2018-03-20 Nr. AB-5707-3-61-3-01855-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-598-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01855-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) pripažinti atsakovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. vasario 25 d. raštą Nr. 38KL-187 (toliau – ir Tarnybos raštas) neteisėtu ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjos skundą (pirmosios instancijos teisme 2016 m. gegužės 19 d. gautas pareiškėjos prašymas, kuriuo ji atsisakė pirmojo skundo reikalavimo); 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-131(AG-91/02-2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) išspręsti ginčą iš esmės.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jos garažas su rūsiu ir elektros įrenginiais įregistruotas 1992 m. spalio 30 d., ji savo lėšomis įsirengė elektros energijos įrenginius ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus už elektros energijos įrengimą ir kitus įrenginius atsiskaitė autogaražų kooperatyvui „Ženklas“. Elektros energija į garažą buvo tiekiama nuo 1984 metų ir elektros įrenginiai buvo prijungti prie garažų lokaliojo vidaus tinklo. P. I., nebūdamas kooperatyvo pirmininku ir neturėdamas kooperatyvo narių įgaliojimų, neįspėjęs kooperatyvo narių, vienašališkai kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Lesto“ su prašymu nutraukti elektros energijos tiekimą. AB „Lesto“ šį prašymą tenkino.

3. Pareiškėja manė, kad AB „Lesto“ nepagrįstai kooperatyvo narių neįgalioto asmens prašymu, nepareikalavusi nei kooperatyvo narių susirinkimo protokolų, nei kooperatyvo narių įgaliojimų, komerciniais tikslais be teisinio pagrindo nutraukė 1996 m. sausio 24 d. Elektros energijos tiekimo ir vartojimo sutartį Nr. 87160 (toliau – ir Vartojimo sutartis). Pareiškėja prašė AB „Lesto“ atnaujinti elektros energijos tiekimą į garažą, tačiau AB „Lesto“ šio prašymo netenkino ir nurodė, kad šie elektros energijos įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie AB „Lesto“ tinklo bei pasiūlė sudaryti Naujojo (Buitinio) vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį, preliminari prijungimo kaina būtų 1 260,58 Lt. Pareiškėja su AB „Lesto“ pasiūlymu nesutiko, nes neturi tiek lėšų.

4. Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba, priimdama 2016 m. vasario 25 d. raštą Nr. 38KL-187 nevertino pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių, be kita ko, neteisėto Vartojimo sutarties nutraukimo. Tarnybos rašte buvo nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos Komisijai, tačiau Komisija, remdamasi ABTĮ 32 straipsnio l dalimi, konstatavo, kad jai nėra suteikta teisė peržiūrėti kitos ikiteisminės institucijos priimtus sprendimų. Pareiškėja su tokia Komisijos išvada nesutinka, nes minėtoje normoje nėra nuostatos, jog Komisijai nėra suteikta teisė peržiūrėti kitos ikiteisminės institucijos priimtus sprendimus. Dėl šių aplinkybių pareiškėja manė, kad atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neteisėto ir nesąžiningo elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo Komisija pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus ginčą nagrinėti ne teismo tvarka.

5. Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, jog Tarnyba 2016 m. vasario 5 d. gavo pareiškėjos prašymą įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu Vartojimo sutartį, jokie kiti reikalavimai keliami nebuvo. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdama į pareiškėjos prašymo reikalavimą, 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. 4-902 kreipėsi į AB „Energijos skirstymo operatorius“ su prašymu pateikti informaciją, ar Vartojimo sutartis, kurią pareiškėja prašo įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu, yra galiojanti. Tarnyba 2016 m. vasario 23 d. gavo AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. vasario 22 d. raštą Nr. 3011-1010, kuriame nurodyta, jog Vartojimo sutartis nutraukta 2013 m. lapkričio 11 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja Tarnybos raštu buvo informuota, jog vadovaujantis 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (toliau – ir Direktyva) 3 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2284 straipsnio 1 ir 2 dalimis nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, tuo iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai.

7. Atsakovas teigė, kad Tarnyba nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu vertina verslininkų iš anksto parengtas, vartotojams teikiamas pasirašyti standartines vartojimo sutartis, sukuriančias sutarties šalims teises ir pareigas, o vadovaujantis Tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 1-11 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Tarnybos darbo reglamento 76 punktu, Tarnyba turi teisę nevertinti vartojimo sutarties sąlygų, jeigu nėra pagrindo manyti, kad ginčo sprendimui aktualios sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma įvertinti Vartojimo sutartis yra nutraukta (pasibaigusi) ir negaliojanti, šalims nebesukurianti jokių teisių ir pareigų, todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė vertinti Vartojimo sutartį nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog Tarnyba gali vertinti tik nesąžiningas sutarties sąlygas, o ne faktą, ar sutartis su vartotoju nutraukta pagrįstai.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

9. AB „Energijos skirstymo operatorius“ paaiškino, kad Vartojimo sutartis buvo nutraukta, nes Vartojimo sutartį sudaręs asmuo – autogaražų kooperatyvo „Ženklas“ pirmininkas P. I. 2013 m. spalio 9 d. kreipėsi į bendrovę su prašymu nutraukti Vartojimo sutartį ir likviduoti elektros energijos apskaitą, kadangi toks kooperatyvas sustabdė veiklą ir nebeegzistuoja kaip juridinis vienetas. Atsižvelgiant į tai, jog kita sutartis dėl elektros energijos tiekimo sudaryta nebuvo, buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas atitinkamam objektui ir demontuotas elektros apskaitos prietaisas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Vartojimo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Valstybinėje energetikos inspekcijoje bei Klaipėdos apygardos teisme, kuris 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1197-253/2015 pripažino, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir tenkinti pareiškėjos ieškinio reikalavimą pripažinti Vartojimo sutarties nutraukimą neteisėtu.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su Tarnybos pozicija, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Tarnybai priskirtą kompetenciją kontroliuoti vartojimo sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, Tarnyba neturi pagrindo vertinti negaliojančios (pasibaigusios) Vartojimo sutarties, kadangi pasibaigusios sutarties sąlygos negalioja ir negali pažeisti ją sudariusių šalių interesų pusiausvyros ir (ar) prieštarauti bendriesiems sąžiningumo principams.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos J. P. skundą atmetė.

13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėja į Komisiją kreipėsi su skundu, kuriuo prašė įpareigoti Tarnybą vadovautis Europos Sąjungos teisės aktais bei teismų praktika ir pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo, ir kuriuo iš esmės siekė apskųsti Tarnybos raštą, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2014 m. vasario 4 d. skundą. Minėtu 2014 m. vasario 4 d. skundu pareiškėja Tarnybos prašė Vartojimo sutartį įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu. Skundžiamame Komisijos sprendime Komisija nurodė, kad Tarnyba yra ikiteisminė institucija, o remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymu, tarnybos sprendimai gali būti skundžiami tik teismui ir šiuo pagrindu bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė.

14. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad Komisijoje pareiškėjos skundas dėl Tarnybos rašto galėjo būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad Tarnyba raštą priėmė kaip centrinis valstybinis administravimo subjektas, o ne ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija.

15. Teismas rėmėsi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 straipsnio 16 dalimi ir įvertinęs pareiškėjos skundo Tarnybai turinį, sprendė, kad šiuo atveju kilo vartojimo ginčas, o Tarnyba tokiame ginče laikytina ikiteismine ginčų nagrinėjimo institucija. Teismas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

III. 16. Pareiškėja J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir išnagrinėti apeliacinį skundą iš esmės arba grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Teismas suklaidino pareiškėją pasiūlydamas atsisakyti pirmojo skundo reikalavimo ir dėl to nenagrinėjo bylos iš esmės, nevertino esminių bylos faktinių aplinkybių. Nei teismo posėdžio metu, nei sprendime teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių teismas pasiūlė pareiškėjai atsisakyti pirmo skundo reikalavimo. Pareiškėja, neturėdama teisinio išsilavinimo, nesuprato skundo pirmojo reikalavimo atsisakymo pasekmių.

17.2. AB „Energijos skirstymo operatorius“ nedalyvavo teismo posėdyje, tačiau teismo sprendime užfiksuota, kad jis dalyvavo: „<...> dalyvaujant akcinei bendrovei Energijos skirstymo operatoriui <...>“. Teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principą, kadangi byloje nedalyvavo trečiasis suinteresuotas asmuo ir teismas nesudarė galimybės užduoti klausimus trečiajam suinteresuotam asmeniui.

17.3. Teismo posėdžio metu pareiškėja prašė į bylą prijungti papildomus rašytinius įrodymus, tačiau teismas atsisakė tai padaryti.

17.4. Neleisdamas pareiškėjai pasisakyti šioje byloje, teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai.

18. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojami argumentai, išdėstyti atsiliepime į skundą, taip pat nurodoma, kad, Tarnybos nuomone, teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visas esminę reikšmę tinkamam sprendimui priimti turinčias bylos aplinkybes, nurodytas tiek apeliantės, tiek Tarnybos procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje išsakytus argumentus, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 3R-131(AG-91/02-2016), kuriuo nuspręsta bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukti kaip nepriskirtiną Komisijai.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas, detaliai išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, kad teismas pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principą, kadangi byloje nedalyvavo trečiasis suinteresuotas asmuo, teismo posėdžio metu atsisakė į bylą prijungti pareiškėjos papildomus rašytinius įrodymus, pažeidė pareiškėjos teisę būti išklausytai.

24. Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, kaip matyti iš pareiškėjos skundo Tarnybai turinio, šiuo atveju kilo būtent vartojimo ginčas, o Tarnyba tokiame ginče laikytina ikiteismine ginčų nagrinėjimo institucija, todėl Komisija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

25. Vadovaujantis ABTĮ 77 straipsnio 3 dalimi, proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl trečiojo suinteresuoto asmens nedalyvavimo teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl pareiškėjos teisės būti išklausytai pažeidimo ir papildomų įrodymų neprijungimo, kadangi juos paneigia teismo posėdžio garso įrašo medžiaga, pagal kurią matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ įtvirtintų proceso normų, sudarė sąlygas pasisakyti visiems teismo posėdyje dalyvavusiems byloje dalyvaujantiems asmenims, be kita ko, pareiškėjai. Teismas iš esmės išnagrinėjo šią administracinę bylą, kurios dalykas – Komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 3R-131(AG-91/02-2016) pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė