2016-04-14 Nr. AB-8573-3-61-3-04637-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-115-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04637-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas O. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) ir patikslintu skundu (b. l. 22) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba, VSAT) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3853,12 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Tarnyboje statutiniu valstybės tarnautoju. 2009 m. balandžio 23 d. buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai nuo 15 ir aukštesnių, o 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais buvo sumažinti koeficientai nuo 11 ir aukštesnių.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, bei pripažino Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias koeficientų sumažinimą prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal kurią ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o apmokėjimą už darbą įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo. Neprieštaravo, jog darbo užmokesčio nepriemoka būtų priteista ne iš Tarnybos, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, jeigu teismas nustatytų, kad būtent šis atsakovas yra tinkamas.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 9-11, 25-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad neginčija fakto dėl pareiškėjo vykdytų/vykdomų pareigų ir suteiktų pareigybių kategorijų. Pabrėžė, kad tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis ir periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, Tarnyba neturi teisinių galimybių išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, apskaičiuodama ir mokėdama valstybės tarnautojams darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais įstatymais, dėl kurių pakeitimų ginčijamu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. darbo užmokesčio nepriemoka sudaro 3853,12 Lt. Prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti bendrą 3 metų senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 50-55) pareiškėjo skundą tenkino. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 3853,12 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pareigybę (A lygio 13 kategorija, nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2012 m. sausio 2 d. – A lygio 15 kategorija), ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinusiu, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai. Šio nutarimo paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams atsižvelgiant į tai, kad jam įgyvendinti reikia atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą, tačiau iki šiol nėra priimtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymas.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytino trejų metų ieškinio senaties termino bei priteisė laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusio darbo užmokesčio nepriemokos sumą, apskaičiuotą pagal pažymą – 3853,12 Lt.

Teismas pripažino, kad pareiškėjo turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Tarnybos valios, rėmėsi LVAT praktika (LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) bei susidariusią nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas atidėjo šio sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 60-63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Paaiškina, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinis darbas ir budėjimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį, pareiginės algos koeficiento vienetas yra pareiginės algos bazinis dydis. Tarnyba, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė tuo metu galiojančius įstatymus. Sumažintų darbo užmokesčių kompensavimo mechanizmą nustatanti tvarka turėjo būti priimta iki 2014 m. gegužės 1 d., vėliau, atsižvelgiant į ekonominę padėtį, atidėta iki 2015 m. gegužės 1 d., todėl įvykdyti sprendimo dėl negautų pajamų išmokėjimo nėra galimybės. Be to, nesulaukus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo analogiško pobūdžio bylose, kuriose bus pateiktas šiam administraciniam ginčui reikšmingas teisės aiškinimas ir taikymas, teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, pažeidė materialiąsias teisės normas. Be to, teismas nepareikalavo už priteistą laikotarpį susidariusios nepriemokos pažymos ir priteisė didesnę sumą, nors pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. priklausytų 3475,86 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui valstybės tarnautojui O. P. nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos: nuo 2006 m. rugsėjo 22 d. vidaus tarnybos kapitonas O. P. paskirtas į Tarnybos Operatyvinės veiklos valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorija), suteikta trečia kvalifikacinė kategorija (b. l. 12); Tarnybos vado 2011 m. birželio 23 d. įsakymu nuo 2011 m. liepos 1 d. vidaus tarnybos majoras O. P. perkeltas į Tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Operatyvinės veiklos organizavimo skyriaus viršininko pareigas (A lygio 15 kategorija) (b. l. 14); Tarnybos vado 2012 m. sausio 2 d. įsakymu nuo 2012 m. sausio 2 d. vidaus tarnybos majoras O. P. perkeltas į Tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Operatyvinės veiklos organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 13 kategorija) (b. l. 13); Tarnybos vado 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjo pareigos pervardytos į Tarnybos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Kriminalinės žvalgybos organizavimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo (A lygio 13 kategorija) (b. l. 15–16).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vidaus tarnybos Statuto 35-36 straipsniuose įtvirtintos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Taigi nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą. Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) 5 dalyje nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Apeliantas neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžių taikymo susidarė pareiškėjo skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka (3 853,12 Lt), kurią pareiškėjui priteisė pirmosios instancijos teismas, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu;

2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė