2018-02-28 Nr. AB-4100-3-65-3-00683-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1801-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00683-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 9 600 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Komisariato areštinė), atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. buvo pristatomas į Komisariato areštinę. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose jis buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Komisariato areštinėje jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo labai bloga ventiliacija, langai tinkamai neatsidarinėdavo, nes buvo įrengtos grotos, todėl nebuvo galimybės tinkamai išsivėdinti kameras. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – priešais tualetą buvo pastatytas stalas, be to, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kitų kameroje esančių sulaikytųjų asmenų, todėl pareiškėjas, atlikdamas gamtinius reikalus, nuolat jautė pažeminimą, gėdą. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo areštinėje sąlygų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą, depresiją ir kitokius nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 2 d. – 2015 m. gruodžio 29 d. laikotarpiu buvo laikomas įvairiose Komisariato areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui Komisariato areštinėje trumpą laikotarpį teko nežymiai mažiau nei 5 kv. m ploto, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto per visą buvimo areštinėje laikotarpį nebuvo pateikęs. Atsakovo teigimu, Komisariato areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Atsakovas tvirtino, kad nepagrįsti yra pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, ir nurodė, kad asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali sanitarinius mazgus užsidengti audeklais, juos pasikabinant ant įrengtų kabliukų. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kaip turi būti išdėstytas inventorius, todėl pareiškėjo teiginius, jog stalas, esantis priešais sanitarinį mazgą, kokiu nors būdu galėjo pažeisti jo teises, vertino kaip nepagrįstus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą ventiliaciją kamerose, atsakovas nurodė, kad Komisariato areštinėje kamerų langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos, be to, areštinėje nuo 2005 metų yra įrengta moderni vėdinimo sistema. Atsakovas pažymėjo, kad per visą buvimo Komisariato areštinėje laikotarpį pareiškėjas skundų pateikęs nebuvo, pareiškėjo nusiskundimų sveikatos būkle taip pat nebuvo gauta.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 180 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Komisariato areštinėje su pertraukomis 75 paras buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 9, 15, 17, 18, iš jų: 30 parų – pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą.

7. Teismas rėmėsi HN 37:2009 20 punktu, pažymėjo, kad HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato, vadovavosi HN 134:2015 12 punktu, Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 2 d. tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis ir sprendė, kad sanitarinių mazgų įrengimas Komisariato areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgė, jog HN 37:2009 nebuvo įtvirtinta reikalavimo, kad areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto skirtų durys ar kitokios pertvaros, taip pat kad sanitariniai mazgai būtų įrengti atskiroje patalpoje, todėl teismas pareiškėjo teiginius apie netinkamą sanitarinių mazgų įrengimą areštinės kamerose pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad stalo, prie kurio valgo kameroje laikomi asmenys, įrengimo vietos ir įrengimo reikalavimų ginčo laikotarpiu galiojusi HN 37:2009 nenustatė.

8. Įvertinęs tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, teismas darė išvadą, kad Komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Komisariatas būtų pažeidęs Taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta.

9. Pasisakydamas dėl Komisariato areštinės kamerų vėdinimo sąlygų, teismas vadovavosi HN 37:2009 23 punktu, HN 134:2015 17 punktu, rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų Komisariato areštinės kamerų patikrinimų duomenimis bei Komisariato areštinės vyriausiojo specialisto 2017 m. sausio 2 d. tarnybiniame pranešime išdėstytomis aplinkybėmis ir darė išvadą, kad, nesant įrodymų dėl netinkamų sąlygų kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Komisariato areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų vėdinimo sąlygų, konstatuoti, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant HN 37:2009 23 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, nėra pagrindo. Teismas pareiškėjo teiginius apie netinkamą ventiliacijos įrengimą areštinės kamerose pripažino nepagrįstais.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą Komisariato areštinėje (30 parų su pertraukomis neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą), teismas sprendė, kad toks pažeidimas pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Teismas sprendė, jog pareiškėjui priteisiama 180 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 180 Eur žalos priteisimo pakeisti ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

12. Atsakovas pabrėžia, kad byloje buvo nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, jog toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo sveikatos būklei, fizinei ar psichinei būsenai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo nustatyta, jog minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas pareiškėjo laikymo sąlygas, lėmė jam kokius nors kitus nepatogumus, t. y. realiai niekaip nesuvaržė ir nepablogino pareiškėjo gyvenimo sąlygų Komisariato areštinėje. Atsakovas pažymi, kad sulaikymo laikotarpis nebuvo ilgas, be to, nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, jog sulaikymo Komisariato areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas yra jauno amžiaus, emociškai ir fiziškai sveikas. Atsakovas pažymi, kad teismas nenustatė aplinkybių, jog Komisariato pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus vieneriems metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos, taigi, delsė pasinaudoti teismine gynyba, o tai, atsakovo manymu, rodo, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra didelė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo M. P. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 30 parų, kitus pareiškėjo argumentus atmetė ir nusprendė, kad šiuo atveju 180 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad šiuo atveju vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, t. y. kelia ginčą dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

17. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista 30 parų. Pažymėtina, kad, paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nustatytų pažeidimų, nepateikė. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Komisariato areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu).

18. Taigi šioje byloje ginčas apeliacine tvarka kilo tik dėl to, ar pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Tačiau, vertinant pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinių mazgų įrengimo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrengtas sanitarinis mazgas yra atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto, tai atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose sudaryta galimybė sanitarinius mazgus uždengti audeklu, todėl apygardos administracinis teismas tokių asmenų laikymo sąlygų Komisariato areštinės kamerose nevertino kaip pažeidžiančių asmens privatumą.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi į tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgusį į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai nekonstatavo, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 75 paras, tinkamai neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu.

21. Neturtinės žalos atlyginimo būdo aspektu akcentuotina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį apeliantas, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).

22. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista trumpą laikotarpį (30 parų), toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,34 kv. m iki 4,89 kv. m. Byloje nenustatyta, kad dėl pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų, jam atsirado žalingų padarinių jo fizinei ar psichinei sveikatai, Pareiškėjas nusiskundimų ar prašymų nei būdamas areštinėje, nei vėliau nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi toks nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes.

23. Kita vertus, nustatant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos būdą ir dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje iš viso buvo laikomas ginčo laikotarpiu 75 paras, kurias jam nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat 30 parų buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, ir šiuo konkrečiu atveju asmens teisių pažeidimo fakto pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 180 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačiu ir tinkamu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurio mažinti, net ir konstatavus tam tikrų atsakovo apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, nėra pagrindo.

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau priteisė teisingą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti šioje administracinėje byloje nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas