekės klasifikuotinos KN 8528 51 00 subpozicijoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Bendrovės 2013 m. spalio 15 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 13LTVA1000IM0858D9 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. elektroninėje importo deklaracijoje Nr. 14LTVR5000IM049538 deklaruotų prekių klasifikavimo teisingumo.

30. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir dėl teisės taikymo ginčo santykiams.

31. Apeliacinio skundo argumentams dėl faktinių aplinkybių vertinimo yra aktualios teismų praktikoje suformuotos įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo konstatuota, kaip yra paskirstoma įrodinėjimo našta mokestinių ginčų bylose (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; 2008 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-765-76/2008). Pažymėtina, kad ikiteisminio nagrinėjimo metu mokestinio ginčo dalyvių įrodinėjimo pareigos yra paskirstytos Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu. Šiuo straipsniu yra nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 dalis). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 dalis). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, privalo skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus.

33. Ginčo nagrinėjimo teisme metu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalimi, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

34. Tokiu būdu ginčą nagrinėjant teisme šalims suteiktos vienodos galimybes teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus.

35. Šio ginčo atveju pareiškėjas nesutikimą dėl faktinių duomenų vertinimo grindžia tuo pačiu įrodymų, kuri vertino ir Mokestinių ginčo komisija, tai yra, VGTU Elektronikos fakulteto 2016 m. liepos 4 d. raštu „Dėl įrangos klasifikacinio identifikavimo“. Minėtas įrodymas nebuvo pripažintas paneigianču atsakovo sprendimą. Nagrinėjant ginčą teisme naujų įrodymų nebuvo pateikta ir galima jų buvimo vieta nenurodyta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo pateiktu įrodymo vertinimu ir kartu pažymi, kad VGTU Elektronikos fakultetas nėra kompetentingas aiškinti prekių klasifikavimo pagal Europos Bendrijos kombinuotosios nomenklatūros reikalavimus klausimų.

36. Šio mokestinio ginčo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas, numatė, kad taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šio ginčo atveju nebuvo būtinas laboratorinis prekės tyrimas, tačiau bendras įrodinėjimo principas, kad prekių klasifikavimas gali būti pagrįstas arba paneigtas tik kompetentingos institucijos išvada, lemia į bylą pateikto VGTU Elektronikos fakulteto rašto reikšmę ir patikimumą prekių klasifikavimui. Todėl pagrįstai buvo pripažinta, jog atsakovo išvados dėl prekių tyrimo VGTU Elektronikos fakulteto raštas nepaneigė.

38. Taip pat konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo tirti visų Bendrųjų KN aiškinimo taisyklių ir rėmėsi tomis, kurios, jo nuomone, yra aktualios ginčo santykiams.

39. Pažymėtina, kad 1 ir 6 KN aiškinimo taisyklė (BAT) numato, kad juridiniais tikslais prekių klasifikavimas turi būti nustatomas pagal pozicijų pavadinimus bei skyrių ir skirsnių pastabas, klasifikuojant prekes bet kurios pozicijos subpozicijoje, vadovaujamasi subpozicijų pavadinimais ir visomis taikytinomis subpozicijų pastabomis. Šio ginčo atveju remiantis šiomis taisyklėmis darytina išvada, jog šios nuostatos nebuvo pažeistos ir apeliacinio skundo argumentai dėl prekės klasifikavimo pagal kitą kodą remiantis juridinių pozicijų aiškinimu nėra pagristi.

40. Nagrinėjamam ginčui šioje byloje yra aktuali teismo suformuota praktika analogiškoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1413-662/2018, spręsdamas analogišką ginčą tarp Muitinės ir šios bylos pareiškėjo, konstatavo, kad atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisingai pažymėjo, jog skundžiamo sprendimo pagrįstumą dėl ginčo prekių klasifikavimo KN 8528 59 80 subpozicijoje papildo ir patikrinimo metu iš ES Privalomosios tarifinės informacijos duomenų bazės gauti duomenys apie analogiškų prekių klasifikavimą KN 8528 59 80 subpozicijoje kitose šalyse (CZ 30-0847-2014, CZ 05-0119-2012).

41. Apibendrinusi išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MEX ekranai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan