34817efa-4ed2-4636-820f-ed79c85ef367 · Å iaulių apygardos teismas

             Baudžiamoji byla Nr. 1A-253-309/2015Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00059-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1; 1.2.8.1.1; 1.2.8.2; 2.1.3.1; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.1.15.3.3.3; 2.4.6.4.1; 2.4.2.1; 2.4.7. (S)   ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 10 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,  teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,privačiai kaltintojai, nukentėjusiajai, civilinei ieškovei, nuteistajai E. K., privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, nuteistajam R.

G., jo gynėjui advokatui M. B.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal privačių kaltintojų ir nuteistųjų E. K. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo:E. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL, tai yra 376,6 Eur bauda.E. K. iÅ¡teisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 2 dalį, kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.R.

G. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL, tai yra 376,6 Eur bauda.R. G. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies ir priteista jam iÅ¡ E. K. 300 Eur (trys Å¡imtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.Priteista iÅ¡ E. K. 600 Eur (Å¡eÅ¡i Å¡imtai eurų) advokato iÅ¡laidų R. G..E. K. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies ir priteista jai iÅ¡ R. G. 900 Eur (devyni Å¡imtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:

E. K. buvo nuteista už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (duomenys neskelbtini), suduodama R. G. daugiau kaip deÅ¡imt kartų ranka ir pirÅ¡tine per veidÄ , apdraskydama deÅ¡inės rankos dilbį, sukėlė fizinį skausmÄ ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ .  E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (duomenys neskelbtini), girdint uoÅ¡vės kaimynams, uoÅ¡vei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., Å¡meiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apÅ¡meižė jį.

Tokiais savo veiksmais E. K. siekė pažeminti jį kaimynų, uoÅ¡vės A. V. R. ir savo sutuoktinio E. K. akivaizdoje, pakirsti jo pasitikėjimÄ .E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (duomenys neskelbtini) girdint uoÅ¡vės kaimynams, uoÅ¡vei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., Å¡meiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apÅ¡meižė jį, neva jis padarė sunkius nusikaltimus. E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. vieÅ¡ai prie namo esančio (duomenys neskelbtini), įžeidinėjo, užgauliojo, vadino R.

G. „sukčiumi“ ir „vagimi“ ir girdint kaimynams ir E. K., ir tęsdama nusikalstamÄ veikÄ nevieÅ¡ai namo, esančio (duomenys neskelbtini) viduje, girdint uoÅ¡vei A. V. R. ir E. K., toliau įžeidinėjo R. G. necenzÅ«riniais žodžiais. R. G. buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini), privačiame A. V. R. ir A. R. name, tyčia vieÅ¡ai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė jÄ pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi iÅ¡vogusia sodÄ , vafliste“ bei tokiu bÅ«du jÄ vieÅ¡ai ir užgauliai pažemino jos motinos, A.

V. R. ir jos sutuoktinio, E. K., akivaizdoje.Privati kaltintoja ir nuteistoji E. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria ji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL, t. y. 376,6 Eur bauda ir priimti jos atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliantė nurodo, kad Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis dėl jos pripažinimo kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ yra nepagrįsta ir neteisėta, nes nuosprendį teismas grindė ne įrodymais, bet samprotavimais ir prielaidomis.

IÅ¡ teismo nuosprendžio matyti, kad jos kaltė, padarius nusikalstamÄ veikÄ , grindžiama vien tik nukentėjusiojo R. G. parodymais. Ji neprisipažino įvykdžiusi nusikalstamÄ veikÄ ir nurodė, kad R. G. pakilo nuo kėdės, pradėjo mojuoti rankomis, jie stovėjo Å¡alia toje virtuvėje, ji prie stalo, o jis kampe prie kėdės. Jis mojavo rankomis, o ji su pirÅ¡tinėm, galbÅ«t ir kliudė jam rankÄ , nes gynėsi, galvodama, kad jis gali suduoti per veidÄ . Su pirÅ¡tinėmis bandė nustumti jo rankÄ , pirÅ¡tinė buvo slidininko, minkÅ¡ta poroloninė.

Nedavė parodymų, kurie sudarytų pagrindÄ teigti, kad ji R. G. sudavė per rankas ir veidÄ nenustatytÄ skaičių smÅ«gių ir taip sukėlė jam fizinį skausmÄ . Teisme apklausta liudytoja A. V. R. taip pat nurodė, kad E. K. stovėjo Å¡alia R. G., turėjo rankose storas kumÅ¡tines pirÅ¡tines ir pradėjo su jomis gintis. Liudytojas E. K. parodė, kad E. K. stovėjo su pirÅ¡tinėmis rankose ir jomis pradėjo dengtis, kad nebÅ«tų sužalota. Teisme apklausti liudytojai M. G., M. G., G. K. ir V.

V. asmeniÅ¡kai įvykio nematė, todėl negalėjo nurodyti, kad ji (apeliantė) neva R. G. rankose turėtomis pirÅ¡tinėmis sudavė per rankas ir veidÄ nenustatytÄ skaičių smÅ«gių ir taip sukėlė jam fizinį skausmÄ . Pats R. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad neva ji jam sudavė apie 10 smÅ«gių, jis gynėsi užsidengdamas veidÄ ir ji vis taikė ir pataikė per veidÄ su nagais, nubraižė nagais rankų rieÅ¡us.Pasak apeliantės, viena vertus teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad vertina vienas kitam prieÅ¡taringus asmenų parodymus, liudytojų parodymus, bet iÅ¡ paties R.

G. parodymų matyti, kad jis įvykio metu buvo apsirengęs lauko rūbais, striuke, liudytojų teigimu striukės rankovės nebuvo atitrauktos. Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. G. nustatyti sužalojimai dilbio srityje. Be to, R. G. nurodė, jog jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perštėjo, tačiau specialisto išvadoje tokie sužalojimai nebuvo konstatuoti. Nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje, padarė ji.

Dėl specialisto iÅ¡vadoje nurodyto sveikatos sutrikdymo mÄ sto - nežymaus sveikatos sutrikdymo, byloje yra surinkti labai prieÅ¡taringi duomenys, kuriais remiantis negalima objektyviai nustatyti kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas Å¡is sužalojimas, todėl apeliantės nuomone, aplinkybė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, Å¡alintina iÅ¡ kaltinimo. Taip pat, nesant objektyvių ir neginčijamų įrodymų, teismas jÄ pripažino kalta už tai, kad ji neva sukėlė fizinį skausmÄ R. G.. Nors surinkti įrodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes yra nenuoseklÅ«s, tarpusavyje prieÅ¡taringi, tačiau teismas nuosprendyje Å¡ių prieÅ¡taravimų nepaÅ¡alino ir tinkamai jų neįvertino.

Teismo nuosprendyje nėra tinkamos ir iÅ¡samios įrodymų analizės. ApraÅ¡omoje nuosprendžio dalyje teismas tik nurodė, kad iÅ¡tirtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ji sudavė R. G. per rankas ir veidÄ nenustatytÄ skaičių smÅ«gių ir taip jam sukėlė fizinį skausmÄ , tačiau nenurodė ir neanalizavo kokie įrodymai, leidžia teismui padaryti tokias iÅ¡vadas, nors BPK nuostatos įpareigoja imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad bÅ«tų iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtos visos bylos aplinkybės. Be to, apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į liudytojų paaiÅ¡kinimus, kas inicijavo konfliktÄ , objektyviai neiÅ¡analizavo konflikto aplinkybių, visapusiÅ¡kai nevertino visos bylos medžiagos, neatskleidė konflikto dalyvių asmeninių savybių bei jų tarpusavio santykių.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiÅ¡kai neįvardino, neaprašė ir neatskleidė visos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principÄ , kadangi pripažino jÄ padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jos kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visas kompleksas įvairių teisės Å¡akų normų draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Todėl vien tik R. G. teiginiai, jog ji jam sukėlė fizinį skausmÄ , suduodama nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į rankas ir veidÄ , kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad ji R. G. sukėlė fizinį skausmÄ ir dėl tokių jos veiksmų kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Taip pat mano, kad Å iaulių apylinkės teismas pažeidė neÅ¡aliÅ¡kumo ir asmenų lygybės principus, kadangi, vertindamas, kokiomis aplinkybėmis neva R.

G. buvo suduota per veidÄ ir rankas, a priori suteikė R. G. parodymams įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, neatsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, į tai, jog jo parodymų dėl fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, prieÅ¡ingai, tokios aplinkybės prieÅ¡tarauja kitoms byloje nustatytinoms aplinkybėms. Pažymi, kad byloje nėra nustatyta daugiau aplinkybių, kurios patvirtintų R. G. nurodytus duomenis, nors jos duotus parodymus pagrindžia kitų liudytojų (A. V. R., E. K.) parodymai ir kita bylos medžiaga.

Taigi, nesant jos veikoje bÅ«tinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, ji negali bÅ«ti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.Privatus kaltintojas ir nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį – E. K. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo; pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 155 straipsnio 2 dalį; priteistinos neturtinės žalos sumÄ jam padidinti ir iÅ¡ E. K. priteisti 7 000,00 Lt (2 027,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir Å¡ioje dalyje jį iÅ¡teisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. K. civilinio ieÅ¡kinio patenkinimo ir E. K. ieÅ¡kinį atmesti.

Priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Be to, prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257, 409 straipsniais priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BPK 257 straipsniu, priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.Skunde nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis dėl E. K. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 2 dalį jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; dėl R.

G. pripažinimo kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir jo nuteisimo 10 MGL bauda; dalis dėl jo civilinio ieÅ¡kinio tenkinimo iÅ¡ dalies ir priteisimo jam iÅ¡ E. K. 300 Eur (tris Å¡imtus) neturtinei žalai atlyginti; dalis dėl E. K. civilinio ieÅ¡kinio patenkinimo iÅ¡ dalies ir priteisimo jai iÅ¡ R. G. 900 Eur (devynis Å¡imtus) neturtinei žalai atlyginti, yra neteisėtos, nepagrįstos ir todėl turi bÅ«ti pakeistos.Apeliantas teigia, kad jam E. K. savo aktyviais veiksmais, t. y. suduodama daugiau nei deÅ¡imt kartų ranka ir pirÅ¡tine per veidÄ , sukėlė fizinį skausmÄ , o apdraskydama deÅ¡inės rankos dilbį, padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Teismas pripažino, jog E. K. rankose turėtomis pirÅ¡tinėmis sudavė jam per rankas ir veidÄ nenustatytÄ skaičių smÅ«gių ir taip sukėlė fizinį skausmÄ ir tokie E. K. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalies, sudėtį. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog neva teismas vertina vienus kitam prieÅ¡taringus asmenų parodymus, iÅ¡ liudytojų, bei paties R. G. parodymų matyti, kad jis įvykio metu buvo apsirengęs lauko rÅ«bais, striuke, liudytojų teigimu striukės rankovės nebuvo atitrauktos.

Specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, jog R. G. nustatyti sužalojimai dilbio srityje. Be to R. G. nurodė, kad jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perÅ¡tėjo, tačiau specialisto iÅ¡vadoje pastarieji sužalojimai specialisto nebuvo konstatuoti. Nėra nustatyta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. sužalojimus, nurodytus specialisto iÅ¡vadoje, padarė kaltinamoji E. K.. Dėl specialisto iÅ¡vadoje nurodyto sveikatos sutrikdymo mÄ sto - nežymaus sveikatos sutrikdymo, byloje yra surinkti labai prieÅ¡taringi duomenys, kurių pagrindu negalima objektyviai teigti, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas Å¡is sužalojimas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, aplinkybė dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, Å¡alintina iÅ¡ kaltinimo. Apelianto nuomone, iÅ¡ teismo nuosprendžio neaiÅ¡ku kuo tie byloje esantys parodymai yra prieÅ¡taringi. Pažymi, jog teismas pripažino, kad E. K. sudavė R. G. per veidÄ ir rankas. Pati E. K., apklausiama teisme, pripažino, jog R. G. policijos pareigÅ«nams rodė atsmauktas rankoves. Pati E. K. paaiÅ¡kinime ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams nurodė, jog „atvykus policijai, R. G. atsitraukė rankovę, pademonstravo sužalojimus dilbio virÅ¡utinėje dalyje, įbrėžimÄ â€œ.

Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G240/14(04) nurodyta, jog R. G. padaryti odos nubrozdinimai deÅ¡iniame dilbyje kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Jokių duomenų, jog Å¡ie sužalojimai bÅ«tų atsiradę kitomis aplinkybėmis byloje nėra. Apelianto nuomone teismas turėjo kviesti į teismÄ ir apklausti specialisto iÅ¡vadÄ parengusį vyresnįjį teismo medicinos ekspertÄ H. D.. Pažymi, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, jog neva jis nurodė, kad jam nagais buvo sužalotas veidas ir akys, kurios perÅ¡tėjo, tačiau specialisto iÅ¡vadoje pastarieji sužalojimai specialisto nebuvo konstatuoti.

Tačiau jis apklausiamas teisme, nurodė, jog jam „kapojo per veidÄ , per akis, ji tai padarė ne mažiau kaip 10 kartų, ji turėjo rankose pirÅ¡tines ir jam su pirÅ¡tinėm trenkė per veidÄ , ji trankė su ranka, bet rankoje buvo pirÅ¡tinės, jam tÄ pačiÄ dienÄ ir kitÄ dienÄ perÅ¡tėjo akys, jis gynėsi užsidengdamas veidÄ , jam vis taikė ir pataikė ne per veidÄ su nagais, jei bÅ«tų nesigynęs, tai bÅ«tų veidÄ jam sudraskiusi“. Be to teisme nurodė, jog jis „pasiprieÅ¡inti kaip vyras galėjo, bet neturėjo pasirinkimo, nes bijojo pakelti rankÄ prieÅ¡ moterį ir bijojo komplikuoti savo padėtį, kadangi nebuvo pasibaigęs ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl įvykio prie „A.“.

Jis negalėjo panaudoti net bÅ«tinosios ginties, kad atstumti ar kitokiu bÅ«du atsikratyti E. K. veiksmų, apsisaugoti nuo jų“. Apelianto nuomone, tai buvo netgi sÄ moninga E. K. provokacija žinant tokiÄ jo padėtį. Jis taip pat teisme parodė, kad jis „tik dangstėsi veidÄ ir akis su rankom, aklai gynėsi, ji jį talžė“. Dėl pirmiau iÅ¡dėstytų priežasčių mano, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai paÅ¡alino iÅ¡ kaltinimo aplinkybę, jog E. K., apdraskydama deÅ¡inės rankos dilbį, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Atsižvelgdamas į tai mano, kad E. K. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos - nežymaus sveikatos sutrikdymo - požymiai.Apeliantas teigia, kad jis taip pat buvo pateikęs kaltinimus E. K. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, tačiau teismas jÄ iÅ¡teisino tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, tais pačiai motyvais. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dar pareiÅ¡kime ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams 2014 m. vasario 13 d. nurodė, jog E. K. jį užgauliojo, tai jis patvirtino 2014 m. kovo 28 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų ir nurodė, jog jį įžeidinėjo ir kaltino.

Taigi, jo parodymai yra nuoseklūs nuo pat pareiškimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams parašymo, todėl teismas turėjo vadovautis jo duotais parodymais. Be to, nei E. K., nei E. K., nei A. V. R. parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jie visi teigė, jog jokių skolos raštelių iš R. G. nereikalavo. Nors teisme jie visi tvirtino, jog visgi raštelio reikalavo, tik tai neva nebuvo skolos raštelis, o tik šiaip kažkoks patvirtinimas, kad pinigus – 50 000,00 Lt R. G. gavo, tačiau liudytoja A.

V. R., apklausiama teisme pripažino, jog „skolina vienÄ kartÄ , skolina antrÄ kartÄ , praeis kiek laiko ir skolinsis trečiÄ kartÄ , kiek gali tas pats žmogus praÅ¡yti“. Taigi, pasak apelianto, liudytoja A. V. R. pripažino, jog visgi buvo siekiama gauti skolos suteikimÄ patvirtinantį dokumentÄ . Pažymi, jog visi trys asmenys – kaltinamoji E. K., jos sutuoktinis E. K. bei E. K. motina A. V. R. yra suinteresuoti, kad E. K. iÅ¡vengtų atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Tačiau teismas į tokias aplinkybes taip pat neatsižvelgė ir dėl to nuosprendyje nepasisakė.Apeliantas nurodo, kad E. K. vadino jį „sukčiumi“ ir „vagimi“ pas uoÅ¡vius name, adresu (duomenys neskelbtini), girdint uoÅ¡vės kaimynams, uoÅ¡vei A.

V. R. ir E. K. sutuoktiniui E. K.. Be to, kaip pripažino pati E. K., ji, uošvei A. V. R. ir sutuoktiniui E. K. girdint, reikalavo, kad R. G. pasirašytų skolos raštelį 50 000,00 Lt. O kadangi jis nesutiko to padaryti, nes nebuvo ir nėra A. V. R. skolingas, ji jį vadino „sukčiumi“ ir „vagimi“. Iš liudytojo M. G. parodymų akivaizdu, jog jokių skolų nei E. K., nei A. V. R. jis neturėjo. Visi susitarimai siejo tik jo sūnų M. G. ir A. V. R.. Taigi, E. K., šmeiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000,00 Lt, jį apšmeižė.

BK 182 straipsnyje nurodyta, kad sukčiavimas yra tada, kai asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė turtinės prievolės arba jÄ panaikino. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė didelės vertės turtinės prievolės, arba jÄ panaikino, ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aÅ¡tuonerių metų.

BK 178 straipsnyje nurodyta, jog vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Å io straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris pagrobė didelės vertės svetimÄ ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aÅ¡tuonerių metų. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Å¡iame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , t. y. 32 500,00 Lt. Suma – 50 000,00 Lt, dėl kurios buvo reikalaujama pasiraÅ¡yti raÅ¡telį ir buvo vadinamas „sukčiumi“ ir „vagimi“, yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma.

BK 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė virÅ¡ija Å¡eÅ¡erius metus laisvės atėmimo, bet nevirÅ¡ija deÅ¡imties metų laisvės atėmimo.BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris Å¡meižė asmenį, neva Å¡is padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ . Taigi, E. K., Å¡meiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000,00 Lt, apÅ¡meižė jį neva jis padarė sunkius nusikaltimus, siekė pažeminti jį uoÅ¡vės kaimynų, uoÅ¡vės ir savo sutuoktinio akivaizdoje, pakirsti pasitikėjimÄ juo.

Todėl mano, kad E. K. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse, požymiai ir ji buvo nepagrįstai ir neteisėtai išteisinta.Apeliantas pažymi, kad E. K. kaltino padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 155 straipsnio 1, 2 dalyse. Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas, neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiant apie žmogaus asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan.

Įžeidimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 57/2015). Apeliantas taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2005, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 1A-1057/2011; 1A-641-468-2012, Klaipėdos apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-447-557/2012; Šiaulių apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-354/2012 ir juose išdėstytus BK 155 straipsnio 1 dalies sudėties požymių vertinimus. Nurodo, kad įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir nori šitaip jį pažeminti, užgauti.

Jam būnant pas uošvius kieme E. K. pradėjo jį įžeidinėti, užgaulioti, vadindama jį „sukčiumi“ ir „vagimi“. Tai buvo daroma viešai, girdint uošvės kaimynams, kaltinamosios sutuoktiniui E. K.. Apeliantas neginčija teismo nuosprendžio dalies dėl E. K. išteisinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinka su E. K. išteisinimu pagal BK 155 straipsnio 2 dalį. Po to, jis buvo įžeidinėjamas pas uošvius name, adresu (duomenys neskelbtini), girdint uošvei A.

V. R. ir kaltinamosios sutuoktiniui E. K., tokiais veiksmais E. K. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 155 straipsnio 2 dalyje. Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nurodė, kad „E. K. neprisipažino vadinusi jį „sukčiumi“ ir „vagimi“, tokių žodžių negirdėjo ir liudytojai A. V. R. ir E. K.. Byloje nenustatyti kaimynai, girdėję Å¡iuos žodžius. Byloje nenustatyti faktai, jog E. K. vieÅ¡ai iÅ¡sakė užgaulaus pobÅ«džio žodžius R. G. atžvilgiu. Be to, R.

G. kaltinimas dėl įžeidimo tęstinumo neviešai neatitinka BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikacijos, kadangi R. G. teigimu įžeidimus name girdėjo E. K. ir A. V. R. buvę kartu virtuvėje. Dėl šių aplinkybių teismas laiko, jog nėra jokių įrodymų, kad R. G. buvo viešai ir neviešai įžeistas, todėl E. K. pagal BK 155 straipsnio l dalį ir 155 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio l dalies l punkto nuostatomis, išteisintina, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.

Su tokia teismo iÅ¡vada apeliantas nesutinka, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai yra nuoseklÅ«s, o E. K., E. K., A. V. R. parodymai nėra nuoseklÅ«s ir prieÅ¡tarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.Remdamasis pirmiau iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, apeliantas yra įsitikinęs, kad E. K. pažemino jo garbę ir orumÄ jį įžeidinėdama, ji tyčia taip elgėsi, suvokė, jog sako tikrovės neatitinkančius ir jo asmenį žeminančius žodžius, norėjo juos sakyti. Be to, pagal minėtÄ teismų praktikÄ E. K. ne tik žodžiais, bet ir veiksmais jį įžeidinėjo, t. y. ji trankė jam per veidÄ , subraižė rankos dilbį.

Dėl to jis buvo pažemintas ir įžeistas vieÅ¡ai, nes viskas prasidėjo namo kieme, kur galėjo, bei mano, kad ir girdėjo, kiti asmenys, kai buvo užsipultas, iÅ¡vadintas visokiais žeminančiais žodžiais. Apeliantas yra įsitikinęs, kad buvo labai smarkiai įžeistas, pažemintas ir užgauliotas E. K., jos elgesys, veiksmai ir žodžiai neatitiko įprasto elgesio ir moralės normų. Atsižvelgdamas į tai, daro iÅ¡vadÄ , kad E. K. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 2 dalyje, požymių, todėl teismas dėl Å¡ios veikos jÄ iÅ¡teisino neteisėtai ir nepagrįstai.Teismas iÅ¡ dalies tenkino jo ieÅ¡kinį ir iÅ¡ E. K. priteisė 300 Eur (tris Å¡imtus) neturtinei žalai atlyginti.

Tačiau apeliantas yra įsitikinęs, jog priteista suma yra nepagrįstai maža, jis neturtinę žalÄ vertino 7 000,00 Lt (2.027,34 Eur) suma. R. G. kaltina E. K. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse. Apelianto teigimu, jis dėl skausmo sukėlimo, nežymaus sveikatos sutrikdymo ir įžeidimo bei apÅ¡meižimo jis patyrė smarkų Å¡okÄ , buvo sukrėstas E. K. poelgio, prastai jautėsi ir jam buvo moraliÅ¡kai sunku bendrauti su kitais žmonėmis.

Ypač blogai jautėsi ne tik dėl fizinio skausmo, bet ir dėl patirto šoko, dvasinių išgyvenimų. Dėl E. K. nusikalstamų veiksmų buvo sutrikdytas įprastas jo gyvenimo ritmas, įvykis sukėlė daug dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Dėl šių priežasčių yra įsitikinęs, jog civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas visiškai ir priteista neturtinės žalos suma turėtų būti 2 027,34 Eur. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai E. K. iš teisino dėl veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse ir pagrįstai nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apelianto nuomone, teismas turėtų vadovautis teismų praktika, kurioje tokio pobūdžio bylose priteisiama suma svyruoja nuo 300 Eur iki 1000 Eur, ir priteisti ne mažiau nei šių sumų vidurkį – 650,00 Eur neturtinės žalos.

Pažymi, kad E. K. turtinė padėtis yra geresnė, o tai patvirtinantys įrodymai turėtų bÅ«ti iÅ¡reikalauti iÅ¡ E. K..Apeliantas nurodo, kad jis skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už tai, kad neva E. K. iÅ¡vadino „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi, iÅ¡vogusiÄ sodÄ , vafliste“. Teismas nuosprendį grindė tuo, kad R. G. iÅ¡sakytus žodžius E. K. atžvilgiu teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai E. K. ir A. V. R.. Jo iÅ¡sakytus žodžius teismas pripažino žeminančiais ir įžeidžiančiais.

Pažymi, jog teismas nuosprendyje nurodė, jog visi šie žodžiai yra žeminantys ir įžeidžiantys, tačiau nenurodė, kodėl šie žodžiai tokiais laikytini ir veika yra tokia pavojinga, kad turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.Pasak apelianto, jis apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog žodžių, kuriuos nurodė E. K. – „kurva, čiulpike, paleistuvė, vafliste“, jis nesakė. Todėl jis įsitikinęs, jog nuteistas ir neturtinė žala E. K. buvo priteista neteisėtai ir nepagrįstai.

Jis pripažino tik vienÄ aplinkybę, jog galėjo pasakyti, kad E. K. yra „vagis, iÅ¡vogusi sodÄ â€œ. Tačiau, kaip minėjo pirmiau, tai buvo jo nuomonė ir dėl to jis buvo kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigÄ ir turėjo pagrindÄ turėti tokiÄ nuomonę, nes jis prašė E. K. nepadėti jo sutuoktinei, su kuria vyksta skyrybų procesas, iÅ¡vežti iÅ¡ sodo namo jo asmeninių daiktų. ApžiÅ«rėjęs sodo namÄ , pamatė, jog visgi Å¡io praÅ¡ymo niekas nepaisė. IÅ¡siaiÅ¡kino ir tai, jog E. K. padėjo iÅ¡sigabenti iÅ¡ sodo namo jo ir jo sutuoktinės daiktus, taip pat ir jo asmeninius.

Todėl jis padarė iÅ¡vadÄ , jog jo asmeninius daiktus pasisavino jo sutuoktinė kartu su E. K., kuri yra jo sutuoktinės sesuo. Dėl Å¡ių priežasčių mano, kad dėl nuomonės iÅ¡sakymo apie E. K. jis turėtų bÅ«ti iÅ¡teisintas.Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013 nurodė, jog kvalifikuojant veikÄ pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informacijÄ (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiÅ«ris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos.

Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi bÅ«ti pateikiama sÄ moningai neiÅ¡kreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimÄ baudžiamoji atsakomybė pagal Å¡iÄ normÄ nekyla. Å meižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumÄ , bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias Å¡ios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobÅ«dį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti bÅ«tent tokiÄ informacijÄ .

Tačiau teismas nuosprendyje dėl Å¡ios kaltinimo dalies (t. y. dėl kaltinimo apÅ¡meižus „vagis, iÅ¡vogusi sodÄ â€œ) net nepasisakė. Teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį jo atžvilgiu, vadovavosi E. K., E. K. ir A. V. R. parodymais. Apeliantas pažymi, kad E. K. yra jo sutuoktinės A. G. sesuo, su kuria vyksta skyrybų procesas, E. K. yra E. K. sutuoktinis, A. V. R. yra E. K. motina. Tiek E. K., tiek E. K., tiek ir A. V. R. pripažino, jog konfliktas kilo dėl pinigų ir konflikto pradininkė buvo E. K..

Todėl kyla logiÅ¡kas klausimas ar artimų giminių, kurie turi nepagrįstų pretenzijų jam, parodymais gali bÅ«ti grindžiamas teismo sprendimas. Juo labiau, kad visų trijų minėtų asmenų parodymai byloje nėra nuoseklÅ«s. Teisme E. K. ir A. V. R. parodymai iÅ¡ dalies sutampa dalyje dėl neva jo neva iÅ¡sakytų žodžių „kurva, čiulpikė, paleistuvė, vagimi, iÅ¡vogusiÄ sodÄ , vaflistė“. Tačiau liudytojas E. K. nurodė tik tokius neva R. G. iÅ¡sakytus žodžius „kurva, čiulpikė, vagis, iÅ¡vogusiÄ sodÄ â€œ ir tokių žodžių kaip „paleistuvė“ ir „vaflistė“ pasakymo nepatvirtino.

Baudžiamojoje teisėje galioja principas, jog visi neaiÅ¡kumai ir netikslumai aiÅ¡kinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Apelianto nuomone, konkrečiu atveju yra daug neaiÅ¡kumų ir neatitikimų, kurie turi bÅ«ti aiÅ¡kinami jo naudai. Apeliantas taip pat atkreipia teismo dėmesį į Å¡io įvykio pradžiÄ bei pačius liudytojų parodymus. Liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra bÅ«tina sÄ lyga tam, kad bÅ«tų iÅ¡vengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Apeliantas nurodė, jog jis pirmas atvyko pas A.

V. R., adresu (duomenys neskelbtini), o E. Ir E. K. atvyko vėliau. Jis nurodė, jog bÅ«tent E. K. pradėjo iÅ¡ jo reikalauti raÅ¡telių už neva paskolintus pinigus ir jį įžeidinėti, garsiai ant jo Å¡aukti dar esant visiems kieme, adresu (duomenys neskelbtini). Å iÄ aplinkybę patvirtino ir liudytojas M. G.. Apeliantas nurodė, jog bÅ«tent jis pasiÅ«lė visiems eiti į kambarį, kad nesiginčyti prie kaimynų. Taigi, jis siekė iÅ¡spręsti ginÄÄ kuo ramiau ir be paÅ¡alinių asmenų.

Kad E. K. pradėjo reikalauti iÅ¡ jo skolos raÅ¡telio ar Å¡iaip raÅ¡telio, patvirtinančio pinigų gavimÄ (tokiÄ versijÄ teikė teismo metu E. K.), neneigė ir pati E. K., apklausiama teisme. Tai, jog buvo reikalaujama raÅ¡telio teisme patvirtino ir liudytojai E. K. bei A. V. R.. Å ie asmenys pripažino ir tai, kad bÅ«tent R. G. iÅ¡kvietė policijÄ . Atvykus policijai E. K. dėl jokio R. G. elgesio policijai nesiskundė, nenurodė, jog jÄ R. G. bÅ«tų apÅ¡meižęs ar įžeidęs. Liudytojas V.

V. (policijos pareigÅ«nas, kuris buvo atvykęs į įvykio vietÄ ) parodė, jog konfliktas buvo tarp E. K. ir R. G., tačiau jis bendravo su namo savininke ir jos klausė ar tas žmogus pageidaujamas yra tuose namuose, ar jis gali pasilikti, ar jis kažko nepadarė. Moteris atsakė, jog jokių pretenzijų neturi. Apeliantas teigia, jog teisme paaiÅ¡kino, kad nenorėdamas kenkti savo uoÅ¡vės A. V. R. sveikatai jis tuo metu atsisakė raÅ¡yti pareiÅ¡kimÄ . PareiÅ¡kimÄ policijai parašė sekančiÄ dienÄ .

Apelianto įsitikinimu liudytoja A. V. R. teisme teikė melagingus parodymus, tokiÄ nuomonę, pasak apelianto patvirtina ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų atliktos, Å¡ios liudytojos apklausos 2014 m. balandžio 3 d. protokole užfiksuotos aplinkybės, jog ji nebuvo tuo metu virtuvėje, tik girdėjo, kad jos dukra E. K., dukters E. K. vyras E. K. ir R. G. kažko ginčijosi. Ji įėjo į virtuvę ir pamatė, kad E. K. bei R. G. yra arti vienas kito ir kad dukra E. K. suduotų smÅ«gių nematė. Tačiau apie jokius necenzÅ«rinius ar Å¡meižiančius bei įžeidžiančius žodžius ji negirdėjo, nes to apklausiama nenurodė.

Taigi, arba ji įėjo po E. K. suduotų smÅ«gių jam, nes teismas konstatavo, kad smÅ«giai visgi buvo, arba melavo pareigÅ«nams ir sakė tiesÄ teisme. E. K. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams nurodė, jog ji norėjo suduoti smÅ«gius R. G., tačiau neva nepasiekė. E. K. tiek ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams, tiek teisme nurodė, kad jokių E. K. bandymų suduoti smÅ«gius ar smÅ«gių sudavimo R. G. nematė. Taigi arba, jis melavo ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme, arba melavo A. V. R.. Liudytojas M.

G. nurodė, jog tos pačios dienos vakare apie įvykį iÅ¡girdo iÅ¡ močiutės A. V. R.. Ji pati jam paskambino ir sakė, jog atvažiavo E. K., pokalbio metu įsiplieskė nesutarimas ir ji užpuolė tėvÄ , R. G., pradėjo muÅ¡ti ir bÅ«tent A. V. R. puolė atplėšti nuo tėvo, t. y. R. G.. Taip pat M. G. nurodė, jog A. V. R. skambino jam ir sakė, jog jei jis liudys prieÅ¡ jos dukras, t. y. prieÅ¡ E. K. ir A. G., nesitikėtų gauti palikimo. Tačiau teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl vadovaujasi teisme duotais A.

V. R. parodymais ir nesivadovauja ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams duotais parodymais, nors jie yra akivaizdžiai prieÅ¡taringi. Dėl Å¡ių priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstÄ nuosprendį. Taip pat mano, kad teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu turėjo priimti nutartį ir praneÅ¡ti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 235 straipsnio 1 dalyje, tačiau to nepadarė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė.

Dėl to mano, kad nuosprendis suraÅ¡ytas nesilaikant nuosprendžiui keliamų reikalavimų.Apeliantas nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, jog byloje pakanka įrodymų, kad jis visgi pasakė žodžius E. K. atžvilgiu, turėtų bÅ«ti atsižvelgiama į tai, kad inkriminuojant Å¡meižimÄ kaip nusikalstamÄ veikÄ , visada bÅ«tina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiÅ¡kimÄ yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant jÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Apelianto įsitikinimu net ir pripažinus, jog E. K. atžvilgiu jis iÅ¡sakė žodžius, turėtų bÅ«ti atsižvelgta į tai, kad konflikto pradininkė buvo E. K., ji smurtavo jo atžvilgiu, jis buvo užpultas sutuoktinės sesers ir jos vyro bei savo uoÅ¡vės, t. y. net trijų asmenų, ir dėl to turėjo kviesti policijÄ . Viskas vyko privataus namo viduje, artimų giminių rate, nesant jokių paÅ¡alinių asmenų. Pati E. K., teismo posėdžio metu pripažino Å¡ias aplinkybes ir nurodė, jog tuo metu minėtiems neva R.

G. iÅ¡sakytiems žodžiams nesuteikė reikÅ¡mės, nes jie buvo pasakyti konflikto metu, artimų asmenų rate, todėl pareiÅ¡kimo net neketino raÅ¡yti, nebÅ«tų pradėjusi privataus kaltinimo bylos, jei ne R. G. privataus kaltinimo byla. Taigi, pasak apelianto, akivaizdu, jog netgi tuo atveju, jei bÅ«tų vertinama, kad jis minėtus žodžius E. K. atžvilgiu pasakė, nekilo toks jo veikos pavojingumo laipsnis, kad vertinant jÄ pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitas bendrÄ sias teisės principų nuostatas bÅ«tų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.Apeliantas yra įsitikinęs, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė labai didelę sumÄ neturtinei žalai atlyginti - 900,00 Eur dėl jo E. K. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktikÄ , jog neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimÄ , teismas turi atsižvelgti į:

1) neturtinės žalos pasekmes;

2) žalÄ padariusio asmens kaltę;

3) žalÄ padariusio asmens turtinę padėtį;

4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį;

5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes;

6) sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sÄ raÅ¡as nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ . Tai reiÅ¡kia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi bÅ«ti iÅ¡nagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikÅ¡mę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Tačiau pirmosios instancijos eismas nuosprendyje dėl Å¡ių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų reikalavimų apskritai nepasisakė.

Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog nustatant atlygintinos žalos dydį nepakanka formalaus padarinių konstatavimo. Nepritartina praktikai, kai tenkinamasi neturtinės žalos sampratos (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) nurodymu, pasekmių neanalizuojant, nediferencijuojant priklausomai nuo konkrečios situacijos, neįvertinant visų reikÅ¡mingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje priteisdamas nurodytÄ sumÄ net nepasisakė, kodėl priteisia tokiÄ , o ne kitokiÄ sumÄ , neanalizavo pasekmių, nediferencijavo jų priklausomai nuo konkrečios situacijos, neįvertino visų reikÅ¡mingų aplinkybių.

Tai, kad nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala turi bÅ«ti sukonkretinta, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2007, kurioje taip pat nurodyta, kad teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytÄ neturtinę žalÄ , atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.Pasak apelianto, jo turtinė padėtis yra bloga, jo pajamos yra mažos, nes jis dirba pagal verslo liudijimÄ .

Pajamas už 2014 m. deklaruos tik iki 2015 m. gegužės 1 d. todėl deklaracijos kopijÄ pateiks į teismo posėdį. Kartu su sutuoktine turi nekilnojamÄ jį turtÄ , tačiau Å¡iuo metu vyksta skyrybų procesas, todėl nekilnojamojo turto įkeisti, kad gautų paskolÄ priteistai neturtinei žalai sumokėti, jis negali. Jokio kito turto neturi, o be įkeitimo kredito jam niekas neteiks, dėl to mano, kad priteista suma turėtų bÅ«ti sumažinta.Be to atkreipia dėmesį į tai, kad Å¡ioje byloje E. K. nepateikė jokių neturtinę žala pagrindžiančių įrodymų, o teismas dėl to nuosprendyje nepasisakė.

Apeliantas mano, kad teismas, spręsdamas klausimÄ dėl neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitus principus. BK 140 straipsnio 1 dalies ir 154 straipsnio l dalies sankcijose numatytos bausmių rÅ«Å¡ys ir jų dydis iÅ¡ esmės yra vienodas, todėl pasak apelianto, Å¡ios veikos yra iÅ¡ esmės vienodai pavojingos. R. G. iÅ¡ E. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ , priteista 300,00 Eur suma. Tačiau E. K. iÅ¡ R. G. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje padarymÄ , priteista tris kartus didesnė neturtinės žalos suma, nei R.

G. iš E. K.. Be to, E. K., apklausiama teisme, nenurodė visiškai kokių neigiamų pasekmių jį patyrė dėl tokios neva R. G. padarytos nusikalstamos veikos. Apelianto teigimu, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose priteistina neturtinės žalos suma svyruoja nuo 200,00 Eur iki 300,00 Eur, todėl mano, kad E. K. neturtinės žalos suma galėtų būti priteista ne didesnė nei 200 Eur. Apelianto nuomone, E. K. veikoje galimai yra ne tik kaltinime nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1, 2 dalyse, 155 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymiai, tačiau ir BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai.

Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai nutarime dėl Å¡ių veikų nepasisakė ir, akivaizdu, kad tokių veikų galimo buvimo netyrė ir nevertino. E. K. buvo užrėmęs praėjimÄ ir neleido jam iÅ¡eiti iÅ¡ patalpos. IÅ¡ liudytojo M. G. parodymų akivaizdu, jog jokių skolų nei E. K., nei A. V. R. R. G. neturėjo. Visi susitarimai siejo tik jo sÅ«nų M. G. ir A. V. R.. Todėl raÅ¡telių reikalavimai, jog neva jis (R. G.) yra gavęs kažkokius pinigus iÅ¡ A. V. R. panaudojant fizinį smurtÄ , apribojant jam laisvę, apelianto nuomone, yra vertintinas kaip turto prievartavimas.

Todėl prašė teismo atsižvelgti į Å¡ias aplinkybes ir pradėti baudžiamÄ jÄ bylÄ BPK 409 straipsnyje nustatyta tvarka ir/arba vadovaujantis BPK 257 straipsniu priimti nutartį praneÅ¡ti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. jo atžvilgiu, taip pat A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas (BK 233 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir nuosprendyje dėl to nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. G. ir jo gynėjas prašė R.

G. apeliacinį skundÄ tenkinti ir E. K. apeliacinį skundÄ atmesti, R. K. prašė jos apeliacinį skundÄ tenkinti ir R. G. apeliacinį skundÄ atmesti. E. K. apeliacinis skundas tenkintinas. R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Dėl įrodymų vertinimo Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ä®rodymus teismas privalo iÅ¡tirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, tačiau Å¡iais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimÄ asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali bÅ«ti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra iÅ¡samiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. bÅ«tent už tÄ veikÄ ir ta apimtimi, kuriÄ yra padaręs. IÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Å is principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi R. G., E. K., E. K., A. R. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams ir pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, kitų byloje esančių duomenų kontekste, daro iÅ¡vadÄ , kad R. G. duoti parodymai nėra nuoseklÅ«s, kadangi jie neatitinka byloje užfiksuotų aplinkybių visumos, jokie duomenys nepatvirtina esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Kolegija sutinka su R. G. apeliacinio skundo argumentais, kad E. K. ir A. V. R., bei E. K. yra Å¡eimos nariai ir gali bÅ«ti suinteresuoti bylos baigtimi.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija R. G., E. K., E. K. ir A. V. R. duotais parodymais remiasi tik tiek kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, teisėtai ir pagrįstai E. K. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 2 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 2 dalį, tačiau pripažindamas E. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, R.

G. kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, padarė teisiÅ¡kai nepagrįstas iÅ¡vadas, neįvertino byloje surinktų duomenų patikimumo, netinkamai nustatė nusikalstamų veikų požymius nuteistųjų E. K. ir R. G. veiksmuose, ir nepagrįstai juos pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Dėl BK 155 straipsnio nuostatų taikymo 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymÄ Nr. XII-1888, kurio 1 dalimi BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios.

Å is įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 10 d.Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksÄ tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumÄ panaikinantis, bausmę Å¡velninantis arba kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamÄ jÄ galiÄ , t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamÄ veikÄ padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumÄ asmenims.Atsižvelgdama į tai, kad BK 155 straipsnių 1, 2 dalyse numatytos nusikalstamos veikos buvo dekriminalizuotos, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina R.

G. pateikto kaltinimo E. K. dėl BK 155 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir su Å¡iuo kaltinimu susijusių apeliacinio skundo argumentų. Dėl E. K. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Å i tyčinė veika objektyviai pasireiÅ¡kia kito žmogaus muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2A-5-2014 pažymėjo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu.

BÅ«tina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmÄ . Toks pojÅ«tis turi bÅ«ti taip iÅ¡reikÅ¡tas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ , arba turi bÅ«ti kreipimasis į medikus pagalbos.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi R. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jo privataus kaltinimo ir apeliaciniame skunduose iÅ¡dėstytus argumentus, kitų byloje surinktų duomenų visumos kontekste, daro iÅ¡vadÄ , kad R. G. parodymai nėra nuoseklÅ«s, jie prieÅ¡tarauja byloje surinktiems duomenims, todėl teismas jais gali remtis tik tiek kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

R. G. 2014 m. vasario 12 d. 13.22 val. skambučio Bendrajam pagalbos centrui tel. Nr. 112 metu nurodė, kad jis buvo užpultas ir jam buvo grasinama, jam buvo suduoti smÅ«giai į veidÄ su kepure, tačiau nenurodė, jog jam bÅ«tų buvusi apdraskyta ranka ar kitaip sutrikdyta sveikata. Taigi Å¡iame telefoniniame pokalbyje užfiksuoti duomenys prieÅ¡tarauja jo nurodomoms aplinkybėms apie jo riešų ir veido subraižymÄ . R. G. pateiktoje specialisto iÅ¡vadoje nėra užfiksuota jokių aplinkybių apie sužalojimus R.

G. veide, nors jeigu tokie bÅ«tų buvę, jie bÅ«tų akivaizdžiai matęsi ir tai specialistas bÅ«tų pažymėjęs specialisto iÅ¡vadoje. Kolegijos vertinimu, Å¡iuo metu į teismo posėdį kviesti ir apklausti specialisto iÅ¡vadÄ parengusį vyresnįjį teismo medicinos ekspertÄ H. D., atsižvelgiant į nuo įvykio praėjusį laiko tarpÄ nėra tikslinga. Nors apeliantas teigia, kad E. K. savo paaiÅ¡kinime policijos pareigÅ«nam patvirtino neva jam padarytus sužalojimus, tačiau iÅ¡ E. K. paaiÅ¡kinimo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui matyti, kad „R.

G. atitraukė rankovę, pademonstravo „sužalojimus“ virÅ¡ut. dilbio srityje“, žodį sužalojimus įraÅ¡ydama į kabutes. Lietuvių kalbos skyryboje kabutėmis iÅ¡skiriama tiesioginė kalba, tuomet, kai tiesioginė kalba raÅ¡oma po autoriaus žodžių, toje pačioje eilutėje, kai raÅ¡omi pavadinimai, kai tam tikri žodžiais vartojami su ironija. Å iuo atveju teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad E. K. žodį „sužalojimus“ vartojo ironizuodama nustatytus R.

G. sužalojimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad E. K. nurodė policijos pareigÅ«nams apie realiai padarytus sužalojimus R. G.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek telefoninio pokalbio Bendrajam pagalbos centrui fone, tiek iÅ¡ E. K., liudytojų E. K., A. V. R. ir dalies paties R. G. duotų parodymų matyti, kad E. K. R. G. per rankas ir veidÄ sudavė poroloninėmis slidininko pirÅ¡tinėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumÄ , vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgdama į tai, kad tiek E. K., tiek R.

G. tiriamo įvykio metu buvo apsirengę virÅ¡utiniais žieminiais rÅ«bais, kurie apsaugo žmogaus kÅ«nÄ nuo iÅ¡orinių poveikių ir varžo natÅ«ralius žmogaus judesius, daro iÅ¡vadÄ , kad E. K. poroloninėmis slidininko pirÅ¡tinėmis suduoti smÅ«giai R. G. nesukėlė jam fizinio skausmo ar kitokių padarinių. Teisėjų kolegijos nuomone, poroloninėmis slidininko pirÅ¡tinėmis turėtų bÅ«ti suduodami itin stiprÅ«s smÅ«giai, kad žmogus pajustų skausmÄ , tačiau Å¡iuo atveju nei R.

G., nei kiti liudytojai nenurodė, jog E. K. smÅ«giai pirÅ¡tinėmis bÅ«tų buvę itin stiprÅ«s ar po Å¡ių smÅ«gių R. G. bÅ«tų kažkokiais bÅ«dais iÅ¡reiÅ¡kęs, kad jis pajuto skausmÄ . Dėl Å¡ių priežasčių vien tai, kad buvo suduoti smÅ«giai, įvertinus pirmiau iÅ¡dėstytas aplinkybes neleidžia daryti neabejotinos iÅ¡vados, kad dėl E. K. suduotų smÅ«gių R. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje surinkti duomenys taip pat neleidžia daryti neabejotinos iÅ¡vados, jog bÅ«tent E. K.

R. G. padarė specialisto iÅ¡vadoje užfiksuotus sužalojimus, kadangi R. G. apie tokių sužalojimų buvimÄ nenurodė į įvykio vietÄ atvykusiems policijos pareigÅ«nams, policijos pareigÅ«nai neužfiksavo jokių R. G. sužalojimų, R. G. specialisto buvo apžiÅ«rėtas tik kitÄ dienÄ po įvykio, be to kaip minėta paties R. G. parodymai dėl sužalojimo aplinkybių yra prieÅ¡taringi ir jų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotinos iÅ¡vados, jog E. K. suduodama smÅ«gius poroloninėmis slidininko pirÅ¡tinėmis R.

G. į rankas ir veidÄ , jam sukėlė fizinį skausmÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad E. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl ji iÅ¡teisintina kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl E. K. kaltės pagal BK 154 straipsnį BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitÄ Å¾mogų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo“.

Å io straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojamuosius požymius: ,,Tas, kas Å¡meižė asmenį, neva Å¡is padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ , arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje“.Å meižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitÄ Å¾mogų, ar pakirsti pasitikėjimÄ juo, paskleidimas. BendrÄ ja prasme informacija reiÅ¡kia žiniÄ , t. y. faktų ir duomenų konstatavimÄ apie reiÅ¡kinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes.

Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali bÅ«ti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veikÄ pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informacijÄ (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiÅ«ris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi bÅ«ti pateikiama sÄ moningai neiÅ¡kreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimÄ baudžiamoji atsakomybė pagal Å¡iÄ normÄ nekyla.

Å meižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumÄ , bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias Å¡ios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobÅ«dį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti bÅ«tent tokiÄ informacijÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).Privataus kaltintojo R. G. E. K. kaltinama tuo, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (duomenys neskelbtini), girdint uoÅ¡vės kaimynams, uoÅ¡vei A.

V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., Å¡meiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apÅ¡meižė jį. Tokiais savo veiksmais E. K. siekė pažeminti jį kaimynų, uoÅ¡vės A. V. R. ir savo sutuoktinio E. K. akivaizdoje, pakirsti jo pasitikėjimÄ . E. K. taip pat kaltinama tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, girdint uoÅ¡vės kaimynams, uoÅ¡vei A. V. R. ir jos sutuoktiniui E. K., Å¡meiždama ir vadindama R. G. „sukčiumi“ ir „vagimi“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50 000 Lt, apÅ¡meižė jį, neva jis padarė sunkius nusikaltimus.Tokius kaltinimus R.

G. grindžia tuo, kad BK 182 straipsnyje nurodyta, jog sukčiavimas yra tada, kai asmuo apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė turtinės prievolės arba jÄ panaikino. Å io straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė didelės vertės turtinės prievolės, arba jÄ panaikino, ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aÅ¡tuonerių metų.

BK 178 straipsnyje nurodyta, jog vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Å io straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris pagrobė didelės vertės svetimÄ ir yra baudžiamas laisvės atėmimu iki aÅ¡tuonerių metų. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Å¡iame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ , t. y. 32 500,00 Lt. Suma – 50 000,00 Lt, dėl kurios buvo reikalaujama pasiraÅ¡yti raÅ¡telį ir buvo vadinamas „sukčiumi“ ir „vagimi“, yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma.

BK 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė virÅ¡ija Å¡eÅ¡erius metus laisvės atėmimo, bet nevirÅ¡ija deÅ¡imties metų laisvės atėmimo. Taigi, E. K., Å¡meiždama ir vadindama jį, jog neva yra „sukčius“ ir „vagis“, kuris neva neteisėtai užvaldė 50000,00 Lt, apÅ¡meižė jį neva jis padarė sunkius nusikaltimus, siekė pažeminti jį uoÅ¡vės kaimynų, uoÅ¡vės ir savo sutuoktinio akivaizdoje, pakirsti pasitikėjimÄ juo.

Kaip jau minėta teisėjų kolegija nustatė, kad R. G. duoti parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai. Iš 2014 m. vasario 13 d. R. G. protokolo-pareiškimo ir 2014 m. kovo 8 d. liudytojo R. G. apklausos protokolo matyti, kad R. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodė tik tai, jog buvo užpultas, užgauliojamas, jo atžvilgiu naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas, iš jo buvo reikalaujama pasirašyti skolos lapelius, tačiau nenurodė, kad jis buvo vadinamas vagimi ar sukčiumi, nebuvo įvardinta jo galimai pasisavinta turto suma.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. G. parodė, kad jis E. K. buvo išvadintas vagimi ir kitaip visaip negražiai, tačiau tų žodžių nekonkretizavo, tačiau neparodė, kad jis buvo išvadintas sukčiumi ar kad būtų buvusi įvardinta pinigų suma kaip jo galimai pasisavinta. Taigi šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad R. G. privataus kaltinimo ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie įvykio aplinkybes ir jo duotus parodymus, neatitinka byloje užfiksuotų jo paties duotų parodymų.

E. K., E. K., A. V. R. tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad E. K. R. G. nevadino vagimi ar sukčiumi, nereikalavo pasirašyti skolos lapelio. Nors, kaip jau minėta E. K. ir liudytojai E. K. ir A. V. R. yra E. K. šeimos nariai ir gali būti suinteresuoti padėti E. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija šių asmenų parodymais neturi pagrindo nesiremti, kadangi jie yra nuoseklūs ir jų nepaneigia R.

G. duoti parodymai ar kiti bylos duomenys. IÅ¡ bylos duomenų visumos matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu vyko E. K. ir R. G. pokalbis dėl A. V. R. R. G. sÅ«nui paskolintų pinigų, tačiau nėra jokių duomenų neabejotinai patvirtinančių tai, kad E. K. ar kiti asmenys bÅ«tų reikalavę iÅ¡ R. G. pasiraÅ¡yti skolos lapelį ar grÄ Å¾inti Å¡iuos pinigus. Pastebėtina, kad tik Å¡iame kontekste buvo minimos konkrečios sumos – 50 000 Lt ir 28 000 Lt, tačiau kaip minėta nėra jokių duomenų apie tai, kad R.

G. bÅ«tų buvęs apkaltintas pasisavinęs tokias sumas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp E. K. ir R. G. kilusį konfliktÄ bÅ«tų girdėję kiti paÅ¡aliniai asmenys, tokių aplinkybių nepatvirtino liudytojas M. G.. Kaip jau minėta, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Å is principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Taigi, teisėjų kolegija vadovaudamasi in dubio pro reo principu ir atsižvelgdama į tai, kad byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių duomenų apie tai, jog E. K. bÅ«tų R.

G. atžvilgiu iÅ¡sakiusi žodžius – vagis ar sukčius, ar kitaip jį apkaltinusi pasisavinus 50 000 Lt, daro iÅ¡vadÄ , kad E. K. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų sukalstamų veikų sudėčių požymių visumos, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai E. K. iÅ¡teisino dėl kaltinimų pagal BK 154 straipsnio 1, 2 dalis, kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl R. G. kaltės pagal BK 154 straipsnio 1 dalį R.

G. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. (duomenys neskelbtini), esančiame privačiame A. V. R. ir A. R. name, tyčia vieÅ¡ai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė jÄ pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi iÅ¡vogusia sodÄ , vafliste“ bei tokiu bÅ«du jÄ vieÅ¡ai ir užgauliai pažemino A. V. R., jos motinos, ir E. K., jos sutuoktinio akivaizdoje.Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitÄ Å¾mogų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , galinčiÄ paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo.

Å meižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai vieÅ¡oji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Å meižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumÄ . Objektyviai Å¡meižimas reiÅ¡kiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitÄ Å¾mogų arba pakirsti pasitikėjimÄ juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors bÅ«du bent vienam asmeniui, iÅ¡skyrus nukentėjusįjį.

Tikrovės neatitinkanti informacija (Å¡meižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. BendrÄ ja prasme informacija reiÅ¡kia žiniÄ , t. y. konstatavimÄ faktų ir duomenų apie reiÅ¡kinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Å meižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumÄ , bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias Å¡ios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobÅ«dį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti bÅ«tent tokiÄ informacijÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).Iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens įžeidimÄ .

Įžeidimu buvo pripažįstamas tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) vieÅ¡as kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raÅ¡tu. Å meižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Å ios veikos skiriasi tuo, kad Å¡meižimo atveju paprastai nenurodomi konkretÅ«s faktai, neigiamai apibÅ«dinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , turi bÅ«ti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011).Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , patikrinusi byloje surinktus įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro iÅ¡vadÄ , kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos iÅ¡vados, jog nuteistasis R.

G. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , o jo veika galėtų bÅ«ti įvertinta tik kaip asmens įžeidimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. G. nuteistas už tai, kad tyčia vieÅ¡ai, girdint A. V. R. ir E. K. įžeidė jÄ pavadindamas „kurva, čiulpike, paleistuve, vagimi iÅ¡vogusia sodÄ , vafliste“ bei tokiu bÅ«du jÄ vieÅ¡ai ir užgauliai pažemino jos motinos A. V. R. ir sutuoktinio E. K. akivaizdoje. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijÄ , tam, kad bÅ«tų pripažinti asmens veiksmai kaip Å¡meižtas turi bÅ«ti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija galinti paniekinti ar pažeminti tÄ asmenį ar pakirsti pasitikėjimÄ juo.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiÅ¡kinimo metodais įvertinusi R. G. E. K. atžvilgiu iÅ¡sakytus žodžius „kurva, čiulpikė, paleistuvė, vaflistė“, vadovaudamasi BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijos nuostata, kad Å¡meižimo atveju apie asmenį turi bÅ«ti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, daro iÅ¡vadÄ , kad R. G. iÅ¡sakyti nepagarbÅ«s ir įžeidžiantys žodžiai nepripažįstami informacija BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi kaip jau minėta informacija bendrÄ ja prasme reiÅ¡kia žiniÄ , t. y. konstatavimÄ faktų ir duomenų apie reiÅ¡kinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes.

IÅ¡ byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad R. G. kilusio tarpusavio konflikto su E. K. metu jos atžvilgiu iÅ¡sakė nepagarbius ir įžeidžiančius žodžius, tačiau Å¡ių žodžių negrindė jokiais faktais ar kitokiais duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas tokių žodžių nepripažįsta kaip tikrovės neatitinkančios informacijos BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumÄ , taip pat ir R. G. konfliktinius, skyrybų bei turto dalybų santykius su E. K., jos seserimi ir kitais asmenimis, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad R.

G. žodžius „vagis, iÅ¡vogusia sodÄ â€œ E. K. atžvilgiu iÅ¡sakė kaip nuomonę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kvalifikuojant veikÄ pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informacijÄ (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiÅ«ris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi bÅ«ti pateikiama sÄ moningai neiÅ¡kreipiant duomenų.

Už paskleidimÄ nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal Å¡iÄ normÄ nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Svarbu pažymėti ir tai, kad pagal formuojamÄ teismų praktikÄ sÄ Å¾iningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei praneÅ¡imas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumÄ Å¾eminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004).

Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitÄ asmenį arba pakirsti pasitikėjimÄ juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad užgaulus pažeminimas nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, toks požymis buvo numatytas iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin Å¡iurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvienÄ kartÄ , kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.).

Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas konstitucinį teisinės valstybės principÄ , ne kartÄ yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi bÅ«ti bÅ«tinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi bÅ«ti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia Å¡iems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstituciniu teisinės valstybės principu turi bÅ«ti vadovaujamasi ir taikant teisę, Å¡is principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad E. K. dėl minėtų R. G. jos atžvilgiu iÅ¡sakytų žodžių į teismÄ kreipėsi tik prieÅ¡prieÅ¡iniu skundu, t. y. po to kai į teismÄ privataus kaltinimo tvarka kreipėsi R.

G., be to ji pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. G. jos atžvilgiu išsakytų žodžių nesureikšmino ir nemanė, kad visas procesas tiek užsitęs ir nueis tiek toli, kad R. G. žodžiai E. K. buvo išsakyti namo viduje, artimų žmonių rate, tarpusavio konflikto metu, be to kaip minėta liudytojų E. K. ir A. V. R. negali būti pripažinti kaip visiškai nešališki ir objektyvūs. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos, apeliacinės instancijos teismo kolegija, konstatuoja, kad R.

G. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl jis iÅ¡teisintinas dėl Å¡io kaltinimo kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl civilinio ieÅ¡kinio BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį palieka civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtÄ , jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji R. G. ir E. K. išteisintini, kaip nepadarę nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, tiek E. K., tiek R. G. civilinius ieškinius palieka nenagrinėtus. Atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį, R. G. apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos nustatymo ir priteisimo, tapo nebeaktualūs, todėl plačiau neanalizuojami ir nevertinami.

Dėl proceso iÅ¡laidų BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiÅ«ra pakvietė dalyvauti procese ekspertÄ , specialistÄ , gynėjÄ ar atstovÄ arba turėjo kitų iÅ¡laidų, jas apmoka pats iÅ¡ savo lėšų. Proceso dalyvis gali praÅ¡yti teismo, kad Å¡ios iÅ¡laidos bÅ«tų pripažintos proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡kotos iÅ¡ nuteistojo.BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad E. K. išteisintina, nesant jos veiksmuose nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, netenkina R. G. prašymo jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš E. K.. Dėl kitų R. G. apeliacinio skundo argumentų Apeliaciniu skundu R. G. prašo vadovaujantis BPK 257, 409 straipsniais priimti nutartį ir pranešti prokurorui apie galimai E. K. ir E. K. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje.

Vadovaujantis BPK 257 straipsniu, priimti nutartį ir praneÅ¡ti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.Teisėjų kolegija iÅ¡analizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad byloje nustatytos aplinkybes nesudaro pagrindo teigti, kad 2014 m. vasario 12 d. apie 13.10 val. adresu (duomenys neskelbtini) R. G. buvo panaudojant smurtÄ apribota laisvė, panaudojant fizinį smurtÄ iÅ¡ jo buvo prievartaujamas turtas ar turtinė teisė, kad panaudojant fizinį smurtÄ bÅ«tų buvus vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė ir tuo R.

G. būtų buvę padaryta didelės žalos, dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad R. G. atžvilgiu galėjo būti padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių vienos ar kitos šalies duodamus parodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismui A. V. R. ar E. K. davė melagingus parodymus.

Kolegija įvertinusi tai, kad M. G. yra R. G. sÅ«nus, kad jis taip pat konfliktuoja su E. K. ir A. V. R., daro iÅ¡vadÄ , kad jo pirmosios instancijos teisme duoti parodymai apie tai, jog A. V. R. jam draudė duoti parodymus teisme, nesudaro galimybės teigti, kad tokiu bÅ«du ji darė poveikį liudytojui, dėl Å¡ių priežasčių praneÅ¡ti prokurorui apie galimai A. V. R. padarytas nusikalstamas veikas nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a:                       panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL dydžio bauda;

R. G. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL dydžio bauda; tenkinti E. K. ir R. G. civiliniai ieÅ¡kiniai; tenkintas R. G. praÅ¡ymas jo iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso iÅ¡laidomis ir jas priteisti iÅ¡ E. K., ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį:E. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, jai nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);R. G. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);netenkinti R.

G. civilinio ieÅ¡kinio ir palikti jį nenagrinėtu;netenkinti R. G. praÅ¡ymo jo turėtas 600 Eur (Å¡eÅ¡ių Å¡imtų eurų) iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso iÅ¡laidomis ir jas priteisti iÅ¡ E. K.;netenkinti E. K. civilinio ieÅ¡kinio ir palikti jį nenagrinėtu.KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas             Zigmas Kavaliauskas                          Teisėjai             Raimundas Jurgaitis                          Vidmantas Mylė