2013-06-25 Nr. BB-1276 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-259/2012 Teisminio proceso Nr. nepaskirtas Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.7; 1.1.12.1; 2.1.2.7; 2.4.7; 2.1.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistojo A. G. gynėjai advokatei Andželikai Vosyliūtei,

nukentėjusiosios V. Č. atstovei advokatei Stanislovai Staniukynienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios V. Č. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas išteisinamasis Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendis ir A. G. nuteistas: pagal 1961 metų Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2, 5 punktus (1991 m. gruodžio 3 d. redakcija) laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. G. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 1994 m. spalio 25 d. iki 1994 m. lapkričio 4 d., nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 22 d.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies: iš A. G. A. A. ir I. V. priteista po 150 000 Lt.

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendžiu A. G. buvo išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 6 punktus ir 227 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme. A. A. ir I. V. civiliniai ieškiniai buvo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeitė: A. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus, 227 straipsnio 2 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių; A. A. ir I. V. civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus; kitos nuosprendžio dalies nepakeitė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovės ir prokurorės, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

A. G. nuteistas už tai, kad, būdamas įsitikinęs, jog R. A. ir Z. V. 1993 m. gruodžio mėnesio 13–16 d. iš jo motinai A. A. G. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Kalvarijos m., Pievų g. 11, kuriame gyveno pats A. G., tariamai pagrobė jo broliui B. G. priklausančius pinigus – maždaug 14–16 tūkstančių Lt įvairia valiuta (dėl to šiam pašlijo sveikata – susirgo depresija), siekdamas minėtą pinigų sumą atgauti ir už jų vagystę bei brolio B. G. ligą atkeršyti sukeliant fizines kančias ir psichinį diskomfortą, veikdamas bendrininkų grupe su G.

S., G. M. ir G. J., panaudodamas psichinį bei fizinį smurtą, taip sukeldamas pavojų nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė jiems laisvę ir, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – brolio B. G. tikrą teisę – į nuosavybės teise priklausančius maždaug 14–16 tūkstančių Lt įvairia valiuta, tačiau, nepasiekęs norimo rezultato, viršijo iš anksto aptartas smurto naudojimo ribas ir 1994 m. balandžio 19 d., apie 23.00 val., miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D.

T. žemės sklype negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės Z. V. ir R. A. tyčia, kankindamas, itin žiauriai nužudė, būtent: A. G., vykdydamas kruopščiai parengtą savo nusikalstamos veikos planą, 1994 m. balandžio 19 d., apie 11.00 val. Kauno kūno kultūros instituto bendrabučio patalpose, esančiose Kaune, Perkūno alėjoje, G. S., G. J. ir G. M. paprašė, kad pastarieji jam iš tariamų broliui B. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei psichinį smurtą, padėtų atgauti pavogtus pinigus.

G. S., G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam tikroms aplinkybėms pavartos ir fizinę jėgą, A. G. prašymą priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20.00 val., G. M., G. J., G. S. ir A. G., pastarajam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį „VAZ 21063“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį N. R., iš Kauno atvyko pas E. B. (G.) – Z. V. sugyventinę, gyvenančią Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), kur G. J. ir G. M. pasiliko laukti automobilyje, o A.

G. su G. S. nuėjo į E. B. (G.) butą. G. S. pasiliko laiptinėje prie buto durų, o A. G., įėjęs į butą, neturėdamas tam jokių įgaliojimų, atliko kratą ieškodamas Z. V. ir, jo neradęs, kartu su G. S. grįžo į automobilį. A. G. kartu su G. S., G. J. ir G. M., Z. V. ir R. A. apie 20.00 val. pamatė kelio posūkyje Kalvarijoje, Vytauto gatvėje šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), kur panaudoję prieš juos fizinę jėgą – sugriebę už drabužių, įstūmė į automobilį ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G.

M. su G. J.. Ant automobilio priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G. S.. A. G. vairuojamu automobiliu Z. V. ir R. A. buvo atvežti į mišką, esantį šalia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų rankas surišo virve, kitam surakino antrankiais, pririšo prie medžių ir suguldė ant žemės. G. S., G. J. ir G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A. G., suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20.00 iki 23.00 val. R.

A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas, grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo prisipažinti pagrobus pinigus bei juos grąžinti, tačiau pastarieji savo kaltę neigė. A. G., tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti ir taip psichiškai juos paveikti, kad šie prisipažintų pagrobę pinigus ir juos grąžintų, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M., pasikeisdami A. G. atsivežtu kastuvu šalia Z. V. ir R. A. iškasė duobę, atrišo nukentėjusiuosius nuo medžių ir, A.

G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. prieš Z. V. ir R. A. toliau tęsė psichinį smurtą, grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu atimti gyvybes, t. y. kad jeigu pastarieji neprisipažins pagrobę pinigus ir jų negrąžins, juos nušaus, tačiau R. A. ir Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G., G. M., G. S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio nuo jų bėgo. A. G., G. M. , G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G.

M. sudavus kelis smūgius į nugarą, vėl surišo virve rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G., toliau aukų atžvilgiu tęsdamas psichinį ir fizinį smurtą, išėjo už susitarimo tarp G. M., G. S. ir G. J. ribų ir, viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto naudojimo ribas, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad šis jo pasigailėtų, už ką A. G. žadėjo atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, šis, ištaręs, kad „nėr išeities, reikia dėt ir kitą“, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį.

A. G., būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S., G. J. ir G. M. A. G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti, tačiau vienas iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G., galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi, ir suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai ir kankinančiai, besikeliantį bei kitą nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytą skaičių dūrių bei pjautinių žaizdų, t. y. sąmoningai pasirinko itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.

Tokiais veiksmais A. G. padarė nusikaltimą, numatytą 1961 metų Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2, 5 punktuose (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija).

Taip pat A. G. nuteistas už tai, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, būtent: A. G. 2006 m. kovo 22 d., nuo 16.00 iki 19.00 val. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpose, esančiose Vilniuje, T. Kosciuškos g. 1, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamą teisėtą neveikimą, t. y. už tai, kad jis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį. Tokiais veiksmais A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendį arba taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą neveikimą, siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A.

G. dėl šios veikos, nurodė, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius pažymi, kad Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8.2 punkte nurodyta, jog teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Šios taisyklės griežtai laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-611/2004). Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes: nesiaiškino, ar E. G. iš tikrųjų pokalbio su A.

G. metu skundėsi sunkia finansine padėtimi, ką nurodė A. G. teismo posėdžio metu, t. y. nenustatė kokiomis aplinkybėmis prasidėjo kalba apie pinigus. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant, ar A. G. kalba apie pinigus galėtų būti vertinama kaip kyšio siūlymas. Jei taip, tuomet E. G. kalba apie jo sunkią materialinę padėtį turėtų būti vertinama kaip provokavimas siūlyti kyšį. Nenustačius ir nežinant viso A. G. ir E. G. pokalbio turinio, negalima remtis ir jų savaip interpretuojamais parodymais, kaip įrodymais dėl minėtos veikos.

Kasatoriaus nuomone, slapto sekimo protokolas taip pat nepatvirtina, kad jis siūlė kyšį. Protokole užfiksuoti tik prieštaringi samprotavimai, kurie nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes apie kyšio siūlymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertino tik dalį slapto sekimo protokolo turinio, išrinkęs tik kaltinimui palankius duomenis. Teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl įrodymus vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas (BPK 331 straipsnio 2 dalis), ir tik nurodė, kad vis dėlto ištirti bylos įrodymai nepatvirtina gynybos versijos, jog buvo kalbėta apie galimą paramą policijai.

Kasatorius nurodo, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Suteikiant prioritetą tik kaltinantiems įrodymams, kurie gauti iš bylos baigtimi suinteresuoto asmens E. G., buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pirmosios instancijos teismas, objektyviai ištyręs įrodymų visumą, atlikęs jų sugretinimą, įvertinęs prieštaravimus, nepažeidė minėto įstatymo nuostatų, todėl, pasak kasatoriaus, dėl šios veikos turi būti paliktas išteisinamasis nuosprendis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, net ir darant prielaidą, jog apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje teisingai įvertino kyšio siūlymo faktą, A. G. veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, o ne pagal šio straipsnio 2 dalį, nes teismas įrodymais nepagrindė kyšio davimo paskirties. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. G. vyriausiajam tyrėjui E. G. siūlė kyšį siekdamas, kad šis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą, švelnesne. Šią išvadą teismas pagrindė E. G. parodymais apie tai, kad jis būtent taip suprato siūlomo kyšio paskirtį, A. G. parodymais, jog pokalbis apie pinigus vyko tiek su E. G., tiek kameroje su suimtaisiais, tačiau pinigai buvo siūlomi policijai paremti, kad E. G. pokalbio metu skundėsi sunkia materialine padėtimi; 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokolu ir jo priedu, kuriuose nėra užfiksuota, kokiam tikslui siūlomi pinigai; E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame pateikiama tik subjektyvi E. G. nuomonė apie jam siūlomo kyšio paskirtį. Kasatorius pažymi, kad veika kvalifikuojama pagal kaltininko tyčios suvokimą, o ne pagal kitų asmenų manymus ar supratimus. Byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad kyšis buvo siūlomas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus. Teismų praktikoje, kai byloje nėra neabejojant nustatyta, kad kyšį duodantis asmuo iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens siekė konkrečių neteisėtų veiksmų arba neteisėto neveikimo, t. y. kai kyšis duodamas iš esmės siekiant apskritai paperkamo asmens palankumo ateityje, veika kvalifikuotina pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Kitaip aiškinant tokią situaciją, t. y. kvalifikuojant tokią veiką pagal to paties BK straipsnio 2 dalį, būtų nepagrįstai plečiamos šio straipsnio taikymo ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai nenurodė, kokią konkrečiai baudžiamojo įstatymo redakciją taiko. BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką A. G. padarė 2006 m. kovo 22 d., apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos priimtas 2012 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei šešeriems metams. Per šį laiką baudžiamasis įstatymas ne kartą keitėsi: veikos padarymo metu galiojo 2000 metų BK (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), kuri už 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą numatė laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų, o už šio straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą iki ketverių metų; vėlesnės šio įstatymo redakcijos griežtino bausmes.

Todėl, pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, taikytina BK 227 straipsnio 2003 m. balandžio 10 d. redakcija. Taip pat kasatorius nurodo, kad veikos padarymo metu galiojo 2003 m. balandžio 10 d. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio redakcija, kuri numatė, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas.

Taigi šiuo atveju perkvalifikavus veiką iš BK 227 straipsnio 2 dalies į 227 straipsnio 1 dalį, tokia veika pagal jos padarymo metu galiojusį įstatymą yra nesunkus nusikaltimas, todėl už jį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo suėjęs senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai nurodė, kad, taikant naująjį Baudžiamąjį kodeksą, senaties terminas dėl nužudymo nutrūko A. G. padarius naują tyčinę nusikalstamą veiką. Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmuo pripažįstamas kaltu tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu.

Pagal BK 95 straipsnį, esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, taigi negali būti konstatuojama asmens kaltė bei priešingumas teisei, o kartu ir nusikalstamos veikos sudėtis. Todėl, jei dėl naujos nusikalstamos veikos pagal BK 95 straipsnio 1 dalį yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama ir negali nutraukti ankstesnės veikos senaties termino eigos pagal BK 95 straipsnio 4 dalį, nes tik naujos nusikalstamos veikos padarymas, o ne veikos padarymas, nutraukia senaties termino eigą.

Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 227 straipsnio 1 dalį yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, laikytina, jog jis nepadarė naujos nusikalstamos veikos, todėl senaties terminas už ankstesnę veiką negali būti nutrauktas.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas jam patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties dėl kvalifikuoto nužudymo, pažeidė 1961 metų BK 49 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Pripažindamas A. G. kaltu dėl nužudymo, apeliacinės instancijos teismas jo veiksmus kvalifikavo pagal 1961 metų BK 105 straipsnio 2, 5 punktus ir, netaikydamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties už minėtą veiką, nurodė, kad pagal 1961 metų BK 49 straipsnio 4 dalį klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendžia teismas.

Kasatorius nurodo, kad, galiojant 1961 metų BK, ilgesnis terminas nei 10 metų nuo nusikaltimo padarymo, turėjo reikšmę ne tik sprendžiant klausimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet ir skiriant bausmę. Pagal minėtą įstatymo nuostatą tuo atveju, jei teismas netaiko senaties už kvalifikuotą nužudymą, mirties bausmė negali būti skiriama ir ji pakeičiama laisvės atėmimu. Taigi, net ir tuomet, kai dar mirties bausmė nebuvo panaikinta, teismo prerogatyva skirti mirties bausmę buvo ribojama, jei pagal tuo metu galiojantį įstatymą senaties terminas buvo suėjęs. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d.

įstatymu ratifikavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) bei jos Ketvirtąjį, Septintąjį ir Vienuoliktąjį protokolus. 1999 m. birželio 22 d. buvo ratifikuotas Konvencijos Šeštasis protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo. Lietuvos Respublikos Prezidentas 1996 m. liepos 25 d. dekretu pateikė Seimui įstatymo dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo Lietuvos Respublikoje projektą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu pripažino, kad 1961 metų BK 105 straipsnyje numatyta mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.

Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad sprendžiant klausimą dėl senaties taikymo į 1961 metų BK 105 straipsnyje buvusią mirties bausmę, kaip antikonstitucinę, galima būtų nekreipti dėmesio, o kartu ir nesureikšminti 1961 metų BK 49 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl teismo prerogatyvos spręsti klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kuri pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas 1961 metų BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos senaties, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog taikant naująjį 2000 metų Baudžiamąjį kodeksą senaties terminas nebūtų suėjęs – jis ilgesnis ir nutrūko padarius naują tyčinę nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad pagal veikos padarymo metu galiojusio 1961 metų BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktą maksimalus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas buvo dešimt metų nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas. Jei A. G. inkriminuojamas nužudymas buvo padarytas 1994 m. balandžio 19 d., vadinasi, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas suėjo 2004 m. balandžio 19 d., t. y. iki A. G. inkriminuojamos veikos pagal 2000 metų BK 227 straipsnio 2 dalį, kuri padaryta 2006 m. kovo 22 d. Be to, kasatoriaus nuomone, taip teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kurioje pabrėžta trumpesnio senaties termino svarba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2007, 2K-775/2007).

Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-775/2007, 2K-143/2008 pažymėta, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Kartu kolegija atkreipė dėmesį, kad negalima situacija, kai padarytai veikai iš dalies taikomos 2000 metų BK, o iš dalies 1961 metų BK nuostatos.

Kasatorius nurodo, kad šiuo metu nuo jam inkriminuoto nužudymo padarymo (1994 m. balandžio 19 d.) praėję daugiau nei aštuoniolika metų, t. y. beveik dvigubas terminas, nei nustatė 1961 metų BK 49 straipsnis. Be to, A. G. anksčiau nebuvo teistas, charakterizuojamas teigiamai, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, vedęs, turi ir išlaiko keturis vaikus, iš kurių trys yra mažamečiai, jo sveikatos būklė yra sunki, nuolat gydosi ligoninėse (nuo 2006 m. lapkričio 29 d., gydomas nuo sunkios depresijos, 2007 m. balandžio 2–20 d. diagnozuotas adaptacijos sutrikimas su vidutinio sunkumo užsitęsusia depresine reakcija. Nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 5 d. buvo gydomas nuo adaptacijos sutrikimo, pasikartojančio depresijos sutrikimo, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo, dekompensacijos).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas bei neteisėtas ir dėl to, jog byla buvo išnagrinėta pažeidžiant esminius konstitucinius bei baudžiamojo proceso principus, jis pagrįstas įrodymais, kurie neatitinka leistinumo, liečiamumo principų, nustatytų BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse. Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų yra proceso teisingumo (sąžiningumo) ar teisės į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimo principas, kildinamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalies, ir kt.

Teismo nešališkumas baudžiamajame procese tiesiogiai susijęs su jo nepriklausomumu, teisėjai turi būti laisvi nuo išankstinės nuomonės apie baudžiamosios bylos aplinkybes, o to A. G. byloje nebuvo. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau įstatyme pabrėžta, jog kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2011 m. liepos 5 d. nutartį, nesilaikė šio reikalavimo ir, naikindamas apeliacinio teismo išteisinamąjį nuosprendį, nors ir neturėdamas galimybės tiesiogiai įvertinti įrodymų visumos, tuo objektyviai suformuojant savo vidinį įsitikinimą, ėmėsi jų lyginimo bei vertinimo, ir nutarties dėstomojoje dalyje, surašytoje aiškiai tendencingai ir su kaltinamuoju polinkiu, nors tiesiogiai ir nepareiškė, tačiau akivaizdžiai nurodė, koks turi būti priimtas naujas nuosprendis, t. y. apkaltinamasis.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, gavusi minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį ir ją vykdydama, nepaisant to, kad sprendimas byloje jau buvo priimtas tame pačiame teisme, nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, atnaujino įrodymų tyrimą, apsiribodama iš esmės vien tik formaliu susipažinimu su ankstesnės apeliacinės instancijos teismo kolegijos (kurioje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis) teisiamojo posėdžio medžiaga, atskirai netyrė net įrodymų, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, ir tos pačios, anksčiau išnagrinėtos įrodomosios medžiagos pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pasak kasatoriaus, tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis nereikalavo teismo nusišalinimo ar papildomų įrodymų tyrimo, nekeičia reikalo esmės, nes teismas tai turėjo ir galėjo padaryti savo iniciatyva, o kokie nors pageidavimai iš jo pusės būtų aiškinami kaip principinės pozicijos atsisakymas, kadangi ankstesnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo panaikintas, sprendimas buvo išsamus, argumentuotas ir A. G. palankus.

Proceso teisingumo (sąžiningumo) principo reikalavimas turi būti taikomas visam bylos tyrimui, įskaitant ir pirmines proceso stadijas (pavyzdžiui, ikiteisminį tyrimą), nes jeigu ikiteisminis tyrimas atliekamas neišsamiai, tyrimo subjektai veikia šališkai, tai ir pateiktoje teismui byloje stokojama pakankamų ir tikrų duomenų apie nusikalstamos veikos aplinkybes ir dėl to sumenkėja teismo galimybės priimti teisėtą ir teisingą sprendimą byloje. Procesas, kuriame dalyvavo suinteresuotas bylos baigtimi pareigūnas, negali atitikti teisingo (sąžiningo) proceso principo reikalavimų, todėl BPK 57–61 straipsniuose įtvirtinta ne tik galimybė nušalinti pareigūnus, bet numatyta pareiga patiems nusišalinti.

Pareigūnas, dalyvavimo proceso metu atitikęs BPK 58 straipsnyje nustatytus pagrindus (ar turėjęs ir galėjęs numatyti, kad juos atitiks), negali ir neturi dalyvauti procese, o tuo metu jam dalyvaujant surinkti įrodymai turėtų būti niekiniai arba bent jau kiekvienu konkrečiu atveju spręstinas jų leistinumo procese klausimas, galimybė juos pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Kasaciniame skunde nurodoma, kad vienas iš pagrindinių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą ir aktyviausiai veikusių šioje byloje, buvo Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas E. G., kurio neigiamas šališkumas A.

G. atžvilgiu buvo akivaizdus nuo pat tyrimo pradžios. Apie tai dar ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis arba jo gynėjai ne vieną kartą informavo bylą kontroliuojantį prokurorą, reikalavo šio pareigūno nušalinimo, tačiau jokių realių priemonių imtasi nebuvo, o dalies dokumentų, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, byloje iš viso nebeliko (dalis išlikusių dokumentų buvo pateikti apeliaciniam teismui, tačiau taip ir liko jo neįvertinti). Oficialus A. G. 2006 m. liepos 18 d. prašymas–skundas nušalinti E. G. nuo ikiteisminio tyrimo gautas ir užregistruotas Generalinėje prokuratūroje 2006 m. liepos 24 d., tačiau šis prašymas buvo ignoruotas, į jį sureaguota nebuvo.

Kasatorius pažymi, kad byloje yra E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, esą A. G. jam pasiūlęs kyšį. Tuo pagrindu A. G. buvo inkriminuota nauja nusikalstama veika ir jis pripažintas kaltu, todėl, pasak nuteistojo, nešališkumo ir teisingo (sąžiningo) proceso principai reikalavo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 60 straipsnio 1 dalis), jog bent nuo to momento, t. y. 2006 m. kovo 24 d. E. G. nebedalyvautų ikiteisminiame tyrime (arba bent jau nuo 2006 m. gegužės 16 d., kai A. G. buvo patikslintas įtarimas dėl veiksmų, susijusių su tariamo kyšio siūlymu E. G.), tačiau tai nebuvo užtikrinta – E. G. nenusišalino ir nušalintas nebuvo, o toliau aktyviai ir demonstratyviai dalyvavo proceso veiksmuose.

Procesiniuose dokumentuose užfiksuota, kad po minėtos datos E. G. tiesiogiai dalyvavo 2006 m. rugsėjo 22 d. atliekant parodymų patikrinimą vietoje su įtariamuoju G. M., 2006 m. rugsėjo 29 d. akistatoje tarp G. M. ir G. J. , 2006 m. spalio 5 d. akistatoje tarp A. G. ir G. M., 2006 m. rugsėjo 18 d. parodymų patikrinimo vietoje su G. S., kratose ir t. t. Būtent E. G. 2007 metais naikino byloje, jo nuomone, nereikšmingą informaciją, gautą elektroninėmis priemonėmis slapto sekimo metu. Kasatoriaus teigimu, dėl šių šališkų, procesiškai neleistinų veiksmų tiek A.

G., tiek kitiems proceso dalyviams buvo daromas neleistinas psichologinis spaudimas, o teismui nebuvo pateikta iki galo objektyvi tyrimo medžiaga, dėl to teisingas ir teisėtas sprendimas šioje byloje pasidarė komplikuotas, iš esmės neįmanomas. Be to, kaip paaiškėjo teisminio bylos nagrinėjimo metu, neabejotinai darydamas įtaką parodymų turiniui, kai kurių įslaptintų liudytojų apsaugą užtikrino ir juos į teismą lydėjo E. G.. Pasak kasatoriaus, faktas, kad pareigūnas E. G. dalyvavo procese ir po to, kai apie Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus buvo informuota bylą kontroliuojanti prokuratūra, leidžia teigti, jog šis pažeidimas buvo daromas sąmoningai, siekiant psichologiškai paveikti tiek A.

G., tiek kitus dalyvaujančius procese asmenis, sąmoningai ir tyčia pažeidžiant A. G. Konstitucijos ir baudžiamojo proceso įstatymo suteiktas teises, o tai neabejotinai padarė įtaką ir galutiniam skundžiamo teisminio bylos nagrinėjimo rezultatui. Galimos abejonės dėl to, jog pareigūnas E. G. ikiteisminio tyrimo metu bent formaliai nebuvo svarbiausias tyrimo funkcijas atliekantis subjektas, nekeičia reikalo esmės. Įstatymų leidėjas, esant atitinkamoms aplinkybėms, kaip privalomą nušalinimą ar nusišalinimą numatė dar mažesniems pagal svarbą, tačiau galintiems daryti įtaką teisingam sprendimui proceso dalyviams (pvz., teismo posėdžio sekretoriams, vertėjams ir pan.).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad po 2006 m. kovo 24 d., neleistinai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant pareigūnui E. G. gauti duomenys kaip įrodymai, neįvertinus jų gavimo aplinkybių, panaudoti ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (pvz., G. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, akistata tarp A. G. G. M., parodymų patikrinimo vietoje protokolas su G. S. ir t. t). Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 26 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teismų praktikoje apžvalgoje pabrėžta, kad duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu (t. y. pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus) įrodymais nepripažįstami, nesvarbu kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes.

Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla buvo išnagrinėta ir nuosprendis priimtas pažeidžiant esminius Konstitucijos principus ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnio 2 dalį, kuri reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodytų apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, nustatytos ir papildomai ištirtos apeliacinės instancijos teisme, ir jas pagrindžiantys įrodymai (tiek surinkti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tiek anksčiau buvę byloje). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad liudytojų G. M., G. S., G. J. parodymai prieštaringi, grįsti A. G. kaltę nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nesant nusikaltimo įrankių, nesant R. A. ir Z. V. lavonų, vadovaujantis spėjimais ir prielaidomis priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė priešingą išvadą, t. y. kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų G. M. ir G. S. parodymai objektyvūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitus įrodymus. Darydamas tokią išvadą teismas nepateikė jokių motyvų. Kasatoriaus teigimu, esminės veikos padarymo aplinkybės, t. y. pats žudymo faktas (šūvių skaičius, badymas peiliu, žudymo įrankis, atimtas iš nukentėjusiųjų ir pan.), minėtų liudytojų parodymuose tarpusavyje nesutampa, taip pat neatitinka ir kitų įrodymų.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tam, kad asmenį būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą, turi būti nustatyta, jog jo padaryta veika atitinka BK 129 straipsnyje numatytą nužudymo sudėtį, t. y. turi būti nustatyta veika – žudymas ir padariniai – nukentėjusiojo mirtis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje nurodyta, jog „teisėjų kolegija, išanalizavus ir įvertinus įrodymus, pripažįsta esant įrodyta, kad <...> A.

G. Z. V. ir R. A. nužudė, o būtent: <...> tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į vieną iš nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. prašyti, kad pastarasis jo pasigailėtų, už ką A. G., ištaręs, kad „nėr išeities, reikia dėt ir kitą“, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į antrą nukentėjusįjį“. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokios teismo išvados neatitinka G. S. parodymų, o šie prieštarauja G. M. parodymams ir specialisto išvadai. G. M. parodė, kad sutemus kartu su G.

J. nuėjo į šalį apie 10–12 metrų gamtiniais reikalais ir dešimt sekundžių intervale išgirdo du šūvius. Teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusieji buvo nušauti dviem šūviais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus apklaustas G. S. parodė, kad A. G. vieną iš nukentėjusiųjų nušovė keliais šūviais, o tada šovė į kitą iš ginklo, prieš tai atimto iš kažkurio nukentėjusiojo. Taigi, pagal G. S. parodymus, G. M. turėjo girdėti bent tris šūvius. Taip pat teismas konstatavo, kad ginklas, kuriuo buvo nužudyti nukentėjusieji, – nenustatytas, o G.

S. parodė, kad jis buvo atimtas iš vieno iš nukentėjusiųjų, tačiau šie parodymai nesutampa su specialisto išvados duomenimis. Byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų atimtas ginklas buvo įmestas į ežerą. Ežere buvo rastas revolveris „Iver Jonhnson“, kurio būgnelyje, kaip nurodoma specialisto išvadoje, buvo penki neiššauti šoviniai, t. y. tiek šovinių, kiek jame yra kamerų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ir aplinkybes dėl nukentėjusiųjų subadymo peiliu teismas nustatė vien tik iš G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie nepatvirtinti jokia kita bylos medžiaga ir prieštarauja G.

M. parodymams, kuris tvirtino nematęs, kaip A. G. badė peiliu vieną iš aukų. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės rodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino G. S. parodymų apie tai, kad vienas iš nukentėjusiųjų buvo nušautas keliais šūviais, o ne vienu, iškraipė duotus parodymus ir sukūrė savo versiją apie žudymo aplinkybes. Kalbėdamas apie badymą peiliu, teismas neįvertino įrodymų viseto, nepašalino liudytojų G. S. ir G. M. parodymuose esančių prieštaravimų, nepagrįstai konstatavo, kad G. S. ir G. M. parodymai sutampa tarpusavyje ir atitinka kitus įrodymus, iš liudytojo G.

S. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų išrinko tik kaltinančius, kita bylos medžiaga nepatvirtintus parodymus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra neabejotinų duomenų apie R. A. ir Z. V. mirties faktą. Teismo nurodyti duomenys, kad nukentėjusioji V. Č. ir liudytojai I. V., V. V., E. B. ir kt. nuo 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. nematė; minėtų asmenų dokumentai buvo paimti iš jų artimųjų; jų kaip Lietuvos Respublikos piliečių pasų galiojimas buvo pasibaigęs; Marijampolės PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus duomenimis R. A. ir Z. V. yra dingę be žinios 1994 m.; policijos komisariatų ir prokuratūrų duomenimis, šios institucijos nuo 1994 m. apie R. A. ir Z. V. duomenų neturi; jokios minėtų asmenų veiklos nuo 1994 m. balandžio 19 d. nenustatyta, neduoda pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog šie asmenys yra mirę. Kasatoriai pažymi, kad liudytojai G. S. ir G. M. parodė skirtingas veikos padarymo vietas, jų parodytose neva lavonų užkasimo vietose palaikų nerasta, palaidojimo vietos nenustatė ir specialistas iš Latvijos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad fizinį asmenį gali pripažinti nežinia kur esančiu arba paskelbti mirusiu tik teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.28, 2.31 straipsniuose nustatytais pagrindais ir sąlygomis. Tačiau duomenų, kad dėl minėtų asmenų būtų priimtas teismo sprendimas pripažinti juos nežinia kur esančiais arba paskelbti mirusiais, nėra. Todėl remiantis prielaidomis ir spėlionėmis daryti išvadą, jog R. A. ir Z. V. yra mirę, kasatoriaus teigimu, nėra pagrindo.

Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai nėra pagrįsti išsamiai ištirtų įrodymų vertinimu. Šioje byloje nėra neabejotinai nustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko A. G., t. y. ar iš viso jis šaudė į nukentėjusiuosius, kiek kartų šovė į vieną nukentėjusįjį, po to į kitą, iš kokių ginklų šovė, ar nušovė, ar subadė nukentėjusiuosius, taip pat nėra nustatyta, ar R. A. ir Z. V. yra mirę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas. Tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji V. Č. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir paskirti A. G. bausmę atlikti kalėjime.

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas 2012 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą parinkdamas A. G. bausmės atlikimo vietą. BK 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Nors baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų kriterijų, tačiau teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad pagrindinė pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai. Bausmės atlikimas kalėjime skirtinas pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. G. nužudė du žmones vienu metu, veikdamas tiesiogine tyčia. A. G. suprato, kad savo veika kėsinasi į kitų dviejų žmonių gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitiems žmonėms, ir to norėjo. Padarytas labai sunkus nusikaltimas, aplinkybių, lengvinančių nuteistojo atsakomybę, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog R. A. ir Z. V. nužudyti itin žiauriai, juos suguldžius ant žemės, vienam rankas surišus virve, kitam – surakinus antrankiais, abu pririšus prie medžių, apie 3 valandas naudojant prieš juos psichinį ir fizinį smurtą (mušant į įvairias kūno vietas), šalia jų iškasus duobę ir po to juos suguldžius į ją surakintomis rankomis, panaudojant ginklą, šauta į juos, vienas besikeliantis iš duobės subadytas peiliu, tai padaryta ir su kitu, kaip nužudymo tąsa, galvojant, kad šis taip pat gyvas. Teismas pripažino, kad A. G. veika dėl gyvybės atėmimo būdo ir kitų minėtų aplinkybių, ilgą laiką trunkančių veiksmų, sukeliančių dideles fizines ir dvasines kančias, pasireiškė ypatingu žiaurumu. Dėl A. G. atliktų veiksmų nukentėjusieji tapo bejėgiškos būklės, todėl, vadovaudamasis 1961 metų BK 41 straipsnio 7 punktu, tai apeliacinės instancijos teismas pripažino A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė numatyta ir naujajame Baudžiamajame kodekse.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. G. klaidino teismą, slapstėsi siekdamas išvengti atsakomybės ir bausmės, bandė papirkti tyrėją, įvairiais būdais stengėsi nuslėpti nusikaltimą. Kasatorės nuomone, įvertinus A. G. asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą, sunkumą ir žiaurumą, nepataisomus padarinius ir tai, kad buvo pasikėsinta į labiausiai ginamą vertybę – asmens gyvybę, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 1 dalimi A. G. tikslinga laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti kalėjime.

Kasaciniai skundai atmestini

Dėl A. G. kasacinio skundo argumentų dėl senaties taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas jam patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties dėl kvalifikuoto nužudymo, pažeidė 1961 metų BK 49 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Galiojant 1961 metų BK, ilgesnis terminas nei dešimt metų nuo nusikaltimo padarymo, turėjo reikšmę ne tik sprendžiant klausimą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausmės skyrimui. Pagal minėtą įstatymo nuostatą tuo atveju, jei teismas netaiko senaties už kvalifikuotą nužudymą, mirties bausmė negali būti skiriama ir ji pakeičiama laisvės atėmimu. Taigi, net ir tuomet, kai dar mirties bausmė nebuvo panaikinta, teismo prerogatyva skirti mirties bausmę buvo ribojama, jei pagal tuo metu galiojantį įstatymą senaties terminas buvo suėjęs. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant klausimą dėl senaties taikymo į 1961 metų BK 105 straipsnyje buvusią mirties bausmę, kaip antikonstitucinę, galima būtų nekreipti dėmesio, o kartu ir nesureikšminti 1961 metų BK 49 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl teismo prerogatyvos spręsti klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė.

Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką dėl nužudymo pagal 1961 metų BK 105 straipsnio 2, 5 punktus ir, netaikydamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties už minėtą veiką, teisingai nurodė, kad pagal 1961 metų BK 49 straipsnio 4 dalį klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama mirties bausmė, sprendžia teismas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas senaties klausimą sprendė taikydamas 1961 metų BK 49 straipsnio nuostatas. Nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų, t. y. suėjo 1961 metų BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas dešimties metų senaties terminas. Tačiau 1961 metų BK 105 straipsnio (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija) sankcija numatė ir mirties bausmę. Todėl vien dėl to, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau nei dešimt metų, teismas bylos nutraukti dėl senaties negalėjo, o privalėjo taikyti 1961 metų BK 49 straipsnio 4 dalį ir senaties taikymo klausimą spręsti, atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2012). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį, sunkumą, jo padarymo aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad A. G. dėl padaryto dviejų žmonių nužudymo senatis netaikytina. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pagal naująjį BK senaties terminas nebūtų suėjęs, nes jis yra dvidešimt metų nuo tos dienos, kai padarytas nusikaltimas, ir nutrūko A. G. padarius naują tyčinę nusikalstamą veiką.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Nenustačius ir nežinant viso A. G. ir E. G. pokalbio turinio, negalima remtis ir jų savaip interpretuojamais parodymais, kaip įrodymais dėl minėtos veikos. Kasatoriaus nuomone, slapto sekimo protokolas taip pat nepatvirtina, kad jis siūlė kyšį. Teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl įrodymus vertina kitaip nei pirmosios instancijos teismas (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Suteikiant prioritetą tik kaltinantiems įrodymams, kurie gauti iš bylos baigtimi suinteresuoto asmens E. G., buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad net ir darant prielaidą, jog apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje teisingai įvertino kyšio siūlymo faktą, A. G. veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, o ne pagal šio straipsnio 2 dalį, nes teismas įrodymais nepagrindė kyšio davimo paskirties. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. G. vyriausiajam tyrėjui E. G. siūlė kyšį siekdamas, kad šis nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą švelnesne. Be to apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nenurodė, kokią konkrečiai baudžiamojo įstatymo redakciją taiko.

Teisėjų kolegija laiko, jog už tai, kad valstybės tarnautojui – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt kyšį, kasatorius nuteistas pagrįstai, jo veika pagal BK 227 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. BK 227 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, o šio straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padarė to paties straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pažadėdamas duoti arba duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos vykdant įgaliojimus.

Papirkimas už pageidaujamą teisėtą veikimą ar neveikimą yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas arba duodamas už tokius valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmus (ar neveikimą), kuriuos jis gali ir privalo atlikti (arba neveikti) vykdydamas įgaliojimus, o papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos – tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo interesus. Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka atlikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje aprašytų alternatyvių veiksmų – kyšio davimą, pasiūlymą ar pažadėjimą duoti kyšį. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties subjektyvioji pusė apibūdinama tik tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus apie pasiūlymą ir pažadėjimą duoti kyšį įvertino nepažeisdamas įstatymo reikalavimų. E. G. apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Jo parodymus patvirtina 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokolas ir jo priedas, kuriuose užfiksuoti A. G. žodžiai apie tai, kad jis pareigūnui siūlė kyšį. Kyšis buvo siūlomas, kad pareigūnas atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų), netirtų bylos. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, priimdamas naują nuosprendį, nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis vienus įrodymus atmeta, o kitus įvertina kitaip, nei pirmosios instancijos teismas apskųstame nuosprendyje. Kiti kasacinio skundo teiginiai, kuriais kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl faktinių veikos aplinkybių nustatymo ir pateikia jam palankų bylos aplinkybių vertinimą, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja įrodymų iš naujo netiria, tik patikrina ar įrodymai įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 3 punktą apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripažįstamas kaltu. Kai asmuo nuteisiamas ne pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojančią įstatymo redakciją, nuosprendyje nurodoma, kokią baudžiamojo įstatymo redakciją teismas taiko. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. G. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, ši reikalavimą pažeidė, tačiau šis BPK pažeidimas nėra esminis, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti nuosprendį. Kaip nurodo kasatorius, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija, nustačiusi, kad už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki ketverių metų, o vėlesniais įstatymo pakeitimais bausmė už šį nusikaltimą buvo griežtinama. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. G. už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina bausmė, artima sankcijos vidurkiui, ir paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams. Toks teismo sprendimas atitinka švelniausią A. G. taikytiną įstatymo redakciją.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 105 straipsnio 2, 5 punktus

Nuteistasis kasaciniame skunde nurodo, kad nuteisiant jį už nužudymą buvo padaryti esminiai BPK 331 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimai. Teismas neįvertino įrodymų viseto, nepašalino liudytojų G. S. ir G. M. parodymuose esančių prieštaravimų, nepagrįstai konstatavo, kad G. S. ir G. M. parodymai sutampa tarpusavyje, iš liudytojo G. S. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų išrinko tik kaltinančius kita bylos medžiaga nepatvirtintus parodymus ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Esminės veikos padarymo aplinkybės minėtų liudytojų parodymuose tarpusavyje nesutampa, taip pat neatitinka ir kitų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai nėra pagrįsti išsamiai ištirtų įrodymų vertinimu. Byloje nėra neabejotinų duomenų apie R. A. ir Z. V. mirties faktą.

Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu nužudžius du žmones, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus. Teismas pagrįstai patikėjo G. M. ir G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir kitais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. G. M. ir G. S. parodymai dėl esminių nužudymo aplinkybių sutampa, o jų teisingumą patvirtina kiti įrodymai. Ežere G. M. nurodytoje vietoje surastas ginklas, atimtas iš vieno iš nužudytųjų. Šį ginklą atpažino ne tik G. M. ir G. S. , bet ir E. B., kuri nurodė, kad ginklas panašus į tą, kurį namuose laikė Z. V.. Kad šis ginklas neiššovė, G. M. ir G. S. parodė dar iki jo suradimo. Suradus ginklą tai pasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Šio teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teismas itin daug dėmesio skyrė G. M., G. S. ir A. G. parodymų, duotų įvairiose proceso stadijose, analizei, vertinimui, patikimumo nustatymui. Taip pat išsamiai aptarė kitus bylos duomenis, motyvuotai nurodė, kokias aplinkybes patvirtina arba paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Kadangi abiejų nužudytųjų palaikų nerasta, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė šią aplinkybę ir atmetė galimybę, kad bent vienas iš jų buvo gyvas po 1994 metų balandžio 19 d. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nėra pagrindas konstatuoti, jog įrodymai buvo įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Kiti kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių pažeidimo yra susiję su faktinių bylos aplinkybių, liudytojų parodymų vertinimu, o tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl A. G. kasacinio skundo argumentų dėl teismų šališkumo

Kasatorius A. G. savo skunde nurodo, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalies ir kt. aktuose įtvirtinta teisė į nešališką teismą. Kasatorius teigia, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2011 m. liepos 5 d. nutartį, joje aiškiai tendencingai ir su kaltinamuoju polinkiu nurodęs, koks turi būti priimtas naujas nuosprendis, t. y. tai, kad jis turi būti apkaltinamasis, tiek apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas šią nutartį, atnaujino įrodymų tyrimą, apsiribodamas iš esmės vien tik formaliu susipažinimu su ankstesnės apeliacinio teismo kolegijos teisiamojo posėdžio medžiaga, atskirai netyrė net įrodymų, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priėmė tai, ko iš esmės ir buvo reikalauta, t. y. teismai, kasatoriaus nuomone, buvo suinteresuoti šios baudžiamosios bylos baigtimi ir taip pažeidė teismo nešališkumo, proceso teisingumo (sąžiningumo) principus.

Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nemotyvuoti, kasatorius dėl jų nepateikia jokių argumentų. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tiek kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalyviams ar procesą stebintiems asmenims būtų galėjęs susidaryti įspūdis apie bylą nagrinėjančių teismų šališkumą.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad 2011 m. liepos 5 d. nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aiškiai tendencingai nurodė, kad turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Iš nutarties turinio matyti, kad joje nėra pateikiama užuominų ar tiesiogiai nurodoma, koks turėtų būti priimtas sprendimas iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismo vertinant įrodymus ir surašant nuosprendį padarytus procesinius pažeidimus. Toks kasacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 386 straipsnio reikalavimus.

Taip pat pažymėtina, kad teismo šališkumui nustatyti nepakanka bylos šalių nuomonės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Kasatorius teismo šališkumą sieja ir su ankstesniu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuris minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo panaikintas. Vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas tas pačias byloje esančias aplinkybes įvertino skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, kad buvo padaryti BPK reikalavimų pažeidimai, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nepriklausomumo principą ir tai negali būti vertinama esant teismą šališku. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, jeigu nėra konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Pažymėtina, kad nei nuteistasis A. G., nei jo gynėjai apeliacinės instancijos teisme nušalinimo teismui nepareiškė.

Kasatoriaus nuomone, byla buvo išnagrinėta ir nuosprendis priimtas pažeidžiant esminius Konstitucijos principus ir BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes po 2006 m. kovo 24 d., kai E. G. pranešė apie tai, jog A. G. 2006 m. kovo 22 d. jam pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant pareigūnui E. G. gauti duomenys, neįvertinus jų gavimo aplinkybių, kaip įrodymai neleistinai panaudoti skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, vien tai, kad bylą tiriantis pareigūnas praneša, jog įtariamasis jam pasiūlė kyšį, nesudaro pagrindo tą pareigūną nušalinti ar jam nusišalinti nuo tolesnio bylos tyrimo, o jam dalyvaujant gautus duomenis laikyti gautais įstatymo nenumatytu būdu, toks pareigūnas netampa šališku ir suinteresuotu bylos baigtimi BPK 58 straipsnio prasme. Pats kasatorius pripažįsta, kad E. G. nebuvo svarbiausias iš tyrimą atliekančių pareigūnų, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. G. kaltu nužudžius du žmones, kaip įrodymais rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktomis G. M., G. S. apklausomis, kuriose E. G. nedalyvavo.

Dėl nukentėjusiosios V. Č. kasacinio skundo argumentų

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą parinkdamas A. G. bausmės atlikimo vietą. Įvertinus A. G. asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą, sunkumą ir žiaurumą, negrįžtamus padarinius ir tai, kad buvo pasikėsinta į asmens gyvybę, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 1 dalimi, A. G. tikslinga laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti kalėjime.

Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, paskirdamas A. G. bausmę (jos dydį, atlikimo vietą), apeliacinės instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios kasaciniame skunde minimas aplinkybes, taip pat atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, A. G. asmenybę (anksčiau nebuvo teistas, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirba, turi keturis vaikus, iš jų trys mažamečiai ir kt.) bei sveikatos būklę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą, teismas atsižvelgė ir į tai, kad procesas nagrinėjamoje byloje užsitęsė. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, buvo nuspręsta paskirti A. G. laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Toks teismo sprendimas nepažeidžia baudžiamojo įstatymo ir atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo ir nukentėjusiosios kasacinius skundus – byloje nenustatyta, kad nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas būtų padaręs esminių BPK pažeidimų, taip pat nenustatyta baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios V. Č. kasacinius skundus.

Teisėjai

Alvydas Pikelis Vytautas Piesliakas Albinas Sirvydis