2018-08-31 Nr. AB-14937-3-63-3-01663-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4758-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01663-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė skundą, kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. P1-930 „Dėl A. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti iš Klaipėdos AVMI vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad 1996 metais buvo priimta dirbti į Klaipėdos AVMI. Šioje įstaigoje pareiškėja dirbo gerai, buvo skatinama, tačiau po struktūrinių pertvarkymų ji buvo perkelta į kitas pareigas, sumažinant jos kategoriją. Po kurio laiko ją buvo siekiama perkelti į kitą Klaipėdos AVMI poskyrį, kitame mieste, todėl, patirdama spaudimą, 2017 m. spalio mėn. prieš savo valią parašė prašymą, kuriuo prašė ją perkelti dirbti į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrį. Paūmėjus pareiškėją nuolat kamuojančiai ligai, 2017 m. lapkričio 13 d. ji buvo paguldyta į ligoninę, kurioje besigydant 2017 m. lapkričio 16 d. jai telefonu pranešta, kad nuo 2017 m. lapkričio 16 d. ji yra atleidžiama iš Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto užimamų pareigų. Pareiškėjai išėjus iš ligoninės ir nuvykus į Klaipėdos AVMI, jai buvo paaiškinta, kad Klaipėdos AVMI viršininkė priėmė Įsakymą, kuriuo ji atleista iš pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip nedirbusi ilgiau nei 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių.

3. Pareiškėjos nuomone, priimtas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, skaičiuojant terminą tiek nuo 2016 m. lapkričio 1 d., tiek nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., maksimalus nedarbo dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius neviršija 99 dienų. Pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne viso laikinojo nedarbingumo trukmė, o dėl laikinojo nedarbingumo nedirbtų darbo dienų skaičius, todėl į šį laikotarpį neturi būti įskaitomos nedarbo ir oficialių švenčių dienos. Pareiškėja pažymėjo, kad tam tikrais atvejais ji sirgo savo kasmetinių atostogų metu ir nors sveikatos priežiūros įstaigose jos nedarbingumas buvo registruojamas, jam pasibaigus, kasmetinės atostogos jai nebuvo pratęsiamos. Pareiškėjos teigimu, atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama, nes tuose pačiuose padaliniuose, kuriuose ji dirbo, yra ne vienas darbuotojas, kuris nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, kurio terminas prilygsta jos nedarbingumo trukmei, tačiau šie darbuotojai nebuvo atleisti.

4. Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Klaipėdos AVMI nurodė, kad pareiškėja netinkamai interpretuoja VTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigdama, kad laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktualus laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nedirbtų darbo dienų skaičius. Laikinasis nedarbingumas yra siejamas su asmens liga arba trauma, tokiu būdu laikinasis nedarbingumas apibrėžiamas kaip laikinas negalėjimas dirbti dėl ligos. Laikiną negalėjimą dirbti pateisina nustatyta tvarka išduotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas, kuriame laikinojo nedarbingumo trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 14 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į savaitėmis ar kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ir ne darbo (šeštadienis ir sekmadienis) ir švenčių dienos, todėl, vadovaujantis loginiu, gramatiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais, VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą reikia suprasti taip, kad valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, kai dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, t. y. tiek, kiek truko asmens nedarbingumas.

6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos susirgimai nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. buvo pastovūs, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 16 d. pareiškėja buvo laikinai nedarbinga 101 dieną, nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 16 d. – 121 dieną, nuo 2015 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. – 158 dienas. Dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties Klaipėdos AVMI viršininko 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. P1-163 pareiškėjai buvo skirtas griežtas papeikimas. Be to, 2017 m. gegužės 4 d. pareiškėjos tiesioginiam vadovui telefonu buvo pranešta, kad pareiškėja nedarbingumo metu yra neblaivi. Nuvykus patikrinti minėtą informaciją, pareiškėja Klaipėdos AVMI darbuotojų į butą neįsileido, nors girdėjosi, kad kažkas yra namuose.

7. Klaipėdos AVMI teigimu, buvo įvertintos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos asmeniu, jos atliekamomis funkcijomis, jos pasikartojančiais nedarbingumo laikotarpiais ir dėl to susidariusiu papildomu darbo krūviu kitiems Klaipėdos AVMI darbuotojams, todėl buvo priimtas skundžiamas sprendimas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi. Priimtas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėja nedirbo 145 kalendorines dienas. Nors pareiškėja teigė, kad į laikinojo nedarbingumo laiką neturėtų būti įskaityta 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpis nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d., į bylą pateiktos medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d. pareiškėja buvo nedarbinga dėl ligos. Byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėja į darbą neatvyko, todėl 2016 m. lapkričio 16 d. ir laikotarpis nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d. patenka į VTĮ 44 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Pagal Klaipėdos AVMI viršininko 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P1-1387 patvirtintą Klaipėdos AVMI darbuotojų 2017 m. metų kasmetinių atostogų grafiką pareiškėjos kasmetinės atostogos buvo numatytos laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 4 d., nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 20 d., nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo nedarbinga jai suteiktų kasmetinių atostogų metu, t. y. laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. sausio 4 d. ir nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys patvirtina, kad dėl pareiškėjos nedarbingumo dėl ligos nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. nurodytam dienų skaičiui jos kasmetinės atostogos buvo pratęstos.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad dėl laikinojo nedarbingumo pareiškėja nedirbo ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių. Todėl ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo.

11. Konstatavęs, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, išvestinius pareiškėjos skundo reikalavimus (įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento III skyriaus Kretingos poskyrio A lygio, 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos) teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjai ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 12. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

13. Pareiškėja nurodo, kad teismas, nustatydamas jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę, galėjo vertinti paskutinių 12 mėnesių, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. laikotarpį. Pareiškėjos nuomone, pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne laikinojo nedarbingumo trukmė, tačiau nedirbtų dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius. Teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma DK 14 straipsnio 4 dalies atžvilgiu, nes būtent VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje yra nustatytas kitoks terminų skaičiavimo būdas, terminas skaičiuotinas dienomis (darbo dienomis), o ne kalendorinėmis dienomis. Tai, kad VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje nustatytas skirtingas (netapatus) atleidimo iš pareigų terminų skaičiavimo būdas, patvirtina ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 133 straipsnio 2 dalies nuostata, nustačiusi vienodą neatvykimo į darbą dėl laikinojo nedarbingumo terminų skaičiavimą dienomis tiek 120 dienų iš eilės, tiek 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių atveju. Tuo pat metu galiojančioje analogiškoje VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normoje dviejų skirtingų terminų skaičiavimo pagrindų nustatymas reiškia tai, kad terminai kiekvienam iš nustatytų atleidimo pagrindų yra skaičiuojami skirtingai (nedirbtomis dėl nedarbingumo kalendorinėmis dienomis (120 dienų iš eilės) ir nedirbtomis darbo dienomis per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį (140 dienų).

14. Pareiškėja pažymi, kad bylą išnagrinėjęs teismas, nustatydamas laikinąjį jos nedarbingumo per paskutinius 12 mėnesių trukmę, vadovavosi ne tik sveikatos priežiūros įstaigų išduotais elektroniniais nedarbingumo pažymėjimais, tačiau ir 2016 m. lapkričio 16 d. medicinine pažyma (forma Nr. 094/a), kaip patvirtinančia 1 laikinojo nedarbingumo dieną, bei 2017 m. vasario 6 d.–2017 m. vasario 12 d. medicinine pažyma (forma Nr. 094/a), kaip patvirtinančia 7 laikinojo nedarbingumo dienas. Tačiau minėtomis pažymomis nėra patvirtinamas ir nustatomas asmens laikinasis nedarbingumas, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintose Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Tokiu būdu teismas, vadovaudamasis Klaipėdos AVMI pateiktu darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašu, nepagrįstai į atleidimui iš pareigų dėl laikinojo nedarbingumo aktualų nedarbingumo laikotarpį (nedirbtų dienų skaičių) įtraukė 8, kaip įvardinta, laikinojo nedarbingumo dienas. Pareiškėja pabrėžia, kad ir Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 2016 m. lapkričio 6 d. ir 2017 m. vasario 6 d.–2017 m. vasario 13 d. laikotarpį fiksavo ne kaip jos neatvykimą į tarnybą dėl laikinojo nedarbingumo, o kaip neatvykimą į tarnybą dėl nepateisinamos priežasties. Todėl tiek Klaipėdos AVMI, tiek teismas, apskaičiuodami pareiškėjos laikinojo nedarbingumo trukmę, net įvertinant nedarbingumą kalendorinėmis dienomis, nepagrįstai ir neteisėtai įskaitė 8 kalendorinių dienų trukmę, o tai reiškia, kad maksimaliai galėjusį trukti pareiškėjos nedarbingumą per paskutinius 12 mėnesių, skaičiuojamą kalendorinėmis dienomis, galėjo sudaryti ne 145, o 138 dienos, nesudarančios atleidimo iš pareigų pagrindo.

15. Atsakovas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovo teigimu, tai, kad pareiškėja nurodo, jog teismas, priimdamas jai nepalankų sprendimą, turėjo taikyti 12 mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., o ne 12 mėnesių plius 1 diena laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., nedarbingumo dienų skaičiavimui jos atžvilgiu iš esmės reikšmės neturi, nes bet kuriuo atveju pareiškėja viršijo 140 dienų per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį, t. y. buvo nedarbinga 143 kalendorines dienas. Taip pat, atsakovo nuomone, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo medicininės pažymos (forma Nr. 094/a) reikšmės aiškinimo. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad iš pareiškėjai išduotų pažymų 2016 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d. matyti, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja buvo nedarbinga dėl ligos. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose minėtas laikotarpis buvo žymimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo 1 priede nurodytu darbo laiko apskaitos žiniaraščio sutartiniu žymėjimu ir pareiškėjos neatvykimas į tarnybą fiksuotas ne kaip „neatvykimas į tarnybą dėl nepateisinamos priežasties“, o kaip „neapmokamas nedarbingumas“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje keliamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2017 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. P1-930 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies pagrindu.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje siekia panaikinti Įsakymą, būti sugrąžinta į atleistas pareigas. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš Klaipėdos AVMI jos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

20. VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų.

21. Išimtis iš šios taisyklės, t. y. į minėtus 120 ir 140 dienų laikotarpius yra neįskaitomi laikotarpiai, kai valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo.

22. Tais atvejais, kai valstybės tarnautojas, netenka darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, atleidimas iš valstybės tarnybos VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu yra negalimas.

23. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistavo prieš tai aptartos išimtys iš VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde, ginčydama Įsakymą, priimtą VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu, nurodo šiuos argumentus: 1) teismas, nustatydamas jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę, galėjo vertinti paskutinių 12 mėnesių, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. laikotarpį; 2) į 140 dienų nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpio terminą neįeina poilsio ir švenčių dienos; 3) pažyma (forma Nr. 094/a) nėra patvirtinamas asmens laikinasis nedarbingumas.

25. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pareiškėjos argumentą, kad nagrinėjamu atveju nustatant jos laikinojo nedarbingumo per paskutinių 12 mėnesių laikotarpį trukmę turėjo būti vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., kadangi ginčijamas Įsakymas atleisti pareiškėją VTĮ 44 straipsnio 2 dalies pagrindu priimtas 2017 m. lapkričio 16 d., dėl to paskutinių 12 mėnesių laikotarpis apima laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d.

26. Vis dėlto teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį laikinajam nedarbingumui, viršijančiam 140 dienų skaičių, yra aktuali ne laikinojo nedarbingumo trukmė, tačiau nedirbtų dienų dėl laikinojo nedarbingumo skaičius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pareiškėjos nurodomas VTĮ 44 straipsnio 2 dalies normos aiškinimas yra nepagrįstas.

27. VTĮ nereglamentuojant terminų skaičiavimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas, remdamasis VTĮ 5 straipsniu (numatančiu, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas), pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad dienomis apibrėžtas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatymai nenustato kitaip, o į kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ne darbo dienos (šeštadienis ir sekmadienis) ir švenčių dienos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir DK 26 straipsnio 3 dalyje, t. y. 2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. liepos 1 d. Nagrinėjamu atveju joks įstatymas nenustato kitos 140 dienų nedarbingumo termino, numatyto VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, skaičiavimo tvarkos. Todėl būtina vadovautis minėta DK nuostata ir tuo pagrindu VTĮ 44 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad į 140 dienų nedarbingumo laikotarpį įskaitytinos visos kalendorinės dienos.

28. Pasisakant dėl pareiškėjos argumento, kad pažyma (forma Nr. 094/a) nėra patvirtinamas asmens laikinasis nedarbingumas, pirmiausia pažymėtina, jog laikinojo nedarbingumo sąvoka įstatymais ar kitais teisės aktais nėra apibrėžta, tačiau sąvoką „laikinasis nedarbingumas” Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme siejama su asmens liga ar trauma (5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos laikinojo nedarbingumo pagrindas buvo liga (trauma). Tai patvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. KA-P21-9320 apie pareiškėjai išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus (I t, b. l. 16–17), Klaipėdos AVMI darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašas (I t, b. l. 28), Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (I t., b. l. 33–86).

29. Tai, kad pareiškėja buvo laikinai nedarbinga dėl ligos, patvirtina ir VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 2017 m. vasario 13 d. pažyma Nr. 164 (forma Nr. 094/a) (I t., b. l. 200), pateisinanti pareiškėjos neatvykimą į darbą nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 13 d., kurioje nurodyta, jog pareiškėja negalėjo atvykti į darbą būtent dėl ligos. Nors pareiškėja nurodo, kad minėta pažyma negali patvirtinti jos laikinojo nedarbingumo laikotarpio nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d., tačiau ji neginčija aplinkybės, kad minėta pažyma buvo išduota jai dėl ligos. Šios aplinkybės nepaneigia ir tai, kad Klaipėdos AVMI 2017 m. vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 12 d. pareiškėja neatvyko į darbą dėl neapmokamo darbingumo (N raidė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintą Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašą (1 priedą) (galiojusį iki 2017 m. liepos 1 d.) reiškia neapmokamą nedarbingumą), kadangi neapmokamą nedarbingumą galėjo lemti ir pareiškėjos liga, o duomenų, sudarančių pagrindą daryti kitokią išvadą, byloje nėra. Esant nepaneigtai faktinei aplinkybei, kad 2017 m. vasario 13 d. pažyma Nr. 164 (forma Nr. 094/a) pareiškėjai buvo išduota dėl ligos, nėra pagrindo šioje pažymoje nurodyto laikotarpio neįskaityti į pareiškėjos laikinojo nedarbingumo laikotarpį.

30. Įvertinusi minėtus bylos duomenis (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2017 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. KA-P21-9320, Klaipėdos AVMI darbuotojų, neatvykusių į darbą, sąrašą, Klaipėdos AVMI darbo laiko apskaitos žiniaraščius, VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 2017 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 164 (forma Nr. 094/a), teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėja dėl laikinojo nedarbingumo iš viso nedirbo 143 dienas.

31. Taigi konstatuotina, kad faktas, jog pareiškėja per paskutinius 12 mėnesių dėl laikinojo nedarbingumo nedirbo ilgiau kaip 140 dienų, suponavo į pareigas valstybės tarnautoją priėmusio pareigūno teisę pareiškėją atleisti iš pareigų VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nustatytu atleidimo pagrindu ir tai padaryta teisėtai. Todėl naikinti ginčijamą Įsakymą nėra pagrindo.

32. Netenkinus pagrindinio pareiškėjos reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinius pareiškėjos reikalavimus grąžinti ją į eitas pareigas ir priteisti iš Klaipėdos AVMI vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė