2018-09-12 Nr. AB-15605-3-63-3-01005-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2744-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01005-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovo atstovas, Klaipėdos AVPK) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog jis, būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie taip pat buvo įkalinti laisvės atėmimo įstaigose, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę kurti ir palaikyti socialinius ryšius (santykius) su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, privatumą. Tai sukėlė pareiškėjui daug nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Šis pažeidimas tęsėsi nepertraukiamai, kol nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas, kuriame Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos, draudžiančios susirašinėjimą su kitais neartimais giminaičiais (99 str. 2 d.), buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dar kurį laiką po to. Taigi atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo interesus, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus bei neturtinę žalą.

1.2. Be to, nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės viršininkas (D. P.) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą priimti jį pokalbiui pas Klaipėdos AVPK viršininką pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje 2017 m. balandžio 4 d. – 2017 m. balandžio 17 d. metu. Tokiais veiksmais Klaipėdos AVPK areštinės viršininkas ne tik viršijo savo įgaliojimus, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Taip pat pareiškėjas Klaipėdos AVPK 2017 m. balandžio 5 d. pateikė ir prašymą suteikti jam dietinį maitinimą, tačiau nei maitinimo, nei atsakymo jis negavo, kas taip pat pažeidžia Viešojo administravimo įstatymą, tokiu poelgiu Klaipėdos AVPK viršininkas viršijo savo įgaliojimus. Taip pat, pareiškėjo teigimu, jam būnant Klaipėdos AVPK tualetas buvo atviras, per durų langelį pareiškėjas buvo stebimas, jautė garbės ir orumo pažeminimą.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas nurodė pramanytą aplinkybę neva jam buvo uždraustas susirašinėjimas su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi BVK nuostatomis, kadangi teritorinių policijos įstaigų areštinės nėra bausmės vykdymo institucijos. Be to, nei teritorinių policijos įstaigų, nei jų areštinių nesaisto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais nustatytos tvarkos ir taisyklės.

2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 4 d. (1802 val.) iki 2017 m. balandžio 7 d. (830 val.) (atsižvelgiant į ieškinio senaties terminu apribotą laikotarpį). Pirmuoju laikotarpiu pareiškėjui būnant areštinėje buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai, todėl ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes kitose įkalinimo įstaigose, nėra. Duomenų apie tai, kad Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnai minėtu laikotarpiu būtų atsisakę iš pareiškėjo paimti korespondenciją, adresuotą asmenims, esantiems kitose įkalinimo įstaigose, nėra.

2.3. Dėl dietinio maitinimo nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymas skirti dietinį maitinimą buvo nedelsiant patenkintas. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu gavo maitinimą pagal R↓B↑ dietą, todėl jo teisė gauti tinkamą maitinimą nebuvo pažeista. Išvykdamas iš areštinės pareiškėjas atsisakė raštu patvirtinti gauto dietinio maitinimo faktą.

2.4. Dėl privatumo neužtikrinimo pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpos 2015 m. pripažintos tinkamomis ir pradėtos naudoti (eksploatuoti). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento 2016–2017 m. atliktų patikrinimų metu pažeidimų, tarp jų ir susijusių su sanitarinių mazgų zonų įrengimu, nenustatyta. Nuo 2016 m. pabaigos atlikus areštinės patalpų perdarymo darbus, sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm atskiriamosiomis pertvaromis ir 120 cm varstomosiomis durimis. Taigi Klaipėdos AVPK sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos atitvarais, jos visiškai atitvertos, todėl tiek asmenys, esantys kamerose, tiek pareigūnai neturi galimybės matyti (stebėti) asmenį, atliekantį gamtinius reikalus.

2.5. Atkreipė dėmesį į tai, kad į pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą dėl pokalbio su Klaipėdos AVPK viršininku buvo argumentuotai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, atsakyta 2017 m. balandžio 6 d. Įvertinęs esamą situaciją, bei tai, jog pareiškėjas areštinėje laikomas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, ir tai, kad pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, areštinės viršininkas pasiūlė pareiškėjui rūpimus klausimus spręsti kreipiantis į areštinės apsaugą užtikrinantį posto pareigūną arba areštinės budėtoją.

2.6. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas vykdė neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės visiškai nepagrįstos.

II. 3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo privatumas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. naudojantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, tačiau kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo laikymą Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos (toliau – ir VTT) areštinėje pažeidžiant jo teises laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d., tačiau skundą teismui pateikė (išsiuntė) 2017 m. liepos 31 d. Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie tariamai pažeistas savo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent dabar pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių.

Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimo draudimas pažeidžia jo teises buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas areštinėje ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, todėl manytina, kad susipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais pareiškėjas galėjo suvokti, jog jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos dar iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo.

Pareiškėjas nei tuo metu, nei iš karto po Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nesikreipė, o kreipėsi tik 2017 m. liepos 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie jo teigiamus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) tik 2017 m. liepos 31 d., teismas konstatavo, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d. (įskaitytinai), praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas nenurodė ir neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Todėl konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. liepos 31 d., o ši pareiškėjo skundo dalis netenkintina.

5. Atsižvelgęs į pritaikytą ieškinio senaties terminą bei atsakovo pateiktus duomenis, kurių pareiškėjas neginčijo, teismas nustatė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tik laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 7 d., todėl vertino tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d.

6. Dėl susirašinėjimo teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 13.2 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d., periodiškai jį laikant Klaipėdos AVPK VTT areštinėje, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizuoja – nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių, kiek kartų ir kam konkrečiai vertinamu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. norėjo rašyti, taip pat duomenų, kad buvo teikti kokie nors skundai dėl draudimo rašyti ar kt. Atsakovo pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. iš pareiškėjo buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai. Šias aplinkybes patvirtina ir pridedamos Skundų ir prašymų registracijos knygos fragmentų kopijos (b. l. 21–26). Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų ir byloje nėra duomenų apie jo neišsiųstą korespondenciją į kitas įkalinimo įstaigas, taigi nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai norėjo ir siekė susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai, ar kad areštinės administracija būtų jam tai draudusi. Teismo vertinimu, teritorinės policijos įstaigų areštinės nėra priskiriamos prie bausmių vykdymo institucijų, todėl BVK nereglamentuoja Klaipėdos AVPK VTT areštinės ir jos pareigūnų teisių, pareigų, atsakomybės bei areštinėje laikomų asmenų teisių ir pareigų, taigi pareiškėjas nepagrįstai savo teisės pažeidimą grindžia BVK (99 str.) nuostatomis. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė susirašinėti su kitais kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai.

7. Dėl dietinio maitinimo teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5, 6 dalių, Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247, (toliau – ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklės) 62 punkto, Areštinių veiklos taisyklių 7.11, 59, 61, 64, 65 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2017 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą dėl dietinio maitinimo, tačiau nei tokio maitinimo, nei jokio atsakymo negavo, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu detalizavo, kad prašė maisto, kuriame būtų daugiau baltymų ir mažiau riebalų, tačiau gavo paprastą maitinimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė ir nenurodė duomenų apie vertinamu laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. jo teiktus skundus dėl jam skirto maitinimo paros raciono atitikties medicinos duomenims ir Lietuvos dietologų draugijos metodinių rekomendacijų reikalavimams, šių neatitikimų plačiau nedetalizavo. Atsakovo pateiktais duomenimis ir bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą, reg. Nr. 250, skirti dietinį maitinimą areštinės administracija gavo 2017 m. balandžio 5 d., o 2017 m. balandžio 5 d. pietums ir vakarienei, 2017 m. balandžio 6 d. pusryčiams, pietums ir vakarienei, bei 2017 m. balandžio 7 d. pusryčiams buvo užsakytas dietinis maitinimas vienam asmeniui. Areštinės bendruomenės slaugytoja patvirtino, jog pareiškėjas buvimo areštinėje metu gavo maitinimą pagal R↓B↑ dietą ir kad pareiškėjas, išvykdamas etapu, atsisakė pasirašyti (b. l. 27). Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo skirtas dietinis maitinimas ir kad galėjo būti pažeista tokia jo teisė.

