2021-05-12 Nr. AB-10544-3-61-3-00162-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-711-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00162-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. B. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. gruodžio 11 d. įsakymą Nr. V4-339 (toliau – ir Įsakymas); priteisti pareiškėjai iš Tarnybos Įsakymo galiojimo metu padarytos turtinės žalos atlyginimą, kurio dydis bus paskaičiuotas ir pateiktas teismui papildomai. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuobauda jai paskirta remiantis Tarnybos 2018 m. gruodžio 5 d. išvada Nr. D-4-1616 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėja ne laiku įvykdė teismo įpareigojimą bei vilkino įmonės bankroto procesą. Už šiuos pažeidimus Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi pareiškėją nubaudė 300 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi bauda buvo sumažinta iki 50 Eur. Tarnyba, atlikusi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vykdomų bankroto procedūrų patikrinimą, nenustatė jokių kitų pažeidimų, tik konstatavo tuos pačius pažeidimus, kuriuos konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, bei paskyrė už tai nuobaudą.

3. Pareiškėja nurodė, kad su Įsakymu nesutinka, mano, jog jis prieštarauja dvigubo baudimo draudimo principui (non bis in idem). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisės principą, ne kartą pasisakė, kad jis reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Pareiškėja taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pagal kurią draudžiama persekioti ir (arba) bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas.

4. Pareiškėja skunde paaiškino, kad jai paskyrus nuobaudą, buvo sumažinta leistino administruoti sąlyginių įmonių skaičiaus riba. Dėl to sumažėjo pareiškėjos galimybės konkuruoti su kitais bankroto administratoriais dėl paskyrimo administruoti paklausias bankrutuojančias įmones ir ji dėl to patiria turtinę žalą dėl negaunamų pajamų, kurias galėtų gauti, jei negaliotų nuobauda.

5. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentas, jog paskirtas įspėjimas prieštarauja dvigubo baudimo principui, yra nepagrįstas. Pareiškėjai pritaikyta nuobauda (įspėjimas) nėra kriminalinio pobūdžio sankcija, savo prigimtimi ir paskirtimi ji nėra panaši į kitas bausmes, be to, imperatyvių Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) nuostatų pažeidimas, lėmęs pareiškėjai nuobaudos paskyrimą, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį ji buvo nubausta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl pareiškėjai teisinė atsakomybė kilo ne identiškais pagrindais ir nėra taikoma pakartotinai. Gavęs Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį, atsakovas nusprendė atlikti pareiškėjos veiklos neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ ir Elgesio kodekso nuostatas, už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkto, 20 punkto ir Elgesio kodekso 6.2 punkto, 6.4 punkto pažeidimus skyrė pareiškėjai nuobaudą – įspėjimą. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – ir CPK), pareiškėją nubaudė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tarnybos Įsakymu pareiškėja yra patraukta drausminėn atsakomybėn už ĮBĮ ir Elgesio kodekso nuostatų pažeidimus. Pareiškėjai teisinė atsakomybė kilo ne identiškais pagrindais, todėl nėra taikoma pakartotinai. Pareiškėjos teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, subjektyvia nuomone.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos M. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad iš bylos duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 pareiškėją nubaudė 300 Eur dydžio bauda, kadangi pareiškėja vilkino įmonės bankroto procedūrą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 pareiškėjai paskirtą baudą sumažino iki 50 Eur. Tarnyba 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. (10.4)D2-3012 pranešė pareiškėjai, kad pradedamas jos veiklos patikrinimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyse nurodytų pareiškėjos veiksmų. Tarnyba 2018 m. spalio 15 d. raštu Nr. (10.4)D2-3013 pranešė Vilniaus apygardos teismui, kad pradėtas pareiškėjos veiklos patikrinimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje keliamų klausimų.

9. Tarnyba 2018 m. lapkričio 28 d. išvados projekte Nr. D4-1616 nurodė, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų nuostatas. Pareiškėja, susipažinusi su Tarnybos 2018 m. lapkričio 28 d. išvados projektu Nr. D4-1616, pateikė Tarnybai nuomonę, kurioje nurodė, kad nesutinka su išvados projektu, kadangi yra baudžiama už tuos pačius pažeidimus antrą kartą. Tarnyba 2018 m. gruodžio 5 d. išvadoje Nr. D4-1656 nurodė (toliau – ir Išvada), kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų nuostatas. Tarnybos Įsakymu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas.

10. Teismas vadovavosi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktais, Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktais ir pažymėjo, kad Įsakymo priėmimą nulėmė faktinė aplinkybė, jog pareiškėja netinkamai vykdė ir vilkino įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nustatė, jog pareiškėja, atlikdama bankroto administratoriaus funkcijas įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūroje, nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nurodė, kad toks bankroto administratorės neveikimas (teismo įpareigojimų nevykdymas), nesant tam objektyvių kliūčių, vertintinas kaip bankroto procedūrų vilkinimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą bankroto bylos išnagrinėjimą, didinantis administravimo išlaidas bei kenkiantis įmonės kreditorių interesams. Išvadoje nustatytos iš esmės tos pačios aplinkybės.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais, pateiktais 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, CPK 95 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 paskirta bauda. Teismas pabrėžė, kad ĮBĮ ir Elgesio kodekso imperatyvių reikalavimų pažeidimas, kurio pagrindu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį jai skirta bauda civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018. Pareiškėja civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nubausta dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą.

12. Teismas nurodė, kad Išvadoje įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl informavimo apie priimtus Vilniaus apygardos teismo procesinius sprendimus civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 ir dėl pareiškėjos atostogų. Tarnyba Išvadoje įvertino aplinkybes dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūros ir pareiškėjos atliktų veiksmų, skelbiant aukcionus bankrutuojančios įmonės turtui parduoti. Tarnyba Išvadoje nurodė, kad pareiškėja, administruodama BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą, nesilaikė ĮBĮ nustatytos tvarkos ir terminų, nesilaikė profesinės kompetencijos principo (Elgesio kodekso 6.2 ir 6.2 punktų pažeidimas).

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 bauda buvo paskirta pažeidus CPK 95 straipsnio reglamentavimą. Pareiškėjos tarnybinės atsakomybės klausimas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyse civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nebuvo vertintas. Savo prigimtimi ir paskirtimi pareiškėjai paskirta bauda ir tarnybinė nuobauda dėl bankroto administratoriaus pareigų pažeidimo nėra panašios. Taigi teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad dvigubo baudimo draudimo principas šiuo atveju buvo pažeistas.

14. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, darė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėja M. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėja pažymi, kad teismas nesigilino į dvigubo baudimo draudimo principo (non bis in idem) esmę bei faktines bylos aplinkybes, nenagrinėjo EŽTT jurisprudencijos, kiek tai susiję su veikos tapatumu, ir procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, pakartojimu. Taip pat teismas neanalizavo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 50 straipsnio taikymo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) jurisprudenciją. Neteisėtai taikytas dvigubas persekiojimas ir nubaudimas už tą pačią faktinę veiką pažeidžia ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintas garantijas ir 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį, bet ir Chartijos 50 straipsnį.

17. Pareiškėja nurodo, kad EŽTT sąvoką „baudžiamasis procesas“ išaiškino prieš daugelį metų, remdamasis vadinamaisiais „Engel kriterijais“ (1976 m. birželio 8 d. sprendime byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72), taip, kad Konvencijos 6 ir 7 straipsniuose įtvirtintas garantijas pritaikytų prie viešosios valdžios institucijų skiriamų sankcijų, kurios formaliai priskiriamos administracinėms (mokestinėms, drausminėms) sankcijoms. EŽTT vertindamas, ar konkreti sankcija yra baudžiamoji, taiko tris kriterijus: pažeidimo kvalifikavimo nacionalinėje teisėje, pažeidimo pobūdžio ir pažeidėjui paskirtos sankcijos griežtumo. EŽTT remiasi sankcijos tikslu: sankcija nėra baudžiamojo pobūdžio, jeigu ja siekiama tik atlyginti turtinę žalą (2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimas Jussila prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 73053/01). Tačiau jeigu jos tikslas represinis ir prevencinis, tokia sankcija yra baudžiamoji. Taigi abu pareiškėjos nubaudimo procesai patenka į baudžiamojo proceso sąvoką, nes buvo konstatuotas netinkamas elgesys ir už šį elgesį institucijos bankroto administratorei paskyrė sankcijas, kurių tikslai buvo represinis ir prevencinis, t. y. teismas skyrė 50 Eur baudą, o Tarnyba paskyrė nuobaudą – įspėjimą. Paskirta nuobauda – įspėjimas – savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, kadangi taikant teisinio poveikio priemones, buvo suvaržytos ir prarastos galimybės įgyvendinti tam tikras subjektines asmens teises, t. y. laisvai verstis savo profesine veikla. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai yra pritaikyta nuobauda, leistino administruoti sąlyginių įmonių skaičiaus riba sumažinta viena sąlygine įmone ir sumažintas atrankinis dydis, su tokiu dydžiu nuo 2019 m. kovo mėnesio pareiškėja nebuvo paskirta nė vienam naujam bankroto procesui administruoti.

18. Teisingumo Teismo jurisprudencija ir EŽTT jurisprudencija, suformuota priėmus sprendimą Zolotukhin prieš Rusiją (2009 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimas), sutampa dėl vertinimo, kad dvigubo nubaudimo draudimas apima tą pačią faktinę veiką (idem factum), suprantamą kaip tam tikrų konkrečių neatsiejamų aplinkybių visuma, nepaisant to, kaip ši veikla kvalifikuojama teisiškai, ir to, koks teisinis interesas yra saugomas (idem crimen). Minėtoje byloje EŽTT kategoriškai konstatavo, jog Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį reikia suprasti taip, kad juo draudžiamas bet koks persekiojimas dėl antrojo pažeidimo, jeigu šis pažeidimas grindžiamas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip tos, kurios buvo pagrindas pripažinti kitą pažeidimą, arba faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės panašiomis į tas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos bausmės už tuos pačius faktinius veiksmus: teismo įpareigojimo pateikti informaciją neįvykdymą laiku ir įmonės bankroto proceso vilkinimą.

19. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Tarnyba pažymi, kad pareiškėjos veiksmai Tarnybos Įsakymu buvo įvertinti remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktais ir Elgesio kodekso 6.2, 6.4 punktų nuostatomis ir pareiškėjai taikyta drausminė atsakomybė. Tuo tarpu teismas pareiškėjai paskyrė baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir vadovavosi CPK nuostatomis. Skiriasi šių atsakomybių pagrindai, tikslai, skiriamos nuobaudos. Pareiškėjos teiginys, kad Tarnybos paskirta nuobauda prilygsta kriminalinei bausmei, nepagrįstas. Tarnyba už ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus gali skirti įspėjimą arba viešą įspėjimą. Šios nuobaudos savo prigimtimi nėra panašios į bausmes, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tarnybos direktorius 2018 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. V4-339, kuriuo pareiškėjai skirta nuobauda – įspėjimas – už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 pareiškėją nubaudė 300 Eur dydžio bauda, kadangi pareiškėja vilkino įmonės bankroto procedūrą. Teismas nustatė, jog pareiškėja, atlikdama bankroto administratoriaus funkcijas įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūroje, nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje nurodė, kad toks bankroto administratorės neveikimas (teismo įpareigojimų nevykdymas), nesant tam objektyvių kliūčių, vertintinas kaip bankroto procedūrų vilkinimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą bankroto bylos išnagrinėjimą, didinantis administravimo išlaidas bei kenkiantis įmonės kreditorių interesams. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 pareiškėjai paskirtą baudą sumažino iki 50 Eur. Teismas įvertino, kad nors administratorė atlieka savo funkcijas, tačiau netinkamai, o 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus įvykdė tik po to, kai teismas skyrė baudą. Vilniaus apygardos teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad administratorė deda nepakankamai pastangų, jog įmonės turtas būtų parduotas – pateikti parduodamo turto skelbimai yra nebegaliojantys.

23. Tarnyba 2018 m. gruodžio 5 d. išvadoje Nr. D4-1656 nurodė, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų nuostatas. Tarnybos Įsakymu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas.

24. Pareiškėja skunde iš esmės neginčijo nustatytų aplinkybių dėl jos, kaip bankroto administratorės, veiklos civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018. Pareiškėja teigė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes prieštarauja dvigubo baudimo draudimo principui.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 paskirta bauda. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ ir Elgesio kodekso imperatyvių reikalavimų pažeidimas, kurio pagrindu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį jai skirta bauda civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018. Pareiškėja civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nubausta dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą.

26. Pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į dvigubo baudimo draudimo principo (non bis in idem) esmę bei faktines bylos aplinkybes, nenagrinėjo EŽTT jurisprudencijos, kiek tai susiję su veikos tapatumu, ir procesų, per kuriuos skiriamos sankcijos, pakartojimu.

V. 27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta norminė administracinė byla Nr. eI-14-556/2020 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00013-2020-6). Kadangi administracinėje byloje Nr. eI-14-556/2020 tikrinamu Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1K-286 1 punktu buvo patvirtintas Elgesio kodeksas, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjai taikytos atsakomybės būtent pagal Elgesio kodekso nuostatas teisėtumo, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo tikslinga sustabdyti nagrinėjamą bylą iki Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta minėta norminė administracinė byla Nr. eI-14-556/2020 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00013-2020-6).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-4-556/2021 (teisminio proceso Nr. 3-66-3-00013-2020-6), kuriuo nusprendė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1K-286 „Dėl bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso patvirtinimo“ 1 punktą pripažinti neprieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

VI. 29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Pareiškėja aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 117 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios administratoriaus, administratoriaus juridinio asmens vadovo, darbuotojo, atsakingo už juridinio asmens bankroto administravimą, ir administratoriaus padėjėjo atsakomybę. Pagal ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalį už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui ir (arba) administratoriaus juridinio asmens vadovui, ir (arba) darbuotojui, atsakingam už juridinio asmens bankroto administravimą, gali būti paskirta nuobauda.

33. Elgesio kodekso 1 punkte nustatyta, kad bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksas nustato etikos normas administratoriams – asmenims, turintiems teisę teikti įmonių, fizinių asmenų bankroto ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas. Elgesio kodekse nustatyta, kad, laikydamasis profesinės kompetencijos principo bankroto administratorius turi atsakingai, skirdamas pakankamai dėmesio ir laiko, efektyviai naudodamas žmogiškuosius ir materialinius išteklius, atlikti savo funkcijas ir siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu (Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 p.).

34. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius (fizinis asmuo) teikia informaciją ir ataskaitas pagal šio straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas ir su Lietuvos statistikos departamentu suderintas ataskaitų formas šio straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, informaciją ir ataskaitas teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktą, bankroto administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.

35. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad Įsakymo priėmimą nulėmė faktinė aplinkybė, jog pareiškėja netinkamai vykdė ir vilkino įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nustatė, jog pareiškėja, atlikdama bankroto administratoriaus funkcijas įmonės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūroje, nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutarties įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nurodė, kad toks bankroto administratorės neveikimas (teismo įpareigojimų nevykdymas), nesant tam objektyvių kliūčių, vertintinas kaip bankroto procedūrų vilkinimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą bankroto bylos išnagrinėjimą, didinantis administravimo išlaidas bei kenkiantis įmonės kreditorių interesams. Tarnyba Išvadoje įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl informavimo apie priimtus Vilniaus apygardos teismo procesinius sprendimus civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 ir dėl pareiškėjos atostogų. Tarnyba Išvadoje įvertino aplinkybes dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūros ir pareiškėjos atliktų veiksmų skelbiant aukcionus bankrutuojančios įmonės turtui parduoti, bei nurodė, kad pareiškėja, administruodama BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą, nesilaikė ĮBĮ nustatytos tvarkos ir terminų, nesilaikė profesinės kompetencijos principo (Etikos kodekso 6.2 ir 6.2 papunkčių pažeidimas).

36. Teisėjų kolegija vertindama, ar padaryti veiksmai kvalifikuotini kaip pažeidimas, primena, kad bankroto pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, įstatyme apibrėžtais terminais pašalinti ją iš rinkos, tenkinant iš jos turto kreditorių reikalavimus, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo nepateisinamai ilgo nemokios įmonės atsiskaitymų kreditoriams uždelsimo ir užtikrinant skolininkės bei jos kreditorių interesų pusiausvyrą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiam tikslui pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1059-520/2018 ir kt.). Be to, teismų praktikoje pažymima, kad bankroto administratoriaus vaidmuo bankroto procese yra ypač svarbus, nes iš esmės būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso bankroto proceso skaidrumas, koncentruotumas ir ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-650-823/2016).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismų suformuotą praktiką ir bylos faktines aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjos nepagrįstas neveikimas administruojant BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą Tarnybai suteikė teisinį pagrindą pareiškėjos veiksmus (neveikimą) vertinti, kaip pažeidžiančius ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 papunkčių reikalavimus ir priimti Įsakymą.

