2021-04-15 Nr. BB-2269-1-01-7-00007-2017-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-68-788/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-7-00007-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Ramūnui Šileikai,

išteisintiesiems V. K. ir L. Č., jų gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,

civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams Andriui Vaicekauskui ir Vygaudui Čekanauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovų kanclerio Audriaus Skaisčio ir Andriaus Vaicekausko kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 31 d. nuosprendžiu V. K. ir L. Č. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir civilinio ieškovo atstovų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjamoje byloje V. K. ir L. Č. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Pagal pareikštą kaltinimą:

1.1. V. K., eidamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, KPD) Vilniaus skyriaus vedėjo pareigas, ir L. Č., būdama Departamento Vilniaus skyriaus vyriausioji specialistė, veikdami kartu, nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę. Nepaisydami Departamento sudarytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173, kuriuo nustatytos kultūros paveldo vietovės – Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (kodas Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre 37976) vertingosios savybės, tarp jų ir pastato vieta, esanti (duomenys neskelbtini), taip pat Departamento sudarytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242, kuris patikslino pastato vertingąsias savybes ir apibrėžė kartu su pastatu saugomos teritorijos ribas, nustatė, kad pastato vieta negali būti keičiama ar užstatoma naujais pastatais, L.

Č. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarė gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams, pagal kuriuos pakeičiama vertybės vieta žemės sklype, planuojant šią vertybę perstatyti žemės sklypo šiaurės rytų dalyje, (duomenys neskelbtini) g. link, o žemės sklypo pietvakarinėje dalyje šlaito Neries upės link numatant vietą naujiems gyvenamiesiems namams statyti, ir parengė Specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. EV-837 gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projektui, ir juos 2015 m. spalio 15 d. pateikė Departamento Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjui V.

K., o šis tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), savo parašu patvirtino L. Č. parengtus reikalavimus. Kai 2015 m. rugsėjo 23 d. L. Č. pritarė Detaliojo plano korektūrai, V. K. ir L. Č. savavališkai, ignoruodami toliau nurodytas norminių aktų nuostatas, nusprendė pakeisti pastato vietą, perkeldami jį į kitą vietą, o nuo pastato neatsiejamą saugomą vietą užstatyti nauju daugiabučiu, t. y. sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, dėl to buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas.

1.2. Pagal pareikštą kaltinimą šiais veiksmais V. K. pažeidė pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. P-551, 7.1 punktą (pagal Departamentui teisės aktų suteiktą kompetenciją užtikrina Skyriuje Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą, nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, saugomų teritorijų apsaugą, teritorijų planavimą, statybą, administracinę teisę, dokumentų rengimą, tvarkymą, laikymąsi bei Departamento direktoriaus įsakymų ir pavedimų vykdymą, pagal Departamento kompetenciją metodiškai vadovauja kultūros paveldo apsaugai), 7.2 punktą (teikia pavedimus Skyriaus valstybės tarnautojams ir darbuotojams, kontroliuoja, kad šie pavedimai būtų laiku ir tinkamai, pagal teisės aktų reikalavimus, įvykdyti), 7.3 punktą (kontroliuoja Skyriaus valstybės tarnautojų darbą, vertina darbo kokybę ir atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams, teisės aktų nustatyta tvarka vertina Skyriaus valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą), 7.18 punktą (organizuoja Skyriuje sprendimų dėl parengtų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių suderinimo pagal Departamento išduotas planavimo sąlygas priėmimą, tikrina, ar rengiami teritorijų planavimo dokumentai atitinka paveldosaugos reikalavimus, ar šių dokumentų planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms), o L.

Č. pažeidė pareigybės aprašymo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. P-188, 7.1 punktą (užtikrinti, kad Skyriaus priimami administraciniai sprendimai ir administraciniai aktai neprieštarautų Konstitucijai, įsakymams, Lietuvos Respublikos Seimo priimtiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, kultūros paveldo apsaugą, saugomas teritorijas, teritorijų planavimą, statybą).

Remiantis pareikštu kaltinimu, V. K. ir L. Č. pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą (konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga); Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 6 punktą (konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga);

Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, IV skyriaus „Konservacinės paskirties žemė“ 15 punktą (kultūros paveldo objektų žemės sklypai – saugomiems kultūros paveldo objektams ar vietovėms skirti žemės sklypai, kuriems nustatomos šių sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos); Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. D1-262, 14 punktą (jei numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, sąlygos neišduodamos, pareiškėjui pateikiamas motyvuotas atsakymas, nurodant konkrečius teisės aktų straipsnius ir nuostatas); Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 11 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies (kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija; ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama; konservacinė (saugojimo) paskirtis nustatoma saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims, kurie yra daiktinės teisės objektai), 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų (viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; tokio objekto teritorijoje ir apsaugos zonoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti), 23 straipsnio 5 dalies (kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti) nuostatas.

1.3. Pagal pareikštą kaltinimą tokiais savo veiksmais V. K. ir L. Č. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė valstybei didelę (91 765 Eur) turtinę žalą ir didelę neturtinę žalą, nes sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu, apsauga. Dėl tokių V. K. ir L. Č. veiksmų buvo sunaikinta ne tik Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingoji savybė pastato vieta – (duomenys neskelbtini), bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad V. K. ir L. Č. veiksmuose nenustatyti esminiai objektyvieji ir subjektyvieji piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymiai. Antai žemės paskirties keitimo į konservacinę tvarka, kai išnyksta pats saugomas paveldo objektas, nebuvo aiški; šią teisinio neapibrėžtumo problemą buvo imtasi spręsti tik 2017 m.; minėtame žemės sklype nuo pat pradžios nebuvo draudžiama komercinė ūkinė veikla ir nebuvo nustatyta žemės konservacinė paskirtis; kaltinamiesiems inkriminuojami veiksmai nebuvo savavališki ir nukreipti į saugomo objekto sunaikinimą; apsaugos objekto sunaikinimą ir dėl to kilusią žalą lėmė ne išimtinai kaltinamųjų neveikimas, bet aplinkybių visuma, pirmiausia žemės sklypo savininkės UAB (duomenys neskelbtini) veikla ir savo sutartinių įsipareigojimų atstatyti kultūros paveldo objektą neįvykdymas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms pritarta.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, nes selektyviai vertino bylos įrodymus (vertino tik išteisintuosius teisinančius įrodymus ir nevertino įrodymų, kurie pagrindžia išteisintųjų kaltę), neatskleidė įrodymų tarpusavio santykio, nevertino įrodymų viseto ir motyvuotai nepasisakė dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų ir prašymų, taip pat netinkamai aiškino nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai ir BK 229 straipsnio 1 dalyje), požymių turinį. Tokie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatskleidė nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (vietovės) vertingosios savybės turinio. Šis teismas (nutarties 38 punktas), darydamas išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pagal Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų – 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. KPD-RM-2173 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Nr. KPD RM-2242 – reikalavimus buvo saugomas ne tik nekilnojamojo kultūros paveldo objektas – pastatas, bet ir konkreti jo užimama vieta žemės sklype, sistemiškai neįvertino KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktais – 2010 m. balandžio 27 d. Nr. KPD-RM-1389, 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. KPD-RM-2173 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Nr. KPD RM 2242 – nustatytų vertingųjų savybių. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų – 2010 m. balandžio 27 d. Nr. KPD-RM-1389 ir 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. KPD-RM-2173 – turinio vertinimo, padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vietos koordinatės yra nenustatytos, o užimama vieta žemės sklype nebuvo saugoma.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, kaip imperatyviosios normos, tiesioginio taikymo ir neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nekilnojamojo kultūros paveldo objekto – pastato, (duomenys neskelbtini), užstatytos vietos apsauga. Taip pat teismas, darydamas išvadas, jog teisės aktai nustato teritorijos, o ne nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vietos apsaugą, netinkamai aiškino NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Akivaizdu, kad pastato užimama teritorija ir yra pastato vieta.

3.4. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, KPD direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. Į-54 sudarytos laikinosios komisijos 2016 m. birželio 16 d. išvadoje Nr. LR-954 konstatuota, kad L. Č. ir V. K. veiksmais sudarytos sąlygos sunaikinti vertingąją savybę – pastato, buvusio (duomenys neskelbtini), vietą. Ši aplinkybė buvo nurodoma ir apeliaciniame skunde, tačiau teismo įvertinta nebuvo. Priešingai, teismas nurodė klaidingą faktą, kad laikinoji komisija išteisintųjų parengtų ir patvirtintų dokumentų neteisėtumo nenustatė.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė D. V. parodymų turinio (to buvo prašoma apeliaciniame skunde) ir nevertino, kokią įtaką KPD direktorės veiksmams, kreipiantis 2017 m. sausio 16 d. į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą dėl nuomonės pateikimo, turėjo V. K. veiksmai, nurodant D. V. tikrovės neatitinkančias aplinkybes, jog egzistuoja NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta sąlyga. Taip pat netirtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, duodama išvadą, 2016 m. rugsėjo 16 d. posėdyje net nevertino galimybės atstatyti pastatą jo istorinėje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė ir Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuomone, jog pastatą (duomenys neskelbtini), galima perkelti į kitą vietą, tačiau nevertino, ar išteisintųjų priimtiems sprendimams turėjo kokią nors įtaką Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuomonė.

3.6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintieji neveikė vienasmeniškai, kuri siejama su KPD direktorės D. V. vardu išsiųstu 2017 m. sausio 16 d. kreipimusi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą ir šios tarybos 2017 m. sausio 30 d. pateikta nuomone, padaryta neatlikus liudytojos D. V. parodymų turinio tyrimo, nesugretinus jos ir išteisintųjų parodymų, nesusiejus nagrinėjamų aplinkybių su kita teismo išvada, jog būtent išteisintųjų veiksmais buvo padarytas NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimas.

3.7. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad V. K. ir L. Č. priimti ir patvirtinti dokumentai nėra pripažinti neteisėtais ir galioja iki šiol, nagrinėjamai bylai įrodomosios reikšmės neturi. 2017 m. balandžio 12 d. KPD direktoriaus įsakymu Nr. Į-82 buvo panaikinti išteisintųjų priimti ir patvirtinti dokumentai, ir nors minėtas įsakymas pagal ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) skundą buvo panaikintas, tačiau tik dėl procedūrinių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartyje (bylos Nr. e2-1824-822/2019) išteisintųjų priimtų ir patvirtintų dokumentų atitikties teisės aktams materialiuoju požiūriu nevertino.

3.8. Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingoji savybė – vieta nėra galutinai sunaikinta, yra priimta neįvertinus ir neaptarus KPD direktoriaus 2020 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. Į-73 sudarytos laikinosios komisijos 2020 m. balandžio 16 d. išvados Nr. RG-15 ir NKPAĮ nustatyto teisinio reguliavimo. Prokuroro apeliacinio skundo esminiai argumentai dėl KPD Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktų – 2010 m. balandžio 27 d. Nr. KPD-RM-1389, 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. KPD-RM-2173 ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. Nr. KPD RM 2242 – vertinimo visų įrodymų kontekste skundžiama nutartimi iš esmės neišnagrinėti ir dėl jų nepasisakyta.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad L. Č. ir V. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. Č. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarė projektiniams pasiūlymams, kartu parengė, o V. K. 2015 m. spalio 15 d. patvirtino specialiuosius paveldosaugos reikalavimus gyvenamųjų namų komplekso (duomenys neskelbtini) statybos projektui. 2015 m. spalio 15 d. specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose nenustatytas reikalavimas neplanuoti darbų, galinčių pakenkti Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 37976) vertingosioms savybėms. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad padariniai nėra negrįžtami, neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingoji savybė – vieta, kurios vertė pasireiškia etniniais, istoriniais, estetiniais ar moksliniais bruožais, nepagrįstai buvo sutapatinta (supainiota) su statybviete, kuri nepasižymi pirmiau nurodytais bruožais. Tai laikytina teisės taikymo klaida, lėmusia ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 228 straipsnio 1 dalies pritaikymą bei nepagrįstą L. Č. ir V. K. išteisinimą dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos.