8. Dėl iškvietimo asmeniniam pokalbiui teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktų, Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjas aplinkybių, jog jį laikant areštinėje 2017 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui dėl svarbių priežasčių, tačiau areštinės viršininkas atsisakė jo prašymą tenkinti, viršydamas savo įgaliojimus ir pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymą, plačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nedetalizuoja – nenurodo, kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė šis atsisakymas, nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 5 d. prašymu, reg. Nr. 251, adresuotu Klaipėdos AVPK viršininkui, prašė išsikviesti jį asmeniniam pokalbiui išspręsti iškilusius klausimus (problemas), prašymas gautas 2017 m. balandžio 5 d. (b. l. 32, 33), o pareiškėjui atsakyta Klaipėdos AVPK VTT 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 30-S-14992(4.1) „Dėl prašymo“ (b. l. 34), pasirašytu areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P.. Šiuo raštu pareiškėjui paaiškinta, jog asmeniniam pokalbiui pareiškėją išsikviesti nesutinka, kadangi iškilusius klausimus (problemas) galima spręsti paskambinus areštinės kameroje esančiu domofonu areštinės posto postiniui arba specialistui (budėtojui).

Be to, pareiškėjas pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 5 d. raštą Nr. 5-S-5169 „Dėl skundo“ (b. l. 11), kuriuo nurodyta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pajėgų valdymo valdyboje išnagrinėtas pareiškėjo 2017 m. gegužės 15 d. skundas, kuriame skundžiami Klaipėdos AVPK VTT areštinės viršininko D. P. veiksmai. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat informuotas, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d.

įsakymu Nr. 5-V-889 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintoje instrukcijoje (toliau – ir Instrukcija) nėra nurodyta, kad areštinės viršininkas, atsižvelgdamas į areštinėje uždaryto asmens prašymą, privalo jį išsikviesti asmeniniam pokalbiui spręsti problemas, tačiau mano, kad informuojant pareiškėją apie prašymo nagrinėjimo rezultatus atsakyme reikėjo nurodyti, dėl kokių problemų nebuvo iškviestas.

Taip pat pranešta, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymo nagrinėjimo aplinkybes, pasiūlyta Klaipėdos AVPK spręsti klausimą dėl tikslingumo atlikti tyrimą, kadangi prašymas dėl asmeninio pokalbio buvo adresuotas Klaipėdos AVPK viršininkui, o ne areštinės viršininkui, tačiau apie prašymo nagrinėjimo rezultatus pareiškėją informavo areštinės viršininkas D. P.. Vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), 43, 44.1 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad areštinės administracija, gavusi pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą, reg.

Nr. 251, pareiškėjo būtų paprašiusi pateikti kokios nors papildomos informacijos, pavyzdžiui, patikslinti adresatą ar patį reikalavimą – kas būtent turėtų išsikviesti pareiškėją asmeniniam pokalbiui. Taip pat, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 44.2, 44.3 punktų, Instrukcijos 44.7, 54 punktų nuostatomis, teismas pabrėžė, kad šios nuostatos nesuteikia teisės policijos teritorinių įstaigų areštinių viršininkams nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymų, adresuotų tiesiogiai policijos teritorinės įstaigos vadovui.

Kitų duomenų, kad Klaipėdos AVPK VTT areštinės viršininkas būtų įgaliotas nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymus, adresuotus tiesiogiai Klaipėdos AVPK viršininkui, nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis su prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką.

9. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kokį būtent laikotarpį jis turi omenyje. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai teigia, jog tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų, byloje nėra duomenų, kad jis, iki kreipiantis dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtų skundęsis areštinės administracijai ar kitoms institucijoms dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo tiek laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., tiek laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovo atstovas nei akto dėl areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai, nei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento patikrinimo aktų byloje nepateikė. Be to, atsakovo atstovas dėl laikotarpio nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. apskritai nepasisakė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau teismas atsakovo atstovo nurodomą nuo 2016 m. pabaigos sanitarinių mazgų zonų įrengimą (nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm atskiriamosiomis pertvaromis ir 120 cm varstomosiomis durimis) pripažino tinkamu, t. y. kad tokiu būdu įrengtas sanitarinis mazgas yra visiškai atitvertas. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 17 d. galėjo būti neužtikrintas.

10. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką, taip pat pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau pareiškėjas nenurodė, kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė, t. y. kokią neturtinę žalą jis patyrė, dėl to, jog areštinės viršininkas išnagrinėjo ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, ir nenurodė, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui. Nors nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatytų teisių pažeidimas, teismas negalėjo nustatyti žalos pareiškėjui padarymo fakto. Teismo vertinimu, šiuo atveju nelaikytina, jog neturtinė žala yra akivaizdi. Atsižvelgęs į tai, šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos pareiškėjui padarymo fakto.

11. Kita vertus, teismas konstatavo, jog dėl pareiškėjo privatumo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. neužtikrinimo, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl šiuo atveju yra pagrindas spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Spręsdamas šį klausimą, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas anksčiau būtų skundęsis areštinės administracijai, kitoms įstaigoms ir institucijoms ar teismui dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo kreipėsi gana po ilgo laiko – beveik po trejų metų, o Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui jau teikė skundą dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2014 metų įvairiais periodais, atlyginimo priteisimo (administracinėje byla Nr. I-2684-609/2015).

Šioje byloje buvo nagrinėjamas ir laikotarpis nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d., tačiau pareiškėjas dėl jo privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais argumentų neteikė. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjui galbūt buvo padaryta neturtinė žala, tačiau itin nedidelė ir nereikšminga.

Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju neturtinė teisė teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

12. Kadangi konstatuoti kitus pažeidimus nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo, likusi pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus bei neištyrė iki galo jo skundo.

13.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo nurodęs asmenis, su kuriais norėjo susirašinėti, bet tai buvo uždrausta. Tuo metu pareiškėjo širdies draugė V. F. atlikinėjo bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jai norėjo siųsti laiškus, bet jų niekas neimdavo, atnešdavo atgal, dėl to pareiškėjas buvo priverstas šiuos laiškus siųsti mamai, kad ši persiųstų juos į Šiaulių tardymo izoliatorių. Dėl to pareiškėjas patyrė papildomų išlaidų. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos ir tarptautinius teisės aktus, institucijų (Seimo kontrolieriaus) aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, į tai, kad asmenims, perkeltiems į areštines, turi būti taikomos BVK nuostatos. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų.

13.3. Dėl dietinio maitinimo teismas rėmėsi tik gydytojo paskyrimu. Atsakovo pateikti byloje duomenys dėl suteikto maitinimo yra nekonkretūs, nenurodoma, koks konkrečiai dietinis maitinimas buvo suteiktas pareiškėjui, nors dietinio maitinimo valgiaraščių yra 4 rūšys. Atsakovas negalėjo atsakyti, ar pareiškėjui buvo skirta dieta pagal jo maisto racioną (daugiau baltymų, mažiau riebalų). Atsakovas privalėjo pareiškėjui atsakyti raštu dėl skirto maitinimo, tačiau to nepadarė, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą tvarką. Atsakovas pateikė teismui duomenis atgaline data, kad pareiškėjas atsisakė pasirašyti dėl gauto dietinio maitinimo, tačiau pareiškėjas niekada neatsisako pasirašyti. Atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjui maitinimo pagal ligą, traumavo pareiškėjo sveikatą, privertė valgyti tai, kas netiko pagal pareiškėjo maisto racioną (daugiau baltymų, mažiau riebalų), privertė jausti diskomfortą, pareiškėjui nuo tiekto maisto spazmavo skrandį, teko gerti vaistus. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovo įrodymų, koks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas.

13.4. Dėl ko pareiškėjas pageidavo susitikti asmeniniam pokalbiui su Klaipėdos AVPK viršininku nenorėjo nurodyti teismo posėdžio metu, kad nebūtų nutekinta informacija. Pareiškėjas iš tikrųjų susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku norėjo, siekdamas informuoti jį dėl narkotikų platinimo Klaipėdoje, bet pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi samprotavimais ir nesivargino paklausti. Atsakovas priimdamas tokį sprendimą viršijo savo įgaliojimus. Be to, tyrimo išvados dėl šio incidento, kurį tyrė Policijos departamentas pareiškėjui nėra žinomos, pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti iš Policijos departamento šiuos duomenis ar pats atsakovas turėjo pateikti tokius duomenis. Pareiškėjas dar ir dabar neturi galimybės susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl negalėjimo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, yra hipotetiniai. Iš daugiskaita nurodytų asmenų rato skunde nenurodytas(-i) (nei vienas) konkretus(-ūs) asmuo(-ys), su kuriuo(-iais) realiai buvo siekta palaikyti kontaktus. Nors pareiškėjas dalyvavo 2017 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje, tačiau jo metu aplinkybių dėl draudimo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, negalėjo detalizuoti, t. y. nepateikė jokių duomenų, kam konkrečiai ir kiek kartų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašė, taip pat nepateikė duomenų, jog teikė kokius nors skundus dėl draudimo rašyti ir kt. Tik apeliaciniame skunde pareiškėjas deklaratyviai įvardija asmenį (V. F.), su kuriuo neva buvo siekiama palaikyti kontaktus, tačiau tai pagrindžiančių objektyvių duomenų jis nepateikia.

14.2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas aplinkybės dėl prašymo asmeniniam pokalbiui su Klaipėdos AVPK viršininku detalizuoti negalėjo, t. y. nenurodė, kokias pasekmes sukėlė toks atsisakymas bei nenurodė, dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku ir tik apeliaciniame skunde nurodo deklaratyvią susitikimo priežastį.

14.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo atliktą ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę bei padarytas išvadas, nėra. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl sprendimą ir jame išdėstytus motyvus atsakovas palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, laikant jį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje galimai netinkamomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikęs ieškinio senaties terminą, pripažino, kad pareiškėjo privatumas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. naudojantis Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, tačiau neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė ir likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentus, neištyrė iki galo jo skundo, nesurinko reikiamų įrodymų, netinkamai vertino bylos aplinkybes yra byloje esančius įrodymus.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į įrodinėjimo aspektus šio pobūdžio bylose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

20. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimas byloje Hacioglu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

21. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018).

22. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su susirašinėjimo teisės pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, nedetalizavo ir nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kiek kartų, kada ir kam konkrečiai vertinamu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) rašė laiškus, jie buvo neišsiųsti ir dėl to jis teikė kokius nors skundus administracijai ar kt. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2009 m. siuntė laiškus (siekė susirašinėti) A.

Č., o 2010 m. E. K., esantiems įkalinimo įstaigose, t. y. kiekvieną kartą atvykęs į Klaipėdos AVPK areštinę siųsdavo po 3-4 laiškus šiems asmenims, tačiau tai jam buvo uždrausta. Nurodė, kad šie asmenys yra jo giminaičiai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jau nurodo, kad norėjo susirašinėti su širdies drauge V. F., tuo metu buvusia Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kas jam taip pat buvo uždrausta. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nenuosekli pareiškėjo pozicija dėl teisės susirašinėti su kitais asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, pažeidimo (tiek dėl konkrečių asmenų, su kuriais pareiškėjas siekė susirašinėti, tiek dėl susirašinėjimo laikotarpio, tiek dėl laiškų siuntimo aplinkybių) neleidžia teigti, jog pareiškėjas teismui pateikė pakankamai detalizuotą netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimą ir pagrindimą.

Priešingai, byloje esantys atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Skundų ir prašymų registracijos knygos fragmentų kopijos (b. l. 21–26), patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 3 d. siuntė laišką I. S. į Vilnių (ne į įkalinimo įstaigą), 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. rugsėjo 11 d. I. N. į Klaipėdą (ne į įkalinimo įstaigą), 2014 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, 2014 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Byloje nėra duomenų, kad šie laiškai nebuvo išsiųsti.

Taigi, atsakovo pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. iš pareiškėjo buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai. Tačiau, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų ir byloje nėra duomenų apie jo neišsiųstą korespondenciją į kitas įkalinimo įstaigas, t. y. nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai norėjo ir siekė susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai, ar kad areštinės administracija būtų jam tai draudusi.

Tokiu būdu pareiškėjo argumentai, susiję su susirašinėjimo teisės su kitais, kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

23. Dėl argumentų, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikomos BVK 99 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi vertinamu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d.) nuostatos, numačiusios draudimą susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, kokį teisinį statusą vertinamu laikotarpiu turėjo pareiškėjas – suimtojo ar nuteistojo.

Tiek iš byloje esančių duomenų, tiek iš teismo sprendimo motyvų nėra galimybės nustatyti konkretaus pareiškėjo teisinio statuso laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Tačiau ši aplinkybė šiuo atveju nėra itin reikšminga pareiškėjo teisės susirašinėti su kitais asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, įgyvendinimo (ir galimo pažeidimo) aspektu, kadangi pagal vertinamu laikotarpiu galiojusį ir šiuo metu galiojantį Suėmimo vykdymo įstatymą (16 str.) suimtasis turi teisę susirašinėti tiek su giminaičiais bei artimaisiais, tiek su kitais asmenimis (taip pat numatyta ir Areštinių veiklos taisyklių 13.2 p.), o BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudusią susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis, Konstituciniam Teismui pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisės susirašinėti su kitais asmenimis (ne giminaičiais ar šeimos nariais) iš esmės sulygintos, pripažįstant, kad tiek vieni, tiek kiti tokią teisę turi.

Be to, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pripažįstama, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, jog minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista, kadangi pareiškėjas turi konkrečiai nurodyti, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, ir pakankamai detalizuoti nurodomą situaciją (paaiškinti, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis ir kt.), ar kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-437-662/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-756/2018).

Net jei pareiškėjas ir įvardija tam tikrus asmenis (nuteistuosius), su kuriais nurodo negalėjęs susirašinėti, vien tai taip pat nelaikytina pakankamai detalizuotu reikšmingų aplinkybių nurodymu, lemiančiu atsakovo įrodinėjimo naštą dėl aplinkybių, susijusių su susirašinėjimo teisės pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-602/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1019-492/2018). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo argumentų, kad jo susirašinėjimo teisė su kitais, kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, buvo pažeista, todėl ir argumentai, susiję su BVK nuostatų taikymu jo atveju atmestini kaip nepagrįsti.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su dietiniu maitinimu, pažymėtina, jog nepaisant to, kad pareiškėjui atsakymas raštu į jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti jam dietinį maitinimą ir nebuvo pateiktas, tačiau šis prašymas areštinėje buvo užregistruotas 2017 m. balandžio 5 d. (suteikiant Nr. 250), tos pačios dienos areštinės viršininko viza buvo pavesta areštinės specialistams ir budėtojams išsiaiškinti ir skirti dietinį maitinimą, areštinės bendruomenės slaugytojos įrašas patvirtina, kad pagal šį pareiškėjo prašymą buvo užsakytas dietinis maitinimas nuo 2017 m. balandžio 5 d. R↓B↑, o pareiškėjui išvykstant etapu iš areštinės 2017 m. balandžio 7 d. jis atsisakė pasirašyti, kad tokį maitinimą gavo (b. l. 27), registracijos kortelės šaknelės Nr. 250 kopija taip pat patvirtina, kad ją pareiškėjas gavo 2017 m. balandžio 5 d., o atsakovo pateiktos Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų paraiškų dietiniam maitinimui kopijos (b. l. 29–31) patvirtina, kad 2017 m. balandžio 5 d. – 2017 m. balandžio 7 d. buvo užsakyta ir pateikta viena dietinio maitinimo porcija. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, kurie yra nuoseklūs, juose pateikti duomenys neprieštaringi, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių duomenų patikimumo atmestini. Pats pareiškėjas, vadovaudamasis minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis, nepagrindė savo argumentų dėl šių atsakovo duomenų nepatikimumo. Pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovo įrodymų, koks maitinimas pareiškėjui buvo skirtas, nenurodo, kokių konkrečiai dar įrodymų turėjo pareikalauti teismas ir atsakovas pateikti. Abejonių dėl jam tiekto maitinimo kokybės bei atitikties teisės aktų reikalavimams pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nereiškė.

25. Dėl susitikimo su Klaipėdos AVPK viršininku, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog Klaipėdos AVPK areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 5 d. prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis su prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką, nors galiausiai šio pažeidimo ir nekonstatavo, pareiškėjui nepagrindus, kokios pasekmės, t. y. kokia būtent žala jam kilo dėl tokių atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas šią aplinkybę netinkamai išnagrinėjo, neturi reikšmės ir yra nepagrįsti, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kokias pasekmes jam sukėlė, t. y. kokią neturtinę žalą jis patyrė, dėl to, jog areštinės viršininkas išnagrinėjo ne jam priskirtą nagrinėti prašymą. Nepaisant to, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas ir nurodė, dėl kokių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui (t. y. informuoti apie galbūt daromas nusikalstamas veikas (narkotikų platinimą) Klaipėdos mieste), tačiau šių priežasčių nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei teismo posėdžio metu nebuvo nurodęs, o teismui posėdžio metu klausiant, jis kategoriškai atsisakė tai nurodyti.

Taigi šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde minėtu aspektu nurodo naujas aplinkybes, kurios apeliacinės instancijos teismo negali būti nagrinėjamos ir vertinamos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas.

Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies (nustatančios, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

26. Pridurdama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Dėl to pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Milda Vainienė