3455ca87-2e2f-4aa6-9bb9-884e404d879a · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-187-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-301351-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. balandžio 6 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V.

D. ir J. L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų V. D. ir J. L. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir indėlių draudimo iÅ¡mokų priteisimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė J. L. pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110914S990003 įsigijo 200 vnt. atsakovės BAB banko SNORAS (toliau – Bankas) obligacijų už 19 997,92 Eur.

IeÅ¡kovas V. D. pagal 2011 m. spalio 26 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20111026S990006 įsigijo 300 vnt. Banko obligacijų už 29 999,79 Eur. Bankrutavus Bankui, obligacijos nebuvo iÅ¡pirktos. IeÅ¡kovų teigimu, jie buvo suklaidinti Banko darbuotojų, nes nebuvo tinkamai informuoti, kad įsigytos obligacijos nėra draustos VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Jeigu bÅ«tų tai žinoję, obligacijų nebÅ«tų įsigiję.IeÅ¡kovai prašė pripažinti Å¡ias obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis nuo sudarymo momento, kaip sudarytas dėl ieÅ¡kovų apgaulės ir / arba ieÅ¡kovų esminio suklydimo; taikyti restitucijÄ ir konstatuoti, kad visi ieÅ¡kovų pinigai, sumokėti pagal ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, turi pinigų, esančių ieÅ¡kovų banko sÄ skaitose, teisinį statusÄ ; priteisti ieÅ¡kovams Å¡ias indėlių draudimo iÅ¡mokas: ieÅ¡kovei J.

L. – 19 981,70 Eur (68 992,82 Lt) indėlio draudimo iÅ¡mokÄ ; ieÅ¡kovui V. D. – 29 975,46 Eur (103 499,28 Lt) indėlio draudimo iÅ¡mokÄ ; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas V. D. buvo Banko klientas nuo 2011 m. spalio 26 d., o ieÅ¡kovė J. L. – nuo 2007 m. spalio 25 d. IeÅ¡kovė su Banku buvo sudariusi penkis terminuotojo indėlio bei du terminuotojo indėlio pratęsimo sandorius.

Visi pratęsimo sandoriai buvo sudaryti automatiniu bÅ«du, ieÅ¡kovei nepasiraÅ¡ant jokių papildomų susitarimų su Banku. Taigi, ieÅ¡kovė jau ankščiau iki ginčijamo obligacijų įsigijimo sandorio turėjo patirties įsigyjant finansinius produktus Banke ir turėjo galimybę atskirti terminuotojo indėlio sutartį nuo obligacijų įsigijimo sutarties. IeÅ¡kovai pasiraÅ¡ydami Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis patvirtino, kad visos sutarties sÄ lygos su jais buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jie su jomis sutiko ir jos iÅ¡reiÅ¡kė investuotojų valiÄ .

PrieÅ¡ pasiraÅ¡ydami sutartį patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis bei su jomis sutinka. Buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į obligacijas, buvo informuojama obligacijų bazinio prospekto 1.3.1 punkte. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje ieÅ¡kovai savo paraÅ¡u patvirtino, kad jie susipažino su Prospektu ir Galutinėmis sÄ lygomis. Teismo posėdyje ieÅ¡kovai nurodė, jog sutarties iÅ¡ esmės neskaitė, jÄ pasirašė pasitikėdami banko darbuotojais, kurie užtikrino, jog obligacijos yra draustos.

Aplinkybė, kad ieÅ¡kovai nesusipažino ar neskaitė pasiraÅ¡ytos sutarties, reiÅ¡kia pačių ieÅ¡kovų nerÅ«pestingumÄ ir suklydimo nepateisinimÄ , juo labiau byloje nesant įrodymų, jog ieÅ¡kovai bÅ«tų skubinami ar verčiami priimti atitinkamÄ sprendimÄ . Teismas pažymėjo, kad sutarties tekstas nedidelės apimties (vos vienas puslapis), todėl susipažinimas su sutarties turiniu nebÅ«tų užtrukęs. Be to, ieÅ¡kovams niekas netrukdė detaliau pasidomėti investavimo į obligacijas sÄ lygomis.

IeÅ¡kovai teismo posėdyje iÅ¡ esmės patvirtino, kad esminė aplinkybė, nulėmusi jų apsisprendimÄ sudaryti obligacijų sandorį ar jo nesudaryti, buvo siÅ«loma didesnė palÅ«kanų norma už obligacijas. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindÄ konstatuoti, kad neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka bÅ«tent patiems ieÅ¡kovams. IeÅ¡kovų asmeninių savybių ir kitų aplinkybių visuma, nustatinėjant suklydimo faktÄ , leidžia ieÅ¡kovus prilyginti vidutiniams vartotojams.

Tenkinti ieškovų reikalavimus remiantis tik tuo, kad jų profesija ir išsilavinimas su finansinių rinkomis nėra susiję, neatitiktų kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai butų buvę aktyviais veiksmais suklaidinti nepaliekant jiems sprendimo priėmimo alternatyvos, o tik reikalaujant sudaryti obligacijų įsigijimo sutartis.

Be to, reikÅ¡minga ir ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovai dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne iÅ¡karto, paaiÅ¡kėjus faktams apie Banko nemokumÄ ir veiklos sustabdymÄ , o žymiai vėliau. Ä®vertinęs Å¡ias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iÅ¡ esmės suklydus.ReikalavimÄ pripažinti ginčijamus sandorius kaip sudarytus dėl apgaulės teismas atmetė, nes ieÅ¡kovai neįrodė, kad:

i) sudarydami ginčijamÄ sandorį, jie turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes; ii) atsakovė savo veiksmais darė įtakÄ , kad ieÅ¡kovai nesuvoktų esminių sudaromų ginčijamų sandorių aplinkybių; iii) ieÅ¡kovai nebÅ«tų sudaręs ginčijamų sandorių, jeigu bÅ«tų žinoję, jog atsakovės vertybinis popierius – obligacijos –nėra draudžiamas indėlių draudimu; iv) ginčijamų sandorių sudarymÄ lėmė iÅ¡imtinai atsakovės veiksmai nuslepiant esminę informacijÄ bei pateikiant tik atsakovei naudingÄ informacijÄ .

IeÅ¡kovams neįrodžius, kad jie buvo suklaidinti atsakovės, laikytina, kad juo labiau jie neįrodė nei vienos iÅ¡ pirmiau iÅ¡vardintų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad ieÅ¡kovai buvo atsakovės apgauti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovai J. L. ir V. D. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas neįvertino Banko padarytų pažeidimų, kurie buvo padaryti tyčia, siekiant suklaidinti ieÅ¡kovus, t. y. kad Banko darbuotojai, sudarę ginčo sandorius, neturėjo teisės tokių sandorių sudaryti ir net negalėjo konsultuoti ieÅ¡kovų, nes neturėjo finansų maklerio licencijos;

Bankas veikė esant interesų konfliktui, apie kurį ieÅ¡kovai pasiraÅ¡ytinai privaloma tvarka nebuvo informuoti; Bankas visos reikalaujamos informacijos ieÅ¡kovams nepateikė pakankamai iÅ¡ anksto arba nepateikė iÅ¡ viso, o tÄ informacijÄ , kuriÄ pateikė, pateikė ginčo sutarčių sudarymo metu.Ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovai iki ginčo obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ne vienÄ terminuotojo indėlio sutartį, liudija tik tai, kad ieÅ¡kovams buvo itin aktualu savo santaupas laikyti be jokios rizikos.

IeÅ¡kovai į ginčo obligacijas investavo visas savo santaupas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovų profesinė patirtis nėra susijusi su investavimu.Banko bankrotas buvo visiÅ¡kai unikali aplinkybė, dėl kurios daugelis vertybinius popierius įsigijusių asmenų nežinojo, kaip elgtis. Daugelis atsakingų valdžios pareigÅ«nų apie tai vieÅ¡ai kalbėdavo vienas kitam prieÅ¡ingai. Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovai po Banko bankroto laukė, tikėdamiesi, kad kas nors paaiÅ¡kės. Be to, ieÅ¡kovai, praradę visas gyvenimo santaupas, neturėjo lėšų iÅ¡ karto kreiptis į teismÄ .Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo šiuos argumentus:Ieškovų teiginiai dėl neva egzistavusio interesų konflikto nėra teisiškai reikšmingi, nes obligacijų pasirašymo sutartis reikalaujama pripažinti negaliojančiomis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. Galiojantys įstatymai nedraudžia emitentui pačiam platinti vertybinius popierius. Banko darbuotojai turėjo teisę sudaryti ginčo sandorius ir neprivalėjo turėti finansų maklerio licencijos, nes ieškovams nebuvo teikiamos investicinės paslaugos, kurioms teikti reikalinga tokia licencija.

Apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie negavo reikiamos informacijos iÅ¡ Banko.Apeliantų argumentas, kad jų iÅ¡silavinimas ir profesija nėra susiję su investavimu, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikÅ¡mės analogiÅ¡ko pobÅ«džio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamÄ pagrindÄ teigti, kad nagrinėjamu atveju draudiminės apsaugos taikymo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apeliantų apsisprendimÄ sudaryti ginčo sandorius.Apeliantų tikrasis siekis yra gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®), o ne ginčo sandorių pripažinimas negaliojančiais dėl suklydimo ir apgaulės, kuriam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Apeliantai ginčija su Banku sudarytas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba esminio suklydimo.

Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės bÅ«du (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai akcentuoja, kad jų tikslas buvo saugiai laikyti savo santaupas, todėl jie investavo į obligacijas, nors prieÅ¡ tai apeliantė J. L. sudarinėjo terminuotojo indėlius sutartis. Apeliantai laikosi pozicijos, kad Bankas jiems tinkamai neatskleidė obligacijų esmės ir susijusių rizikų, o pagal savo iÅ¡silavinimÄ ir patirtį jie patys to nesuvokė. IÅ¡ esmės apeliantai įrodinėja, kad sudarydami ginčijamus sandorius jie nežinojo, kuo skiriasi obligacijos nuo terminuotojo indėlio.

Tokie apeliantų argumentai yra nepagrįsti.Visų pirma, apeliantai yra neprofesionalÅ«s investuotojai Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, o pagal amžių, iÅ¡silavinimÄ ir kitas asmenines savybes nėra pagrindo jų neprilyginti vidutiniam vartotojui. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktÄ , investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

Jau vien iÅ¡ Å¡ios sÄ lygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų bÅ«ti pagrindas pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo ar tyčinio suklaidinimo.

Apeliantams renkantis iÅ¡ investavimo bÅ«dų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo bÅ«ti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Antra, apeliantai kartu su Obligacijų sutartimi pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, nors tokios sutarties nereikia pasiraÅ¡yti sudarant / pratęsiant terminuotojo indėlio sutartį. Apeliantai pripažįsta, kad ginčo sutartis pasirašė neperskaitę ir neįsigilinę į jų sÄ lygas bei jose nurodytų kitų dokumentų (ApraÅ¡ymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sÄ lygų) turinį.

Toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantai buvo įkalbinėjami, skubinami pasirašinėti obligacijų pasirašymo sutartis ir kitus Banko pateiktus dokumentus.Trečia, jokiame iš minėtų Banko dokumentų nėra nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus, jog įsigytoms obligacijoms taikoma būtent tokia draudimo apsauga, juolab kad tai darė tyčia (CPK 178 str.).Ketvirta, teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitiktų ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl ginčo sandorių esmės.Penkta, jeigu apeliantų vienintelis tikslas, kaip jie patys teigia, bÅ«tų buvęs tik saugus santaupų laikymas Banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, pagrįsta manyti, kad jie bÅ«tų sudarę / pratęsę terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių.

PalÅ«kanų dydis negali bÅ«ti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes prieÅ¡ingu atveju apskritai nebÅ«tų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kuriÄ Bankas siÅ«lo mažesnes palÅ«kanas nei už obligacijas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovų apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palÅ«kanos.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino Banko padarytų pažeidimų, kurie buvo padaryti tyčia, siekiant suklaidinti ieÅ¡kovus, tačiau apeliantai nepagrindžia, kaip jų nurodytos aplinkybės, kad ginčo sandorius sudarę Banko darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos ar Banko veikimas esant interesų konfliktui, yra susiję su apeliantų suklydimu ar suklaidinimu dėl ginčijamų sandorių esmės. Dėl to teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad Å¡ie ieÅ¡kovų argumentai nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi sprendžiant Å¡alių ginÄÄ dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kovų reikalavimÄ pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis ieÅ¡kinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , atitinkantį aukÅ¡tesnės instancijos teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti Å¡io sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo bÅ«ti iÅ¡spręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria: Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                                                                                                                                                                    Kazys KailiÅ«nas                                                                 Egidijus Žironas