3.10. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo. Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199/2009). Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, jog kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas yra teisinės valstybės principų turinio dalis. Pažymėtina, kad situacija dėl pastato (duomenys neskelbtini), perkėlimo, jo neišsaugojimo savo autentiškoje vietoje sulaukė didelio atgarsio visuomenėje, diskredituotas valstybės tarnybos autoritetas, pakirstas pasitikėjimas KPD.

3.11. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai (nutarties 44 punktas), kad V. K. ir L. Č. veiksmai nebuvo vieninteliai ir esminiai, sudarant sąlygas pakeisti kultūros paveldo objekto vietą ir užstatyti žemės sklypą bei kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga, paneigti liudytojos D. V. parodymais, kuriais nustatyta, kad V. K., nesulaukęs nei KPD kreipimosi, nei Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atsakymo, 2016 m. pabaigoje vienasmeniškai priėmė neteisėtus sprendimus perkelti pastatą (duomenys neskelbtini), į kitą vietą, visiškai nespręsdamas klausimo dėl pastato išsaugojimo jo esamoje vietoje. Liudytoja D. V. taip pat parodė, kad išteisintieji KPD neinformavo, jog nelauks vertinimo tarybos atsakymo ir priims sprendimus suderinti techninį projektą ir pritarti statybos leidimui 2016 m. gruodžio mėnesį. Tokios byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog išteisintųjų veiksmuose yra nusikalstamų veikų, nurodytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ar 229 straipsnio 1 dalyje, būtinasis požymis – priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kadangi būtent jų dėsningi ir vienasmeniški veiksmai nagrinėjamu atveju ir nulėmė pavojingų padarinių kilimą.

4. Kasaciniu skundu civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovai A. Skaistys ir A. Vaicekauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio pažeidimus, jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Teismo nutartis motyvuota vienpusišku, selektyviu, tik kaltinamiesiems palankių įrodymų vertinimu, t. y. teismas savo išvadas grindė ne įrodymų visuma. Tik dalies byloje surinktų įrodymų išdėstymas apeliacinės instancijos teismo nutartyje (dalies iš jų išvis nenurodant), nepateikiant dėl jų jokio teisinio vertinimo, negali būti pripažinta teisiškai pagrįstu ir tinkamu teismo nutarties motyvavimu, atitinkančiu BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai patikrinti svarbūs duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (BPK 20 straipsnio 2 ir 3 dalys), apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių. Dėl to buvo netinkamai taikytos ir BK 228 straipsnio nuostatos.

4.2. Pagal NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pagal NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalį kultūros paveldo objekto teritorijos ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Pastatų vietos saugomos pagal NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalį ir Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. lapkričio 9 d. įstatymu Nr. VIII-1398 ratifikuotą 1985 m. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnį. V. K. ir L. Č. per visą bylos proceso laikotarpį nepateikė į bylą įrodymų (ekspertizių, specialistų išvadų), kad pastatą buvo būtina perkelti, nes nebuvo galima jo išsaugoti jo buvusioje vietoje, kaip tai nurodyta 2009 m. Tvarkybos darbų projekte.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pastato vieta nesunaikinta, nes ji nebuvo sukoordinuota, t. y. tiksliai nežinoma, prieštarauja bylos medžiagai, kurioje pateikta sklypo kadastrinių matavimų kartografinė medžiaga, šioje medžiagoje pastato vieta buvo ir yra tiksliai koordinuota valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje 0,01 metro tikslumu (5 t., b. l. 161–162; 6 t., b. l. 50–52, 61 ir kt.). Pagal vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. akto Nr. KPD-RM-2242 ir 2014 m. rugsėjo 23 d. akto Nr. KPD-RM-2173 pildymo metu galiojusios redakcijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2011 m. liepos 11 d.

įsakymu Nr. Į-230, 18 punktą koordinatės vertinimo tarybos aktuose grafiniu analitiniu būdu nustatomos ir pagal oficialius Nekilnojamojo turto kadastro vektorinius duomenis. Taigi vertinimo taryba, žymėdama pastato vietą ir jo išorinius kontūrus, savo aktuose vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis. Iš Nekilnojamojo turto kadastro perkeltos pastatų vietų koordinatės iš naujo nekoordinuojamos, nes atitinka Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, o koordinuojamos tik naujos vertinimo tarybos apibrėžiamos kultūros paveldo objektų teritorijų ir apsaugos zonų ribos, apie kurias dar nėra duomenų Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre.

Taigi, pastato vieta kaip vertingoji savybė buvo saugoma tiek pagal 2014 m. rugsėjo 23 d. aktą Nr. KPD-RM-2173, tiek ir pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktą Nr. KPD-RM-2242, t. y. visą pastato gyvavimo laikotarpį ir vis dar saugojama, nors pastatas ir demontuotas 2013 metais. Pastatas iki šiol yra neišregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro ir iš Nekilnojamojo turto kadastro, o jame aiškiai koordinuotas pastato centras (koordinatė X 6062549,78 ir koordinatė Y 580184,42). Departamento Vilniaus skyrius, kuriame dirbo L. Č. ir V.

K., turėjo Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) prieigą. Pastato vieta tiksliai koordinuota ir sklypo (duomenys neskelbtini), Žvėryno sen. (kad. Nr. 0101/0039-1406), detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-906, pagrindiniame brėžinyje, kuris buvo pateiktas į bylą. Pažymima, kad šį detalųjį planą suderino V. K. tuo metu vadovaujamas Departamento Vilniaus skyrius, be to, jis išviešintas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre.

4.4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad prie pastato iki jo demontavimo lankėsi ir jį stovintį matė V. K. ir L. Č., todėl jiems istorinė pastato vieta buvo gerai žinoma. Taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad pats V. K., anksčiau eidamas Kultūros paveldo centro direktoriaus pareigas, savo parašu 2000 m. rugsėjo 5 d. patvirtino pastato (duomenys neskelbtini), teritorijos ribų planą, kuriame grafiškai tiksliai pažymėta pastato užimama vieta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. Č. ir V. K. vienasmeniški administraciniai sprendimai buvo vieninteliai ir esminiai, sudarę sąlygas nebaigti pastato restauravimo pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą jo istorinėje vietoje ir pastato vietą užstatyti naujais daugiabučiais. Be V. K. ir L. Č. atliktų neteisėtų veiksmų – pritarimo ir suderinimo – pastato savininkas 2016 m. nebūtų gavęs kito tvarkybos leidimo vykdyti kitą pastato tvarkybos projektą, statybas leidžiančio dokumento ir leidimo užstatyti kultūros paveldo objekto teritoriją bei saugomą pastato vietą naujais gyvenamaisiais daugiabučiais pastatais, nebeįgyvendinti pastato 2009 m. valstybės kompensuoto tvarkybos projekto. Tarp kaltinamųjų atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o jų atlikti veiksmai buvo esminiai. Didelė žala buvo padaryta dėl tyčinių kaltinamųjų veiksmų, jiems įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudojant priešingai valstybės tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.

4.5. Teismas neįvertino aplinkybių, kad V. K. ir L. Č. buvo viešojo administravimo įstaigoje dirbantys valstybės tarnautojai, įgyvendino viešojo administravimo funkcijas, nustatytas Departamentui NKPAĮ, todėl priimdavo sprendimus, suteikiančius nepavaldiems asmenims – statytojams, kultūros paveldo objektų valdytojams – įstatymuose nustatytas teises ir pareigas. V. K., be to, valstybės tarnyboje dar dirbo ir vadovaujamą darbą, todėl galimai darė įtaką ir savo buvusios tiesioginės pavaldinės L. Č. veiksmams.

4.6. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino liudytojų parodymus. Liko neįvertinti liudytojo D. V. 2019 m. rugsėjo 5 d. posėdyje duoti parodymai apie naujo projekto, tebegaliojant senam projektui, kuris nebuvo sustabdytas, atsiradimo aplinkybes; liudytojo R. K. 2019 m. rugsėjo 5 d. posėdyje duoti parodymai apie pastato išrinkimo ir atkūrimo toje vietoje, kur jis stovėjo, galimybes; liudytojos N. V. 2019 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdyje duoti parodymai apie kultūros paveldo vietą ir jos reikšmę bei pastato atstatymo galimybes; liudytojos D. Š. 2019 m. rugsėjo 30 d. posėdyje duoti parodymai apie tai, kad nebuvo nustatyta priežastis patraukti ar perkelti pastatą į kitą vietą ir kad dėl 2016 m. sprendimų nebuvo galima išsaugoti objekto; liudytojo V. K. 2019 m. rugsėjo 30 d. posėdyje duoti parodymai, kad išrinkto pastato restauravimas buvo įmanomas ir nebuvo jokio pagrindo perkelti pastatą į kitą vietą. Vietovės vertingoji vieta buvo sunaikinta užstačius kitais pastatais.

4.7. Apeliacinė instancijos teismas nevertino ir V. K. gynybinių versijų kaitos bylos procese: 2019 m. birželio 4 d. teismo posėdyje V. K. pareiškė, jog „perstumti pastatą reikėjo, nes tai problemos su technine trasa, su šlaitais“. Tačiau teismo posėdžio metu ištyrus byloje esantį rašytinį įrodymą – 2012 m. detaliojo plano brėžinį (8 t., b. 1. 86) nustatyta, kad XX a. inžinerinė trasa eina už pastato ribų. Kaltinamasis negalėjo atsakyti į klausimą, kaip XX a. inžinerinė trasa gali trukdyti pastatui, stovinčiam toje pačioje vietoje dar nuo XIX a. Kaltinamasis negalėjo atsakyti ir į klausimą, kokios konkrečios „problemos su šlaitu“ galėjo trukdyti išsaugoti pastatą, nes į bylą nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, ekspertizės išvadų, kad šlaitas slenka, jį paplauna požeminiai vandenys, įvyko požeminių komunikacijų sprogimas ar pan. Pažymima, jog ant to paties šlaito kaltinamieji leido statyti naujus betoninius, daug kartų sunkesnius pastatus. Nepasitvirtinus gynybinei versijai dėl „problemų su šlaitu“, kaltinamasis V. K. 2019 m. birželio 4 d. posėdyje iškėlė naują gynybinę versiją – pastatas, perstumtas arčiau gatvės, taptų geriau matomas praeiviams. Civilinio ieškovo atstovams atkreipus dėmesį, kad tokio pagrindo nėra nurodyta NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalyje, V. K. 2016 m. birželio 4 d. teisiamajame posėdyje prisipažino, jog tikrasis pastato perkėlimo motyvas – statybų verslo interesas, užsakovo interesas („Taip, to reikėjo užsakovui. Nieko nematau blogo, kad statytojas nori uždirbti“ ir „pastatas stovėjo sklypo viduryje, todėl, norint pastatyti kitus pastatus, vienas pastatas jį užstotų. Jeigu jį perstumiam į priekį, tada už nugaros atsiranda vietos kitiems pastatams.“). Tačiau tai nėra įstatymu įtvirtintas pastato perkėlimo pagrindas, nurodytas NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalyje.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Departamento į bylą pateikto rašytinio įrodymo – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo 3 d. rašto Nr. 2D-2787. Šio rašto 3 punkte Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija konstatavo, jog 2016 m. projekto, kuriam pritarė L. Č. ir V. K., sprendiniai, numatantys vieno 16 890 kub. m tūrio pastato statybą, galimai pažeidžia saugomo pastato vertingąsias savybes (tūrį, planinę struktūrą ir kt.), kadangi NTR (reg. Nr. 44/1431999) registruoto saugomo pastato tūris – tik 2772 kub. m (kultūros paveldo objekto pastato vietoje statomo naujadaro tūris yra 6,09 karto didesnis). Pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – VTPSI) išvadas, ant to paties šlaito V. K. ir L. Č. leido statyti daug kartų sunkesnius tris betoninius pastatus ir jokių problemų dėl šlaito grunto patvarumo nematė.

4.9. Byloje nustatyta, kad Departamento Vilniaus skyrius pastato savininkui išdavė: 2009 m. rugsėjo 18 d. leidimą Nr. 28 atlikti pastato architektūrinius tyrimus, 2009 m. rugsėjo 28 d. leidimą Nr. 30 atlikti pastato polichromijos tyrimus ir 2009 m. gruodžio 3 d. leidimą Nr. 31 atlikti pastato restauravimo darbus. Pagal išduotus leidimus atlikti pastato tyrimai patvirtino, kad pastatą galima restauruoti jo užimamoje vietoje. Atlikus minėtus tyrimus buvo nustatyti vertingi ir saugotini pastato elementai, jie buvo užfiksuoti atliktų tyrimų ataskaitoje ir 2009 m. pastato tvarkybos darbų projekte. Šio projekto esmė – pastato pritaikymas visuomeninei funkcijai, restauruojant pastatą; architektūriniuose sprendiniuose nurodoma, kad visas statinys numatomas laikinai demontuoti, perrinkti ir restauruoti jo istorinėje, autentiškoje vietoje (aiškinamasis raštas, 4 t., b. l. 168), o ši vieta saugoma pagal NKPAĮ 23 straipsnio 5 dalį ir vertinimo tarybos 2014 m. rugsėjo 23 d. aktą Nr. KPD-RM-2173. Pastato demontavimas 2013 m. buvo tik vienas iš 2009 m. tvarkybos darbų projekto įgyvendinimo etapų, kad demontavus pastatą būtų galima perrinkti jo dalis, sužalotas pakeičiant tokio pat medžiagiškumo, matmenų naujomis medinėmis dalimis. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad pastatas buvo sunaikintas, nes V. K. ir L. Č. savo veiksmais sudarė teisines prielaidas nutraukti pradėtą pastato restauravimo pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą procesą ir pastato vietą leisti užstatyti naujais daugiabučiais.

4.10. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, žala pripažįsta ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalį, į valstybės patirtus nuostolius gali būti įskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos sužalotos vertybės tvarkybai ir atskleidimui, taip pat gali būti įskaičiuojamas ir nekilnojamosios kultūros vertybės, kaip švietimo bei ugdymo priemonės, praradimas. Byloje nustatyta, kad valstybės biudžeto lėšomis buvo išmokėta kompensacija pastato savininkui už pastato vertingųjų savybių atskleidimą (tyrimus) ir pastato tvarkybos darbų projekto parengimą. V. K. ir L. Č. nutraukus šio 2009 m. projekto realizavimą, valstybei buvo padaryti tiesioginiai finansiniai nuostoliai – statytojas nepagrįstai praturtėjo valstybės sąskaita – pasisavino kompensaciją ir neįgyvendino 2009 m. tvarkybos darbų projekto, už kurio parengimą ir kuriam realizuoti ją gavo. Išlikę autentiški pastato elementai liko nebepanaudoti ir sunaikinti. Pastato saugojimo tikslas – saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui – dėl V. K. ir L. Č. nevaržomos savivalės nebuvo pasiektas, nes jie už valstybę nusprendė pastato daugiau nebesaugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Kadangi dėl L. Č. ir V. K. veiksmų pastatas nebuvo restauruotas ir neišliko, valstybė jį prarado kaip švietimo ir ugdymo priemonę. Taip valstybei buvo padaryta žala.

4.11. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino L. Č. ir V. K. kaltės tuo aspektu, kad šie buvę Departamento Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojai, žinodami, kad yra vykdomas 2009 m. tvarkybos darbų projektas, pagal kurį pastatą numatyta restauruoti jo autentiškoje vietoje, numatė padarinius, kad, priėmus sprendimus nutraukti 2009 m. tvarkybos darbų projekto vykdymą ir 2016 m. pritarti kitiems projektams, medinis pastatas bus neberestauruotas savo autentiškoje vietoje, valstybės išmokėta kompensacija bus pasisavinta ir nepasieks tikslo, pastato vieta bus sunaikinta, užstatant naujais daugiabučiais, ir šių padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas (nutarties 40 punktas), vertindamas Departamento direktoriaus 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 1-54 „Dėl laikinosios komisijos sudarymo“ sudarytos laikinosios komisijos kreipimosi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą dėl nuomonės pateikimo aplinkybes ir padarydamas išvadą, kad toks kreipimasis patvirtina, jog Departamente nebuvo galutinai aišku, ar pastato konkreti vieta yra vertingoji savybė, o sunykusių pastatų atkūrimas buvo problematiškas, padarė esminių klaidų dėl šio įrodymo turinio. Priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, laikinoji komisija savo išvados baigiamojoje dalyje (l t., b. l. 75, 139) konstatavo, jog „Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiosios specialistės L. Č. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pritarimas projektiniams pasiūlymams, taip pat minėtos vyriausiosios specialistės L. Č. parengti, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. K. 2015 m. spalio 15 d. patvirtinti Specialieji paveldosaugos reikalavimai bei 2015 m. rugsėjo 23 d. Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiosios specialistės L. Č. pritarimas Detaliojo plano korektūrai sudarė sąlygas sunaikinti Vilniaus miesto istorinės dalies, vadinamos Žvėrynu, pietvakarinės dalies vertingąją savybę: vietovei reikšmingo buvusio užstatymo ar jo dalių vietos – pastato vieta (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 12385).“ Taip pat laikinoji komisija savo išvadose nenutarė kreiptis į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kaip klaidingai teigia apeliacinės instancijos teismas nutarties 40 punkte. Taigi, apeliacinės instancijos teismas perrašė kaltinamųjų gynybinės versijos teiginius, tačiau nepatikrino realių laikinosios komisijos išvadų, esančių byloje, todėl padarė klaidų dėl šio įrodymo turinio.

4.13. Be to, apeliacinės instancijos teismas (nutarties 40 punktas) padarė nepagrįstą išvadą, kad spręsdami pastato perkėlimo į kitą vietą tame pačiame žemės sklype klausimą V. K. ir L. Č. to nedarė savavališkai, o šia tema buvo diskutuota ir su Departamento direktore. Liudytoja, buvusi Departamento direktorė D. V. 2019 m. rugsėjo 5 d. teisme parodė, kad 2016 m. V. K. inicijavo kreipimąsi į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, tačiau pats, nesulaukęs nei Departamento kreipimosi, nei Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atsakymo, 2016 m. pabaigoje vienašališkai priėmė neteisėtus sprendimus nutraukti pastato restauravimo procesą pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą jo istorinėje vietoje, perkelti pastatą į kitą vietą.

4.14. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidų, vertindamas įrodymų sąsajumą laiko atžvilgiu. Departamentas į Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą kreipėsi tik 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. (11.13.)2-112 „Dėl pastato (duomenys neskelbtini)“, o atsakymą gavo 2017 m. sausio 30 d., tuo tarpu išteisinamieji paskutinius neteisėtus administracinius sprendimus dėl pastato priėmė 2016 m., negavę Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atsakymo. Nei L. Č., nei V. K. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuomonė įtakos neturėjo, nes jie vienasmeniškus administracinius sprendimus priėmė anksčiau, negu Departamentas gavo šios tarybos atsakymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino buvusios Departamento direktorės D. V. parodymų, kad „kaltinamieji neinformavo, kad nelauks vertinimo tarybos atsakymo ir priims sprendimus suderinti techninį projektą ir pritarti statybos leidimui 2016 m. gruodžio mėn.“.

4.15. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d. nutarime pažymėjo, kad kultūros vertybė yra ir nuosavybės teisės objektas, ir kartu visuomeninė vertybė, o 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje (Administracinių bylų praktika, 10 t., p. 329) konstatavo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis. Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas šią valstybės konstitucinę priedermę, yra ratifikavęs atitinkamas tarptautines sutartis, priėmęs įstatymus, Seimo nutarimus ir kitus dokumentus. NKPAĮ 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai apibrėžtas viešasis interesas išsaugoti nekilnojamąjį kultūros paveldą. NKPAĮ, be kita ko, įgyvendina Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje (NKPAĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

4.16. L. Č. ir V. K. savo veiksmais padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą valstybei. Šie buvę valstybės tarnautojai priėmė administracinius sprendimus nutraukti valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – pastato – restauravimą jo istorinėje nuo XIX a. užimamoje vietoje pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą, už kurio parengimą ir būtinų tyrimų jam parengti atlikimą valstybė jau buvo išmokėjusi kompensaciją, o tai savaime atitinka didelės materialinės žalos kriterijų. Valstybės išmokėta kompensacija buvo nusavinta, o 2009 m. restauravimo projektas, kuriam realizuoti ji buvo išmokėta, neįgyvendintas. Išteisintiesiems kaip valstybės tarnautojams priėmus sprendimus pritarti naujų mūrinių statinių pastato vietoje statybai sklype (duomenys neskelbtini), juose jau nebuvo numatyta panaudoti buvusių gerai išlikusių pastato detalių, dėl to šios detalės buvo nepanaudotos ir sunyko. Dėl išteisintųjų veiksmų pastatas buvo galutinai sunaikintas, nes jis nebuvo restauruotas savo istorinėje vietoje pagal 2009 m. tvarkybos darbų projektą, jo vieta buvo iškasta požeminiam garažui, o įrengus požeminį garažą vėliau užstatyta naujais dviejų aukštų mūriniais daugiabučiais. Šiuo metu nebeliko net istorinės vietos pastatui atkurti, nes ten stovi dviejų aukštų mūrinis daugiabutis. Visuomenė neteko valstybės viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo kultūros paveldo objekto. Pažymima, kad teismo nutarties 39 punkte minimoje civilinėje byloje dėl V. K. ir L. Č. veiksmų Departamentas patrauktas kaip atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių ir to, kad V. K. ir L. Č. veiksmai sumenkino valstybės institucijos Departamento autoritetą, pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sudarė joje dirbančių valstybės tarnautojų nevaržomos savivalės, nesiskaitymo nei su NKPAĮ, nei su Konvencijos nuostatomis įspūdį, t. y. padarė ir didelę neturtinę žalą. Tokio pobūdžio V. K. ir L. Č. veiksmais valstybės įstaigoms ir Lietuvos valstybei buvo padaryta tokio masto žala, kuri pateisina šių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), būtinybę.

4.17. Teismas, nurodydamas pirmiau minėtą civilinę bylą, neįvertino savo nurodomos bylos aplinkybių. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 9 dalies 4 punktą, VTPSI turi teisę reikalauti atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) tik tuo atveju, jeigu statyba yra savavališka, t. y. vykdoma be statybą leidžiančio dokumento. Kadangi dėl V. K. ir L. Č. veiksmų buvo neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas, VTPSI, pagal TPSVPĮ šiuo metu ginčijanti statybą leidžiančio dokumento teisėtumą, praktiškai nebeteko galimybių reikalauti atkurti sunaikintą pastatą ir šioje civilinėje byloje turi teisę reikalauti tik panaikinti neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, pašalinti statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Todėl V. K. ir L. Č. veiksmai ir šiuo aspektu padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir visuomenei, nes apribojo valstybės teisinės gynybos priemones reikalauti atkurti pastatą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus ir civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovų A. Skaisčio ir A. Vaicekausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

6. V. K. ir L. Č. nagrinėjamoje byloje pareikšto kaltinimo esmė yra tai, kad jie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė valstybei didelę (91 765 Eur) turtinę žalą ir didelę neturtinę žalą, nes pritarė gyvenamųjų namų komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), statybos projekto projektiniams pasiūlymams, pagal kuriuos buvo pakeista kultūros paveldo vertybės (pastato) vieta minėtame žemės sklype, ir nesiėmė veiksmų, kad žemės naudojimo paskirtis būtų pakeista į konservacinę, taip sudarė galimybę užstatyti žemės sklypą ir kultūros paveldo objekto teritoriją pastatais, nesusijusiais su valstybės saugomo kultūros paveldo objekto specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Dėl to buvo sunaikinta ne tik vertingoji savybė – pastato vieta, bet ir pats kultūros paveldo objektas – pastatas.

7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, konstatavo, kad byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad V. K. ir L. Č. veiksmai atitinka esminius objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius. Byloje paduotų kasacinių skundų argumentai nepagrindžia priešingos išvados.

8. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje aiškinamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-P-1/2014, 2K-187-976/2019, 2K-127-689/2020 ir kt.).‏‏‎ Būtini piktnaudžiavimo tarybine padėtimi sudėties požymiai taip pat yra padariniai (didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir šių padarinių. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens pripažinimas kaltu dėl piktnaudžiavimo galimas tik esant jo tyčinei kaltei, t. y. tik tuo atveju, kai toks asmuo suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jai atsirasti (netiesioginė tyčia).

9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš tokią praktiką, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-125/2014, 2K-263/2014, 2K-4-689/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti ne tik paties tarnybinio pažeidimo faktą, bet ir atsižvelgti į priimamų tarnybinių sprendimų kontekstą, taip pat užtikrinti, kad didelės žalos konstatavimas atitiktų realumo, įrodytumo ir tinkamo motyvavimo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-263/2010, 2K-98/2014, 2K-263/2014, 2K-325/2014, 2K-28-222/2020 ir kt.).

10. Kasaciniuose skunduose, pagrindžiant kaltinamųjų veiksmų neteisėtumą ir valstybei padarytos žalos faktą, daromos nuorodos į įvairius teisės aktus paveldosaugos srityje, KPD direktoriaus sudarytų laikinųjų komisijų išvadas, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktus, tvarkybos darbų projektus ir t. t. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl šiuose dokumentuose įtvirtintos informacijos teisingumo ir bendrojo pobūdžio išvados, kad valstybės saugomo kultūros paveldo objektas, buvęs (duomenys neskelbtini), yra prarastas ir dėl to valstybei padaryta didelė žala. Kita vertus, kasaciniuose skunduose esantys teiginiai ir argumentai nepagrindžia išvados, kad V. K. ir L. Č. vertinami tarnybiniai veiksmai buvo nulemti tyčios veikti priešingais tarnybai interesais, o ne objektyviai susiklosčiusios ir gana prieštaringos situacijos, susijusios su minėtu valstybės saugomo kultūros paveldo objektu, ir kad būtent dėl šių asmenų tarnybinių veiksmų šis paveldo objektas buvo sunaikintas. Byloje yra nemažai duomenų, kurie verčia abejoti šios kaltinimo dalies pagrįstumu ir kuriais teismai pagrįstai pagrindė savo išvadas.

10.1. Pirma, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs įvairių teisės aktų turinį, taip pat liudytojų, dirbančių ar dirbusių Kultūros paveldo departamente, parodymus, motyvuotai konstatavo, kad konservacinės žemės paskirties nustatymas vertinamų įvykių metu nebuvo aiškus ir nebuvo jokių vidinių taisyklių arba metodinių reikalavimų, kaip ir kada tai daryti. Taigi kaltinamųjų veiksmus nenustatant konservacinės žemės paskirties vertinamam kultūros paveldo objektui, be kita ko, paaiškina teisinis neapibrėžtumas, konkrečių vidinių taisyklių apie atliekamas procedūras, susijusias su konservacinės žemės paskirties nustatymu, nebuvimas.

Tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, teismai, taip vertindami situaciją, pagrįstai atsižvelgė į kai kuriuos teisinio reguliavimo aspektus, būtent į tai, kad pagal Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 6 punktą konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga.

Tačiau vertinamame žemės sklype tokia veikla nebuvo uždrausta. 2012 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutartimi Nr. AS-9, sudaryta tarp Departamento ir UAB (duomenys neskelbtini), valdytojai (UAB (duomenys neskelbtini)) gavus už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimą, numatyta galimybė dalyti į atskiras dalis saugomo objekto teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, saugomo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų paskirtį, saugomo objekto teritorijoje statyti statinius, keisti reljefą, sodinti vertingąsias savybes užstosiančius želdinius, įrengti komercines reklamas, lauko antenas ir kitus techninius įrenginius saugomo statinio išorėje (2 t., b. l. 124–126).

Iš to teismai padarė išvadą, kad vertinamame žemės sklype ūkinė veikla savininkui nebuvo uždrausta su sąlyga, kad tokiems veiksmams atlikti turi būti gaunamas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos leidimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad V. K. ir L. Č., nenustatydami konservacinės žemės paskirties vietai, kurioje anksčiau stovėjo saugomas paveldo objektas, akivaizdžiai ignoravo teisės aktų reikalavimus.

10.2. Antra, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo paveiktas dviejų gaisrų, įvykusių 2009 ir 2012 metais, dėl to 2013 metais buvo demontuotas ir likusios pastato dalys dėl netinkamo jų saugojimo jau negalėjo būti panaudotos pastatui atstatyti. Byloje nėra duomenų, kad tokia padėtis susiklostė dėl kaltinamųjų veiksmų. Departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. j-281 sudaryta komisija 2018 m. sausio 11 d. aktu Nr. RG-1, be kita ko, konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini), 2013 metais demontavusi pastatą ir neįgyvendinusi 2009 m. tvarkybos darbų projekto, padarė žalą didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės valstybės saugomam kultūros paveldo objektui (2 t., b. l. 3–6). Taigi kaltinamiesiems inkriminuotų tarnybinių veiksmų atlikimo metu pastatas ((duomenys neskelbtini)) jau buvo neišlikęs. Ši aplinkybė neabejotinai buvo reikšminga ir kaltinamiesiems priimant tarnybinius sprendimus, kuriais buvo pritarta statybos projekto projektiniams pasiūlymams, pagal kuriuos pastatą buvo planuojama atkurti kitoje to paties žemės sklypo vietoje.

10.3. Trečia, pagal kaltinimą vertingoji savybė – pastato vieta ((duomenys neskelbtini)) ir pats kultūros paveldo objektas, t. y. pastatas, buvo sunaikinti dėl V. K. ir L. Č. tarnybinių veiksmų. Teismai, išnagrinėję bylą, padarė išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog būtent dėl kaltinamiesiems inkriminuotų veiksmų kilo šie padariniai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat svarbu atsakyti į klausimą, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota (ir tai iš bylos medžiagos aiškiai matyti), kad vertinamo kultūros paveldo objekto praradimą pirmiausia lėmė gaisrai, pastato demontavimas, netinkamas jo likučių saugojimas, UAB (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla ir prisiimtų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas. Bylos duomenys nepatvirtina kaltinimo pozicijos, kad jeigu kaltinamieji nebūtų pritarę statybos projekto projektiniams pasiūlymams, vertinamas paveldo objektas (pastatas) būtų atstatytas. Iš kasaciniuose skunduose išsakytų argumentų išplaukia, kad tuščios buvusio pastato vietos žemės sklype išsaugojimas taip pat yra svarbus paveldosaugos tikslas, tačiau, turint galvoje visus įvykius, susijusius su objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), tokia kasatorių pozicija nepasižymi realumu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu asmenys, atsakingi už prisiimtų įsipareigojimų saugoti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes (2012 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutarties 1.4 p.) vykdymą ir vykdę statybos darbus vertinamame žemės sklype, neapklausti. Apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklos įtaką padarinių atsiradimui kaltinamajame akte neužsimenama. Taigi, neatskleidus visos priežastingumo grandinės, visą atsakomybę už kilusius padarinius buvo bandoma suversti tik kaltinamiesiems.

Šiame kontekste konstatuotina, kad teismai, darydami išvadą dėl juridiškai reikšmingo priežastinio ryšio nebuvimo tarp kaltinamųjų veiksmų ir kilusių padarinių, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos padavė ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl žalos (154 235,75 Eur), kilusios dėl tos pačios valstybės saugomos kultūros vertybės sunaikinimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1439-866/2020).

10.4. Ketvirta, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kaip nusikalstamos veikos koncepcija baudžiamojoje teisėje suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingais tarnybai interesais dėl korupcinių ar kitų panašių paskatų, rodančių akivaizdų nesąžiningumą atliekant tarnybines pareigas. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie kokį nors kaltinamųjų suinteresuotumą veikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai priešingais tikslais, pvz., korupcinius susitarimus ar derybas dėl veikimo žemės sklypo savininkų naudai ir pan.

10.5. Penkta, kasaciniuose skunduose teismų priimti procesiniai sprendimai kritikuojami ir kaltinamųjų kaltumas dėl piktnaudžiavimo iš esmės grindžiamas tik įvairių teisės aktų turiniu, įvairių institucinių komisijų išvadomis ir kai kurių liudytojų parodymais apie tai, kaip jie supranta tų teisės aktų ir išvadų turinį. Nekelia abejonių, kad tokie duomenys yra svarbūs vertinant tarnybinių veiksmų teisėtumo klausimą, tačiau jų nepakanka asmens kaltumui dėl piktnaudžiavimo pagrįsti ir įrodyti. Pvz., kasaciniuose skunduose nesutinkama su teismų išvada, kad Departamento sudarytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. rugpjūčio 18 d. aktu Nr. KPD-RM-2242 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vieta kaip vertingoji savybė nebuvo nustatyta ir koordinuota. Iš tiesų, minėtas akto turinys palieka erdvę tokio pobūdžio ginčams, tačiau teismas negali grįsti savo išvadų dėl asmens kaltumo vadovaudamasis tuo, kurios proceso šalies teisės akto interpretacija yra autentiškesnė. Piktnaudžiavimo, kaip ir bet kurios kitos nusikalstamos veikos, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai gali būti konstatuojami remiantis įrodymais, patvirtinančiais, kad kaltinamieji sąmoningai veikė priešingais tarnybai interesais, numatydami, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti didelė žala, šių padarinių norėjo ar sąmoningai leido jiems atsirasti. Nustatydamas asmens kaltumą padarius nusikalstamą veiką teismas negali remtis prielaidomis, o dėl to kilus pagrįstoms abejonėms, kai jų nebegalima pašalinti, privalo vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį šios abejonės ir įvairūs dviprasmiškumai aiškinami kaltinamojo naudai. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad jie pagrįstai vadovavosi šiuo įrodymų vertinimo ir baudžiamosios teisės normų taikymo principu.

11. Kasacinių skundų teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių prokuroro ir civilinio ieškovo atstovų apeliacinių skundų argumentų, yra deklaratyvūs ir jais iš esmės tik išreiškiamas nesutikimas su šios instancijos teismo išvadomis. Baudžiamojo proceso reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-274-697/2020 ir kt.). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme.‏‏‎ Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra išsamus, pateikti argumentai įtikinantys, o padarytos išvados logiškos ir motyvuotos.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad teismai, pagal byloje esančius įrodymus nenustatę V. K. ir L. Č. veiksmuose piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) nusikaltimo sudėties požymių, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovų kanclerio Audriaus Skaisčio ir Andriaus Vaicekausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas