A-261-2534-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2534/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02560-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui L. J., atsakovo atstovui Vincui Zaliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1-10, 188-190, 191-201; II t., b. l. 185-190), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4, 5 ir 6 punktus, ir grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 25 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (per mėnesį 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma – 14,80 Lt), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki skundžiamo įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) pagal profesinės karo tarnybos sutartį. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas iš užimamų pareigų į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir laikinasis PKT personalo rezervas). KPAT viršininkas 2010 m. balandžio 27 d. raštu Nr. IS-390 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie krašto apsaugos ministerijos karių“ kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą gen. mjr. A. Pocių su prašymu apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Vadovaudamasis 2010 m. birželio 1 d. patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, atsakovas nusprendė pareiškėją išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolimesnė jo tarnybos eiga nebus svarstoma kituose Komisijų posėdžiuose. Taigi, atsakovas neperkėlė pareiškėjo į kitas pareigas, skundžiamu įsakymu nutraukė 2009 m. kovo 1 d. su juo sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir PKT sutartis), kuri galiojo iki 2012 m. kovo 1 d., ir išleido į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas įsakymas yra neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą (toliau – ir KASOKTĮ), todėl turi būti panaikintas.

Su pareiškėju sudarytos PKT sutarties 4 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) įsipareigoja KASOKTĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka skirti karį į pareigas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neįvykdė šios nuostatos, kadangi neieškojo jam laisvų vietų visoje krašto apsaugos sistemoje ir neskyrė jo į kitas pareigas, šiais neteisėtais veiksmais pažeidė lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, atėmė pareiškėjui galimybę tarnauti bei užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Taip pat nurodė, kad KAM pažeidė KASOKTĮ 41 ir 42 straipsnių nuostatas bei su jomis susijusius poįstatyminius aktus, priėmė neteisėtus sprendimus neskirti pareiškėjo į pareigas su juo nutraukdama PKT sutartį ir išleisdamas į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovas, nuspręsdamas nepaskirti pareiškėjo į pareigas, pažeidė Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Rotacijos ir perkėlimo aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas.

Pareiškėjas teigė, kad jo perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą atitinka KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, todėl esant daugiau nei 19 pareigybių (2011 m. sausio 7 d. KAM rašto Nr. 12-01-35 „Dėl informacijos pateikimo“ 2 punkte yra pateikta informacija, kad nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. birželio 28 d. Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo atlaisvinta 19 pareigybių) ir sukurtų laisvų pareigybių (2010 m. birželio 17 d. įsakymai Nr. V-651, Nr. V-652, Nr. V-655, Nr. V-656, Nr. V-657), Personalo ir socialinės saugos departamentas, remiantis PKT rezervo nuostatų 12 punktu, privalėjo pateikti Patariamajai komisijai pasiūlymus dėl pareiškėjo paskyrimo į laisvas pareigybes, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė.

Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai (tarp jų ir pareiškėjas) neturėjo „išsilavinimo ir kvalifikacijos“ tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės (2010 m. balandžio 9 d. protokolas Nr. RK-3). 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė 10 KPAT karininkų rotacijos klausimo (2009 m. gruodžio 18 d. protokolas Nr. RK-9), nors tame pačiame protokole nurodyta, kad buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas.

Pareiškėjo teigimu, esant vienodoms aplinkybėms (karinis išsilavinimas ir kvalifikacija, tarnybos eiga ir patirtis, tarnybos atestatų, veiklos ir potencialo įvertinimai), atsakovas su juo elgėsi skirtingai nei su kitais PKT karininkais. KPAT personalo skyriaus vyr. specialistė L. Z. be atrankos buvo paskirta į pareigas, nors minėtame Komisijos protokole nurodyta, kad jai, kaip ir kitiems karininkams, nebuvo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šiai karininkei paskyrimo į pareigas momentu buvo sukakęs KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje nustatytas išleidimo į atsargą amžius ir ji turėjo būti išleista į atsargą paskiriant valstybinę kario pensiją, o į jos užimtas pareigas atsakovas privalėjo svarstyti pareiškėjo kandidatūrą.

KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktai nustato, kad kapitono laipsnį turintys kariai išleidžiami į atsargą, kai jiems sukanka 43 metai, majoro – kai jiems sukanka 46 metai. Pareiškėjas savo pirminiame skunde (I t., b. l. 1-10) nurodė atvejus, kuriais Patariamoji komisija pasiūlė pratęsti PKT sutartis su karininkais, kuriems sukakęs įstatymo nustatytas amžius išeiti į atsargą (2009 m. lapkričio 10 d. protokolu Nr. RK-8 pasiūlyta 48 metų majorui pratęsti PKT sutartį iki 2011 m. vasario 21 d.; 2009 m. gruodžio 18 d. protokolu Nr. RK-4 kapitonams, kuriems sukakę 43-44 metai bei dviems majorams, kuriems sukakę 46 metai, pratęsti PKT sutartis atitinkamai 1 arba 3 metams; 2010 m. birželio 22 d. protokolu Nr. RK-5 – keturiems kapitonams, kuriems sukakę 43, 44 bei 47 metai atitinkamai 1 arba 3 metams).

KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui kai kuriais atvejais, esant poreikiui, galimybę pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius (KASOKTĮ 45 str.4 d.). Iš KAM 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 12-01-1418, kuriame nurodyta, kad karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150 (majorai, kapitonai, vyresnieji leitenantai), tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau. Pareiškėjas sprendžia, kad sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus.

Pasak pareiškėjo, atsakovas galėjo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėją.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti 40 Lietuvos karo akademiją baigusių kariūnų, turinčių leitenanto laipsnį. KAM pozicija, kad KASOKTĮ nenustato kriterijų kokių kategorijų PKT kariai turi pirmumo teisę būti palikti profesinėje karo tarnyboje, prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punkto kriterijams, tarp kurių nėra kriterijaus suteikti pirmumo teisę kariūnams. Atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Pareiškėjo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti vertinta aukščiau. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjo teigimu, skundžiamo atsakovo sprendimo neteisėtumą įrodo ir tai, kad, pareiškėjui vis dar esant PKT personalo rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar nesant išleistam į atsargą, tiek LK, tiek KPAT, tiek krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas vadovaujantis KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, į kurias pareiškėjo skyrimas nebuvo svarstomas. Nei KASOKTĮ, nei kiti teisės aktai KAM ministrui nesuteikia diskrecijos teisės išleistį karį į atsargą kada panorėjus. Karys yra skiriamas arba išleidžiamas į atsargą ne vadovybės valia, o vadovaujantis įstatymu.

Patikslintame skunde (II t., b. l. 185-190) pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skirtingiems teisėjams pateikė skirtingus pareigybių sąvadus (pavyzdžiui laisvų pareigybių sąraše laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pareigybių skaičius yra kur kas didesnis nei sąraše laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 26 d.), o tai rodo, kad jis slepia realų laisvų pareigybių skaičių bylai aktualiu laikotarpiu. Iš 2010 m. birželio 22 d. protokolo Nr. RK-5 matyti, jog laisvų KPAT ir krašto apsaugos sistemos pareigybių, atitinkančių pareiškėjo kvalifikaciją ir karinį laipsnį, buvo kur kas daugiau (III t., b. l. 15-16). KAM ministrės 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 sudaryta atrankos komisija privalėjo pagal šiame įsakyme nustatytą tvarką (5.2 p.) atrinkti KPAT karininkus į naujas KPAT pareigybes, o neatrinktus pagal kompetenciją Personalo pogrupis privalėjo perduoti Patariamosioms komisijoms į kitas krašto apsaugos sistemoje esamas laisvas pareigybes. Tačiau iš teismui pateiktų pareiškėjo dokumentų (II t., b. l. 191-193) matyti, kad pareiškėjas nebuvo siūlytas į naujas KPAT pareigybes bei į nei vieną laisvą pareigybę krašto apsaugos sistemoje, tuo pažeidžiant minėtą KAM ministrės įsakymą, KASOKTĮ ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. KAM nepagrįstai pateisina ginčijamą įsakymą savo „diskrecijos teise“, kadangi tokia teisė turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu spręsti kokių kategorijų kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Pabrėžė ir tai, kad skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas atgaline data 2010 m. birželio 29 d.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad atsakovo teiginiai, jog D. Č. neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra nepagrįsti, nes tokį leidimą jis turėjo 2010 m. sausio 8 d. (III t., b. l. 19), kuris buvo panaikintas tik faktiškai išleidus pareiškėją į atsargą 2010 m. spalio 26 d. Duomenų, kad pareiškėjui buvo nutrauktas tikrinimas nėra, kad buvo atimtas leidimas nėra, todėl akivaizdu, kad jam užimti pareigas nebuvo jokių kliūčių. Todėl KAM neteisėtai remiasi šiuo faktu. Be to, KASOKTĮ nenumato profesinės karo tarnybos kariui apribojimo užimti pareigas neturint leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Pažymėjo, kad su bylos esme susijusios laisvos pareigybės būtent iki to laiko, kol pareiškėjas buvo išleistas į atsargą 2010 m. spalio 25 d., kadangi iki to laiko jis turėjo profesinės karo tarnybos statusą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (II t., b. l. 134-147) paaiškino, kad su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų). KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Pavyzdžiui, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata. Esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz., ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus, KPAT negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų, nes tas naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų (pareigų).

KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011). KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui.

Esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. KASOKTĮ 39 straipsnio 1 dalis numato, kad KAM ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu karį, įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjas apie galimą PKT sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus.

Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 2 str. 23 d.), kadangi nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu jis buvo perkeltas į laikinąjį PKT personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, esą atsakovas nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas jų laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje buvo svarstomas ir ieškoma jam atitinkamų pareigų (I t., b. l. 20-32). Todėl, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje normoje numatytą aplinkybę, kad „<...> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“.

Atsakovo nuomone turėtų būti kritiškai vertinami pareiškėjo argumentai dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos Protokolo Nr. RK-4. Iš minėto Protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra pateiktas karių eiliškumas balais, tačiau tai turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz., karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje, gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnį ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant Patariamosios komisijos siūlymus, netgi be Komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju nebuvo karių rotacijos, todėl Patariamosios komisijos protokolas ir jos siūlymai neturi būti sureikšminti.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas, atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Tai patvirtina ir teismų praktika. Pareiškėjo argumentai, esą atsakovas, vadovaudamasis pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėju sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka ir vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.

Pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Taigi logiška, kad nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT tokiu atveju tuo pačiu sumažėjo karininkų skaičius ir visoje KAS, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-825/2000), kurioje teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jos taikymui pagrindą sudaro atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo motyvais, kuriais jis savo atleidimo iš profesinės karo tarnybos nepagrįstumą sieja su aplinkybe, kad KAS tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (KASOKTĮ 45 str. 4 d.), tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. KASOKTĮ 45 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę 55 metus. Tai reiškia, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi, profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (KASOKTĮ 45 str. 4 d.) pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą atmetė.

Teismas sprendė, kad pagal KASOKTĮ nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Taigi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. V-104, kuriuo patvirtintas KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę. Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše (II t., b. l. 37-40) buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Nagrinėjamu atveju prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; profesinės karo tarnybos sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; profesinės karo tarnybos atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose krašto apsaugos sistemos padaliniuose (Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT sąrašo (II t., b. l. 68-82)). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija) atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius) (I t., b. l. 20-32). Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) teismas nustatė, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Remdamasis šios komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esančia vertinimo lentele, padarė išvadą, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei, kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti (I t., b. l. 24-32).

Duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, teismas byloje nenustatė. Pagrindo pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, taip pat nenustatė. Be to, pagal šių pareigybių reikalavimus, asmenys norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis galėjo užimti L. Z. skirtas KPAT pareigas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų bei įrodymų, jog į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas būtų turėjęs profesinį pranašumą ir atsakovas, pasirinkdamas kitą pretendentą, būtų peržengęs diskrecijos ribas. Kartu pažymėjo, kad pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Nagrinėjamu atveju pagrįstais pripažinti atsakovo argumentai, kad skiriant karį į laisvas pareigas turėjo būti atsižvelgta tiek į jo turimą laipsnį, tiek ir į kvalifikaciją, nes to reikalauja įstatymas (KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 p.). Vertindamas pareiškėjo motyvus, kad neskiriant kario į kitas krašto apsaugos sistemos institucijas, atsakovas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius būti paskirtam į pareigas visos krašto apsaugos sistemos mastu, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes bei nesuteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją.

Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju netaikyti, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 str.).

Pagal naująjį KPAT pareigybių sąrašą nustatė, kad pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį (kurį turėjo pareiškėjas), pareigybių KPAT nebeliko. Byloje pateiktas Krašto apsaugos sistemos vyresniųjų seržantų, viršilų (laivūnų), jaunesniųjų puskarininkių laisvų pareigybių nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 10 d.; nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (Ryšių ir informacinių sistemų tarnyba prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (Ryšių ir informacinių sistemų tarnyba prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė) (II t., b. l. 24-27).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų bei įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas būtų turėjęs profesinį pranašumą ir atsakovas, pasirinkdamas kitą pretendentą, peržengė diskrecijos ribas. KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis profesinės karo tarnybos karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011).

Atsakovo pateiktais duomenimis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. į tarnybą buvo priimami tik kareiviai (eiliniai, grandiniai); karių, turinčių seržanto karinį laipsnį (viršilų, vyresniųjų seržantų, seržantų, jaunesniųjų seržantų), į profesinę karo tarnybą nebuvo priimta. Šie duomenys taip pat patvirtina, kad objektyvių galimybių tęsti tarnybos santykių su pareiškėju nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus dėl laisvų pareigybių sąrašų tikslumo nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagrįstais.

Kartu pažymėjo, kad laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. spalio 26 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ir pareiškėjas išleistas iš profesinės tarnybos į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nors ir nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (II t., b. l. 91-95).

Pareiškėjo motyvai, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kurie viršija įstatyme kariniam laipsniui nustatytą amžių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau jie nėra atleidžiami, teismo nepripažinti reikšmingais nagrinėjami bylai, nes nurodytos aplinkybės nėra teisiniai pagrindai, ribojantys atsakovo diskreciją pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Karo tarnybos įstatymas, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje neaktualios, kadangi profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ginčijamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu. Pareiškėjo motyvai dėl teisės normų, reglamentuojančių darbo teisnius santykius, atmesti, nes darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (KASOKTĮ 21 str. 2 d.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo 2010 m. rugpjūčio 15 d. gimusį vaiką, nepaneigia atsakovo teisės nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėtas du kartus – 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. balandžio 19 d. (I t., b. l. 109-110). KPAT pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos.

III. Pareiškėjas D. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-853 „Dėl vyr. ltn. D. Č. išleidimo į atsargą“ 2, 3 , 4, 5 ir 6 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. spalio 25 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas 160,71 Lt), butpinigius (per mėn. 300 Lt) ir maistpinigius (1 dienos suma 14,80 Lt), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 45-52) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. RK-4 protokolu atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą. Tačiau 2010 m. balandžio 9 d. RK-3 protokolu jau buvo nuspręsta, kad pareiškėjui nėra pareigų. Taip pat RK-4 protokole pareiškėjas nebuvo iš viso siūlytas į pareigas, o buvo vėl konstatuota, kad jam nėra pareigų ir nuspręsta išleisti į atsargą dar nesibaigus laikinojo rezervo terminui. Taip pat net nesiūlius kandidatūros, pareiškėją buvo atsiakyta skirti į laisvas pareigas. Dėl to, kad pareiškėjo iš viso nesvarstė kaip kandidato, pareiškėjas nepagrįstai buvo įtrauktas į 37 karininkų sąrašą RK-4 protokole, kuriems nebuvo pasiūlyta pareigų dėl to, kad jie neatitinka kvalifikacijos, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje pateiktas Krašto apsaugos sistemos vyresniųjų seržantų, viršilų (laivūnų), jaunesniųjų puskarininkių laisvų pareigybių nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d.; nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sąrašas patvirtina, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams. Teisėja tikriausia sąmoningai nutyli tą aplinkybę, kad buvo 19 laisvų vyresn. ltn. pareigų, todėl toks konstatavimas yra visiškai nepagrįstas, nes iš esmės paneigiamas byloje pateiktu įrodymu – 19 laisvų pareigų sąrašu, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos (LKA) absolventai, turintys leitenanto laipsnį, žemesnį nei pareiškėjo, kuris turėjo žymiai aukštesnę patirtį ir kvalifikaciją.

3. Teismas savo sprendime nurodo, kad duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumų prieš kilus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nenustatyta, pagrindo pripažinti, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais užėmusiais laisvas pareigybes, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus, nėra. Tačiau byloje yra išsamūs įrodymai apie aukštesnės kvalifikacijos duomenis (karinis laipsnis). Todėl teismas neteisingai pateikė išaiškinimą, kas parodo, kad byla iš esmės nebuvo išnagrinėta. Byloje yra pateikta duomenų, kad kariai, paskirti į pareigas turėjo žemesnę kvalifikaciją, nes LKA absolventai turėjo tik leitenanto laipsnį, o užėmė vyresniojo leitenanto laipsnio reikalaujančias pareigas.

4. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad 2010 m. birželio 30 d. diena yra neaktuali. Tačiau: 1) tą dieną buvo priimtas įsakymas dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą, todėl tą dieną pareiškėjas de facto buvo profesinės karo tarnybos laikinojo rezervo karys. 2) tą dieną buvo 19 laisvų vyresn. ltn. pareigybių, į kurias buvo paskirti LKA absolventai leitenantai, o pareiškėjas nebuvo siūlytas. 3) LKA absolventų skirti į pareigas atsakovas nebuvo įsipareigojęs (KAM 2012 m. vasario 22 d. raštas Nr. 12-01-244). Kadangi pareiškėjo statusas tą dieną vis dar buvo profesinės karo tarnybos kario, todėl iki faktinio išleidimo iš tarnybos momento pareiškėjui turėjo būti taikomas tvarkos aprašas bei siūlomos pareigos, buvusios laisvos laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. Remiantis tuo, aktualus laikotarpis buvo visas iki faktinio atleidimo iš tarnybos dienos po kasmetinių atostogų 2010 m. spalio 25 d.

5. Teismas savo sprendime tirdamas pareiškėjo nepaskyrimą į KPAT vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. išaiškinimu, kad KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinkamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai. Tačiau šiuo aiškinimu nesiremia, vertindamas tai, kad LKA absolventai su žemesniu kariniu laipsniu (kvalifikacija) užėmė vyresniojo leitenanto pareigas, į kurias privalėjo būti skiriamas pareiškėjas. Tai diskriminuoja pareiškėją.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodo jokių motyvų, kad pareiškėjo atleidimas atbuline data KAM 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-853 yra svarbus procedūrinis pažeidimas, kuris turėjo įtakos pareiškėjo teisių suvaržymui ar apribojimui. Atsižvelgus į tai, kad 2010 m. birželio 30 d. KAM paskyrė į pareigas 19 LKA absolventų, remiantis 2012 m. vasario 22 d. dieną gautu atsakymu iš KAM, kad pastaroji nebuvo įsipareigojusi paskirti į pareigas LKA absolventų, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties 4 punkte KAM įsipareigojo pastarąjį paskirti į pareigas, toks pažeidimas nėra vien tik formalumas, o iš esmės turėjo įtakos neteisėtam administraciniam aktui priimti. LKA absolventų paskyrimas į laisvas 19 pareigybių buvo negalimas esant pareiškėjui atleistam ne nuo 2010 m. birželio 29 d., kaip nurodyta, o de facto nuo 2010 m. birželio 30 d.

7. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas nagrinėjamu momentu neturėjo leidimo dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai. Prie patikslinto pareiškėjo skundo buvo pridėtas rašytinis įrodymas apie tai, kad pareiškėjas turėjo leidimą dirbti su slapta ir konfidencialia informacija. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus, neišsamus ir neteisėtas.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Tai yra pagrindas pripažinti KAM 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-853 neteisėtu ir jį panaikinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 65-72) prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose panašiose bylose dėl KPAT karininkų atleidimo iš tarnybos taip pat nustatė, kad KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę struktūrą administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių ir karių skaičiui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Konkrečiu atveju atsakovas pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir perkėlė pareiškėją į rezervą, tuo pačiu suteikdamas pareiškėjui papildomas socialines garantijas nurodytu laikotarpiu, nors pareigos tai daryti atsakovas neturėjo. Atsakovas jau po 2010 m. balandžio 15 d. turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos arba perkėlus jį į laikinąjį profesinės karo tarnybos karių rezervą atleisti po 2010 m. birželio 15 d. (KASOTI 42 str. 2 d. 1 p.).

2. Pareiškėjo ginčijamas spendimas ir jame padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką panašiose bylose (žr. 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A26-2711/2011), kad KPAT pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėja (karininke) ir atleisti ją iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, taip pat, kad atsakovas (KAM) neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti ją į kitas pareigas, panaikinus jos pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Mano, kad tokios išvados darytinos ir šioje byloje, kadangi minėtoje byloje vertintos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės.

3. Mano, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl jo nepaskyrimo į pareigas, o kitų karininkų paskyrimo, dėl ko jis laiko savo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, yra nepagrįsti tiek ginčijame sprendime išdėstytais motyvais, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašiose bylose. Šios bylos ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, o ne dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad šios bylos ginčo dalykas – profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nutraukimas, nepasibaigus jos galiojimo terminui ir pareiškėjo išleidimas iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

4. Kario perkėlimas į pareigas yra ginčijamas išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (KASOKTĮ 48 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjas neskundė kariuomenės vado priimtų sprendimų (t. y. jo patvirtintų Patariamosios komisijos priimtų nutarimų įformintų protokoluose 2010 m. balandžio 9 d. Nr. RK-3 ir 2010 m. birželio 1 d. RK-4). Taip pat pareiškėjas neskundė Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. l7KL-6 (48 eil.), kuriame įvardijama, kad apeliantas neatrenkamas į naują KPAT struktūrą ir teikiamas Patariamajai komisijai svarstyti. Taip pat jis neginčijo ir krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394, kuriuo pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Iš pranešimų apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą, su kuriais pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, ir kitų aplinkybių matyti, kad jis žinojo arba turėjo žinoti apie minėtus sprendimus, tačiau jų neskundė. Pareiškėjas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės dėl jo nepaskyrimo į pareigas ar kitų aplinkybių, savo teises galėjo ginti Kariuomenės drausmės statuto VIII skyriuje nustatyta tvarka. Be to, visi Patariamosios komisijos sprendimai buvo paskelbti krašto apsaugos sistemos interneto tinklalapyje ir pats pareiškėjas dėl šių sprendimų nežinojimo nekėlė klausimų. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo nepaskyrimo į naujai įsteigtas pareigas KPAT arba jo skunde nurodytas pareigas, kurias jis galimai galėjo užimti, yra nepagrįsti ir atmestini dėl aplinkybės, kad jis neginčijo minėtų sprendimų išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir šia tvarka jau nebegalima pasinaudoti.

5. Pareiškėjas nagrinėjamu momentu turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, jo veiklos vertinimas – patenkinimas, potencialas žemesnis nei vidutinis turimo karinio parengimo lygio, neturėjo reikalaujamo anglų kalbos lygio, nustatyto ministro patvirtintose pareigybių sąrašuose, 2008-2009 m. bendras įvertinimas patenkinimas, profesinės karo tarnybos kario atestato balų skaičius tik 26, nuo tarnybos pradžios buvo paskirtos 3 drausminės nuobaudos, nebaigė jokių karininkų karjeros kursų (I t., b. 1. 170-172), Patariamosios komisijos sudarytoje protokolo RK-4 lentelėje jis užėmė paskutinę – 28 vietą. Tai rodo, kad pareiškėjo kvalifikacija nebuvo aukštesnė už kitų, paskirtų į pareigas karininkų.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį j kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Taip pat, kad tokio ginčo atveju negali būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes karys buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojama, kad kario perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą taip pat jam nesuteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip Krašto apsaugos ministerijos įsipareigojimas tęsti su kariu karo tarnybos sutartį. Todėl pareiškėjo argumentai dėl krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo ir profesinės karo tarnybos karių rezervo nuostatų taikymo yra nepagrįsti.

7. Pagal Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktiką (žr. bylą Nr. 3K-3-825/2000) KASOKTĮ, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir jo atleidimo iš tarnybos pagrindus ir tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan., kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl, remiantis ir šia praktika, pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas yra nepagrįsti.

8. Dėl pareiškėjo argumentų apie kpt. L. Z. paskyrimą į pareigas, o jo nepaskyrimo į pareigas, paaiškino, kad ji tarėjo aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir jai KPAT 2007 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. P-219 buvo suteiktas karinės specialybės kodas – 6801000020 (personalo vadybininko), taigi pareiškėjo kvalifikacija yra žemesnė už kpt. L. Z., todėl ji ir buvo perkelta į Personalo skyriaus vyr. specialisto pareigas. Šie duomenys pateikiami dabar, nes šis argumentas buvo pateiktas pareiškėjo patikslintame skunde, kurį jis pateikė paskutiniame teismo posėdyje, be to pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo pateikti atsikirtimus į patikslintą skundą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakę, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją (žr. 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2681/2011).

10. Šio ginčo atveju negalima sulyginti su pareiškėju susijusių aplinkybių ir su LKA absolventais susijusių aplinkybių, kai jiems, baigus studijas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 nuo 2010 m. birželio 30 d. suteikiami pirmieji karininko – leitenanto laipsniai ir teisės aktų nustatyta tvarka skiriami į pareigas. Pagal KASOKTĮ 20 straipsnio 4 dalį kariūnai (absolventai) kviečiami į profesinę karo tarnybą, atsižvelgiant į jų studijų Akademijoje rezultatas ir krašto apsaugo sistemos bei karo tarnybos poreikius. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo ir LKA absolventų skyrimo į pareigas yra skirtingos, todėl ir aplinkybių vertinimas bei teisės aktų taikymas turi būti skirtingas.

11. Krašto apsaugos ministrui suteiktos diskrecinės teisės spręsti, kokių kategorijų kariai šiuo metu reikalingi krašto apsaugos sistemai (KASOKTĮ 2 d. 2 p, 3 p. ir 17 p.; 9 str. 3 d. 5 p.; 10 str. 1 d.; 42 str. 1 d.). Šios įstatymo nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus ir tuo pačiu nuspręsti, kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus Lietuvos karo akademiją baigę absolventai, arba kariai specialistai ir pan.) kariai šiuo metu yra reikalingi. Šiuo atveju teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo.

12. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo atleistas „atgaline data“, yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo krašto apsaugos ministro Nr. P-853 pasirašymo dienos. Tai, kad skundžiamu ministro Nr. P-853 pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., gali būti vertinama kaip formalus pažeidimas. Be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės ligos dienos, todėl faktiškai šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

13. Pareiškėjo argumentas, kad šio ginčo atveju pagal profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktą atsakovas privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas ir sutarties nutraukti negalėjo, laikytinas nepagrįstu, nes pagal KASOKTĮ 31 straipsnio 4 dalį neatsižvelgiant į profesinės karo tarnybos sutarties terminą šio įstatymo 37 ir 38 straipsnių numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime palaiko atsakovo poziciją ir nurodo iš esmės tuos pačius argumentus. Papildomai akcentuoja, kad Lietuvos kariuomenė nepagrįstai buvo pripažinta administracinės bylos proceso šalimi. Kadangi pareiškėjas skundžia krašto apsaugos ministro įsakymą, todėl ne Lietuvos kariuomenės, o KPAT teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Kadangi teismui nėra skundžiamas joks Lietuvos kariuomenės, kaip viešojo administravimo subjekto, aktas ar veiksmas, todėl nagrinėjamu atveju teismo priimtas sprendimas nesukels Lietuvos kariuomenei tiesioginių materialinių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo nepasibaigus jos galiojimo terminui ir kario išleidimo iš profesinės karo tarnybos į atsargą.

Pareiškėjas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo profesinės karo tarnybos karys, Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Panevėžio karo prievolės centro Teritorinio Visagino skyriaus vedėjas pagal profesinės karo tarnybos sutartį. Kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, jis prašė panaikinti 2010 m. birželio 30 d. Krašto apsaugos ministrės įsakymą Nr. P-853, kuriuo buvo nutraukta su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, taip pat prašė grąžinti jį į profesinę karo tarnybą ir priteisti iš atsakovo su priverstinės pravaikštos laikotarpiu susijusias išmokas.

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (1-13 punktai) nurodyti atvejai, kuriais profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia. Nagrinėjamam ginčui aktualus KASOKTĮ 38 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) 2 dalies 2 punkte numatytas atvejis – kai „sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos ir sprendžiant ginčą taikytina ta pati teisė, kaip ir minėtose administracinėse bylose.

Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Krašto apsaugos ministro įgaliotas ministerijos kancleris, vadovaudamasis KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-1161 1 punktu patvirtino naują KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 88 pareigybes, iš jų: 51 karių (22 karininkų, 8 puskarininkių, 21 seržantų) ir 37 civilių), o to paties įsakymo 2.1 punktu pripažino netekusiu galios 2009 m. rugpjūčio d. įsakymu Nr. V-743 patvirtintą KPAT pareigybių sąrašą (iš viso 260 pareigybių, iš jų: 162 karių (88 karininkų, 21 puskarininkių, 53 seržantų) ir 98 civilių).

Karo prievolės administravimo tarnyboje prie KAM pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas (iš viso nuo 260 iki 88). Šiame įsakyme nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2010 m. balandžio 15 d. (II t., b. l. 28-32). Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“: nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT prie KAM darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT prie KAM teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (1 p.); sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (2 p.); patvirtintas KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas (3.1 p.) ir KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (3.2 p.).

Pagal KPAT personalo atrankos aprašą Pakeitimo komisijai buvo pavesta vadovaujantis šio Aprašo 5 punkte nurodytais principais atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą; sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų – jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (Aprašo 1. 1 p.). Minėto Aprašo 1.2 punkte nurodyta, kad Atrankos į pareigas komisijos atrenka KPAT tarnaujančius ir dirbančius asmenis į pareigas kitose KAS institucijose ir jų padaliniuose;

įvertina kuriems asmenims nėra galimybių pasiūlyti pareigų KAS ir perduoda atrankos protokolus personalą administruojantiems padaliniams, kurie Aprašo 1.3 punkte nustatyta tvarka pagal kompetenciją inicijuoja procedūras dėl asmenų perkėlimo į kitas pareigas, laikinąjį PKT rezervą arba asmenų atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą. KPAT personalo atrankos aprašo 8 punkte buvo numatyta, kad likę neatrinkti PKT kariai nuo 2010 m. balandžio 15 d. yra išleidžiami į atsargą arba perkeliami į laikinąjį PKT karių rezervą.

Krašto apsaugos ministrui suteikta teisė sudaryti savo patariamąsias institucijas (KASOKTĮ 10 str. 6 d.) (II t., b. l. 33-40).

Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad Pakeitimo komisija 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT prie KAM struktūrą (57 asmenys, tarp jų – pareiškėjas) (I t., b. l. 128-129).

Iš byloje pateikto Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT prie KAM, sąrašo (II t., b. l. 68-82) matyti, kad Pakeitimo komisija karių atranką atliko pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus, t. y. karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus;

PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai, kaip minėta, yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją.

Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl antrojo sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui (2010 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-394 (I t., b. l. 68-69)) 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str. 1 d.). Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija) atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal šio Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius). Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėjas), taip pat kai kurie Sausumos pajėgų karininkai. Kai kuriuos laikinojo PKT personalo rezervo karius, tarnavusius KPAT, buvo pasiūlyta perkelti į kitas pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareiškėjas pateko į 37 asmenų sąrašą, dėl kurių Patariamoji komisija nustatė, kad šiems karininkams KAS nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė išleisti juos į atsargą.

Taigi, Pakeitimo komisija, Atrankos į pareigas komisija bei Patariamoji komisija atliko KPAT karių, tarp jų ir pareiškėjo, atitinkamą vertinimą ir konstatavo, kad pareiškėjui nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad minėtos komisijos jo kandidatūros užimti laisvas pareigas iš viso nesvarstė. Be to, jis nepateikė ir tai patvirtinančių įrodymų. Kaip matyti, aukščiau minėti bylos duomenys patvirtina priešingus teiginius, todėl neaišku, kokiu kitu būdu turėtų būti įrodytas minėtų komisijų atliktas KPAT karių vertinimas ir jų kandidatūrų svarstymas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas (II t., b. l. 96-97), todėl, kaip teisingai nurodė teismas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų atrankos kriterijų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo įvertinimas, atliktas Patariamosios komisijos Protokolo Nr. RK-4 1 priede (I t., b. l.

32) yra: stažas – 12 metų 8 mėnesiai; profesinės karinės tarnybos sutartis galioja iki 2012 m. kovo 1 d.; išsilavinimas – LKA-aukštesnysis; 1997-1999 MPB GV būrio vadas, 1999-2002 KASP 7R S2 specialistas, nuo 2002 tarnyba KPAT; veiklos vertinimas – patenkinamai, potencialas žemesnis nei vidutinis, turimo karinio parengimo lygis – Anglų kalba ALCPT ( 69). Byloje taip pat pateikta Lietuvos karo akademijos Akademinė pažyma Nr. 009, kuri patvirtina, jog laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 18 d. pareiškėjas mokėsi Lietuvos karo akademijoje ir baigė II kursus (II t., b. l. 123-124).

Kiti dokumentai, liudijantys apie pareiškėjo aukštąjį išsilavinimą, baigtus bazinius ir karjeros kursus (mokymus), aukštą anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimo lygį, gerą profesinės veiklos įvertinimą, patirtį tarptautinėse operacijose ir kita, kurie patvirtintų neabejotiną pareiškėjo pranašumą prieš kitus karius, paskirtus į laisvas pareigas, byloje nebuvo pateikti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pagrindinis aukštesnės jo kvalifikacijos įrodymas yra jo karinis laipsnis (vyr. leitenantas) bei turėtas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma KONFIDENCIALIAI (I t., b. l. 106;

III t., b. l. 19). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju rėmėsi KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintu karių laipsnių ir pareigų derinimo principu, pagal kurį atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai, ir nusprendė, jog atsakovas, pasirinkdamas kitus pretendentus, neperžengė diskrecijos ribų. Be to, tiek Pakeitimo komisija, tiek Patariamoji komisija, vertindamos karių kandidatūras, kaip minėta, rėmėsi ne tik jų turimais kariniais laipsniais, leidimu dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, bet kompleksu kriterijų, kurių visuma nulėmė vieno ar kito kario kvalifikacinį pranašumą lyginant su kitais kariais ir jo galimybę užimti atitinkamas laisvas pareigas.

Taigi, vien vyr. leitenanto karinio laipsnio bei leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma KONFIDENCIALIAI, turėjimas negalėjo nulemti pareiškėjo kvalifikacinio pranašumo prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas.

KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą be minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, šiuo atveju buvo pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti, kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau į kariuomenę priimti profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keitėsi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai (nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.) buvo mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius ir didinamas eilinių karių skaičius; karių, turinčių seržanto karinį laipsnį (viršilų, vyresniųjų seržantų, seržantų, jaunesniųjų seržantų), į profesinę karo tarnybą nebuvo priimta. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta vykdant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d. patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, vietoje buvusių 260 pareigybių, nustatant 88 naujas pareigybes. Todėl nagrinėjamu atveju objektyvių galimybių tęsti tarnybos santykius su pareiškėju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo (II t., b. l. 92-95).

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo argumentas dėl jo atleidimo atgaline data laikytinas nepagrįstu, kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymo Nr. P-853 pasirašymo dienos. Tai, kad skundžiamu ministro įsakymu Nr. P-853 pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., vertinama kaip formalus pažeidimas, kadangi pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos ir jam jokių neigiamų teisinių pasekmių nesukėlė.

Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentai bei motyvais todėl, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, jų nekartoja ir papildomai nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, analogiškų skundo pirmosios instancijos teismui argumentams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Stasys Gagys Romanas Klišauskas