VII. 38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pagrindinio apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į dvigubo baudimo draudimo principo (non bis in idem) esmę, akcentuoja, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuotas aiškinimas, jog non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti tą patį asmenį už tą patį pažeidimą, nedraudžia taikyti asmeniui kitų atsakomybės rūšių, kurių pagrindinė paskirtis nėra baudimas (pavyzdžiui, civilinę atsakomybę), bei nedraudžia už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis ar bausti tą patį asmenį už skirtingas veikas. Tai reiškia, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo „baudžiamas“, t. y. ar konkrečia atsakomybės forma, pirmiausia, buvo siekiama nubausti pažeidimą padariusi asmenį; ar asmuo baudžiamas už tą patį pažeidimą (pažeidimo, arba neteisėtos veikos tapatumas); ar pakartotinai baudžiamas asmuo yra tas pats (asmens tapatumas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1323-624/2021).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir Europos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(91)1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 3 principe yra įtvirtintas non bis in idem principas, reiškiantis, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą, arba išteisintas, tačiau nei Lietuvos įstatymai, nei minėta konvencija, drausdami dvigubą baudimą, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės. Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem principas savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas.

40. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėja civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 nubausta dėl to, jog laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. neatliko jokių veiksmų, neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi įpareigojimo ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius informuoti teismą apie įmonės likvidavimo procese atliktus veiksmus, taip pat neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi administratorei skirto įpareigojimo informuoti teismą. Pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 bauda buvo paskirta pažeidus CPK 95 straipsnio reglamentavimą. Pareiškėjos tarnybinės atsakomybės klausimas Vilniaus apygardos teisme nebuvo nagrinėjamas ir / ar vertinamas.

41. Nagrinėjamu atveju Tarnybai 2018 m. gruodžio 5 d. išvadoje Nr. D4-1656 nustačius, kad pareiškėja pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų bei Elgesio kodekso 6.2 ir 6.4 punktų nuostatas, Tarnybos Įsakymu pareiškėjai paskirta nuobauda – įspėjimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, savo prigimtimi ir paskirtimi ji nėra panaši į civilinėje byloje Nr. B2-1000-794/2018 paskirtą baudą. Be to, imperatyvių ĮBĮ reikalavimų pažeidimas, užtraukęs pareiškėjai įspėjimą, nėra tapatus tam teisės pažeidimui, už kurį ji gavo baudą civilinėje byloje. Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog non bis in idem principas šiuo atveju buvo pažeistas.

42. Akcentuotina ir tai, kad civiliniame procese ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjai taikytos skirtingos atsakomybės rūšys, būtent taikytos Civilinio proceso kodekse nustatytos poveikio priemonės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai taikyta drausminė atsakomybė. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad skiriasi šių atsakomybių pagrindai, tikslai, skiriamos nuobaudos, todėl tiek pareiga įvykdyti teismo nutartį, tiek pareiga tinkamai ir efektyviai administruoti bankroto procesą gali egzistuoti vienu metu ir kilti dėl to paties veiksmo ar neveikimo.

43. ĮBĮ 11 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklą prižiūri Vyriausybės įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Tarnyba). Minėta, kad Vyriausybės įgaliota institucija gali skirti bankroto administratoriui drausmines nuobaudas. ĮBĮ 117 straipsnyje nustatyta Vyriausybės įgaliotos institucijos (taigi atsakovo) kompetencija teikti siūlymą panaikinti bankroto administratoriaus pažymėjimo galiojimą. Iš šio ir kito minėtojo reguliavimo matyti, kad Tarnyba, prižiūrėdama bankroto administratoriaus veiklą, sprendžia klausimus dėl šio teismo paskirto atlikti įmonės bankroto procedūras asmens galimybės vykdyti bankroto administratoriaus veiklą ir imtis priemonių – taikyti drausminę atsakomybę, jeigu yra pagrindo spręsti, kad bankroto administratorius netinkamai vykdo savo veiklą. Tarnyba, nustačiusi, kad bankroto administratoriaus veiksmai nesuderinami su etikos reikalavimais (nagrinėjamu atveju akivaizdžiai netinkamai atliekant profesines pareigas), privalo imtis teisės aktuose nustatytų priemonių, t. y. taikyti drausminę atsakomybę.

44. Drausminės atsakomybės nustatymas turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant tam tikras funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Drausminės atsakomybės taikymas suponuoja išvadas, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi drausminės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas, taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs ir šiurkštūs profesiniai pažeidimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje A-3271-602/2016).

45. Nagrinėjamoje byloje Tarnyba, įvertinusi tai, kad civiliniame procese bankroto administratoriaus veiksmai pripažinti piktnaudžiavimu teise, įvertinusi konkrečius bankroto administratoriaus veiksmus ir ĮBĮ ir Elgesio kodekso požiūriu, turėjo pakankamą pagrindą vertinti bankroto administratoriaus veiksmus kaip akivaizdžius ir šiurkščius profesinius pažeidimus, už kuriuos turi būti taikoma drausminė atsakomybė.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

47. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius