2020-07-30 Nr. AB-14176-3-62-3-01734-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3411-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01734-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. kovo 9 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 1-ajame sektoriuje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, gyvenamosiose patalpose buvo bloga oro cirkuliacija, trūko oro, buvo netinkamas apšvietimas. Nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai.

2.2. Nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas. Sanitariniai mazgai, komunikacijos visiškai susidėvėję, blogai funkcionavo. Nuteistieji turėdavo laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų. Būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas per mažas. Pareiškėjas nuolat jautė baimę susirgti ūmia infekcine liga. Patalpose buvo gausu blakių ir tarakonų, dezinfekcija nepadėdavo, pareiškėjas dėl blakių įkandimų negalėjo miegoti.

2.3. Patalpose buvo šalta ir drėgna. Ant sienų ir lubų buvo pelėsio ir grybelio, byrėjo tinkas. Nebuvo ventiliacijos, esant blogam orui patalpų išvėdinti buvo neįmanoma. Nuo blogo apšvietimo skaudėjo akis. Naktinio apšvietimo išvis nebuvo. Ant langų buvo grotos, kurios dar labiau sumažindavo natūralios šviesos patekimą į patalpą. Nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo.

2.4. Dušuose, prausykloje buvo labai šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, buvo blogas apšvietimas, labai slidžios grindys. Prausyklose nebuvo karšto vandens.

2.5. Pastatų stogai avarinės būklės, išorinės sienos sutrūkinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, vietomis iš po stogo krisdavo plytos. Visi pastatai avarinės būklės.

2.6. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, buvo pažeistas jo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų būklę. Esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Patalpos nuolat remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į turimus asignavimus.

3.2. Gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestines konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.

3.3. Pataisos įstaigos 1-ajame sektoriuje, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Užtikrinama gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta. Naktinio apšvietimo 1-ojo sektoriaus 8-ame ir 10-ame būriuose nėra.

3.4. Pataisos įstaigos 1-ajame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų būklę. 1-ajame sektoriuje visuose būriuose įrengtos vietos valymo ir dezinfekavimo priemonėms laikyti. Jei nuteistieji tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, jose negalėtų atsirasti pelėsis.

3.5. Pataisos įstaiga 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama paslaugas teikianti įmonė, informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje po du kartus kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama.

3.6. Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje šildymas yra centralizuotas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. 1-ame sektoriuje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai, esant poreikiui, patalpos gali būti vėdinamos per langus. Dėl blogos ventiliacijos pareiškėjas į Turto skyrių nesikreipė.

3.7. Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurios yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus, budinčiojo padėjėjo kabinete. Įstaigoje nėra įrengti dūmų detektoriai. Yra parengtas personalo veiksmų planas kilus gaisrui, evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos.

3.8. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros skyrių dėl oro trūkumo, akių skausmo, parazitų sukandžiojimo ar sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė.

3.9. Pareiškėjas nepateikė jokių faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, jo argumentai dėl neturtinės žalos nekonkretūs ir deklaratyvūs.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. spalio 11 d. pareiškėjas atliko bausmę 8 būrio 7 ir 5 gyvenamosiose patalpose, o nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2018 m. kovo 6 d. –10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas nustatė, kad teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl asbesto, teismas akcentavo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje asbestinio šiferio nėra, sienų elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijoje asbesto nėra. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK pastatuose, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusio asbesto. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti pažeidimą šiuo aspektu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog avarinės pastato būklės.

7. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog gyvenamosiose patalpose nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, sanitariniai mazgai buvo susidėvėję, sanitariniuose mazguose buvo slidžios grindys, patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo šalta, drėgna, veisėsi grybelis ir pelėsis, buvo netinkamas apšvietimas. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, tačiau aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė Visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kitoms institucijoms. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių dėl jo nurodytų aplinkybių, taip pat ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusių buitinių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (blakių) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgęs į tarp UAB „Utenos deratizacija“ ir Pravieniškių PN sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-203 ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalus, teismas priėjo prie išvados, jog Pravieniškių PN-AK pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų.

9. Teismas nustatė, kad 1-ojo sektoriaus 8-ame ir 10-ame būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkto pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo poilsio kambario, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nenustatęs jokių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas institucijas, teismas sprendė, kad, nesant duomenų apie pareiškėjui šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą atsakovo atsakomybė šiame kontekste negalima.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad nebuvo įrengto valymo inventoriaus sandėlio, nustatęs, jog 1-ame sektoriuje vertinamuoju laikotarpiu buvo įrengtos vietos valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti. Be to, pareiškėjas nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra duomenų, kad dėl valymo inventoriaus sandėlio nebuvimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant duomenų apie pareiškėjui šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą, atsakovo atsakomybė šiame kontekste negalima.

11. Nustatęs, kad teisės aktai nereglamentuoja lokalinio sektoriaus kiemelių dydžio, taip pat kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nenumatytas karšto vandens tiekimas į bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausyklas, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių ir dėl karšto vandens prausykloje nebuvimo.

12. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo nebuvimo nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo Pravieniškių PN-AK pripažino pagrįstomis. Atsižvelgęs į tai, jog, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl streso, išgyvenimų ir jaučiamos baimės būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė nustatytu pažeidimu jam padarytos neturtinės žalos, todėl atsakovo atsakomybė šiame kontekste negalima.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus reikėdavo stovėti eilėje prie sanitarinių įrenginių, kad pareiškėjas gyveno pastovioje baimėje susirgti kokia nors ūmia ar infekcine liga, tačiau savo teiginiams pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Pareiškėjui laikymo Pravieniškių PN metu nesiskundus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, teismo vertinimu, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių sanitarinių įrenginių trūko, su konkrečiai kokiomis ligomis sergančiais asmenimis kalėjo ir nuo jų galėjo užsikrėsti. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės. Todėl teismas aptariamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą, priteisiant jam 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo paremtas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis. Buvo pažeista 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Atsakovo atstovas nepateikė oficialių duomenų, įrodančių patalpų plotą. Atsakovo pateikti duomenys ir teismo išvados apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą neatitinka tikrovės. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal kurią pareiga pateikti objektyvius duomenis ir paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes šios kategorijos bylose tenka atsakovui.

14.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pastatų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, konstrukcijose nėra asbesto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pripažino, kad stogo dangoje yra asbesto. Visą ginčo laikotarpį dėl saulės kaitros asbesto dalelės sklido į aplinką ir jo neardant. Todėl teismas turėjo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

14.3. 8-ame būryje buvo apie 70 asmenų ir įrengti 3 unitazai bei 2 praustuvės, todėl nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-319-505/2018 ir LVAT 2019 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019 panašioje byloje priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

14.4. Ir be objektyvių duomenų yra savaime aišku, kad dėl laisvalaikio kambario nebuvimo asmuo patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, emocinio dvasinio pobūdžio neigiamus išgyvenimus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo ir nustatyti neturtinę žalą, kurią visais atvejais privalo atlyginti valstybė.

14.5. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų 8-ajame būryje, nes, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu ginčo patalpose buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai abstraktūs, tačiau ir atsakovo atstovo argumentai formalūs ir abstraktūs. Pagal LVAT praktiką atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos laikomos nustatytomis.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodo, kad pataisos įstaigoje dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys pareiškėjui pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Nėra pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamų vietų skaičius. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. kovo 9 d.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame išdėsto argumentus, susijusius su nusiskundimais dėl gyvenamojo ploto, asbesto, sanitarinių įrenginių kiekio, laisvalaikio kambario neįrengimo. Taip pat pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ir prašo apeliacine tvarka patikrinti visą bylos medžiagą pilna apimtimi.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

20. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai nurodyti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Apeliacinis skundas turi būti grindžiamas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai argumentuotas.

21. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas prašo apeliacine tvarka patikrinti visą bylos medžiagą pilna apimtimi, tačiau nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus apeliaciniame skunde nurodo tik kai kuriais iš pirmosios instancijos teismo nagrinėtų aspektais (žr. Nutarties 14 p.). Todėl, atsižvelgiant į Nutarties 18–20 punktuose išdėstytus argumentus, taip pat vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

23. Vertinant pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Iš byloje pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų lovų bei laikytų asmenų skaičių matyti, kad nagrinėjamu atveju gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

24. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis apie vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis apie ginčui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo pateiktus duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių argumentų ar įrodymų, nekonkretizavo, kurie duomenys, jo teigimu, neatitinka tikrovės, o apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų melagingumo. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

25. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus byloje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, reikšmingus nustatant pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, ir iš jų visumos pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

27. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su asbesto daroma žala, teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pripažino, jog gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendime nurodė, jog „Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje asbestinio šiferio nėra.“ Vis dėlto pažymėtina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų dėl kilusios grėsmės jo sveikatai, savo reikalavimą grindžia deklaratyviais teiginiais dėl asbesto dulkių daromos žalos, todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 8-ame būryje buvo laikoma apie 70 asmenų ir įrengti 3 unitazai bei 2 praustuvės, todėl nebuvo užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, šių aplinkybių nenurodė, o tik deklaratyviai teigė, kad „<...> problemos dar labiau išryškėja kai kalinių skaičius peržengia priimtinas ribas. Be to, tokioje situacijoje kaliniai priversti laukti eilėse prie prausyklių ir tualetų <...>“, nepaminėdamas, nei kokiame būryje, nei kuriuo metu, nei kokių sanitarinių įrenginių trūko. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks skundo motyvų išdėstymas nėra pakankamas, kad būtų galima suprasti, kokių konkrečiai teisių pažeidimu skundžiasi pareiškėjas ir tinkamai įvertinti jo nusiskundimus. Akcentuotina, kad pareiškėjui tenka pareiga nurodyti pakankamai detalizuotą, jo vertinimu, netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Būtent paties pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodyti reikalavimai ir aplinkybės, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, nulėmė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aplinkybių apimtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nedetalizavus jokių su jo teiginiu, kad tekdavo laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių, susijusių aplinkybių, ir nepateikus jokių duomenų savo teiginiams šiuo aspektu pagrįsti, pareiškėjo argumentai atmestini.

30. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kad 8-ame būryje buvo laikoma apie 70 asmenų ir įrengti 3 unitazai bei 2 praustuvės, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

31. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytame Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-319-505/2018, kurį paliko nepakeistą LVAT 2019 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019, buvo nagrinėjamos kalinimo sąlygos Marijampolės pataisos namuose, todėl minėtoje byloje nustatytos aplinkybės neturi jokios reikšmės šioje byloje vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN.

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjui nekilo neturtinė žala, taip pat kad nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti ir neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 1-ojo sektoriaus 8-ame ir 10-ame būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, taigi buvo nesilaikyta Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto reikalavimų. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atstovas jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo nebuvimo nepateikė, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymo Pravieniškių PN-AK pripažino pagrįstomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

33. Įvertinus nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

34. Vertindama pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. kovo 9 d. nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys ir nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų), atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai bei nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes ginčo laikotarpiu į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo ar laisvalaikio kambario neįrengimo jis nesikreipė, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.

36. Dėl likusių apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, likę apeliacinio skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (laisvalaikio kambario neįrengimas, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad pareiškėjo V. D. (V. D.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė