34a4d8ca-e940-49b3-b554-08035b87e728 · Å iaulių apygardos administracinis teismas

N U T A R T I S

                                                                                          Â

Administracinė byla Nr. I-284-84/2010

                                                                                                             Procesinio sprendimo

kategorija: 16.5.; 74.

 (S)

Â

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 20 d.

Å iauliai

           Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Marytė Švažienė, sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,

dalyvaujant pareiškėjui I. B.,

dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovės – Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos atstovui Tadui CijÅ«naičiui,

dalyvaujant atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovei Živilei Marozienei, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo I. B. skundÄ atsakovui Å iaulių tardymo izoliatoriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

           Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

Pareiškėjas

I. B. 2010-03-31 kreipėsi į Å iaulių apygardos administracinį teismÄ su skundu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo Å iaulių tardymo izoliatoriaus neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 4092,43 Lt už laikotarpį nuo 2007-03-01 iki 2009-01-01.

     PareiÅ¡kėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004-10-11 sprendime administracinėje byloje Nr. I8-9/04 konstatavo, jog teisė į socialinę garantijÄ (priedus ir priemokas) pagal įstatymus atsiranda, jei asmuo dirba nakties metu, už darbÄ kenksmingomis ir pavojingomis sÄ lygomis, už papildomÄ darbÄ ir t.t. Tai yra teisinės kategorijos ir su ja susijusios socialinės garantijos atsiradimas siejamas su faktinėmis aplinkybėmis, kurioms nepriklauso pareiginės algos dydis. Konstitucinė teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principu. Valstybės tarnautojams atlyginimas gali bÅ«ti mažinamas tik iÅ¡imtiniais atvejais ir tik jei bÅ«tina apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, apmokėjimas už darbÄ negali bÅ«ti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Valstybės tarnybos įstatymo 25, 26 str. bei Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 42 str., 42(1) str. yra pateiktas konkretus priedų ir priemokų sÄ raÅ¡as. Apmokėjimas už virÅ¡valandinius darbus juose nėra reglamentuotas, taigi, nėra priskirtinas nei prie priemokų, nei prie priedų. Todėl atsakovas virÅ¡valandinius darbus nepagrįstai ir neteisėtai priskyrė prie Statuto 38 str. 1 d. 3 p. numatytų atvejų, tai yra laikant, jog tai įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijanti veikla ar papildomos užduotys, atliekamos virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę. Tokiu bÅ«du nepagrįstai ir neteisėtai pritaikius bendrÄ priedams bei priemokoms taikomÄ 70 procentų pareiginės algos dalį neiÅ¡mokėjo mokėjimų už virÅ¡valandžius. PareiÅ¡kėjas savo praÅ¡ymo reikalavimÄ grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.

           Atsakovas Å iaulių tardymo izoliatorius atsiliepime bei jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiÅ¡kėjo nurodytu laikotarpiu atsakovas dirbantiems pareigÅ«nams mokėdamas darbo užmokestį už faktiÅ¡kai dirbtÄ darbÄ vadovavosi tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis – valstybės tarnybos įstatymu, Statutu, Darbo kodeksu bei kitais aktualiais teisės aktais. Valstybės tarnybos įstatyme, taikomo valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principo esmė - nustatyti dviejų pakopų priedų ir priemokų, mokamų valstybės tarnautojams, ribojimų sistemÄ . Priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas įtvirtintas ir pradėtas taikyti nuo 2002-07-01 kaip priemonė, turinti padaryti teigiamÄ poveikį siekiant užsibrėžtų tikslų, inter alia iÅ¡vengti galimo piktnaudžiavimo mokant valstybės tarnautojams neriboto dydžio priemokas; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems skirtumams tarp valstybės tarnautojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo ir asmenų, dirbančių privačiajame sektoriuje, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems darbo apmokėjimo skirtumams valstybės tarnyboje; drausminti valstybės tarnautojus į pareigas priimančius asmenis (įstaigų vadovus) ir taip juos orientuoti, kad jie pavaldinių darbÄ Ä¯staigoje taip organizuotų, kad valstybės tarnautojai dirbtų įprasta tvarka (krÅ«viu) nustatytu laiku ir tik esant bÅ«tinybei jiems tektų dirbti poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis, dirbti intensyviau darbo dienos metu; racionaliai naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimus valdymo funkcijoms vykdyti. Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ . Å i konstitucinė teisė -

daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena

iÅ¡ svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Konstitucinė teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principu. Teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus iÅ¡laikytos nustatytÄ laikÄ ir galės bÅ«ti realiai įgyvendinamos. PareiÅ¡kėjui už faktiÅ¡kai dirbtÄ laikÄ buvo mokama teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėti lÅ«kesčiai galėtų bÅ«ti pažeisti tik tuo atveju, jei iki Å¡io pareiÅ¡kėjo nurodyto laikotarpio nebÅ«tų buvę jokio priedų ir priemokų ribojimo, tačiau ribojimas buvo. Prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

           Trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu. Teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka ir pašė atmesti jį, kaip nepagrįstÄ . Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Taip pat nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. IÅ¡reiÅ¡kė nuomonę, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai, tačiau prieÅ¡taraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Tokius argumentus atstovas grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Tai yra, kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, skaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas darbo užmokestį pareiÅ¡kėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nurodė, jog teismui nusprendus tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , praÅ¡o daliai pareiÅ¡kėjo reikalavimų taikyti senaties terminÄ .

           Pareiškėjo I.

B. skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo nuo 2007-03-01 iki 2009-01-011, kai atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius neišmokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos – 4092,43 Lt.

Pagal byloje esančiÄ medžiagÄ nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas I. B. yra Å iaulių tardymo izoliatoriaus pareigÅ«nas. Kaip matyti iÅ¡ atsakovo Å iaulių tardymo izoliatoriaus parengtos pažymos (Nr. 14/01-2464) pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta priedų ir priemokų

dalis laikotarpiu nuo 2007-03-01 iki 2009-01-01 sudarė 4342,96 Lt  (b.l. 6). Pareiškėjas prašo priteisti 4092,43

Lt, atsakovas nurodo, kad pareiškėjui galimai priteistina suma turėtų būti 3175,59 Lt, tačiau byloje esanti pačio atsakovo parengta pažyma įrodo, jog pareiškėjui dėl teisės aktuose nustatyto ribojimo minėtu laikotarpiu nebuvo išmokėta 4342,96 Lt (b.l. 6).

PareiÅ¡kėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos Å iaulių tardymo izoliatoriaus pareigÅ«nas. Jo teisinį statusÄ , taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarkÄ nustatė Statutas. Statuto 42 str. 1 d. (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1545 redakcija, galiojusi iki 2010-01-01) buvo numatyta, kad pareigÅ«nų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä , turimÄ pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategorijÄ , taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 str. 2 d. numatė, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigÅ«nų pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktÅ«ra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005-12-21 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 str. 2 d. buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams Å¡io įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 str. 2 d. numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be iÅ¡lygų taikomos Å¡io Ä®statymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. PareiÅ¡kėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos iÅ¡mokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje numatytÄ priedų ir priemokų ribojimÄ .

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimÄ Konstitucijos nuostatoms, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimÄ pareiÅ¡kėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 str. nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai.

Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 str. ir 30 str. nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiÅ¡kia, kad minėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ . Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ , galėjo bÅ«ti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo bÅ«dais. To nepadarius, tai yra atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , atsakovas iki Å¡iol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiÅ¡kėju. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Manytina, kad minėtas Konstitucinio Teismo aiÅ¡kinimas taikytinas ir Statuto 42 str. 1 d. įtvirtintam priedų ir priemokų ribojimui, neatitinkančiam Konstitucijos bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku. Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos

23 str. nuostatas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės

tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. darbo santykius ir socialines garantijas

reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių

garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja

termino, per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso

297 str. 1 d., kuri nustato sutrumpintÄ (1 mėnesio) ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčams dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų pakeitimo, Å¡ios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dviÅ¡alio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 str. 3 d. reguliavimo sferÄ . Taigi, Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminÄ skaičiuoti nuo kreipimosi į teismÄ dienos, tai yra nuo 2010-03-31, tai reiÅ¡kia, kad taikant senaties terminÄ , pareiÅ¡kėjui priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-03-31, kadangi skundÄ teismui pareiÅ¡kėjas pateikė 2010-03-31.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimai dėl ne viso darbo

užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. Išdėstytų faktinių ir teisinių

aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas ir tenkintinas.

           Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo

I. B. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies ir priteisti pareiÅ¡kėjui iÅ¡ Å iaulių tardymo izoliatoriaus nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 4056,04 Lt (keturis tÅ«kstančius penkiasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is litus 04 ct) už laikotarpį nuo 2007-03-31 iki 2009-01-01.

Sprendimas per 14 dienų gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Å iaulių apygardos administracinį teismÄ arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                                       Â

Marytė Švažienė