N-575-680-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-680/2012

Teisminio proceso Nr. 4-64-3-00287-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 42.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutarties A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. A. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 17 d., apie 21.30 val., Šiaulių rajone, Kurtuvėnų regioniniame parke, prie Bijotės ežero, pastatė jam priklausantį automobilį Mercedes Benz ML-320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 8 m atstumu nuo vandens telkinio, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 20 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu A. M. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 300 Lt bauda.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo į teismo posėdį neatvyko, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, o iki teismo posėdžio pradžios buvo gautas asmens prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi jis tą pačią dieną, 08.30 val., turi dalyvauti kitoje byloje Šiaulių apygardos teisme, tačiau susipažinęs su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apie nagrinėjamas bylas, teismas nustatė, jog teismo posėdis Šiaulių apygardos teisme turi baigtis iki 09.00 val., t. y. iki šios bylos nagrinėjimo pradžios, nes tą bylą nagrinėjantis teisėjas nuo 09.00 val. dalyvauja kitos bylos nagrinėjime, todėl atsisakė tenkinti pateiktą prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Ištyręs bei įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas konstatavo, kad A. M. paskirta administracinė nuobauda paliktina nepakeista, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamai nustatytas pažeidimo padarymo faktas, padaryta veika tinkamai kvalifikuota, parinkta tinkama administracinė nuobauda, atitinkanti padaryto pažeidimo aplinkybes ir pažeidėjo asmenybę. Pažymėjo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, ginčydamas jam paskirtą administracinę nuobaudą, be savo samprotavimų ir situacijos interpretavimo sau palankia linkme, jokių objektyvių įrodymų, dėl kurių būtų galima suabejoti paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumu ir teisėtumu, nepateikė.

A. M. argumentus, jog atstumas nuo automobilio iki vandens telkinio krašto buvo matuojamas metrologiškai nepatikrinta matavimo priemone ir jis nežinojo, kad toje vietoje yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorija, kuriai taikomi specialūs apsaugos reikalavimai, kadangi nebuvo jokių apie tai informuojančių stendų, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pabrėžė, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad nagrinėjamu atveju atstumas tarp administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilio ir vandens telkinio krašto buvo matuojamas ne metaline, o plastikine rulete, kurią Institucijos atstovas teismo posėdžio metu pateikė teismui apžiūrai.

Nurodė, jog iš filmuotos medžiagos buvo nustatyta, kad matavimas, priešingai nei teigė administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, buvo atliekamas naudojant nemetalinę ruletę „Fiber Glass“, kuria buvo nustatytas 8 m atstumas tarp automobilio ir vandens telkinio krašto. Atkreipė dėmesį, jog siekiant išsiaiškinti visas su nagrinėjamu pažeidimu susijusias aplinkybes, teismo posėdžio metu liudytojais buvo apklausti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodyti ir pažeidimo vietoje buvę kito automobilio keleiviai bei vairuotojas – Ž.

Š., J. T. ir D. G., kurie nurodė, kad jie įvykio metu buvo prie Bijotės ežero ir sustojo netoli jo, tačiau dar arčiau vandens buvo A. M. vairuojamas automobilis. Po kiek laiko atvažiavo gamtos apsaugos darbuotojai, kurie nurodė, jog automobiliai yra pastatyti per arti vandens, nes toje vietoje numatyta 25 m vandens telkinio pakrantės apsaugos zona; matavimai buvo atliekami pareigūnų turima rulete, dėl kurios tinkamumo jiems nekilo jokių abejonių, o liudytojas Ž. Š. patikslino, jog matuojama buvo ta pačia rulete, kurią teismo posėdžio metu turėjo Institucijos atstovas.

Teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, pažymėjo, jog jais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie anksčiau A. M. nepažinojo ir tik atsitiktinai buvo įvykio vietoje, o vienas iš liudytojų – Ž. Š. – tą pačią dieną Institucijos buvo nubaustas už analogišką pažeidimą. Teismas sutiko su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuomone, jog matavimai buvo atlikti naudojant metrologiškai nepatikrintą ir neturinčią metrologinės patikros matavimo priemonę, tačiau nurodė, kad metrologinės patikros buvimas yra reikšmingas tada, kai nustatomo pažeidimo matavimo paklaida gali atsirasti dėl matavimo priemonės netikslumo ir metrologinės patikros nebuvimo, t. y. kai atstumo tarp ribos, už kurios pažeidimą skiriama administracinė nuobauda, ir ribos, kai atsakomybė nenumatyta, skirtumas yra nedidelis.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal STĮ 20 straipsnio 4 dalies 4 punktą pakrantės apsaugos juostoje draudžiama statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 m nuo vandens telkinio kranto, o matavimo priemone buvo nustatytas 8 m atstumas nuo A. M. priklausančios transporto priemonės iki vandens telkinio – Bijotės ežero – kranto. Pabrėžė, kad šio pažeidimo akivaizdumas nenuginčijamai patvirtinamas ir filmuota įvykio medžiaga, kurioje matyti, jog atstumas nuo A. M. automobilio iki ežero pakrantės buvo matuojamas ne tik naudojant matavimo priemonę, tačiau ir žingsniais, o matavimo rezultatai buvo analogiški, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidimas nebuvo padarytas.

Kita vertus, teismas sutiko su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuomone, jog atliekant kontrolinius matavimus, ypač tais atvejais, kai skirtumas tarp realiai nustatytos matavimo ribos ir norminiais aktais apibrėžtos ribos yra nedidelis, turėtų būti naudojamos tik metrologiškai patikrintos ir metrologinės patikros sertifikatą turinčios matavimo priemonės, kaip tai numato Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo reikalavimai. Teismas taip pat pabrėžė, kad prie įvažiavimo, kuriuo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo galimybę patekti į automobilio stovėjimo vietą, pastatytas informacinis stendas, jog Bijotės ežeras yra priskirtas Kurtuvėnų regioninio parko teritorijai, be to, jame nurodytas reikalavimas statyti motorines transporto priemones ne arčiau kaip 25 m atstumu nuo vandens telkinių.

Atkreipė dėmesį, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra nuolatinis Šiaulių miesto gyventojas, todėl jam net ir nesant informacinio stendo turėjo būti žinoma, jog minėta teritorija priskirta Kurtuvėnų regioniniam parkui, kadangi magistraliniame kelyje, kuriuo asmuo vyko prie ežero, yra apie tai informuojantys kelio ženklai.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir nepagrįstai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, taip pažeisdamas jo teises. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis keliuku važiuodamas iki automobilio stovėjimo vietos turėjo matyti visus informaciniame stende esančius užrašus, kadangi minėtas stendas stovi prie automobilių stovėjimo aikštelės, kuri yra apie 15 m atstumu nuo keliuko, kuriuo jis važiavo, o informaciniai užrašai apie tai, kad nustatyta 25 m vandens telkinių apsaugos zona, parašyti 5 mm aukščio šriftu, tačiau šios aplinkybės teismas netyrė. Be to, pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju matavimas buvo atliktas su neaiškios paskirties priemone, kuri buvo nesertifikuota, administracinio teisės pažeidimo protokole, kuris buvo įteiktas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, nėra nurodytas matavimo priemonės pavadinimas, gamyklinis numeris bei metrologinės patikros sertifikato numeris, tuo tarpu įrašas apie matavimo priemonę kitame administracinio teisės pažeidimo protokolo egzemplioriuje atsirado tik vėliau. Atsižvelgęs į tai, tvirtina, kad matavimo rezultatai yra neteisėti, o Institucijos pareigūnai galimai įvykdė nusikalstamas veikas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą. Pažymi, kad metrologiškai nepatikrintos matavimo priemonės panaudojimas negali iškreipti matavimo rezultatų, o nagrinėjamu atveju buvo akivaizdu, jog A. M. automobilis stovėjo 8 m atstumu nuo vandens telkinio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamu atveju A. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 100 Lt iki 500 Lt ir baudą pareigūnams – nuo 300 Lt iki 1 000 Lt. Taigi ATPK 55 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė norma, todėl, surašant asmeniui administracinio teisės pažeidimo protokolą šio straipsnio pagrindu, turi būti nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurias jis pažeidė. Atsižvelgiant į tai, A. M. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole aiškiai nurodyta, kad jis kaltinamas pažeidęs STĮ 20 straipsnio 4 dalies 4 punktą, kuris numato, jog pakrantės apsaugos juostoje draudžiama statyti autotransporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ATPK 272 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Tuo atveju, kai yra gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, ji gali būti išnagrinėta nedalyvaujant asmeniui, jeigu administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas), pripažinęs neatvykimo į bylos nagrinėjimą priežastis nesvarbiomis, atmeta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą. Tai įvertinus, taip pat atsižvelgus į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju A. M. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, svarbu nustatyti, ar teismas pagrįstai minėtą prašymą atmetė ir bylą išnagrinėjo nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. M. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. posėdyje, vykusiame nuo 09.15 val. iki 09.45 val. (b. l. 130–132), nedalyvavo, kadangi tuo metu kaip nukentėjusysis dalyvavo Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1A-50-116/11 posėdyje, kuris vyko nuo 08.30 val. iki 10.00 val. (b. l. 153–154). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl minėtos priežasties administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo objektyviai negalėjo dalyvauti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. posėdyje. Pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad A. M. būtų vengęs atvykti į minėtą teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. M. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir nepagrįstai bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi (b. l. 165–167) nusprendė A. M. administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau, apie bylos nagrinėjimą įstatyme numatyta tvarka informavus visus byloje dalyvaujančius asmenis (b. l. 170) bei sudarius jiems galimybę pasinaudoti visomis turimomis procesinėmis teisėmis, į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jokių neatvykimo priežasčių nenurodė ir prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog minėtas pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas buvo ištaisytas ir nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti visomis turimomis procesinėmis teisėmis.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. padarė ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai, net ir be matavimo priemone gautų matavimo rezultatų, yra pakankami neabejotinai išvadai dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.

Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju matavimas buvo atliktas naudojant metrologiškai nepatikrintą matavimo priemonę, pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Tuo tarpu iš byloje esančios filmuotos medžiagos, taip pat Institucijos pareigūnų V. Č. bei P. T. ir įvykio vietoje buvusių kito automobilio keleivių bei vairuotojo – Ž. Š., J. T. ir D. G. – parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, akivaizdžiai matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nagrinėjamo įvykio metu pastatė jam priklausantį automobilį Mercedes Benz ML-320, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto, taip pažeisdamas STĮ 20 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus (b. l. 18, 96–97, 115–116).

Pabrėžtina, jog pareigūnai V. Č. ir P. T., būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 94), aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilis buvo prie pat vandens, jis buvo netgi arčiau vandens nei kitas įvykio vietoje buvęs automobilis, o rulete išmatavus atstumą nuo A. M. automobilio priekio iki vandens, buvo nustatytas 8 m atstumas (b. l. 96–97). Be to, kaip matyti iš byloje esančios filmuotos medžiagos (b. l. 18), atstumas nuo A. M. priklausančio automobilio iki vandens buvo matuojamas ir žingsniais, matavimų rezultatai sutapo, o nustatytas atstumas buvo net daugiau nei tris kartus mažesnis, nei numatytas STĮ 20 straipsnio 4 dalies 4 punkte.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamo įvykio metu įvykio vietoje buvę ir matavimuose dalyvavę liudytojai Ž. Š., J. T. bei D. G., irgi būdami supažindinti su atsakomybe už melagingų parodymų davimą (b. l. 113), pažymėjo, kad A. M. automobilis buvo dar arčiau vandens telkinio nei jų, abu automobiliai akivaizdžiai stovėjo per arti vandens, nuo automobilių iki vandens tikrai nebuvo 25 m atstumo (b. l. 115–116). Tiek Institucijos pareigūnų, tiek minėtų liudytojų teisme duoti parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais.

Juolab kad juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, A. M. iškelta versija, kad jis jokio pažeidimo nepadarė, atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir be metrologiškai nepatikrinta matavimo priemone gautų matavimo rezultatų, kitų byloje esančių įrodymų visiškai pakanka daryti neabejotinai išvadai, kad A. M. padarė jam inkriminuotą pažeidimą.

Pasisakydama dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginio, jog jis negalėjo keliuku važiuodamas iki automobilio stovėjimo vietos matyti visų informaciniame stende esančių užrašų bei nežinojo, jog įvykio vietoje nustatyta 25 m vandens telkinių apsaugos zona, teisėjų kolegija pažymi, kad tai asmens kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą nepašalina ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. atlikta neteisėta veika negali būti pateisinama remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-81/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-180/2012 ir kt.). Aplinkybė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui įteiktame administracinio teisės pažeidimo protokolo egzemplioriuje nėra įrašo apie pažeidimo fiksavimo metu naudotą matavimo priemonę, šiuo atveju taip pat nelaikytina pakankamu pagrindu tenkinti A. M. apeliacinį skundą ir panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas A. M. atsakomybės klausimas, todėl tai, kad Institucijos pareigūnai, galimai vėliau į administracinio teisės pažeidimo protokolą įrašydami duomenis apie pažeidimo fiksavimo metu naudotą matavimo priemonę, galėjo įvykdyti nusikalstamas veikas, šiuo atveju jokios esminės teisinės reikšmės neturi ir pareiškėjo atsakomybės nepašalina.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas