2019-12-30 Nr. AB-24298-3-61-3-04195-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5103-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04195-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė pripažinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1553 „Dėl prašymo apskaičiuoti ir išmokėti dėl sumažintų tarnybinio atlyginimo koeficientų neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo sumą (t. y. 3 674,04 Eur (12 685,71 Lt) sumą neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 2 791,98 Eur (9 640,14 Lt), neteisėtu ir įpareigoti atsakovą šią neišmokėto tarnybinio atlyginimo dalį išmokėti pareiškėjui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas 1998 metais pradėjo tarnauti profesinėje karo tarnyboje (toliau – ir PKT). Minėtais metais įsigaliojo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – KASOKTĮ), pagal kurio nuostatas PKT kario tarnybinio atlyginimo dydis priklauso nuo kario laipsnio ir pagal šį laipsnį ištarnautų metų, o PKT karių tarnybinių atlyginimų dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybė 1998 m. lapkričio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1353), kurio pirmuoju priedu patvirtino PKT karininkų tarnybinių atlyginimų dydžius, priklausančius nuo karininko laipsnio ir pagal šį laipsnį ištarnautų metų, ir apskaičiuojamus pirmajame priede patvirtintą koeficientą dauginant iš bazinės mėnesinės algos, o vėliau – iš bazinio dydžio.

Pareiškėjui atliekant PKT tarnybą minėtas reguliavimas iš esmės liko nepakitęs. Iš esmės analogišku principu pagrįstas reguliavimas (t. y. nustatytus pareiginių algų koeficientus dauginant iš bazinio dydžio) nustatytas apskaičiuoti ir valstybės tarnautojų bei kitų pareigūnų atlyginimus. Ministerija, atsižvelgdama į sunkią valstybės ekonominę padėtį bei į tai, kad buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, 2009 m. spalio 14 d. raštu Nr. 12-01-1795 (toliau – Teikimas mažinti PKT karių koeficientus) pasiūlė Vyriausybei pakeisti Nutarimą Nr. 1353 ir sumažinti PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientus pradedant nuo viršilos (išskyrus leitenanto) laipsnio.

Atsižvelgdama į tai, Vyriausybė 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1416 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1416) išdėstė nauja redakcija Nutarimu Nr. 1353 patvirtintus PKT karių tarnybinių atlyginimų dydžius, tarnybinio atlyginimo koeficientus sumažindama. Nutarimu Nr. 1416 sumažinti PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficientai buvo atstatyti nuo 2014 m. sausio 1 d.

PKT kariams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir pareigūnams, tarnybinio atlyginimo koeficientai buvo sumažinti ne visiems proporcingai vienodai, o diferencijuotai – daliai žemesnio karinio laipsnio kariams nemažinant visai, ir mažinant vis labiau su kiekvienu aukštesniu kariniu laipsniu.

2.2. Šioje byloje yra aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyta, jog atlyginimai turi būti proporcingai mažinami visoms asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institucijose ir kokias pareigas šie asmenys eina, t. y. ne tik tiems valstybės tarnautojams ir (ar) teisėjams, kurių pareiginių algų koeficientų mažinimas buvo vertintas šioje konstitucinės justicijos byloje, bet ir tų, kurių nebuvo vertintas (nesant atitinkamo skundo ir jį nagrinėjusio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą); todėl šio reikalavimo neatitinkantys valstybės sprendimai, kuriais neproporcingai, ne vienodomis proporcijomis buvo sumažinti atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto, pripažintini prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl to yra negaliojantys.

Nors minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje Nutarimo Nr. 1416, kuriuo 2009 metais buvo sumažinti PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientai, atitikimas Konstitucijos nuostatoms nebuvo tirtas ir dėl tarnybinio atlyginimo koeficientų PKT kariams mažinimo atskirai Konstitucinis Teismas nepasisakė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėtu nutarimu PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientai buvo mažinti ne vienodomis proporcijomis, žemesnių karinių laipsnių tarnybinio atlyginimo koeficientai apskritai nebuvo sumažinti, neabejotina, kad Nutarimu Nr. 1416 PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimas prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai įrodo ir Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Taigi PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientai nepagrįstai, prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms būdu, buvo sumažinti nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. PKT kariai po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įgijo teisėtus lūkesčius, kad Konstitucijai prieštaraujantis PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficientų sumažinimas bus atstatytas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, t. y. bus kompensuotas nepagrįstai sumažintas atlyginimas.

PKT karių patirtų praradimų dėl nepagrįstai sumažintų tarnybinio atlyginimo koeficientų kompensavimo tvarka ir terminai nebuvo nustatyti, todėl pareiga Vyriausybei nustatyti kariams praradimų kompensavimo tvarką išlieka iki šiol. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimai. Tokio nepagrįstai sumažintų atlyginimo kompensavimo mechanizmo nenustatymas akivaizdžiai diskriminuoja PKT karius kitų valstybės tarnautojų, teisėjų ir pareigūnų, kuriems buvo nustatytas neteisėtai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmas. atžvilgiu, lemia interesų priešpriešą, pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir teisingumo principus.

2.3. Ministerija 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 12-01-1453 (toliau – Teikimas atstatyti PKT karių koeficientus) Lietuvos Respublikos finansų ministerijai teikė derinti PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficientus atstatančio Vyriausybės nutarimo projektą, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d nutarimo išaiškinimus. Tai patvirtina, kad Ministerija suvokia, jog Nutarimu Nr. 1416 PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimas prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ministerija taip pat skaičiavo, koks būtų lėšų poreikis šiuos praradimus kompensuoti visiems PKT kariams, šiuo klausimu susirašinėjo su kitomis susijusiomis institucijomis, pvz., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tai, kad šis klausimas iki šiol vis dar sprendžiamas, liudija ir teismui teikiamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-663 patvirtintas Rekomendacijų, pateiktų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Personalo departamento direktoriui profesinės karo tarnybos karių tarnybinių atlyginimų ir socialinių garantijų vertinimo 2018 m. gegužės 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. 2VN-10, įgyvendinimo priemonių planas. Ministerijos siekius PKT kariams kompensuoti nepagrįstai sumažintus atlyginimus, patvirtina ir ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės. Visa tai patvirtina pareiškėjo teisėtus lūkesčius atgauti sumažinto atlyginimo dalį.

2.4. Pareiškėjas pateikė pakankamai argumentų, sudarančių pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui tiesiogiai vadovautis Konstitucinio Teismo, administracinių teismų praktika ir nesikreipiant į Konstitucinį Teismą išspręsti šią bylą. Tokią pareiškėjo poziciją patvirtina ir atsakovo iki šiol atliekami veiksmai prižįstant, kad PKT kariai turi teisę gauti neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį, tačiau kompetencija priimti tokį sprendimą suteikta ne Ministerijai, o Vyriausybei.

3. Atsakovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Atsakovas Sprendimu atsisakė išmokėti pareiškėjo prašomą nuo 2009 iki 2014 metų jo sumažinto tarnybinio atlyginimo dalį, argumentuodamas tuo, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo, t. y. vadovavosi tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo motyvais, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas yra aktualus ir PKT kariams. Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu Nutarimo Nr. 1416, kuriuo 2009 metais buvo sumažinti PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientai, atitikties Konstitucijos nuostatoms netyrė. Todėl negalima sutikti ir su pareiškėjo teiginiu, kad Nutarimas Nr. 1416 prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi sumažintas tarnybinis atlyginimas pareiškėjui buvo mokamas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis galiojančiais ir teismo nenuginčytais teisės aktais. Tuo pagrindui darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išmokėti atlyginimo dalį, kuri buvo sumažinta, yra teisėtas ir pagrįstas.

3.3. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Nutarimo Nr. 1416 normų nuostatų atitikties Konstitucijai, nepateikė įtikinamų teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą. Skunde išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai ir palyginimai su valstybės tarnautojais ar kitais pareigūnais, kuriems tarnybiniai atlyginimai mokami vadovaujantis kitais teisės aktais nei kariams. Todėl nėra pagrindo abejoti ginčui aktualaus Vyriausybės nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

3.4. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymu prašė išmokėti nesumokėto tarnybinio atlyginimo dalį nuo kreipimosi į Ministeriją praėjus daugiau kaip 4 metams. Vyriausybės viešai paskelbti nutarimai ir Ministerijai pateikiami Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymai, kuriais vadovaujantis nuo 2009 iki 2014 metų pareiškėjui buvo sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas apie, jo manymu, galbūt pažeistas teisės dėl tarnybinio atlyginimo sumažinimo žinojo arba turėjo žinoti minėtu laikotarpiu. Todėl teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėjas nepraleido skundo padavimo teismui termino, taikomo su darbo santykiais susijusiems ginčams, ir, jei nustatytų, kad praleistas, nustatytą senaties terminą pritaikyti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo išmokėti neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymą atsakovui apskaičiuoti, kokio dydžio suma jam neišmokėta nuo 2009 m. iki 2014 metų Vyriausybei sumažinus PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficientus, priimti sprendimą ir išmokėti jam dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento 2009–2014 metų laikotarpiu sumažinimo neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį. Ministerija Sprendimu pareiškėją informavo, kad, jei minėtu laikotarpiu teisės aktais PKT kariams nebūtų įtvirtinti sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, pareiškėjui papildomai būtų priskaičiuota 3 674,04 Eur (12 685,71 Lt) tarnybinio atlyginimo suma neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 2 791,98 Eur (9 640,14 Lt) suma, ir atsisakė šią sumą išmokėti, nurodydama, kad neturi teisinio pagrindo ją išmokėti.

7. Teismas pažymėjo, kad Ministerija Sprendime nurodė, jog tarnybinis atlyginimas pareiškėjui, kaip PKT kariui, buvo apskaičiuojamas ir išmokamas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis. Nors pareiškėjas šioje byloje vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir nurodo, kad turėjo pagrįstą lūkestį, jog bus nustatytas kompensavimo mechanizmas ir grąžinta neišmokėta atlyginimo dalis, tačiau pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėto Konstitucinio Teismo nutarimo vertinimu ar kompensavimo mechanizmo įgyvendinimu, šiame ginče yra neaktualūs, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo PKT karys, o ne valstybės tarnautojas, dėl kurių atlyginimo sumažinimo proporcingumo minėtame Konstitucinio Teismo nutarime ir pasisakyta. Duomenų, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. PKT kariams sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, prieštarautų Konstitucijai ar įstatymams, nėra.

8. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Nutarimo Nr. 1416 nuostatos, kuriomis nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. PKT kariams buvo sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, Konstitucinio Teismo nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ar įstatymams, Sprendime padaryta išvada, kad sumažintas tarnybinis atlyginimas pareiškėjui buvo mokamas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis galiojančiais ir teismo nenuginčytais teisės aktais, yra teisėta ir pagrįsta.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateiktų duomenų visuma patvirtina, jog Ministerija neturi teisinio pagrindo kompensuoti kariams per ekonominę krizę sumažinto tarnybinio atlyginimo, nes iki šiol nėra priimtas įstatymas, reglamentuojantis sumažinto karių atlyginimo kompensavimą. Finansinių galimybių ar Ministerijos vidaus audito rekomendacijose nustatytų priemonių įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta atlyginimo dalis, t. y. 3 674,04 Eur, nėra. Tai patvirtina atsakovo pateikti duomenys. Tačiau, nesant teisinio pagrindo, Ministerija negali išmokėti pareiškėjui nurodytos sumos.

10. Teismas nustatė, kad nuo pareiškėjo atlyginimo sumažinimo iki pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymu kreipimosi į Ministeriją, praėjo daugiau kaip 4 metai. Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas apie, jo manymu, galbūt pažeistas teises dėl tarnybinio atlyginimo sumažinimo žinojo arba turėjo žinoti ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas, gaudamas 2009 m. lapkričio mėn. sumažintą atlyginimą, apie tai turėjo sužinoti vėliausiai kitą mėnesį, t. y. 2009 m. gruodžio mėn. Taigi jau tuomet, manydamas, kad atsakovas nepagrįstai jo atžvilgiu taikė sumažintą koeficientą, turėjo kreiptis į Ministeriją. Todėl pareiškėjas, reikalaudamas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, minėtą 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymą atsakovui pateikė praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė, kodėl iš karto galbūt savo pažeistų teisių negynė, ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sąlygotų tokio termino atnaujinimą. Teismas byloje nenustatė reikšmingų aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujinamas praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo abejoti ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 1416 nuostatų atitikties Konstitucijai.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Ministerijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjui tarnybinis atlyginimas ginčo laikotarpiu buvo mokamas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui išmokėti neišmokėtą atlyginimo dalį. Atsakovo veiksmai buvo teisėti. Pareiškėjo nuomonė, kad Ministerija turėjo kompensuoti neišmokėto atlyginimo dalį, nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, negali pagrįsti jo reikalavimo.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Ministerijos Sprendimą, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtą tarnybinio atlyginimo sumą (t. y. 3 674,04 Eur (12 685,71 Lt) neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 2 791,98 Eur (9 640,14 Lt) sumą, neteisėtu ir įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Ministeriją šią tarnybinio atlyginimo sumą sumokėti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi iš atsakovų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos. Teismas minėta nutartimi nepagrįstai susiaurino nagrinėjamos bylos dalyką ir pažeidė pareiškėjo teises į teisminę gynybą. Lietuvos valstybė privalo būti atsakovu šioje byloje, nes Lietuvos valstybė privalo pareiškėjui kompensuoti neišmokėtą atlyginimo dalį.

13.2. PKT kariams tarnybiniai atlyginimai buvo sumažinti tuo pačiu metu ir tokiu pačiu principu kaip ir valstybės tarnautojams ir kitiems pareigūnams. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl nesutiko su pareiškėjo pateiktais įrodymais. Pareiškėjas visą laiką turėjo ir turi pagrįsta lūkestį, kad jam bus kompensuota neišmokėta atlyginimo dalis, nes Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, įsigaliojusį 2013 m. spalio 1 d. (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimo dieną), kuriuo valstybės tarnautojams buvo atstatyti 2009 metais dėl ekonominės krizės sumažinti pareiginės algos koeficientai, kurių sumažinimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Valstybės tarnautojams yra nustatytas netekto tarnybinio atlyginimo kompensavimo mechanizmas ir jų prarasti atlyginimai kompensuojami šiuo metu ir dar bus kompensuojama iki 2020 metų. Taigi susiklostė tokia situacija, kad neteisėtai sumažinti tarnybiniai atlyginimai kompensuojami visoms socialinėms grupėms, išskyrus PKT karius. Tad vien tik dėl to, kad pareiškėjas buvo PKT kariu, yra diskriminuojamas valstybės tarnautojų ir kitų pareigūnų atžvilgiu, nors tarnybinis atlyginimas jam buvo mokamas iš valstybės biudžeto lėšų.

13.3. Ministerija ne kartą teikė teisės aktų projektus su siūlymu PKT kariams kompensuoti jų prarastą atlyginimo dalį (įrodymai pateikti teikiant pirminį skundą), tačiau Lietuvos valstybė nesiėmė tinkamų veiksmų, kad tokie projektai būtų priimti ir įgyvendinti. PKT kariams už tarnybą apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, todėl privalo būti nustatytas negauto atlyginimo kompensavimo mechanizmas, kaip tai padaryta teisėjų, valstybės tarnautojų, prokurorų ir kitų pareigūnų atžvilgiu.

13.4. Byloje yra aktualus Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, kuriame aiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, nuostatos. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, be kita ko, išaiškinta, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į jų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant jį nustatyti arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad Ministerija ne kartą bandė įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, o Lietuvos valstybė nevykdo savo pareigų, kurias suformavo Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįsti šioje byloje. Lietuvos valstybė vis dar turi prievolę kompensuoti pareiškėjo sumažintą tarnybinį atlyginimą, o pažeistas teises pareiškėjas turi teisę apginti ir teisminiu būdu. Ministerija ir Lietuvos valstybė nenustatydamos netekto tarnybinio atlyginimo kompensavimo mechanizmo PKT kariams elgiasi neteisėtai, dėl to ieškinio senaties institutas šiuo atveju negali būti taikomas.

13.5. Pareiškėjo šioje byloje nurodytos PKT karių tarnybinio atlyginimo koeficientų mažinimo aplinkybės ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikti išaiškinimai patvirtina, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 1416 nuostatos, kuriomis buvo patvirtinti sumažinti PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficientai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nagrinėjamu atveju yra pateikta pakankamai argumentų, sudarančių pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui tiesiogiai vadovautis Konstitucinio Teismo, administracinių teismų praktiką ir išspręsti šią bylą. Pareiškėjo skundo reikalavimus pagrindžia ir tai, kad Ministerija pripažįsta, jog PKT kariai turi teisę gauti neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Ministerijos 2018 m. spalio 29 d. Sprendimo atsisakyti išmokėti pareiškėjui nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) dėl profesinės karo tarnybos kariams taikomų tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimo susidariusį tarnybinio atlyginimo skirtumą pripažinimo neteisėtu ir dėl prašymo įpareigoti atsakovą šią neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį išmokėti pareiškėjui.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Ministerija Sprendime pagrįstai nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, kurio atitiktis Konstitucijai nebuvo vertinama Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą teismas atmetė atsakovo prašymu pritaikęs 3 metų ieškinio senatį. Teismas konstatavęs, kad jam nekyla abejonių dėl teisinio reguliavimo, kuriuo ginčo laikotarpiu buvo sumažinti PKT kariams taikomi tarnybinio atlyginimo koeficientai, atitikties Konstitucijai, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

17. Bylos duomenimis nustatyta (ir dėl to ginčo nėra), kad:

(1) pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo PKT kariu, jam buvo suteiktas majoro, vėliau pulkininko leitenanto laipsnis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui tarnybinis atlyginimas buvo skaičiuojamas taikant aktualios redakcijos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. Nutarimu Nr. 1353 patvirtintus koeficientus, kurie (lyginant su nustatytaisiais iki 2009 m. liepos 3 d.) buvo sumažinti (žr. nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. galiojusį Vyriausybės 2009 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 646 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“; nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusį Vyriausybės 2011 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 830 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ (pirminė ir Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1568 redakcijos). Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui tarnybinis atlyginimas buvo skaičiuojamas taikant iki 2009 m. liepos 3 d. galiojusio dydžio koeficientą;

(2) pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 27 d. Ministerijai pateikė prašymą apskaičiuoti ir išmokėti jam sumažintą tarnybinį atlyginimą (I t., b. l. 36). Šiuo prašymu pareiškėjas siekė gauti informaciją apie tai, ar yra priimtas Ministro sprendimas (patvirtintas priemonių planas) grąžinti PKT kariams ginčo laikotarpiu sumažinto tarnybinio atlyginimo skirtumą. Pareiškėjas prašė apskaičiuoti ir informuoti jį, kokio dydžio suma jam buvo neišmokėta ginčo laikotarpiu dėl sumažinto PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficiento. Taip pat pareiškėjas prašė išmokėti ginčo laikotarpiu dėl sumažinto PKT karių tarnybinių atlyginimų koeficiento taikymo neišmokėtą atlyginimo skirtumą;

(3) į pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymą Ministerija atsakė 2018 m. spalio 29 d. Sprendimu (I t., b. l. 34–35). Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie nėra pripažinti prieštaravusiais Konstitucijai ar įstatymams, ir kad nei Seimas, nei Vyriausybė nėra priėmę jokių teisės aktų, kurie įpareigotų Ministeriją PKT kariams išmokėti dėl jiems taikomų tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimo ginčo laikotarpiu susidariusį tarnybinio atlyginimo skirtumą, todėl Ministerija neturi jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą – išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Taip pat Ministerija pareiškėją informavo, kad jei teisės aktais PKT kariams ginčo laikotarpiu nebūtų įtvirtinti sumažinti tarnybinio atlyginimo koeficientai, pareiškėjui papildomai, kaip tarnybinis atlyginimas, būtų priskaičiuota 3 674,04 Eur (12 685,71 Lt) suma neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 2 791,98 Eur (9 640,14 Lt) suma.

18. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Ministerijos Sprendimą, pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė jokių Sprendimo panaikinimo pagrindų (ABTĮ 91 str.). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekvestionuoja, kad ginčo laikotarpiu Ministerija jam darbo užmokestį skaičiavo ir mokėjo, vadovaudamasi teisiniu reguliavimu, kuris buvo įtvirtintas tuo metu galiojusių redakcijų Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarime Nr. 1353 (žr. Nutarties 17 (1) p.), kurių atitiktis Konstitucijai ir įstatymams Konstituciniame Teisme vertinama nebuvo.

19. Atsižvelgdama į Nutarties 18 punkte nustatytas aplinkybes, įvertinusi 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymo ir Sprendimo turinį (Nutarties 17 (2), 17 (3) p.), nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų (jiems iš esmės pritardama), teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo, remiantis pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo. Sprendime Ministerija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymą, suteikė išsamią informaciją. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nustatyta tvarka nenuginčijus teisinio reguliavimo, kuris galiojo ginčo laikotarpiu ir nei Seimui, nei Vyriausybei nepriėmus jokių teisės aktų, kurie įpareigotų Ministeriją PKT kariams išmokėti dėl jiems taikomų tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimo ginčo laikotarpiu susidariusį tarnybinio atlyginimo skirtumą, Ministerija Sprendimu neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą – išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

20. Atsakant į pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomą poziciją dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktų išaiškinimų reikšmės nagrinėjamam ginčui, papildomai pabrėžtina, kad konstitucinės justicijos bylose, kuriose priimti paminėti procesiniai dokumentai, ginčui aktualaus teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai ir įstatymams nebuvo vertinama. Todėl paminėti Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai negali būti pripažinti teisėtu pagrindu Ministerijai tenkinti pareiškėjo reikalavimą – išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teismui pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti ginčo laikotarpiu dėl PKT kariams taikomų tarnybinio atlyginimo koeficientų sumažinimo susidariusį tarnybinio atlyginimo skirtumą (3 674,04 Eur (12 685,71 Lt) suma neatskaičius mokesčių ir 2 791,98 Eur (9 640,14 Lt) suma atskaičius mokesčius) vertintinas ne tik kaip išvestinis teisinis reikalavimas iš prašymo panaikinti Sprendimą (žr. Nutarties 18–20 p.), bet ir kaip savarankiškas materialinis reikalavimas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pastarąjį reikalavimą teismas atmetė Ministerijos prašymu pritaikęs 3 metų senaties terminą ir nenustatęs jokių objektyvių aplinkybių jam atnaujinti.

22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl senaties termino taikymo pirmiausia primintina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs LVAT, nesant specialių įstatymų nuostatų, statutinių ir kitų valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimo taikytinas bendrasis DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–1788/2013, 2018 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-134-1062/2018).

23. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija 3 metų senaties termino skaičiavimą susieti su pareiškėjo kreipimusi į Ministeriją, t. y. su 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymo pateikimu Ministerijai ir su tuo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomas nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančiame Darbo kodekse įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo reglamentuotas senaties terminas (žr. Nutarties 10 p.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo reikalavimui įpareigoti atlikti veiksmus (t. y. priteisti nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl sumažintų koeficientų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį), aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 27 straipsnyje ir jį taikant bei aiškinant suformuota teismų praktika. Šioje byloje senaties termino skaičiavimui reikšminga data – pareiškėjo kreipimosi į teismą data, t. y. 2018 m. lapkričio 29 d.

24. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai praleistas 3 metų senaties terminas kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas – atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-489-756/2017, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3661-492/2018).

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senatį, nes Ministerija ne kartą teikė teisės aktų projektus su siūlymu PKT kariams kompensuoti jų prarastą atlyginimo dalį, tačiau įstatymų leidėjas nepagrįstai ir neteisėtai delsia nustatyti kompensavimo mechanizmą, todėl Lietuvos valstybė vis dar turi prievolę kompensuoti pareiškėjo sumažintą tarnybinį atlyginimą, o pažeistas teises pareiškėjas turi teisę apginti ir teisminiu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nustačius, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016). Taigi nagrinėjamu atveju nebėra teisinio pagrindo vertinti kitų su pareiškėjo teise į ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį susijusių aplinkybių.

27. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą). Pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą; pareiškėjo sąsaja su ginčijamu teisės aktu) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimus). Ši nuostata reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą).

28. Atsižvelgiant į Nutarties 26 ir 27 punktuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebėra pagrindo kvestionuoti ginčo laikotarpiu galiojusių redakcijų Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarime Nr. 1353 (žr. Nutarties 17 (1) p.) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams (ABTĮ 4 str. 2 d.), nes kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl paminėto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams nagrinėjamoje byloje teismas neturi locus standi.

29. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl tinkamo atsakovo nagrinėjamoje byloje (Nutarties 13.1 p.), paminėtina, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami (ABTĮ 46 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas Ministerijos Sprendimas, todėl dėl reikalavimo jį panaikinti atsakovu pagrįstai pripažinta Ministerija. Taip pat Ministerija yra tinkamas atsakovas ir dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Šiuo aspektu reikšminga yra tai, jog pareiškėjas reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindžia Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2017 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Todėl nagrinėjamu atveju mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina nuosekli LVAT praktika suformuota nagrinėjant bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, pagal kurią atsakovu pripažįstama institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovu nagrinėjamoje byloje pripažino Ministeriją, o ne Lietuvos valstybę.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 13 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė