2020-12-14 Nr. AB-24149-3-61-3-00658-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2054-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. BV-6 bei įpareigoti Generalinę prokuratūrą pareiškėją pripažinti pranešėju.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamame Generalinės prokuratūros sprendime, kuriuo nuspręsta nepripažinti pareiškėjo pranešėju, padarytos esminės klaidos traktuojant įvykius, aplinkybes bei teisės principus. Šiame sprendime minima, jog pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo V. D. naujos informacijos apie pažeidimus įstaigoje, kuri nebūtų vertinta, nepateikė. Pareiškėjo teigimu, 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl papildomų argumentų ir įrodymų bei prašymų prijungimo, gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) atsiliepimą byloje Nr. eI-1049-426/2019, papildomai pateikta informacija dar nebuvo vertinta nei teisme, nei kitoje institucijoje ir prokuratūrai pateikta 2019 m. sausio 14 d., t. y. jau Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymui įsigaliojus.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad ginčijamame sprendime paminėtas principas lex retro non agit (lot. k. įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, nes teisines pasekmes lengvinantys, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agi. Be to, teisinėje valstybėje asmenims negali būti taikomas „dvigubas standartas”, kai visiems žinomas ir viešai transliuojamas atvejis parodė, kad pranešėjo statusas R. K. buvo suteiktas, nors visi įvykiai įvyko iki Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) įsigaliojimo.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu dėl jo valstybės institucijoms pateiktų pranešimų apie nusikalstamas veikas Vilniaus miesto savivaldybėje tęsiasi, pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos.

5. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad sprendžiant, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pranešėjo statusas ir taikomos Pranešėjų apsaugos įstatymo, įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d., nuostatos, buvo vertinama dviem aspektais: 1) kada pareiškėjo buvo pateikta informacija institucijoms dėl Vilniaus miesto savivaldybėje daromų teisei priešingų veikų; 2) ir kada, kaip nurodo pareiškėjas, vyko jo atžvilgiu intensyvus, tendencingas ir neleistinas persekiojimas. Pareiškimo vertinimo metu nustatyta, kad apie pranešimus apie pažeidimus įstaigoje pareiškėjas kompetetingoms institucijoms buvo pateikęs nuo 2014 metų iki 2017 metų, dėl ko, anot pareiškėjo, jis ir buvo tendencingai persekiojamas bei 2018 m. spalio 3 d. atleistas iš valstybės tarnybos. Pateiktos informacijos apie pažeidimą vertinimo metu buvo padarytos išvados, kad informacija apie pažeidimus įstaigoje, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais, bei galbūt jo neteisėtas atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašė taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, buvo atlikti dar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Taip pat ginčijamame sprendime buvo pažymėta, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, naujos informacijos apie pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybėje, kuri institucijų būtų neįvertinta, nepateikė. Todėl esant tokioms aplinkybėms pareiškėjui nebuvo suteiktas pranešėjo statusas, motyvuojant tuo, kad teisiniai santykiai tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir pareiškėjo susiklostė dar negaliojant Pranešėjų apsaugos įstatymui ir tokiu atveju šis įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šio norminių akto įsigaliojimo.

7. Iš 2019 m. sausio 14 d. pareiškėjo prašymo (dėl pranešėjo statuso suteikimo), pateikto Generalinei prokuratūrai, matyti, kad pareiškėjas nesutiko su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktu 2018 m. gruodžio 12 d. atsiliepimu administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 ir pridėtame savo 2019 m. sausio 2 d. prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime tyčia teismui teikia klaidinančią informaciją, faktinius duomenis iškraipo, teikia vien pareiškėjo reputaciją menkinančius duomenis. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas Generalinei prokuratūrai savo 2019 m. sausio 14 d. pranešimu nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių dėl padarytų teisės pažeidimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, tačiau tik nurodė savo nesutikimo priežastis su administracinėje byloje Nr. eI-5185-426/2018 atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – teismui pateiktu aplinkybių vertinimu dėl galimo jo neteisėto atleidimu iš valstybės tarnybos. Taigi šiuo atveju pareiškėjas savo prašymuose ginčija administracinėje byloje atsakovo teikiamus įrodymus, kurių vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo pateiktas skundas yra nepagrįstas, nes jo pateikto 2019 m. sausio 14 d. prašymo Generalinei prokuratūrai dėl pranešėjo statuso suteikimo nebuvo pagrindo laikyti nauju pranešimu apie pažeidimą įstaigoje.

8. Pagal principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas galioja tiems atvejams, kai dar iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo pranešta apie pažeidimus darbovietėse, kadangi pačiame įstatyme nėra nurodyta, kad jis galioja atgal. Nors Pranešėjų apsaugos įstatymas numato asmenims teisinės apsaugos pagrindus ir formas nuo neigiamo poveikio, taip pat jų skatinimo ir pagalbos jiems priemones, tačiau tai nelaikytina aplinkybe, kad tokiu būdu palengvinama pranešusio asmens teisinė padėtis, kuri sudaro prielaidas asmenis pripažinti pranešėjais už informaciją apie pažeidimus, kuri buvo pateikta dar iki įstatymo įsigaliojimo. Esminė aplinkybė, kad asmuo būtų pripažintas pranešėju yra po Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo asmens pateiktas pranešimas apie teisės pažeidimus darbovietėje, kurie kelia grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas apie galimus pažeidimus buvo pranešęs anksčiau ir jo pranešimai jau buvo ištirti iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, todėl jam šiuo atveju minėto įstatymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju negali būti taikomos, nes būtų pažeistas lex retro non agit principas.

9. Atsakovo teigimu, nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad taikant Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas yra taikomas „dvigubas standartas“, nes pranešėjo statusas buvo suteiktas R. K., nors visi įvykiai įvyko iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Šie teiginiai nėra susiję su pareiškėjo skundžiamu sprendimu nepripažinti jo pranešėju, todėl jie yra nevertintini. Iš pareiškėjo skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjui aplinkybės, dėl ko R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas, nėra žinomos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. BV-6 dėl pareiškėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje buvo nustatyta, kad:

12.1. Generalinėje prokuratūroje 2019 m. sausio 14 d. gautas pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. prašymas suteikti pranešėjo statusą, kuriame pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje valstybės tarnautoju ir apie šiurkščius įstatymo pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybėje buvo pranešęs ne kartą įvairioms institucijoms (buvo kreiptasi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, Valstybės tarnybos departamentą, valstybinę darbo inspekciją, prokuratūrą); nurodoma, kad pareiškėjas 2010 metais Specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – ir STT) padėjo išsiaiškinti finansines aferas Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžioje įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilniaus vandenys“; pareiškėjas vėliau laimėjo konkursą valstybės tarnyboje toje pačioje savivaldybėje; keliems asmenims prasitarus apie jo bendradarbiavimą su STT, prasidėjo nepagrįstas ir tendencingas persekiojimas, dėl ko pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos; be to, pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra pateikęs 2019 m. sausio 2 d. prašymą byloje nustačius nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, bylą perduoti prokuratūrai;

12.2. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. sausio 21 d. sprendimu nepripažino pareiškėjo pranešėju, pažymėdama, kad iš dokumentų, kurie buvo pateikti kartu su prašymu, matyti, kad pareiškėjas, dirbdamas Vilniaus miesto savivaldybėje, nuo 2014 metų iki 2017 metų įvairioms institucijoms yra pranešęs apie Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų veiksmus, kurie buvo priešingi teisei (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus), dėl ko buvo atlikti ikiteisminiai tyrimai, tarnybiniai patikrinimai ir kiti įvairūs tikrinimai, kurių metu buvo nustatyti įstatymų pažeidimai ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakingi asmenys buvo įpareigoti juos pašalinti; sprendime pažymėta, kad visi veiksmai – informacija apie pažeidimus įstaigoje, su kuria jis susijęs darbo santykiais, galimas jo neteisėtas atleidimas, dėl kurių pareiškėjas prašo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, buvo atlikti dar iki minėto įstatymo įsigaliojimo, o pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiškėjas naujos informacijos apie pažeidimus įstaigoje, kuri nebūtų vertinta, nepateikė.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam suteiktinas pranešėjo statusas, teismas vadovavosi Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad pranešimas yra šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius.

14. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. spalio 3 d. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriuje valstybės tarnautoju ir 2014–2017 metais valstybinėms institucijoms teikė informaciją (pranešimus) apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojų veiksmus (nusikalstamas veikas, drausminius ir tarnybinius nusižengimus), kurie šių institucijų buvo vertinti, ir pareiškėjas apie pranešimų vertinimą (išnagrinėjimą, priimtus sprendimus) buvo informuotas.

15. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Generalinė prokuratūra ginčijamu sprendimu pareiškėjo nepagrįstai nepripažino pranešėju, kadangi pareiškėjas prašė taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant paminėtam įstatymui, teismas pažymėjo, kad principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai, o šiuo teisės principu teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Kadangi Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiškėjas prašė suteikti pranešėjo statusą už jo valstybės institucijoms teiktus ir išnagrinėtus pranešimus nuo 2014 metų iki 2017 metų, t. y. dar negaliojant įstatymui, teismas darė išvadą, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pranešėjo statuso, motyvuojant tuo, kad Įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo.

16. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Tesimo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas pažymėjo, jog teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit), o įstatymų galiojimo laike ši išimtis (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Teismas konstatavo, kad teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimu pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.

17. Teismas atmetė kaip su nagrinėjama byla nesusijusius ir neįrodytus pareiškėjo teiginius dėl pranešėjo statuso suteikimo R. K.. Teismas pažymėjo, jog šie teiginiai subjektyvaus pobūdžio, nes pareiškėjui nebuvo žinomos pranešėjo statuso suteikimo minėtam asmeniui aplinkybės, be to, jos nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

18. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimas BV-6, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus teisės aktus, faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentus, surinktus įrodymus, todėl nenustatė pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Netenkinęs reikalavimo panaikinti skundžiamą Generalinės prokuratūros sprendimą, teismas netenkino skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 19. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėją pripažinti pranešėju.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas neįvertino visų reikšmingų duomenų, neišreikalavo ir neįvertino kitų faktų, kas sudaro pagrindą šį teismo sprendimą panaikinti.

21. Teismas pasisakė tik dėl lex retro non agit principo. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatyme pateiktą pranešėjo sąvoką pranešėju laikomas asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimus įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai. Pareiškėją atleidus iš tarnybos, jo teisiniai santykiai su Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenutrūko, nes pareiškėjas bylinėjasi dėl neteisėto atleidimo teisme (žr. administracinę bylą Nr. eI-1049-426/2019). Apie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojų vykdomus neteisėtus veiksmus pareiškėjas teikė ir teikia, nurodo papildomą informaciją teismui, prokuratūrai, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (nurodo, kad prideda prie apeliacinio skundo Inspekcijos raštą dėl termino pratęsimo pareiškėjo kreipimusi išnagrinėti). Pareiškėjas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos atstovas, o neteisėtai atleidus pareiškėją iš tarnybos, jam daromos neigiamos pasekmės tęsiasi.

22. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja tęstinis santykių pobūdis, todėl nesutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas teikė informaciją 2014–2017 metais, o pareiškėją atleidus 2018 m. spalio 3 d., jam netaikomos Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatos, nes teisiniai santykiai susiklostė iki šio įstatymo įsigaliojimo. Nors įstatymų leidėjas suteikė Generalinei prokuratūrai diskreciją spręsti dėl asmens pripažinimo (nepripažinimo) pranešėju, tačiau ši diskrecija nėra absoliuti. Atsakovas taip pat turi paisyti konstitucinių principų, be kita ko, teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

23. Akcentuodamas Konstitucinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, suformuotą aiškinant asmenų lygiateisiškumo principą, pareiškėjas nurodo, kad byloje pateikta duomenų, jog R. K. atvejis analogiškas pareiškėjo situacijai. Įvykiai, dėl kurių R. K. buvo suteiktas pranešėjo statusas, vyko iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas minėto įstatymo nuostatas vienodose situacijose taiko skirtingai, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė – tik apsiribojo teiginiu, kad tai yra nesusiję.

24. Tam, kad būtų aišku, ar atsakovas netaikė „dvigubo standarto“, pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo iš atsakovo išreikalauti sprendimą dėl R. K. pripažinimo pranešėja, kad teismas galėtų įvertinti šio sprendimo motyvus ir nustatyti, ar pareiškėjo atvejis yra analogiškas.

25. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnio reikalavimų, o teismų praktikoje nereikalaujama motyvuojant sprendimą atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Teismas įrodymus byloje vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, be to, vertino tuos įrodymus, kurie reikšmingi ginčo dalykui, pasisakė dėl pareiškėjo argumentų ir reikalavimų.

27. Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais pareiškėjas grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes apeliantas nenurodo jokių motyvų, kurių teismas nevertino ir netyrė.

28. Atsakovas nurodo, kad dėl ginčo esmės palaiko savo argumentus, nurodytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir papildo, kad apelianto teiginiai, susiję su nenutrūkusiais tarnybos teisiniais santykiais bei ir šiuo metu teikiama informacija įvairioms institucijoms apie galbūt neteisėtus Administracijos tarnautojų veiksmus, iš esmės nėra svarbūs nagrinėjamu atveju. Šioje byloje ginčo, kad pareiškėjas buvo susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės administracija darbo santykiais, nėra. Svarbu tai, ar pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. pranešimas Generalinei prokuratūrai gali būti laikomas pranešimu apie pažeidimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. prašyme naujos informacijos apie pažeidimus Vilniaus miesto savivaldybėje nenurodo, o juo ginčija atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) pareiškėjo atleidimo byloje teikiamus įrodymus. Pareiškėjas siekia apsaugoti ne viešą, o asmeninį interesą, pareiškėjo prašymas negali būti laikomas pranešimu Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pranešėjo statuso suteikimu kitam asmeniui, atsakovas nurodo, kad tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o pranešėjo statuso suteikimo R. K. aplinkybės pareiškėjui nežinomos. Pareiškėjo prašymas išreikalauti sprendimą dėl R. K. pripažinimo pranešėja negali būti tenkinamas, nes prieštarauja Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintam konfidencialumo reikalavimui, tokių duomenų prijungimas prie bylos medžiagos būtų nereikšmingas, nes šioje byloje vertinama, ar pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. pranešimas atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. BV-6, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, iš esmės motyvavo tuo, jog Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiškėjas prašo suteikti pranešėjo statusą už jo valstybės institucijoms teiktus ir išnagrinėtus pranešimus laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2017 metų, t. y. dar negaliojant minėtam įstatymui, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone, Generalinė prokuratūra pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pranešėjo statuso, nes Pranešėjų apsaugos įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo.

32. Pranešėjų apsaugos įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 1 str. 1 d.).

33. Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad asmuo informaciją apie pažeidimą kompetentingai institucijai pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos pranešimu. Informaciją apie pažeidimą kompetentingai institucijai asmuo gali teikti ir laisvos formos pranešimu, jame nurodydamas, kad pranešimas teikiamas vadovaujantis šiuo įstatymu. Šioje dalyje nustatytų pranešimo reikalavimų nepaisymas sukelia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas pasekmes.

34. Pareiškėjas informaciją apie pažeidimus išdėstė Generalinei prokuratūrai pateiktame laisvos formos 2019 m. sausio 14 d. prašyme dėl pranešėjo statuso suteikimo, kuriame nurodė, jog prašymas teikiamas vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymu, todėl šis pareiškėjo prašymas savo forma atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas.

35. Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, kuris atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo pranešimo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumą ir nedelsdama imasi vertinti gautą informaciją apie pažeidimą.

36. Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

37. Informacija apie pažeidimą – vidiniu informacijos apie pažeidimus teikimo kanalu arba kompetentingai institucijai tiesiogiai, arba viešai asmens teikiama informacija apie šio straipsnio 5 dalyje nustatytus požymius atitinkantį pažeidimą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 str. 1 d.). Pažeidimas – įstaigoje galbūt rengiama, daroma ar padaryta nusikalstama veika, administracinis nusižengimas, tarnybinis nusižengimas ar darbo pareigų pažeidimas, taip pat šiurkštus privalomų profesinės etikos normų pažeidimas ar kitas grėsmę viešajam interesui keliantis arba jį pažeidžiantis teisės pažeidimas, apie kuriuos pranešėjas sužino iš savo turimų ar turėtų tarnybos, darbo santykių arba sutartinių santykių su šia įstaiga (Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 str. 5 d.).

38. Pranešėjų apsaugos įstatyme nėra jokių nuostatų apibrėžiančių tai, kokia informacija laiko aspektu yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pranešėju pagal šį įstatymą. Atliekant asmens pripažinimo pranešėju procedūrą nėra reikšmingas laikas, kuomet informacija apie pažeidimą (pažeidimus) buvo teikiama, ar iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2019 m. sausio 1 d., ar po šio įstatymo įsigaliojimo. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo pranešėju kompetentinga institucija visuomet privalo įvertinti pateiktos informacijos apie pažeidimą atitiktį Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintiems kriterijams.

39. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažindamas, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams netaikytinas Pranešėjų apsaugos įstatymas, pažeidė materialiosios teisės normas, o tai yra skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas (ABTĮ 147 str.).

40. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesiaiškino, ar atsakovui pareiškėjo pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas, t. y. iš esmės neišsprendė ginčo, nors ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai irgi yra pagrindas skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d.).

41. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

42. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus įrodymus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti, o bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė