2020-07-29 Nr. AB-14072-3-61-3-00754-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-2343-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00754-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Ž. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas) formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos Ž. S. skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. A256-84/19(2.14.2.12-MP8) ir Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įpareigojo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. lapkričio 9 d. prašymą organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Ž. S. skundą atmesti.

II. Pareiškėja Ž. S. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-210 2020 m. gegužės 26 d. potvarkio Nr. P3-111 vykdymą, kol bus išnagrinėta administracinė byla.

Pareiškėja paaiškina, kad 2020 m. birželio 22 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos potvarkį Nr. P3-111, kuriuo buvo papildytas 2019 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-210 pašalinti pažeidimus – pašalinti tvorą nuo valstybinės žemės sklypo, ir nurodė, kad priešingu atveju neįvykdžius reikalavimo, Inspekcija turi teisę nugriauti statinį (tvorą) ir sutvarkyti statybvietę pareiškėjos lėšomis. Ž. S. kreipėsi į Inspekciją ir prašė pratęsti nurodymo vykdymo terminą, kol bus išnagrinėta byla apeliacine tvarka, tačiau buvo gautas atsakymas, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostata, terminą galima pratęsti tik vieną kartą, todėl nagrinėjamu atveju esant jau pratęstam terminui vykdyti nurodymą, pakartotinis termino pratęsimas nėra galimas. Inspekcija papildomai pažymėjo, kad vadovaujantis Inspekcijos viršininko 2016 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-175 patvirtintų Privalomųjų nurodymų ir teismo sprendimų priverstinio vykdymo organizavimo tvarkos aprašo 33 punktu, Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas tarnybiniu pranešimu perdavė Inspekcijos teisininkams siūlymą kreiptis į antstolį dėl privalomojo nurodymo vykdymo. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, susidarė situacija, jog nesulaukus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos, gali būti priverstinai įvykdytas privalomasis Inspekcijos nurodymas pašalinti pareiškėjai priklausančią tvorą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), taip pareiškėjai padarant neatitaisomus nuostolius.

Pareiškėja Ž. S. pažymi, kad Inspekcijos nustatytas pažeidimas – tvora, kuri valstybinėje žemėje buvo pastatyta 1995 m. Nurodo, kad apie 2000 m. matininkams vykdant matavimus ginčo plote, susidarė paklaida ir dėl to pareiškėjai priklausanti tvora atsirado valstybinėje žemėje. Ž. S. akcentuoja, kad teisėtai valdydama ir naudodama Žemės sklypą, turi visus pagrįstus lūkesčius išsipirkti 0,75 kv. m dydžio žemės sklypą iš valstybės, kad jai priklausantis turtas nebebūtų valstybinėje žemėje ir atitiktų visus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus reikalavimus.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tam, jog būtų galima išsipirkti minimą valstybinio sklypo dalį, įsiterpiančią tarp kelio ir jai priklausančio sklypo, Ž. S. atliko papildomus sklypo kadastrinius matavimus, kuriuos patvirtino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti pareiškėjos prašymą organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą su tikslu sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą, Ž. S. jį išperkant, buvo tik patvirtinti teisėti lūkesčiai įgyti nuosavybę į 0,75 kv. m ploto sklypą. Nurodo, kad dėjo visas įmanomas pastangas, jog būtų suformuotas ir peržiūrėtas sklypo projektas, kad valstybinės žemės sklypas, įsiterpiantis tarp kelio ir pareiškėjai priklausančio sklypo, jos būtų išpirktas.

Ž. S. akcentuoja, kad Inspekcijos privalomasis nurodymas buvo priimtas 2019 m. kovo 20 d., o jo papildymas potvarkiu buvo priimtas jau po administracinės bylos išnagrinėjimo ir sprendimo apskundimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymi, kad logiška veiksmų seka suponuoja tai, jog pirmiausia turi būti išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo išpirkimo, jo sujungimo su pareiškėjai priklausančiu sklypu ir tik nepasiekus konsensuso, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus skundą dėl 2019 m. birželio 14 d. priimto teismo sprendimo, spręsti klausimą dėl pažeidimo pašalinimo (tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), nugriovimo). Nagrinėjamu atveju vykdant privalomąjį nurodymą su jo papildymu ir neišnagrinėjus bylos apeliacine tvarka, susidarytų situacija, jog pirmiausiai būtų nugriautas statinys, patiriami nuostoliai ir tik paskui būtų išperkamas žemės sklypas. Ž. S. nuomone, aplinkybė, kad tvora stovės, kol apeliacine tvarka bus išnagrinėta byla, nesudarys jokių nuostolių valstybei, tačiau pareiškėja, nugriaudama statinį dabar, patirtų nuostolius ją nugriaudama ir paskui vėl atstatydama. Tokia situacija neatitiktų teisėtų Ž. S. lūkesčių susidariusioje situacijoje bei protingumo, ekonomiškumo principų, kuriais sprendžiant tokiose situacijose kilusius klausimus turėtų būti vadovaujamasi.

Pareiškėja teigia, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją, t. y. tai, jog Inspekcijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento privalomasis nurodymas buvo priimtas žinant, jog dėl tvoros, dėl kurios ir buvo surašytas privalomasis nurodymas, ir dėl žemės, ant kurios ji stovi, vyksta teisminis procesas, paneigia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei prieštarauja objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Pažymi, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo tiesiogiai priklausys privalomojo nurodymo vykdymas, kadangi esant pareiškėjai palankiam sprendimui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų įpareigota peržiūrėti ir iš naujo formuoti sklypo projektą ir Ž. S. galėtų išsipirkti valstybinės žemės dalį, ant kurios stovi tvora. Teismui laikinai sureguliavus tvoros nugriovimo klausimą, kol bus priimtas sprendimas, pareiškėja išvengtų papildomų nuostolių, kurie būtų patirti šalinat tvorą, ir taip būtų užtikrinti protingumo bei ekonomiškumo principai. Atkreipia dėmesį, kad būsimi nuostoliai dėl tvoros nugriovimo yra neproporcingi jos daromam nustatytam pažeidimui. Nuostoliai bus patiriami vien dėl to, kad nebūtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir sustabdytas privalomojo nurodymo vykdymas, kol bus išspręstas klausimas dėl sklypo išpirkimo.

Pareiškėjos nuomone, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų išlaikyta esama teisinė padėtis tarp šalių, kuri negrįžtamų padarinių nesukeltų. Priešingu atveju, atsakovas dar neišsprendus bylos apeliacine tvarka, gali imtis priemonių pagal ginčijamus privalomuosius nurodymus ir nugriauti statinius. Nagrinėjamu atveju dėl ginčo tvoros jau yra pateiktas siūlymas Inspekcijos teisininkams kreiptis į antstolį dėl priverstinio nurodymo įvykdymo. Pažymi, kad įvykdžiusi nurodymą, Ž. S. būtų tik apsunkinta papildomais bylinėjimaisi dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovo dėl ne laiku pareikšto įpareigojimo nugriauti tvorą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-520/2019, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-227-822/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog tokios prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kaip įpareigoti instituciją sustabdyti tam tikrus aktus, neginčijant tokių aktų teisėtumo, administraciniame teisme iš viso negali būti nagrinėjamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-999-756/2015, 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-614-520/2015).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, pareiškėjai įsiterpusį žemės plotą išperkant. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2019 m. kovo 20 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-210 Ž. S. įpareigojo iki 2019 m. rugsėjo 19 d. pašalinti pažeidimus. 2020 m. gegužės 26 d. potvarkiu Nr. P3-111 2019 m. kovo 20 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-210 pašalinti pažeidimus buvo papildytas, įrašant, kad jeigu asmuo, kuriam įteiktas privalomasis nurodymas, per nustatytą terminą jo neįvykdys, Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašymas sustabdyti minėto potvarkio vykdymą nėra tiesiogiai susijęs su pirmosios instancijos teismo priimto skundo dalyku – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją organizuoti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo neveikimas, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su Inspekcijos veiksmais (prašoma sustabdyti sprendimo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymą).

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks Ž. S. prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjos hipotetinio pobūdžio argumentai, kad nugriovusi tvorą, ji patirs nepagrįstų nuostolių, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Taigi, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti pareiškėjos Ž. S. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nutaria, kad nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti Ž. S. prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jos prašymas sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2019 m. kovo 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-210 2020 m. gegužės 26 d. potvarkio Nr. P3-111 vykdymą, kol bus išnagrinėta administracinė byla, negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 137 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Ž. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius