2016-06-30 Nr. AB-13756-3-61-3-04970-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3734-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), po 57,92 Eur (200 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą prirūkytoje kameroje, ir po 14,48 Eur (50 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą perpildytoje kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. jis buvo kalinamas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Paaiškino, kad yra nerūkantis, tačiau, neatsižvelgiant į jo prašymus, buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Pareiškėjas dažnai serga kvėpavimo ligomis, jautriai reaguoja į tabako dūmus, ypač uždarose patalpose, bet pataisos namų administracija ignoruodavo jo prašymus. Gindamas savo teises, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio 2011 m. liepos 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I171-2421/2011, pareiškėjui priteista neturtinė žala, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį sprendimą paliko galioti. Vis dėlto pataisos namų administracija ir toliau periodiškai laikydavo pareiškėją su rūkančiaisiais. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, depresiją, dėl kvėpavimo takų ligų į gydytoją kreipėsi 16 kartų, jam būdavo skiriamas gydymas, iki šiol jaučia pasekmes. Be to, pažymi, kad ne visada buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui. Dėl to pareiškėjas tapo dirglus, jautėsi labiau suvaržytas, kilo emocinė depresija ir kitos neigiamos pasekmės sveikatai.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pataisos namuose buvo nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo bausmės atlikimo Vilniaus PN pabaigos. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, patekimas į jas priklausė nuo pareiškėjo veiksmų, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos vidaus tvarką. Nurodė, kad pataisos namuose nekaupiama informacija apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno tam tikroje patalpoje, tačiau vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų. Nuteistieji turi teisę nustatytu laiku vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme. Pareiškėjas, bausmę atliekant drausmės grupėje, gyvenamojoje patalpoje buvo užrakinamas tik nakčiai, o dieną galėjo laisvai vaikščioti po drausmės grupei priklausančią teritoriją. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas jokių skundų administracijai nebuvo pateikęs, o į medikus kreipėsi ne dėl per mažos kamerų tipo patalpos sukeltų neigiamų pasekmių sveikatai, bet dėl kito pobūdžio sveikatos sutrikimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas, prieš perkeliant jį nuobaudą atlikti paskirtoje patalpoje, 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2012 m. kovo 14 d. nurodė, jog pageidauja būti su nerūkančiais asmenimis, į šiuos prašymus buvo atsižvelgta, tuo tarpu 2012 m. kovo 15 d. nurodė sutinkantis būti vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Atsakovės atstovės nuomone, pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė O. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2012 m. kovo 16 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo laikomas perpildytose kamerose, be to, neatsižvelgiant į jo prašymus, buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, pažymėjo, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2012 m. kovo 16 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. spalio 10 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. spalio 10 d., todėl, atsižvelgdamas į atsakovės prašymą, taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. spalio 9 d. Teismas nustatė, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2012 m. kovo 16 d. trijų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių argumentų dėl praleisto ieškinio senaties termino nenurodė, todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatė.

Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dėl jo laikymo Vilniaus PN pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2012 m. kovo 16 d. buvo laikomas: drausmės grupės kameroje Nr. 12D, plotas – 14,89 kv. m, 4 miegamosios vietos (nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d.); baudos izoliatoriuje Nr. 18, plotas – 28,76 kv. m, 7 miegamosios vietos (nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d.); baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 8D, plotas – 13,71 kv. m, 5 miegamosios vietos (nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d.); baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 12D, plotas – 13,59 kv. m, 3 miegamosios vietos (nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d.); drausmės grupės kameroje Nr. 12D, plotas – 13,59 kv. m, 4 miegamosios vietos (nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d.); drausmės grupės kameroje Nr. 5D, plotas – 12,92 kv. m, 4 miegamosios vietos (nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d.); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D, plotas – 12,62 kv. m, 4 miegamosios vietos (nuo 2011 m. gruodžio 26 d. iki 2012 m. kovo 14 d.); kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK, plotas – 11,06 kv. m, 4 miegamosios vietos (nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d.). Iš šių duomenų nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo didesnis nei reikalaujami 3,6 kv. m laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d. Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d., nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d., nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d., nuo 2011 m. gruodžio 26 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d., iš viso – 190 dienų.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Vilniaus PN administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovės atstovas yra nurodęs, kad pareiškėjas, bausmę atlikdamas drausmės grupėje, gyvenamojoje patalpoje buvo užrakinamas tik nakčiai, o dienos metu galėjo laisvai vaikščioti po drausmės grupei priklausančią teritoriją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laikotarpio Vilniaus PN, būdamas gyvenamojoje patalpoje, turėjo teisę laisvai judėti atitinkamoje teritorijoje, todėl minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų neatitikimas nepripažintinas tokiu masto pažeidimu, atitinkančiu Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais nuteistaisiais laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. (su pertraukomis), nurodė, jog Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodeksas nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, Vilniaus PN taip pat nėra priimti teisės aktai, pagal kuriuos nuteistieji į kameras paskirstomi atsižvelgiant į tai, ar jie rūko, ar ne. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas. Atsakovės atstovas yra nurodęs, kad įstaigos teritorijoje yra įrengta speciali rūkymo vieta, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinime nurodė pageidaujantis bausmę atlikti su nerūkančiais asmenimis, todėl nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriuje Nr. 18 buvo laikomas su nerūkančiais nuteistaisiais. Pareiškėjas 2012 m. kovo 14 d. paaiškinime taip pat išreiškė pageidavimą būti laikomas kartu su nerūkančiaisiais, tačiau, remiantis pareiškėjo 2012 m. kovo 15 d. paaiškinimu, jis sutiko laikinai būti vienoje kameroje su rūkančiais nuteistaisiais. Būdamas Vilniaus PN, pareiškėjas į administraciją dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų daugiau nesikreipė. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokiu atveju negali būti konstatuota, kad Vilniaus PN administracija nesiėmė reikiamų veiksmų ir pažeidė pareiškėjo teises.

Teismas pažymėjo, kad 2011 m. liepos 27 d. pareiškėjo medicininiuose dokumentuose yra įrašas dėl lėtinio bronchito diagnozės – rūkymo. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų išrašų nustatė, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo diagnozuotas bronchitas, lėtinis bronchitas, obstrukcinis bronchitas, taip pat ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija, jam buvo skirtas gydymas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui bronchitas diagnozuotas dar 2010 m. balandžio 1 d., o lėtinis bronchitas – 2010 m. liepos 17 d., t. y. gerokai iki pareiškėjo nurodomo laikotarpio, kai buvo laikomas su rūkančiais nuteistaisiais, dėl ko esą pablogėjo jo sveikata. Teismo vertinimu, nustatyti faktiniai duomenys nepatvirtina jokio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo susirgimo kvėpavimo takų ligomis ir jo galimo buvimo kartu su rūkančiaisiais, todėl priėjo prie išvados, kad pataisos namų administracija tinkamai veikė, siekdama užtikrinti, jog būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje lauke, o neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Teismas, apibendrindamas pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, taikomų vienam asmeniui tenkančiam plotui, ir tai sudaro pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad laikymo laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, nustatant neturtinės žalos dydį, reikšminga aplinkybė, jog dalį laikotarpio, bausmę atliekant gyvenamojoje patalpoje, pareiškėjas turėjo galimybę judėti atitinkamoje teritorijoje, užsiimti pataisos namuose leistina veikla.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, teismas pripažino, kad 1 000 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

III. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nurodytose patalpose, tačiau neteisingai įvertino bylos aplinkybes, t. y. neteisingai interpretavo atitinkamų patalpų plotus. Vilniaus PN yra įrengti du korpusai, kuriuose nuteistieji atlieka jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę: pirmasis korpusas (žymimas indeksu K) – bendrabučio tipo gyvenamasis pastatas, antrasis korpusas (žymimas indeksu D) – pastatas, kurio pirmame aukšte įrengtos baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpos, o antrame aukšte – drausmės grupės nuteistųjų gyvenamosios patalpos.

Kartais susiklosto situacija, kai pirmame aukšte esančio baudos izoliatoriaus visos kamerų tipo patalpos būna užimtos, tuomet drausminę nuobaudą nuteistieji paskiriami atlikti drausmės grupės gyvenamosiose patalpose žymimose indeksu D. Pabrėžė, kad pareiškėjas beveik visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2012 m. kovo 16 d. gyveno drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, išskyrus laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d., kuomet paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 18K.

Pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas tą pačią patalpą Nr. 12D dviejose sprendimo vietose nurodė skirtingus šios patalpos plotus (įskaičiavus ir neįskaičiavus sanitarinio mazgo plotą). Nesutinka su tokiu skaičiavimu, kadangi teismas į bendrą kiekvienos patalpos plotą neįskaičiavo patalpoje esančio sanitarinio mazgo plotą, todėl netinkamai įvertino faktinį minėtų patalpų plotą. Sanitarinis mazgas, esantis drausmės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa, gyvenamųjų patalpų ir kameros tipo patalpų durys turi tik vieną išėjimą – į bendrąjį sektoriaus koridorių.

Akcentavo, kad bendras patalpų plotas (kartu su sanitarinio mazgo plotu) yra: 1D patalpos – 12,69 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,17 kv. m ploto; 5D patalpos – 14,57 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,64 kv. m; 7D patalpos – 14,39 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,6 kv. m; 8D patalpos – 15,35 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,07 kv. m; 12D patalpos – 14,89 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,72 kv. m.

Kamerų tipo patalpos Nr. 18K bendrasis plotas – 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 4,35 kv. m ploto.

Atsakovės atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpoje buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklausė nuo pareiškėjo valios. Taip pat teigia, kad nėra galimybės nustatyti, kiek skundžiamu laikotarpiu asmenų buvo laikoma minėtose patalpose, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kokie asmenys kartu su juo buvo kalinami nurodytu laikotarpiu ir koks plotas teko vienam asmeniui. Akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių: galimybe pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo trukmę, fizines ir psichines asmens savybes, amžių, sveikatos būklę ir kt.

Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjas buvo laikomas patalpose nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų, išskyrus laikotarpį nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d., kuomet buvo patalpoje Nr. 1D. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pažymėjo, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo O. B. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už nusikaltimą pataisos įstaigose. Bausmę atlikdamas drausmės grupėje, O. B. gyvenamojoje patalpoje buvo užrakinamas tik nakčiai, o dienos metu galėjo laisvai vaikščioti po drausmės grupei priklausančią teritoriją, užsiimti pataisos namuose leistina veikla. Drausmės grupei skirtas plotas pasivaikščiojimams ir laisvalaikiui yra gana didelis ir erdvus. Pareiškėjas skundų pataisos namų administracijai dėl bausmės atlikimo sąlygų nebuvo pateikęs, jokių pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad tik laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d., t. y. iš viso 16 dienų, pareiškėjui nežymiai nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų tinkamų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo fakto pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo įrengtų miegamųjų vietų skaičių, kadangi kameroje Nr. 12 yra įrengtos ne 4, o 5 miegamosios vietos, šių aplinkybių kitose administracinėse bylose neneigė ir atsakovas. Pareiškėjas skunde yra aiškiai nurodęs, kokie asmenys su juo buvo laikomi kameroje Nr. 12. Galimai atsakovas vėliau sumažino miegamųjų vietų skaičių kameroje, todėl pateikiami duomenys neatitinka pareiškėjo kalinimo metu buvusių duomenų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nesutinka su sprendime išdėstytais argumentais bei aplinkybių vertinimu. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotus faktus, neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, neteisingai vertino laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalų gyvenamosios patalpos plotą, nepagrįstai nepripažino, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas palaiko visas aplinkybes, nurodytas jo skunde.

Pareiškėjo vertinimu, sanitarinis mazgas neturėtų būti įskaičiuojamas į bendrą gyvenamosios patalpos plotą, kadangi tai nėra gyvenamoji patalpa, be to, sanitarinis mazgas yra visiškai atskira patalpa su atskiru įėjimu. Pareiškėjui kalint drausmės grupėje, jis visą laiką buvo laikomas kameroje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN administracijos veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų laisvės atėmimo bausmės sąlygų, t. y. teisės aktuose numatytos minimalios gyvenamojo ploto normos bei laikymo su rūkančiais asmenimis neužtikrinimo, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenims atmetė.

Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas neteisingai apskaičiavo kamerų plotus, nepagrįstai į kameros plotą neįskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą bei laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista.

Pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, teigia, kad teismas neteisingai vertino laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalų, vienam asmeniui tenkantį, kameros plotą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas, kaip matyti iš pirminio bei papildomo skundų (I tomas, b. l. 1–4, 66–67), reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymą kartu su rūkančiais asmenimis šioje administracinėje byloje pareiškė laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam kalint Vilniaus PN, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. (I tomas, b. l. 1–4). Skundo papildyme, pateiktame 2013 m. gruodžio 23 d., pareiškėjas patikslino laikotarpį, kuomet buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2012 m. kovo 15 d.), taip pat nurodė laikotarpius, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose vienam asmeniui nustatytas minimalus kameros plotas pažymėdamas, kad paminėjo tik tą laikotarpį, kuomet jis yra įsitikinęs, jog tuo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas.

Konkretaus laikotarpio, kuriuo jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nenurodė. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, pareiškėjas palaikė savo pirminiame skunde išdėstytus reikalavimus. Minėta, kad pareiškėjas pirminiame skunde nurodė laikotarpį, kuriuo buvo pažeista jo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d., vėlesniame skundo papildyme tikslino tik laikotarpį, kuomet buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo bei laikymo su rūkančiais asmenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2012 m. kovo 16 d. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl neužtikrinimo vienam asmeniui tenkančio teisės aktuose nustatyto kameros ploto laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. būtų atsisakęs ar aiškiai nurodęs, kad prašo neturtinės žalos tik iki 2012 m. kovo 16 d.

Taigi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti pareiškėjui konkrečiai ir aiškiai nurodyti laikotarpį, už kurį prašo priteisti neturtinę žalą.

Atsakovės atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino kamerų plotus, be kita ko, vienu atveju sanitarinio mazgo užimamą plotą įskaičiavo į kameros plotą, kitais atvejais – neįskaičiavo, dėl to neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį kameros plotą bei laikotarpį, kuomet pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad drausmės grupės kameros Nr. 12D plotas, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. yra 14,89 kv. m, tuo tarpu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. tos pačios kameros plotą nurodė 13,59 kv. m. Iš atsakovės atstovo pateiktų drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plano, su jame nurodytais patalpų plotais, matyti, kad kameros Nr. 12D plotas yra 13,59 kv. m (patalpos indeksas plane pažymėtas 24-1), sanitarinio mazgo plotas – 1,30 kv. m (patalpos indeksas plane pažymėtas 24-2), todėl šiuo atveju teismas nepagrindė, kodėl vienu atveju į kameros plotą (drausmės grupėje) įskaičiavo sanitarinio mazgo plotą, kitu atveju neįskaičiavo. Pažymėtina, kad skirtingai nurodydamas tos pačios kameros plotą, neteisingai apskaičiavo ir laikotarpį, kada pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista (nepažeista).

Atsižvelgdama į tai, kad teismas netinkami nustatė ginčo dėl neturtinės žalos laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir dėl dalies ginčo laikotarpio byloje nepasisakė, neargumentuodamas nurodė skirtingus tų pačių kamerų plotus ir dėl to neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose vienam asmeniui tektų 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista (nepažeista), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 81 straipsnis), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinį sprendimą. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė